Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įsakymuose bei nutarimuose užfiksuoti pareiškėjo pažeidimai/jų padarymo priežastys byloja ką kita nei teigia pats pareiškėjas, t. y. jam buvo paskirtos nuobaudos dėl tokių padarytų pažeidimų/priežasčių: nepakluso pareigūnų reikalavimams atlikti tyrimą narkotinių medžiagų vartojimo faktui nustatyti (iš paaiškinimo matyti, kur prisipažįsta, jog gailisi); po signalo „Miegas“ gyvenamojoje patalpoje gulėjo savo lovoje ir žiūrėjo televizorių; pas jį rasti mobiliojo ryšio telefonai, švirkštas su adata/draudžiami turėti daiktai; ištyrus nuteistojo šlapimo mėginį rasta morfino; atlikdamas nuobaudą baudos izoliatoriuje miegojo nepaklotoje lovoje užsiklojęs; lankėsi, kur lankytis jam draudžiama; naudojo fizinį smurtą prieš kitą nuteistąjį; nevykdė nurodymo eiti į drausmės grupę. Akcentuoja, jog pats nuteistasis, paskyrus į drausmės grupę, 2013-11-21 rašytiniame paaiškinime nenurodo konkrečių priežasčių, kodėl jis atsisakė eiti į drausmės grupę. Vilniaus PN Vidaus tyrimų skyriaus tarnybinio tyrimo dėl nuteistojo T. L. ir kitų nuteistųjų administracijos nurodymų nevykdymo 2013-11-28 išvados Nr. 33-229 duomenys patvirtina, kad „Nuteistasis T. L. teigė, kad nesutinka su paskirta jam nuobauda - perkėlimu į drausmės grupę, todėl ir atsisako būti drausmės grupėje. Taip pat T. L. tvirtino, kad niekas iš drausmės grupės nuteistųjų jam negrasino ir iš drausmės grupės jo nevijo“.

Atkreipia dėmesį į tai, jog Vilniaus PN administracija ėmėsi visų reikiamų priemonių, kad būtų užkirstas kelias galimoms konfliktinėms situacijoms tarp nuteistųjų, t. y. iš Vilniaus PN Vidaus tyrimų skyriaus 2013-11-20 tarnybinio tyrimo dėl nuteistojo T. L. elgesio išvados Nr. 33-219 matyti, kad buvo siūloma „Siekiant išvengti galimų konfliktinių situacijų tarp nuteistųjų, nuteistąjį T. L. perkelti į kitų nuteistųjų būrį“. Taip pat ėmėsi visų įmanomų priemonių užkirsti kelią bet kokioms galimoms konfliktinėms situacijoms tarp nuteistųjų, t. y. atliko tyrimą ir iš 2015-10-26 Vilniaus PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus (toliau - KŽS) tarnybinio tyrimo dėl drausmės grupės nuteistojo T. L. administracijos nurodymų nevykdymo išvados Nr. 33-167 matyti, kad „KŽS pareigūnai neturi duomenų apie tai, kad šiuo metu, nuteistajam T. L. drausmės grupėje grėstų pavojus jo gyvybei ir sveikatai“ T. L. šioje išvadoje pats pasirašė ir su ja susipažino bei jokių pastabų ir pan. nepateikė.

T. L., atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN sistemingai ir sąmoningai nuolat pažeidinėjo nustatytą tvarką, ir žinodamas, kad už pažeidimus skiriamos nuobaudos, jis vis tiek nekeitė savo nusikalstamo elgesio. Pareiškėjas skunde nurodydamas melagingus teiginius bei taip klaidindamas teismą, nori pasipelnyti siekdamas gauti materialinės naudos iš valstybės. Kategoriškai nesutinka su skunde dėstomomis pareiškėjo mintimis dėl neva Vilniaus PN administracijos toleruojamų nuteistųjų subkultūros apraiškų. Pažymi, kad nuteistųjų priskyrimas vienai ar kitai subkultūrinei grupei yra reiškinys, kurį suponuoja nuteistųjų tarpusavio santykiai ir toleruojamas tik nuteistųjų socialinėje terpėje. Nuteistųjų subkultūros apraiškų Vilniaus PN administracija netoleruoja, vykdydama savo funkcijas Vilniaus PN administracija vadovaujasi išskirtinai galiojančiais teisės aktais, o ne nuteistųjų bendruomenėje vis dar gyvuojančiais nerašytais įstatymais. Tai patvirtina ir Seimo kontrolieriui siųstas Vilniaus PN tuometinio direktoriaus pavaduotojo 2016-02-01 raštas Nr. 9-656(07). Jame nurodyta, jog gavus Seimo kontrolieriaus 2015-12-10 pažymą Nr. 4D-2015/1 -1593, Vilniaus PN, atsižvelgę į rekomendacijas, ėmėsi visų reikiamų priemonių tikslu užkirsti kelią galimoms diskriminacijos apraiškoms,

Papildomai paaiškina, kad Vilniaus PN valgyklos patalpose esančios nuteistųjų lėkštės yra sunumeruotos skaičiais nuo 1 iki 500, kadangi paskutinio patikrinimo metu buvo pastebėta, kad dalis lėkščių nebuvo grąžinta į valgyklą (pasisavino nuteistieji). Todėl siekiant išsaugoti turima turtą buvo nuspręsta esančias lėkštes sunumeruoti. Visos nuteistųjų lėkštės yra plaunamos indaplovėje, o Vilniaus PN administracija kontrolės dėl lėkščių plovimo - nevykdo, nes tai yra UAB „Pontem“ funkcijos. Tad pareiškėjo skunde nurodyti abstraktaus pobūdžio teiginiai dėl neva patiriamos diskriminacijos (gaunant sunumeruotus dubenėlius) tiek valgyklos, tiek drausmės grupės patalpose, yra nepagrįsti ir melagingi.

Pažymėtina, kad Vilniaus PN valgyklos patalpose įrengti 3 maisto davinių teikimo langeliai, per kuriuos nuteistiesiems yra dalinamas maistas. Vienas - skirtas dirbantiems vyrams, o kiti du -nedirbantiems (kadangi jų yra ženkliai daugiau negu dirbančiųjų). Vilniaus PN administracija nuteistųjų maisto dalinimo kontrolės nevykdo, nuteistasis pats sprendžia, prie kokio langelio pasiimti maisto davinį. Valgyklos patalpose esantys stalai yra sustatyti taip, kad kiekvienas nuteistasis turėtų pasirinkimo laisvę, t. y. Vilniaus PN administracija nekontroliuoja ir nenurodo prie kokio stalo turi atsisėsti nuteistasis, jam suteikiama galimybė pačiam rinktis stalą ir sėdimą vietą.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, susijusio su jo diskriminacija, Vilniaus PN toleruojant nuteistųjų susiskirstymą į kastas, nesutinka. Toks neturtinės žalos atlyginimo priteisimas neparemtas teisiniais argumentais ir įrodymais. Pareiškėjo teiginiai, kad dėl Vilniaus PN administracijos neveikimo, jis jautėsi diskriminuojamas, neparemti objektyviais duomenimis ar įrodymais, kuriuos teismas galėtų patikrinti ir įvertinti.

Pabrėžia, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau - Konvencija). EŽTT, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybes nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lyti sveikatos būklę ir kt.

Atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN atskirais laikotarpiais atliko 5, 2, 4 būriuose, baudos izoliatoriaus bei kamerų tipo patalpose. Paaiškina, jog Vilniaus PN nuteistieji buvo paskiriami į baudos izoliatorių iki 2016 m. balandžio mėn., t. y. pasikeitus teisiniam reglamentavimui. Kiekvienoje baudos izoliatoriaus kameroje bei kamerų tipo patalpose yra po 1 klozetą, o jose laikomi viso labo tik po 1 ar 2 nuteistuosius.

Skundžiamos aplinkybės dėl tariamos diskriminacijos, Vilniaus PN administracijos toleravimo nuteistųjų susiskirstymui į kastas, negalėjo T. L. sukelti intensyvią ir ilgai trunkančią slogią emocinę būseną, sukeliančią papildomus nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus, stipresnius nei tie, kuriuos išgyvena nuteistieji, atlikdami bausmę už inkriminuotą nusikaltimą, tam skirtose pataisos įstaigose. Pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo.

Vilniaus PN nuomone visos pareiškėjo skundo aplinkybės pagrįstos abstrakčiais teiginiais. Pareiškėjas savo skunde nenurodė Vilniaus PN galimai neteisėtų veiksmų. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo paremtas tik samprotavimais ir prielaidomis.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri kildinama iš, pareiškėjo vertinimu, neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, t. y. toleruoja nuteistųjų susiskirstymą į kastas, neužtikrina reikiamo kiekio tualetų ir pisuarų, atliekant bausmę kameroje Nr. 306 jam teko mažesnis gyvenamasis plotas, negu nustatytas teisės aktuose.

Atsakovės atstovas atsiliepime pateikė prašymą pareiškėjo skundui taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. CK 1.124 straipsnyje nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už atsakovės atstovo veiksmus laikotarpiu nuo 2013-03-08 iki 2016-10-08, skundą teismui pareiškėjas paštu išsiuntė 2016-10-28 – praleidęs ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2014-01-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A492-388-14; 2013-11-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1860-13; 2009-09-24 nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009). Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Administracinių teismų praktikoje netinkamas savo padėties suvokimas pats savaime įprastai nėra laikoma aplinkybe, sudarančia pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių. Vadovaujantis LVAT suformuota teismų praktika, paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus, todėl daryta išvada, kad pareiškėjas per visą bausmės atlikimo Vilniaus PN laikotarpį suvokė, kad atitinkamos jo teisės galėjo būti pažeidžiamos.

Akcentuotina, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Todėl tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo, todėl laikoma, kad pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą teismo ginama nuo 2013-10-28.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009).

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš Vilniaus PN veiksmų, neužtikrinant jam turėjusio tekti gyvenamojo ploto, atliekant bausmę kameroje Nr. 306.

Pažymėtina, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-02-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Pastebėtina, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-02-08 nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Taigi pareiškėjas grįsdamas ir nurodydamas galimus neteisėtus veiksmus įrodinėjimo kontekste inter alia yra saistomas pirmiau nurodytos pareigos.

Nagrinėjamu atveju sutiktina su tuo, kad pareiškėjas tik abstrakčiai nurodo, kad jis buvo priskirtas žemiausiajai kastai, tačiau konkrečių duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie jo priklausymą tam tikrai atliekančių bausmę asmenų grupei, nenurodo. Pareiškėjas remiasi Seimo kontrolieriaus 2015-12-10 pažyma Nr. 4D-2015/1-1593 ,,Dėl D. N. skundo prieš Vilniaus pataisos namus“ ir administracine byla Nr. I-6973-331/2016 pagal pareiškėjo H. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus PN, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Atsakovės atstovo į bylą pateiktame 2016-02-01 rašte Nr. 9-656(07) nurodoma, kad Vilniaus PN administracija, atsižvelgdama į Seimo kontrolieriaus rekomendacijas, įvertino indus, kuriuose pateikiamas maistas nuteistiesiems ir nusprendė, kad metalinių dubenėlių, skirtų pirmam patiekalui keisti nereikia, nes jie yra vienodo tipo, formos, dydžio ir spalvos, tačiau pakeitė visas lėkštes, skirtas antrąja patiekalui, į vienodas. Informavo, kad nuo 2015-01-15 nuteistųjų maitinimą organizuoja UAB ,,Pontem“. Atsižvelgiant į tai, nuteistųjų maitinimą organizuojančiai įmonei buvo perduota 500 vnt. vienodų metalinių lėkščių ir nurodyta, kad maisto išdavimas būtų organizuojamas vienodai visiems nuteistiesiems. Po tokių įstaigos administracijos veiksmų, maždaug du trečdaliai nuteistųjų iškart atsisakė valgyti įstaigoje gaminamą maistą, reikalaudami grąžinti anksčiau naudotus indus bei buvusią tvarką. Siekiant išspręsti susiklosčiusią situaciją, įstaigos administracija kartu su nuteistaisiais svarsto galimus, visiems priimtinus maitinimo organizavimo ir maisto išdavimo būdus. Svarstoma galimybė kiekvienam nuteistajam išduoti vienodus indus (asmeninius), su kuriais jis prieitų prie maisto išdavimo langelio ir jam būtų įdėtas maistas, o pavalgęs nuteistasis pats išsiplautų indus, tam įrengtoje vietoje ir sekantį kartą vėl jais naudotųsi, įvertinta, kad 2015 m. gruodžio mėnesį Vilniaus PN papildomai įsigijo po 600 vienetų metalinių lėkščių ir dubenėlių, kurių, pakaktų minėtai tvarkai įgyvendinti. Taip pat svarstoma galimybė tartis su nuteistųjų maitinimą organizuojančia įmone ir ieškoti galimybių maistą nuteistiesiems tiekti vienkartiniuose induose. Mano, kad pakeitus maisto tiekimo tvarką būtų užtikrintas lygybės principo įgyvendinimas, t.y. visiems nuteistiesiems būtų sudarytos vienodos maitinimo sąlygos. Pažymėjo, kad įstaigos administracija netoleruoja nuteistųjų subkultūros apraiškų, vadovaujasi nuteistųjų lygybės principu. Nuo pat atvykimo į įstaigą nuteistiesiems teikiama informacija susijusi su subkultūros žala ir galimybe mažinti ją nuteistųjų tarpusavio santykiuose. Paaiškino, kad nuteistųjų subkultūros laikymasis arba jos netoleravimas gali būti tiesiogiai susijęs su jų teisine padėtimi bausmės atlikimo metu.

Vilniaus PN veiksmai, susiję su maitinimu, teismo vertintini kaip siekis užtikrinti nuteistųjų lygybės principus, tačiau nesusiję su kalinamųjų skirstymu į tam tikras neoficialias grupes. Pareiškėjas tik abstrakčiai ir neapibrėžtai teigia, kad jis kitaip, nei aukštesnės kastos nuteistieji, turėjo valgyti iš dubenėlių, o ne iš dubenėlio ir lėkštės, maistą pasiimti prie ,,nuskriaustųjų“ langelio. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas, jo teigimu, priklauso ,,nuskriaustųjų“ kastai ir tai nėra jo prasimanymas. Teismo vertinimu, pareiškėjo pozicija dėl maitinimo valgykloje pasiskirstant neoficialiomis grupėmis yra jo subjektyvus pasirinkimas, galimai neoficiali kalėjimo kultūra su jos ypatumais, tačiau ne Vilniaus PN teisės aktuose nustatyta taisyklė.

Į bylą pateikti Vilniaus PN direktoriaus nutarimai patvirtina, kad T. L. buvo baustas už psichiką veikiančių medžiagų vartojimą, nuteistųjų dienotvarkės ir režimo pažeidimus, mobilaus ryšio telefono ir jo dalių laikymą, fizinį smurtą (b. l. 23-24, 26-27, 29-30, 33-34, 37-38, 39-40, 41, 45, 49-50, 52-53, 56-57, 58-59, 60, 62-63, 64-65, 70-71, 72-73, 74-75, 77-78, 80-81, 82, 83-84, 85-86, 87-88, 90, 91-92, 93). Pareiškėjas savo paaiškinime dėl atsisakymo eiti į paskirtą drausmės grupę nurodė, kad nesutinka su paskirta nuobauda, todėl ir atsisako eiti į paskirtą drausmės grupę. Paaiškinime pareiškėjas nenurodo, kad jo neįleidžia drausmės būryje esantys nuteistieji dėl galimo jo priklausymo tam tikrai grupei (b. l. 47). 2013-11-28 tarnybinio tyrimo dėl administracijos nurodymų nevykdymo pareiškėjas taip pat nurodė, kad niekas iš drausmės grupės nuteistųjų jam negrasino ir iš drausmės grupės jo nevijo (b. l. 54-55). 2015-10-26 tarnybinio tyrimo dėl administracijos nurodymų nevykdymo išvadoje nurodyta, kad T. L. paaiškino, kad atsisakė eiti į jam paskirtą drausmės grupę, nes paskirta per griežta nuobauda. Patvirtino, kad niekas iš drausmės grupės nuteistųjų jam negrasino bei iš drausmės grupės nevijo. Drausmės grupės nuteistieji taip pat patvirtino, kad niekas iš jų T. L. negrasino bei jo iš drausmės grupės nevijo, paaiškino, kad jis į drausmės grupę atėjęs nebuvo (b. l. 79).

Pareiškėjas reiškia pretenzijas dėl rakinimo, atliekant bausmę drausmės būryje. Dėl šios priežasties su 2016-02-19 skundu pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus PN direktorių ir nurodė, kad įstaigoje esantys nuteistieji perkelti į drausmės grupės patalpas jose rakinami tik nakties metu, o jis minėtose patalpose pageidauja būti rakinamas ir dienos metu, kadangi ne visi drausmės grupės nuteistieji nori kartu su juo atlikti laisvės atėmimo bausmę (b. l. 121-122).

Vilniaus PN 2016-03-14 atsakyme (b. l. 123) informavo pareiškėją, kad dėl pareiškėjo atsisakymo nuo drausmės grupės 2015-10-26 Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnų buvo atliktas tarnybinis tyrimas (tarnybinio tyrimo išvada Nr. 33-167). Tyrimo metu nustatė, kad atsisakymas bausmę atlikti drausmės grupėje buvo nepagrįstas. Paaiškino, kad BVK 75 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus, užrakinami nakties metu. Pažymėjo, kad nei minėtas BVK 75 straipsnis, nei kiti šio kodekso straipsniai, reglamentuojantys drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygas, nenustato nuteistąjį, atliekantį laisvės atėmimo bausmę drausmės grupės sąlygomis, dienos metu užrakinti gyvenamojoje patalpoje. Atkreipė dėmesį į tai, kad nuo 2016-04-01 įsigalios minėto straipsnio redakcija, kuri nustatys, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji bus laikomi užrakinti gyvenamosiose patalpose įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus. Nurodė pareiškėjui, kad pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus jis drausmės grupės patalpose dienos metu rakinamas nebus, tačiau nuo 2016-04-01, įsigaliojus naujai BVK 75 straipsnio redakcijai, pareiškėjas kaip ir visi kiti drausmės grupei priskirti nuteistieji, šiose patalpose bus laikomas užrakintas.

Pareiškėjas dėl rakinimo skundą teikė 2016 m. vasario mėn., t. y. iki įsigaliojant naujai BVK 75 straipsnio redakcijai, todėl pagrįstai, atliekant bausmę drausmės būryje dienos metu, nebuvo rakinamas. Teismas daro išvadą, kad šiuo aspektu Vilniaus PN administracija nustatytų teisės aktų reikalavimų nepažeidė.