Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo teisėja Nijolia Indreikienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. B. atskirąjį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. A2-55-308/2015 pagal pareiškėjo A. B. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-80-547/2014 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovei R. P. dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių pastatų atidalijimo ir žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas A. B. pateikė teismui prašymą atnaujinti procesą Varėnos rajono apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-80-547/2014, kurioje 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimu ieškovui A. B. ir atsakovei R. P. priklausantis turtas buvo atidalintas ir nustatyta naudojimosi tvarka. Procesą byloje prašė atnaujinti CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. dėl naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių. Pareiškėjas prašyme nurodė, kad sprendimu nustatyta žemės sklypo naudojimosi tvarka iš esmės nesudaro sąlygų naudotis jam priskirta žemės sklypo dalimi. Dėl sprendime nustatyto privažiavimo neadekvačiai sumažėja priskirtas žemės sklypo plotas, privažiavimas veda į ariamą žemę, todėl patekimui prie statinių reikia sunaudoti papildomą žemės sklypo plotą. Tiesiant pravažiavimą, reikėtų iškirsti sodą (ilgametes obelis). Nustatytas privažiavimas ties sklypo riba būtų tiesiamas per susisiekimui nepritaikytą žemę. Tai reikalauja papildomų didelių investicijų (gruntavimas, žvyravimas). Teismo sprendime pasakyta, kad ieškovui palei žemės sklypo ribą priskirtina žemė pravažiavimui įskaitoma į jam priskirtą plotą, todėl kita riba (ties statiniais) turėtų eiti per statinius. Atsakovė pažymėjo siūlomą privažiavimo plotą, tačiau kartu proporcingai nepakoregavo kitos žemės sklypo ribos. Tikėtina, kad ji nepakoreguota, kadangi to padaryti iš esmės neįmanoma, nes ieškovui priskirtą naudoti žemės sklypo dalį reikėtų mažinti plotu, ant kurio stovi jo statiniai. Be to, nuo atsakovei priskirto žemės sklypo ploto pratęsiant patekimą iki ieškovo statinių, beveik visą jam tekusį žemės sklypo plotą reikia paversti keliu. Taip neadekvačiai sumažėja turimas naudingas plotas. Nurodytos aplinkybės pagrindžia, kad sprendimas yra faktiškai sunkiai įgyvendinamas, parinkta žemės sklypo naudojimosi tvarka yra neproporcinga, iš esmės paneigia galimybę naudotis žemės sklypo dalimi.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Varėnos rajono apylinkės teismas 2016 m. sausio 11 d. nutartimi pareiškėjo prašymą atmetė, atsisakė atnaujinti procesą Varėnos rajono apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-80-547/2014.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas savo prašyme naujai paaiškėjusiomis esminėmis bylos aplinkybėmis nurodo tik tai, kad jam įsirengiant privažiavimo kelią į jam priskirtą žemės sklypo dalį reikėtų užimti dalį jo sklypo dalyje esančios dirbamos žemės, nemažą dalį jam priskirto žemės sklypo užimtų pravažiavimas, reikėtų kirsti ilgamečius vaismedžius, jis turėtų daug išlaidų privažiavimo įrengimui ir dėl to sprendimas yra sunkiai įgyvendinamas, parinkta žemės sklypo naudojimosi tvarka yra neproporcinga, paneigianti galimybę naudotis jam priklausančia sklypo dalimi bei dėl tokios nustatytos naudojimosi tvarkos ženkliai būtų sumažintas jam priskirto sklypo plotas ir šio sklypo naudingumas. Iš šių pareiškėjo motyvų matyti, kad jis siekia iš naujo peržiūrėti įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytą abiejų šalių naudojimosi tvarką žemės sklypu bei atnaujinus procesą ir priėmus naują sprendimą nustatyti tokią naudojimosi tvarką, kad jam išliktų naudojimuisi neužimta pravažiavimo įrengimui jam priskirta žemės sklypo dalis, o privažiavimą jis galėtų įsirengti atsakovei R. P. priskirto žemės sklypo dalyje. Teismas sprendė, jog iš visų pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą motyvų nėra nurodoma jokių naujų esminių bylos aplinkybių, kurios būtų buvę nežinomos ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Iš pačio pareiškėjo ir atsakovės R. P. pateiktų planų byloje matyti, kad abi šalys siūlė savo žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo variantus. Pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu turėjo galimybę analizuoti tiek savo, tiek atsakovės pateikto žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo planų duomenis perkeliant juos į faktinę erdvę ir įsitikinti, kaip realiai galėtų būti atskirtos naudojimuisi priskirtos sklypo dalys bei nustatyti aplinkybes, kaip jam būtų galima įsirengti atskirą privažiavimą prie jam priskirtos žemės sklypo dalies. Kad priskirta pareiškėjui mažesnė žemės sklypo dalis neturi tokio tinkamo funkcionalumo, nei buvo viso žemės sklypo funkcionalumas, buvo aišku jau bylos nagrinėjimo metu ir iš karto po bylos išnagrinėjimo, todėl tokios situacijos paaiškėjimas pareiškėjui 2015 m. rugsėjo mėnesį negali būti laikoma esmine bylos aplinkybe, kuri nebuvo ir negalėjo būti žinoma pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Iš atsakovės pateikto atsiliepimo į pareiškėjo prašymą bei pateiktų fotonuotraukų matyti, kad nėra jokio atsakovei naudotis priskirtos žemės sklypo dalies patekimo po pareiškėjui priskirtais statiniais.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėjas A. B. prašo panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 11 d. nutartį ir priimti naują nutartį – atnaujinti procesą Varėnos rajono apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-80-547/2014 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovei R. P. dėl turto atidalijimo. Atskirajame skunde nurodo, jog prašymas atnaujinti procesą yra inicijuojamas atsižvelgiant į tai, kad realus sprendimo įvykdymas neproporcingai varžo jo teises, ženkliai sumažina tekusios žemės sklypo dalies vertę ir apsunkina naudojimąsi juo, nes dėl sprendime nustatyto privažiavimo neadekvačiai sumažėja priskirtas žemės sklypo plotas, privažiavimas veda į ariamą žemę, todėl patekimui prie statinių reikia sunaudoti papildomą žemės sklypo plotą. Tiesiant pravažiavimą, reikėtų iškirsti sodą (ilgametes obelis). Nustatytas privažiavimas ties sklypo riba būtų tiesiamas per susisiekimui nepritaikytą žemę. Tai reikalauja papildomų didelių investicijų (gruntavimas, žvyravimas). Teismo sprendime pasakyta, kad ieškovui palei žemės sklypo ribą priskirtina žemė pravažiavimui įskaitoma į jam priskirtą plotą, todėl kita riba (ties statiniais) turėtų eiti per statinius. Tik sprendimo faktinio vykdymo metu paaiškėjo, kad nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka yra neproporcinga. Sprendimu į ieškovui tenkančią žemės sklypo dalį buvo leista patekti ties žemės sklypo paribiu. Ši vieta iki naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo buvo valdoma atsakovės. Kadangi ieškovo ir atsakovės santykiai nėra draugiški, ieškovas po atsakovės valdomą teritoriją nenorėjo ir negalėjo vaikščioti. Kadangi ši atkarpa ieškovui nebuvo realiai žinoma, jis sprendimo priėmimo metu negalėjo nurodyti, jog šioje vietoje kelio įrengimas pareikalaus didelių investicijų. Be to, sprendimu nuspręsta, kad naudojimosi žemės sklypu tvarka nustatoma pagal atsakovės pateiktą schemą. Tai leidžia daryti išvadą, kad preliminari atsakovės schema nėra tiksli, todėl nebuvo galima tiksliai jos perkelti į faktinę erdvę ir (ar) daryti tikslių išvadų dėl faktinio neįgyvendinamumo, o žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymas pagal orientacinę (netikslią) schemą neišsprendė ginčo iš esmės – nėra aišku, ar vėliau daryti tikslūs matavimai atitinka sprendimą. Nurodytos aplinkybės patvirtinta, kad ieškovas iš atsakovės pateikto preliminaraus (orientacinio) plano niekaip negalėjo nurodyti pažeidimų, kadangi galutinės ribos buvo nustatytos tik po sprendimo priėmimo.

IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Byloje keliamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atmestas pareiškėjo A. B. prašymas atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-80-547/2014 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovei R. P. dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių pastatų atidalijimo ir žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Iš civilinėse bylose Nr. 2-80-547/2014 ir A2-55-308/2016 esančių duomenų matyti, jog Varėnos rajono apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimu ieškovui A. B. ir atsakovei R. P. priklausantį turtą atidalino ir nustatė naudojimosi juo tvarką. Pareiškėjas A. B. kreipėsi į Varėnos rajono apylinkės teismą su prašymu dėl proceso atnaujinimo, tačiau pirmosios instancijos teismas 2016 m. sausio 11 d. nutartimi pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą Varėnos rajono apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-80-547/2014 atmetė tuo pagrindu, jog pareiškėjas nenurodė jokių naujų esminių bylos aplinkybių, kurios būtų buvę nežinomos ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, o proceso atnaujinimo institutu pareiškėjas siekia iš naujo peržiūrėti įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytą abiejų šalių naudojimosi tvarką žemės sklypu. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokiais pirmosios instancijos teismo nutarties motyvais.

Konstitucinė teisė į teisminę gynybą garantuoja suinteresuotam asmeniui teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, reikalaujant apginti pažeistą teisę ar įstatymo saugomą interesą (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, CPK 5 straipsnio 1 dalis). Ši teisė apima ne tik galimybę teikti teismui ieškinį (pareiškimą), apeliacinį (atskirąjį) ir kasacinį skundą, bet ir suinteresuoto asmens teisę prašyti teismo atnaujinti procesą byloje, kurioje sprendimas yra įsiteisėjęs (CPK XVIII skyrius). Proceso atnaujinimas civilinio proceso teisėje pripažįstamas išimtiniu būdu įsiteisėjusiems teismų sprendimams peržiūrėti. Proceso atnaujinimo institutas leidžia užtikrinti, kad nebūtų palikti galioti galimai neteisingi ir nepagrįsti teismo sprendimai tais atvejais, kai teismo padarytų fakto ar teisės klaidų nepavyko ištaisyti apeliacine ar kasacine tvarka. Europos Žmogaus Teisių Teismas, pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo civilinėse ir komercinėse bylose, pažymėjo, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, turi būti aiškinama Konvencijos preambulės kontekste, kurioje teisės viršenybės principas įtvirtintas kaip bendro Konvenciją taikančių šalių paveldo dalis. Vienas iš esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą gali būti peržiūrėti tik esant proceso atnaujinimo pagrindui bei tuos pagrindus taikant ne formaliai. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos nagrinėjimo. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimas, priimtas byloje Sypchenko v. Rusija (pareiškimo Nr. 38368/04); 2007 m. kovo 15 d. sprendimas, priimtas byloje Volkov v. Rusija (pareiškimo Nr. 8564/02) ir kt.). Taigi spręsdamas dėl prašymo atnaujinti procesą pagrįstumo, teismas neturi vadovautis vien formaliais argumentais, o privalo remtis teisės normose įtvirtintais sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 1 dalis, CK 1.5 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu, t. y. tuo, kad naujai paaiškėjo esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu.

Remiantis kasacinio teismo formuojama praktika dėl CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo, pagrindas procesui civilinėje byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių atnaujinti yra tada, kai pareiškėjas įrodo, kad: 1) tokios aplinkybės buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; 2) jos pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; 3) aplinkybės pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) jos turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas kitoks sprendimas. Esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada dėl ginčo išsprendimo, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai. Jeigu prašyme nurodytos aplinkybės neatitinka šių reikalavimų, tai jos negali būti vertinamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas užbaigtoje civilinėje byloje. Taigi, ne bet kokia naujai paaiškėjusi aplinkybė yra reikalavimo dėl proceso atnaujinimo pagrindas, o tik tokia, kuri turi esminę reikšmę bylai, tai reiškia, kad dėl naujų duomenų gavimo būtų pagrindas panaikinti jau priimtus teismo sprendimus ir reikalavimus išspręsti kitaip. Jeigu prašyme nurodytos aplinkybės neatitinka šių reikalavimų, jos negali būti vertinamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas užbaigtoje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 22 d. Apžvalga Nr. T-3 Teismų praktikos taikant įstatymus dėl proceso atnaujinimo užbaigtose civilinėse bylose aktualūs klausimai).

Apeliantas atskirąjį skundą grindžia aplinkybėmis, jog dėl sprendime nustatyto privažiavimo neadekvačiai sumažėja priskirtas žemės sklypo plotas, privažiavimas veda į ariamą žemę, todėl patekimui prie statinių reikia sunaudoti papildomą žemės sklypo plotą, tiesiant pravažiavimą, reikėtų iškirsti sodą (ilgametes obelis); nustatytas privažiavimas ties sklypo riba būtų tiesiamas per susisiekimui nepritaikytą žemę, o tai reikalauja papildomų didelių investicijų (gruntavimas, žvyravimas). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės negali būti traktuojamos kaip naujai paaiškėjusios, turinčios esminę reikšmę šiai bylai ir neatitinka CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto kriterijaus. Pažymėtina, kad išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-80-547/2014 tiek ieškovas, tiek atsakovė pasiūlė savo naudojimosi žemės sklypu schemas. Ieškovas prašė nustatyti kelio servitutą atsakovei priklausančioje žemės sklypo dalyje, kadangi sklypo pakraštyje padaryti kelią (privažiavimą) yra neįmanoma, ten yra iškasta duobė, tą duobę jis iškasė statydamas ūkinius pastatus. Tuo tarpu atsakovė prašė atmesti tokį ieškovo prašymą, žemės sklypo dalis nustatyti pagal atsakovės pateiktą patikslintą ieškovo teiktą planą, nenustatant per atsakovei tenkančią sklypo dalį servituto – privažiavimo prie ieškovui tekančios sklypo dalies, o atidalinant ieškovui 631 m² sklypą, į šį bendrą plotą įskaičiuojant ir privažiavimui reikalingą žemės sklypo plotą. Taigi atsakovės pateiktoje (ieškovo patikslintoje) naudojimosi žemės sklypu schemoje buvo aiškiai pažymėtos sklypo ribos, nurodyti plotai, atitenkantys tiek ieškovui, tiek atsakovei, bei pažymėtas pravažiavimas prie ieškovui atitenkančios sklypo dalies (privažiavimas pažymėtas prie sklypo ribos). Pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu turėjo visas galimybes išanalizuoti, įvertinti atsakovės pateiktą naudojimosi žemės sklypu tvarkos schemą, jos duomenis pasitikrinti faktiškai natūroje ir tokiu būdu įsitikinti, kaip realiai galėtų būti atskirtos naudojimuisi ieškovui ir atsakovei priskirtos žemės sklypo dalys bei įvertinti aplinkybes, kaip jam būtų galima įsirengti atskirą privažiavimą prie jam priskirtos žemės sklypo dalies. Tuo tarpu teismas, atsižvelgdamas į ieškovo pateiktą naudojimosi žemės sklypu projektą, nustatė, kad šiuo atveju nėra būtina ieškovui nustatyti kelio servituto per atsakovei tenkančią sklypo dalį ir tokiu būdu apriboti atsakovės nuosavybės teises, nes ieškovas turi objektyvią galimybę pasiekti savo sklypą iš kitos pusės, palei sklypo ribą, atitinkamai privažiavimui prie jo sklypo reikalingą žemės plotą priskiriant ieškovo nuosavybei. Teismas sprendė, kad atsakovės siūlomas galimas žemės atidalijimo planas, kuriame atitinkamai pažymėtas ieškovui tenkantis žemės sklypo plotas, įskaitant ir palei sklypo ribą siūlomą formuoti privažiavimui reikalingą plotą, o atsakovei – bendras 1263 m² žemės sklypo plotas, kuriame nebūtų nustatomas servitutas (privažiavimas prie ieškovui tenkančios sklypo dalies) ir taip be pagrindo neapsunkinamos atsakovės turto bei naudojimosi juo galimybės, yra geresnis, nei pateiktas ieškovo. Teismas taip pat konstatavo, kad įrengus įvažiavimą į ieškovo sklypą būtų užkirstas kelias šalių ginčams ateityje, nes jų turtas būtų maksimaliai atskirtas. Taigi ieškovas dar bylos nagrinėjimo teisme metu, susipažinęs su tokia atsakovės siūloma naudojimosi žemės sklypu schema, neabejotinai žinojo ir turėjo žinoti, kad pagal atsakovės siūlomą naudojimosi žemės sklypu tvarką nustatytas privažiavimas veda į jam atitenkančią ariamą žemę, kad norint nutiesti pravažiavimą iki jam atitenkančių pastatų, reikės iškirsti sodą (ilgametes obelis), kad privažiavimas ties sklypo riba būtų tiesiamas per susisiekimui nepritaikytą žemę, o tai reikalauja papildomų didelių investicijų. Minėtos aplinkybės egzistavo tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek priimant teismo sprendimą, todėl teismas pagrįstai jų nevertino kaip esminių naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurios teiktų pagrindą atnaujinti procesą išnagrinėtoje byloje. Apeliacinės instancijos teismas nelaiko svariais ir įtikinančiais apelianto argumentų, jog atkarpa, skirta privažiavimui, jam nebuvo žinoma, nes ji buvo valdoma atsakovės, kadangi žemės sklypas buvo valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise ir dar nebuvo atidalintas. Tai, jog galutinės žemės sklypo ribos buvo nustatytos tik po sprendimo priėmimo, taip pat nesudaro pagrindo atnaujinti procesą, kadangi teismo sprendimu patvirtintoje žemės sklypo naudojimosi tvarkoje (plane) buvo nustatytos tik orientacinės naudojimosi žemės sklypu ribos, patvirtinant kiekvienai iš šalių tenkantį žemės sklypo plotą, o tikslios žemės sklypo ribos buvo nustatytos atlikus kadastrinius matavimus. Tuo tarpu aplinkybė, kad ieškovui prie žemės sklypo ribos priskirta žemė pravažiavimui įskaitoma į jam priskirtą plotą, todėl kita riba (ties statiniais) turėtų eiti per statinius, yra visiškai nepagrįsta, neatitinka tikrovės ir negali įtakoti proceso atnaujinimo. Vien tai, jog ieškovas nesutinka su priimtu teismo sprendimu ir juo nustatyta žemės sklypo naudojimosi tvarka, nereiškia, kad yra pagrindas atnaujinti procesą. Ieškovas, nesutikdamas su atsakovės pasiūlyta ir teismo patvirtinta naudojimosi žemės sklypu tvarka bei siekdamas, kad naudojimosi žemės sklypu tvarka būtų nustatyta pagal jo pateiktą schemą, turėjo teisę skųsti šį teismo sprendimą apeliacine tvarka, tačiau šia teise jis pasinaudojo netinkamai, t. y. praleido teismo sprendimo apskundimo terminą. Nepasinaudojimas teise į apeliaciją, pareiškėjui tinkamai nepagrindus būtinybės atnaujinti procesą, nesudaro pagrindo atnaujinti procesą išnagrinėtoje civilinėje byloje, kurioje teismo sprendimas jau yra įsiteisėjęs ir pagal atsakovės pateiktus duomenis ir jau įvykdytas. Priešingu atveju, būtų pažeisti teisinio apibrėžtumo, teisinio stabilumo principai, dalyvavusių byloje asmenų, kurių teisės ir pareigos nustatytos teismo įsiteisėjusiame sprendime, teisėti lūkesčiai. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodytos aplinkybės negali būti pripažintos naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, apie kurias bylos nagrinėjimo metu nebuvo ir negalėjo būti žinoma bei kurios turėtų esminę reikšmę teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą negali būti tenkinamas CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su proceso atnaujinimo institutu, todėl panaikinti nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Dėl šių argumentų atskirasis skundas atmestinas, o Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 11 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.