Utenos apylinkės teismo sprendimas

Utenos rajono apylinkės teismo teisėja Vijolė Vitienė, sekretoriaujant E. M., dalyvaujant atsakovui D. G., o ieškovo BUAB „Liegava“, atstovaujamo bankroto administratoriaus UAB „J ir LBR Bankroto administravimo, teisinės ir buhalterijos paslaugos“ atstovui nedalyvaujant, apie posėdį pranešta, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo BUAB „Liegava“ ieškinį atsakovui D. G. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo

Aprašomoji dalis

nustato:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

UAB „Liegava“ yra privatusis pelno siekiantis juridinis asmuo t.y. savo pavadinimą turinti įmonė (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau tekste – LR CK) 2.33 str. 1d., 2.34 str.1d., 3 d.), todėl veikiantis savo rizika. Įmonė vertėsi alaus prekyba. Šiai įmonei Panevėžio apygardos teismo 2012-09-10 nutartimi (9-10 b.l.) buvo iškelta bankroto byla, iki bankroto bylos iškėlimo įmonės vienintelis akcininkas ir direktorius buvo atsakovas D. G..

Įmonės administracijos vadovo, kaip juridinio asmens valdymo organo, santykis su juridiniu asmeniu yra specifinis - grindžiamas pasitikėjimu ir lojalumu. Įstatyme įtvirtinta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai (LR CK 2.87 straipsnio 1 dalis); būti jam lojalus ir laikytis konfidencialumo (LR CK 2.87 straipsnio 2 dalis); vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams (LR CK 2.87 straipsnio 3 dalis) ir kt. Taigi administracijos vadovas yra specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam bendrovės darbuotojui; įmonę ir administracijos vadovą sieja pasitikėjimo ( fiduciariniai) santykiai; tai reiškia, kad įmonės administracijos vadovas privalo ex officio veikti išimtinai įmonės interesais; įmonės vadovas atstovauja bendrovei, atsako už įmonės kasdienės veiklos organizavimą; jis turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus.

Šioje byloje rašytiniais įrodymais laikytina nustatyta, kad UAB „Liegava“ ir atsakovas 2012-04-09 sudarė paskolos sutartį, kurios pagrindu, ką patvirtina ir kasos išlaidų orderis KIO 121, datuotas 2012-04-09, paskolos davėjas perdavė atsakovo nuosavybėn 10.500,00 Lt, susitarė dėl paskolos grąžinimo termino – 2014-12-31, dėl mokėtinų palūkanų – 3 proc., jų mokėjimo tvarkos – bus sumokėta tik grąžinant paskolą ( 6-8 b.l.).

Ieškovas ginčija UAB „Liegava“ ir atsakovo 2012-04-09 sudarytą paskolos sutartį LR CK 1.82 str. 1d. numatytu pagrindu, t.y. dėl sandorio prieštaravimo juridinio asmens tikslams.

LR CK 1.82 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, gali būti pripažinti negaliojančiais dėl jų prieštaravimo juridinio asmens tikslams, tačiau tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, jog tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams.

Kaip minėta, ginčijamą sandorį sudarė privatusis pelno siekiantis juridinis asmuo. Sprendžiant, ar ginčijamas sandoris prieštaravo juridinio asmens tikslams, pažymėtina, kad bendriausias privačių juridinių asmenų tikslas – tenkinti privačius interesus, o pelno siekimas yra vienas iš privačių interesų tenkinimo būdų. Nagrinėjamu atveju sandorio prieštaravimas juridinio asmens tikslams siejamas su sandorio nenaudingumu įmonei, įmonės kreditorių teisių pažeidimu.

Sprendžiant dėl sandorio nenaudingumo, šalių nesąžiningumo ir apskritai dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu LR CK 1.82 str. pagrindu, didelę reikšmę turi sandorio vertė, jo sąlygų naudingumas įmonei, t.y. ar sandoriu siekiama įgyvendinti įmonės tikslą gauti pelno, ar kitokių tikslų.

Ginčijamos sutarties pagrindu UAB „Liegava“ iš atsakovo, kuriam suteikė teisę naudotis 10.500,00 Lt suma, už 2 m. 8 mėn. 22 d. naudojimosi paskola laikotarpį galėtų gauti viso 859,25 Lt palūkanų, t.y. po 0,88 Lt vienai dienai, nes susitarė dėl 3 proc. dydžio metinių palūkanų normos. LR CK 6.872 str.1d. nustato, kad jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu. Taigi atsakovo argumentai, kad „šiuo metu niekas didelių palūkanų nebemoka“, neatitinka tikrovės, atsakovas neįrodinėjo, kad ginčijamos paskolos sutarties sudarymo metu jis, kaip fizinis asmuo, turėjo galimybę gauti kreditą analogiškomis sąlygomis.

Sutarties 3.2 p. buvo susitarta, kad palūkanos bus sumokamos tik grąžinant paskolą, taigi ši sutarties sąlyga įmonei nenaudinga, nes teisė naudotis daugiau kaip 2 metus įmonei priklausančių palūkanų suma (po 0,88 Lt dienai) jai nesuteikta, tokia pinigų suma savo nuožiūra naudojasi atsakovas.

Atsakovo argumentai, kad jis gautus pinigus panaudojo tik įmonės labui, netgi atsiskaitymui su kreditoriumi, neįtikinami, nepagrįsti jokiais įrodymais, nelogiški, nes tam, kad įmonė, kaip teigė atsakovas, atliktų patalpų remontą, kitokius pagerinimus ar atsiskaitytų su kreditoriais, nebūtina įmonės savininkui suteikti paskolą, įmonė už darbus, paslaugas ar prekes gali atsiskaityti pati. Atsakovo paaiškinimai apie jo, jam veikiant kaip įmonės vadovui, atliktas ar ketinamas atlikti finansines operacijas, kelia pagrįstų abejonių, ar jis, kaip įmonės vadovas, aplamai laikėsi įstatymų reikalavimų dėl finansinių operacijų apskaitos. Pažymėtina, kad atsakovas negalėjo vienareikšmiškai atsakyti į klausimą, kokiu tikslu buvo sudarytas ginčijamas sandoris, tačiau nurodė, kad jis nenori, jog paskola būtų pripažinta jo asmenine ir išieškota iš jo asmeninio turto.

Skola – 20.579,77 Lt kreditoriui UAB „B.“ buvo susidariusi dar iki paskolos sutarties sudarymo, t.y. laikotarpiu nuo 2011-06-08 iki 2011-10-25. Taigi esant tokiam nustatytam faktui, atsakovo argumentai, kad paskolos sudarymo metu įmonė buvo moki, atlikdavo mokėjimus, atmestini, nes prieštarauja nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo nustatytiems faktams. Atsakovo nurodyti argumentai, kad kreditorius įmonę sužlugdė tyčia, šioje byloje išeina už ieškinio ribų, todėl teismas šių aplinkybių netyrė ir dėl jų nepasisako. Kiti atsakovo argumentai, kad buvo galima atkurti įmonės mokumą, ką jis ir darė, neatitinka tikrovės, nes atsakovas neįrodė (ir bankroto byloje), kad atliko kokius nors veiksmus, nes jis pats, kaip įmonės vadovas ir vienintelis akcininkas, nepriėmė jokių sprendimų ir neatliko jokių veiksmų dėl įmonės veiklos atkūrimo.

Ieškovo ginčijamo sandorio sąlygų (1.1 p., 2.1 p., 3.1 p., 3.2 p.) analizė leidžia padaryti išvadą, kad privataus juridinio asmens, kuris jau nebegalėjo atsiskaityti su kreditoriais, sudarytas sandoris dėl piniginių lėšų - 10.500,00 Lt perdavimo kitam asmeniui naudotis už 26,25 Lt palūkanų sumą mėnesiui (net palūkanų suma įmonė negalėtų naudotis iki sutarties termino pasibaigimo) mažina jo pelną (pinigai neskirti įmonės veiklai vykdyti), o tai reiškia, kad sandoris jau jo sudarymo metu prieštaravo privataus juridinio asmens veiklos tikslui gauti pelną iš prekybos, o taip pat pažeidė kreditorių interesus.

Sandorio pripažinimo negaliojančiu LR CK 1.82 straipsnio pagrindu (sandoris, prieštaraujantis juridinio asmens veiklos tikslams) viena iš sąlygų yra sandorio šalių nesąžiningumas, t.y. šiuo teisiniu pagrindu sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu tik tais atvejais, kai sandorio šalis veikė nesąžiningai - žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens tikslams.

Sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus: vadovaujantis objektyviuoju kriterijumi sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys; subjektyvusis kriterijus nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes.

Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, ginčijamas sandoris buvo sudarytas tarp įmonės, atstovaujamos atsakovo, kaip direktoriaus ir vienintelio akcininko, ir atsakovo, kaip privataus fizinio asmens. Jau minėta, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu UAB „Liegava“ turėjo kreditorių, kuriems skolų mokėjimo terminas buvo suėjęs, šios skolos nebuvo padengtos ir iki bankroto bylos iškėlimo, įmonės finansinė padėtis 2011-2012 metais buvo bloga, tą patvirtina duomenys, esantys nutartyje iškelti bankroto bylą, ir įmonės balansas (47 b.l.). Taigi darytina išvada, kad atsakovas žinojo (turėjo) žinoti apie prastą UAB „Liegava“ finansinę situaciją, jis turėjo suprasti, kad paskola suteikiama ilgam laikui, tačiau už nedideles palūkanas, kurios sumokamos vieną kartą – grąžinant paskolą, todėl pelno įmonei neatneš, ir kad šis sprendimas suteikti sau paskolą neatitinka įmonės tikslų, nes pinigai nebus naudojami įmonės veikloje, todėl pripažintina, kad yra pakankamas pagrindas paneigti atsakovo sąžiningumo prezumpciją ir pripažinti, kad atsakovas yra nesąžininga sandorio šalis.

Įvertinus šalių pateiktus įrodymus skyrium ir jų visetą, darytina išvada, kad UAB „Liegava“ ir atsakovo 2012-04-09 sudaryta paskolos sutartis jos sudarymo metu prieštaravo įmonės veiklos tikslams, o atsakovas, kaip sandorio šalis, buvo nesąžininga, taigi yra visos sąlygos taikyti LR CK 1.82 str. 1d. normas ir ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu nuo jo sudarymo momento, tokiu būdu apginant ieškovo pažeistas teises (LR CK 1.138 str. 5p.).

LR CK 1.80 str. 2-3 dalys nustato, kad kai sandoris negalioja, viena šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra,- atlyginti to daikto vertę pinigais, jeigu įstatymas nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių, o restitucijos taisykles nustato CK VI knygos normos (LR CK 1.82 str. 4d.).

Pagal LR CK 6.145 straipsnio 1 dalį asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio, arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Ginčo sandorio pagrindu atsakovas iš UAB „Liegava“ gavo 10.500,00 Lt, todėl paskolos sutartį pripažinus negaliojančia, taikytina restitucija, atsakovas įpareigotinas grąžinti ieškovui paskolos sumą – 10.500,00 Lt. Nustatytinas 1 mėnesio terminas, skaičiuotinas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, paskolos sumai grąžinti (LR CPK 271 str. 1d.).

Ieškinys tenkintinas visiškai, paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (LR CPK 93 str., 96 str.).

Ieškovas nuo žyminio mokesčio buvo atleistas pagal įstatymą (LR CPK 83 str. 1d. 8p.). Iš atsakovo į valstybės biudžeto pajamas priteistina 315,00 Lt žyminio mokesčio ir 21,00 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (LR CPK 79 str., 88 str.1d. 3p., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 str., 263 – 270 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti.

Pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2012-04-09 tarp paskolos davėjo UAB „Liegava“, juridinio asmens kodas 302559685, ir paskolos gavėjo D. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) sudarytą paskolos sutartį, taikyti restituciją ir įpareigoti atsakovą D. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovui BUAB „Liegava“, juridinio asmens kodas 302559685, atstovaujamam bankroto administratoriaus UAB „J ir LBR bankroto administravimo, teisinės ir buhalterijos paslaugos“, per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo grąžinti 10.500,00 Lt (dešimt tūkstančių penkis šimtus litų).

Priteisti iš atsakovo D. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 315,00 Lt žyminio mokesčio ir 21,00 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

( Į valstybės biudžetą priteistas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, ir žyminį mokestį (įmokų kodas - 5660), privalu sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, arba sąskaitą Nr. LT12 2140 0300 0268 0220, esančią Nordea Bank Finland PLC Lietuva banke, įrodymą pateikti teismui ).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant Utenos rajono apylinkės teisme.