- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-17
- Bylos Nr.
- ATP-215-350/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 4-08-3-03064-2011-2
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Algirdas Gaputis
- Kategorijos
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Panevėžio apygardos teismo teisėjas Algirdas Gaputis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs S. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 14 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-03-14 nutarimu S. K. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 straipsnio 4 dalį 2000 Lt bauda, su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 metams.
Skundžiamu teismo nutarimu nustatyta, kad S. K. 2011-11-06 apie 15.15 val. pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 18 punkto reikalavimus, (duomenys neskelbtini) r., vairavo automobilį Škoda Octavia, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantį jam pačiam ir policijos pareigūnams reikalaujant, atsisakė pasitikrinti girtumą.
Šalies argumentai
Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo S. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-03-14 nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą jo atžvilgiu nutraukti, nesant jo veikoje pažeidimo, numatyto ATPK 126 straipsnio 4 dalyje sudėties.
S. K. teigimu, Panevėžio miesto apylinkės teismo nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi priimant tokį sprendimą nesurinkta pakankamai įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, jog jis nutarime nurodytu laiku ir aplinkybėmis vairavo automobilį būdamas neblaivus. Pažymi, kad liudytojo G. B. parodymai, kuriais iš esmės grindžiama jo kaltė, negali būti laikomi patikimais, kadangi šis liudytojas negalėjo nurodyti nei kiek asmenų važiavo jo automobilyje, nei kas jį vairavo, ar, kad sustojus automobiliui iš jo kas nors išlipo. Be to, jis policijos pareigūnus iškvietė praėjus pakankamai ilgam laiko tarpsniui, t.y. 10-15 minučių po to, kai jis pastebėjo jo teigimu įtartinai važiuojantį automobilį. Administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui nesuprantama dėl kokių priežasčių buvo atmesti liudytojo S. K. parodymai, patvirtinantys, kad būtent jis tuo metu vairavo automobilį. S. K. nuomone, pirmosios instancijos teismas nesivadovavo ATPK 248 str. nuostatomis visapusiškai ir objektyviai išaiškinti visas bylos aplinkybes, todėl netinkamai tyrė bei vertino surinktus įrodymus. Atsižvelgiant į tai, kad prielaidomis negalima grįsti asmens katės, bei į tai, kad visos abejonės yra vertinamos traukiamo atsakomybėn asmens naudai, mano, kad administracinio teisės pažeidimo bylos teisena jo atžvilgiu turėtų būti nutraukta (b.l. 56).
Atsiliepimas
Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuras atsiliepimu į S. K. apeliacinį skundą prašo pastarojo netenkinti ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-03-14 nutarimą palikti nepakeistą. Mano, kad teismo nutarimas yra teisingas, pagrįstas, nuobauda individualizuota tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
ATPK 302¹¹ str. 1 d. apibrėžianti apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje nagrinėjimo ribas apygardos teisme numato, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą.
Iš A. K. apeliaciniame skunde formuluojamų reikalavimų matyti, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo savo kaltę, padarius jam inkriminuotą ATPK pažeidimą neigia, nesutinka su įrodymų vertinimu jo administracinio teisės pažeidimo byloje, tvirtindamas, kad aptariamo pažeidimo jis nepadarė.
Iš ATPK 257 str. nuostatų galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
ATPK 126 str. 4 d. numatyta atsakomybė už neblaivumo patikrinimo vengimą ir užtraukia baudą vairuotojams nuo dviejų tūkstančių iki trijų tūkstančių litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo dvejų iki trejų metų arba administracinį areštą nuo dešimties iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo dvejų iki trejų metų.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad asmens veikos kvalifikavimui dėl vengimo pasitikrinti neblaivumą, pakanka nustatyti, kad asmuo išreiškė savo valią neblaivumo nesitikrinti, kai buvo galimybės tokį patikrinimą atlikti (pvz., nutartis administracinėje byloje Nr. N62–4668/2010).
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Patikrinus bylą įrodymų vertinimo aspektu, apeliacinės instancijos teismas sutinka su Panevėžio miesto apylinkės teismo išvada, kad S. K. padarė ATPK 126 str. 4 d. numatytą pažeidimą.
Tai, kad apeliacinį skundą pateikęs S. K. 2011-03-14 apie 15 val. 15 min. (duomenys neskelbtini) rajone, vairavo automobilį ir vengė neblaivumo (girtumo) patikrinimo, įrodo: administracinio teisės pažeidimo protokolas (b. l. 5), policijos pareigūnų N. G. ir D. D. tarnybiniai pranešimai (b. l. 13, 14), bei šių policijos pareigūnų parodymai, duoti pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (b. l. 34), taip pat liudytojo G. B., tiesiogiai mačiusio pažeidimą ir apie tai pranešusio policijos pareigūnams rašytinis paaiškinimas (b. l. 16) ir parodymai teisme ( b.l. 39).
Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi policijos pareigūnų N. G. ir D. D. parodymais, kurie atitinka pirminiuose paaiškinimuose (tarnybiniuose pranešimuose) užfiksuotas aplinkybes, yra nuoseklūs ir neprieštaringi. Policijos pareigūnai tarnybiniuose pranešimuose nurodė, kad gavus pranešimą iš budėtojo ir atvykus į įvykio vietą, jie pastebėjo važiuojamojoje dalyje, o tiksliau kelio viduryje, stovintį tą patį automobilį Škoda Octavia, apie kurio vairuotojo galimą girtumą buvo pranešta. Liudytojų teigimu prie automobilio vairo miegojo, kaip vėliau paaiškėjo, šio automobilio savininkas - S. K., o šalia stovėjo policijai apie galimą pažeidimą informaciją suteikęs liudytojas G. B. Liudytojas paaiškino, jog pavažiuodamas pamatė pavojingai keliu vingiuojantį automobilį, kurį vairavo būtent S. K. Pareigūnai patvirtino, kad pravėrus automobilio duris nuo vairuotojo sklido stiprus alkoholio kvapas, jis automobilyje buvo vienas, pažadinus buvo pastebėta, kad S. K. sunkiai orientavosi aplinkoje, kalbėjo nerišliai, tačiau neigė vairavęs, atsisakė tikrintis girtumą ir bet kur pasirašyti ar teikti paaiškinimus. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojas G. B., kuris tiek teikdamas pirminį paaiškinimą policijos pareigūnams, tiek duodamas parodymus teisme nuosekliai tvirtino, kad aptariamą automobilį, kuris važiuodamas kelio viduriu vingiavo keldamas pavojų kitiems eismo dalyviams, vairavo būtent S. K., t.y. asmuo, kuris atvykus pareigūnams jau miegojo prie vairo. Liudytojas nurodė, kad jokių kitų asmenų jis nematė. Todėl šiuo atveju aplinkybė, susijusi su liudytojo veiksmais po pastebėto pažeidimo, t.y., kad jis pravažiavęs pro S. K. vairuojamą automobilį sugrįžo į namus ir netrukus paskambinęs pareigūnams nuvažiavo iki administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kelio viduryje (apie 600 m. nuo jo gyvenamosios vietos) sustojusio automobilio, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad, skirtingai nei nurodė liudytojas, automobilį vairavo ne S. K., o S. K.
Pažymėtina, kad byloje nenustatyta aplinkybių, kurios leistų manyti, jog liudytojas G. B. ar į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai N. G. ir D. D. gali būti šališki, tokių aplinkybių apeliantas nenurodė ir apeliaciniame skunde, taigi šių asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi nustatytas nebuvo, todėl jų parodymus laikyti nepatikimais nėra jokio pagrindo.
Teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo liudytojo S. K. parodymų vertinimu ir pritaria išvadai, kad jie vertintini kritiškai. S. K. yra administracinėn atsakomybėn patraukto asmens draugas, kurį kaip jo automobilio vairuotoją S. K. įvardijo tik teikdamas paaiškinimus teisme. Tai, kad S. K. parodymai iš esmės prieštarauja liudytojo G. B. parodymams, kad automobilyje buvo vienas asmuo ir, kad vairavo tas pats asmuo, kuris buvo rastas miegantis prie viduryje kelio stovinčio automobilio vairo, bet ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens teismo posėdžio metu teiktiems paaiškinimams, kas leidžia abejoti šio liudytojo patikimumu. Liudytojas S. K. nurodė, kad jis Su S. K. lapkričio mėnesį važiavo į (duomenys neskelbtini) k. prie upės, kur ketino pabūti gamtoje, tačiau susipyko ir jis pėsčiomis palikęs S. K. automobilyje parėjo namo, tuo tarpu S. K. aiškino, kad jis S. K. paprašė pavežti iki (duomenys neskelbtini) kaime esančios pirties, tačiau pakeliui norėjo šiam draugui parodyti gerą vietą maudynėms. Privažiavus prie kelio S. K. persėdo į kitą automobilį, o jis liko automobilyje (duomenys neskelbtini), kur užmigo. Tiek S. K., tiek administracinėn atsakomybėn patraukto asmens parodymų nesutapimai ir nelogiškumas leidžia pagrįstai abejoti, kad S. K. apskritai buvo įvykio vietoje. S. K. iškelta versija, jog automobilį vairavo jo draugas, paneigiama aukščiau aprašytų įrodymų visuma ir yra laikytina apelianto pasirinkta gynybine pozicija, siekiant išvengti administracinės atsakomybės.
Teismo nuomone, byloje surinktų ir aukščiau aptartų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina, kad apeliantas vairavo automobilį. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo13 straipsnio 6 punktas numato, kad policijos pareigūno reikalavimu vairuotojas privalo leistis Vyriausybės nustatyta tvarka patikrinamas, ar nėra neblaivus, apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų. Taigi vairuotojo pareiga policijos pareigūno reikalavimu leistis patikrinamam, ar nėra neblaivus, kyla iš įstatymo. Kelių eismo taisyklių 18 punktas numato analogišką pareigą vairuotojui. Nevykdant šios pareigos įstatymas numato atsakomybę pagal ATPK 126 str. 4 d.
Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, teismas konstatuoja, jog bylos duomenimis įrodyta, kad S. K. padarė jam inkriminuotą pažeidimą, o jo veika tinkamai kvalifikuota pagal ATPK 126 str. 4 d. ir jam paskirta nuobauda atitinka pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę ir yra individualizuota tinkamai. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą procesinį sprendimą.
Remiantis išdėstytais argumentais, teismas daro išvadą, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-03-14 nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 14 d. nutarimą palikti nepakeistą ir S. K. apeliacinio skundo netenkinti.