Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. V. (toliau- ir pareiškėjo) atstovo advokato E. V. skundą dėl Vilniaus teritorinės muitinės (toliau- ir Institucijos) 2016 m. spalio 24 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. MD-VN00N-75776947-16 panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus teritorinės muitinės 2016 m. spalio 24 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. MD-VN00N-75776947-16 V. V. pagal Lietuvos Respublikos ATPK 2091 straipsnio 1 dalies 2 punktą skirta 868 Eur bauda, už tai, kad ji, 2016 m. gegužės 10 d. apie 14.00 val., Sausių km., Trakų raj.sav., būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ muitinės tarpininke, ne Sąjungos prekes, atgabentas su T1 deklaracija Nr. 16LV00021012747505, įtraukė į laisvojo sandėlio VL0004, turinčio teisę veikti kaip laisvoji zona apskaitą ir tą pačią dieną Vilniaus teritorinės muitinės krovinių postui „Paneriai“ šioms prekėms eksporto procedūrai įforminti pateikė deklaraciją Nr. 16LTVR5000EK06A3E1. Šiais veiksmais V. V. pažeidė 2013-10-09 Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 952/2013, nustatančio Sąjungos muitinės kodekso 269 straipsnio 1 dalyje nustatytą nuostatą, kurioje numatyta, kad eksporto procedūra įforminama tik iš Sąjungos muitų teritorijos išvežamoms Sąjungos prekėms.

V. V. atstovas advokatas E. V. padavė teismui skundą, kuriuo prašo panaikinti nutarimą kaip nepagrįstą ir neteisėtą ir administracinio teisės pažeidimo bylą V. V. atžvilgiu nutraukti. Pareiškėjos nuomone, skundžiamas nutarimas nėra pagrįstas visapusišku, pakankamu įrodymu surinkimu ir ištyrimu, ir visos nepašalintos abejonės dėl kaltės turėjo būti vertinamos jo naudai. Skunde nurodoma, kad skundžiamame nutarime Institucija konstatavo, kad V. V. 2016-05-10, ne Sąjungos prekėms pateikdamas eksporto deklaraciją Nr. 16LTVR5000EK06A3E1 pažeidė 2013-10-09 Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 952/2013, nustatančio Sąjungos muitinės kodekso (toliau - Sąjungos muitinės kodeksas) 269 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tuo padarydamas ATPK 209¹ straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą pažeidimą. Pareiškėjos nuomone, jos veikoje nėra minėto administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Nurodo, kad ATPK 209¹ straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad muitinio tikrinimo tvarkos pažeidimas yra tada, kai laikinai saugomos prekės arba prekės, kurioms buvo įforminti muitinės sankcionuoti veiksmai, ar prekės, kurioms neįforminti muitinės sankcionuoti veiksmai, nepateikiamos muitiniam tikrinimui arba jos nedeklaruojamos nustatyta tvarka. O nagrinėjamu atveju bylos medžiaga neabejotinai patvirtina, kad 2016 m. gegužės 10 į laisvąją zoną atvykusios prekės su T1 deklaracija Nr. 16LV00021012747505 buvo įtrauktos į laisvosios zonos apskaitą ir deklaruotos nustatyta tvarka, t. y. prekės buvo deklaruotos tranzito procedūrai pagal TIR knygele Nr. XB80301844 bei tranzito lydintįjį dokumentą Nr. 16LTVR50001507EB84 ir papildomai įforminta eksporto deklaracija Nr. 16LTVR5000EK06A3E1. Todėl įvertinus minėtas faktines aplinkybes, akivaizdu, kad ginčo atveju laisvojoje zonoje laikinai saugotos prekės, kurioms buvo įforminti muitinės sankcionuoti veiksmai buvo pateiktos muitiniam tikrinimui ir deklaruotos nustatyta tvarka. Skunde taip pat pažymima, kad atsakomybė pagal ATPK 209¹ straipsnio 1 dalies 2 punktą galėtų kilti tik tuomet, jeigu laisvojoje zonoje laikinai saugotos prekės apskritai nebūtų deklaruotos, tačiau šiuo atveju akivaizdu, kad ginčo prekės buvo deklaruotos, tiek tranzito procedūrai įforminant TIR knygelę Nr. XB80301844, tiek pateikiant eksporto deklaraciją Nr. 16LTVR5000EK06A3E1, todėl nustačius, kad prekės buvo pateiktos muitiniam tikrinimui ir nustatyta tvarka deklaruotos, akivaizdu, kad muitinio tikrinimo tvarkos pažeidimas nebuvo padarytas, todėl V. V. veikos kvalifikavimas pagal ATPK 209¹ straipsnio 1 dalies 2 punktą yra negalimas, nes V. V., nepažeisdama muitinio tikrinimo tvarkos, suteikė muitinės įstaigai visą jos prašomą informaciją, kurios reikia prekių muitiniam tikrinimui atlikti ir deklaravo jas tiek tranzito, tiek eksporto procedūrai. Skunde taip pat pažymėta, kad aplinkybė, kad buvo įforminta perteklinė eksporto deklaracija Nr. 16LTVR5000EK06A3E1, neturi ir negali būti laikoma kaip pagrindas asmenį traukti administracinėn atsakomybėn pagal 209¹ straipsnio 1 dalies 2 punktą, nes prekės atgabentos į laisvąją zoną tą pačią dieną buvo išgabentos iš Sąjungos muitų teritorijos, deklaruojant jas nustatyta tvarka.

Taip pat nurodo, kad tai, kad prekės buvo deklaruotos muitinei neneigia ir pati Institucija, kuri skundžiamame nutarime pažymėjo, kad „muitinė neneigia, kad prekės buvo deklaruotos, bet jos nebuvo deklaruotos nustatyta tvarka“. Tačiau pažymi, kad Vilniaus teritorinės muitinė iki šiol nėra nustačiusi jokios laisvojoje zonoje saugomu prekių deklaravimo tvarkos, todėl teiginys, jog prekės nebuvo deklaruotos nustatyta tvarka yra visiškai nepagrįstas. Pažymi, kad sutinkamai su LVTA formuojama praktika, tuo atveju, kai teisės aktai, tvarkos, leidžiančios teisinių santykių subjektams aiškiai suvokti savo teises ir pareigas, dėl teisinio reglamentavimo spragų ar kitų priežasčių nenustato, atsakomybė už tokios tvarkos pažeidimą negali būti taikoma (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. N62- 50/2011). Todėl, nuo 2016 m. gegužės 1 d. įsigaliojus Sąjungos muitinės kodeksui ir nesant teisės aktais nustatytos laisvosiose zonose saugojamų prekių deklaravimo tvarkos, leidžiančios laisvųjų zonų atsakingiems asmenims aiškiai suvokti savo teises ir pareigas, atsakomybė už nenustatytos tvarkos pažeidimą negali būti taikoma. Be to, Sąjungos muitinės kodekso 269 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos tik bendrojo pobūdžio nuostatos dėl Sąjungos prekių eksporto, tačiau šiame straipsnyje nėra imperatyvios normos, kuri draustų laisvojoje zonoje saugomoms prekėms kartu su Sąjungos tranzito deklaracija įforminti ir eksporto deklaraciją.

Nurodo, kad nors V. V. nubausta už prekių nedeklaravimą nustatyta tvarka, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad ginčo prekės buvo deklaruotos Sąjungos tranzito procedūrai, įforminant TIR knygelę Nr. XB80301844 ir tranzito lydintįjį dokumentą Nr. 16LTVR50001507EB84, todėl teigti, kad papildomai įforminus ir eksporto deklaraciją prekės nebuvo deklaruotos nustatyta tvarka, nėra jokio teisinio pagrindo. Be to, ne Sąjungos prekių pateikimas muitiniam tikrinimui, įforminant ne tik Sąjungos tranzito procedūrą, bet ir eksporto procedūrą nėra ATPK 209¹ straipsnio 1 dalies 2 punkto dispozicijoje numatyto pažeidimo sudėties elementas.

Taip pat pažymi, kad V. V. 2016 m. gegužės 10 d. muitiniam įforminimui pateikdama perteklinę eksporto deklaraciją Nr. 6LTVR5000EK06A3E1 nepasirinko priešingo teisei elgesio varianto, t. y. jo psichinis santykis su veika neatitiko nei vienos kaltės formos - tyčios ar neatsargumo. Šiuo atveju atsakomybė pagal ATPK 209¹ straipsnio 1 dalies 2 punktą V. V. galėtų kilti tik tuomet, jei neginčijamai būtų įrodyta, kad prekės apskritai nebuvo deklaruotos nustatyta tvarka, tačiau kaip jau buvo minėta eksporto deklaracija buvo pateikta tik kaip papildomas dokumentas prie TIR knygelės Nr. XB80301844 ir tranzito lydinčiojo dokumento Nr. 16LTVR50001507EB84. Pareiškėjo nuomone, tokie Institucijos veiksmai, kuomet prekes deklaravus Sąjungos tranzito procedūrai, vertintini kaip teisiškai ydingi, pažeidžiantys teisinio tikrumo principą ir nesudarantys prielaidų deklarantui savo elgesį orientuoti pagal teisės aktų reikalavimus. Juo labiau, kad tariamo pažeidimo padarymo metu (2016 m. gegužės 10 d.) Sąjungos muitinės kodekso nuostatų taikymas ir aiškinimas nebuvo žinomas, nei Vilniaus teritorinei muitinei, nei Muitinės departamentui, taip pat nebuvo priimti jokie Sąjungos muitinės kodekso nuostatas lydintys nacionaliniai teisės aktai, kuriuose aiškiai būtų reglamentuota laisvųjų zonų veiklos sąlygos ir jose saugomų prekių deklaravimo tvarka. Esant tokioms aplinkybėms akivaizdu, kad V. V. 2016-05-10 laisvojoje zonoje pateikusi papildomą eksporto deklaraciją negalėjo numatyti, kad toks jos veikimo pobūdis bus pripažintas kaip priešingas teisei, juo labiau, kad dėl tokių veiksmų jokių neigiamų padarinių neatsirado. Be to, papildomai pateikta eksporto deklaraciją, kurią beje įformino muitinės pareigūnai, nesudaro pagrindo teigti, kad prekės nebuvo deklaruotos nustatyta tvarka.

Skunde taip pat nurodyta, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2016 m. gegužės 1 d. įsigaliojus Sąjungos muitinės kodeksui ir nesant laisvųjų zonų veiklos sąlygas tikslinančių nacionalinių teisės aktų, 2016 m. gegužės 23 d. raštu Nr. R-16.45 kreipėsi į Vilniaus teritorinę muitinę prašydama išaiškinti, kokias muitinės procedūras galima atlikti laisvojoje zonoje, jeigu ne Sąjungos prekės prieš tai su tranzito deklaracija įvežamos į laisvąją zoną ir atlikus komercinius sandorius išvežamos iš laisvosios zonos į trečiąsias šalis. Muitinė, atsakydama į bendrovės raštą, nurodė, kad paklausimas dėl eksporto formalumų užbaigimo padedant prekes į laisvąją zoną išaiškinimo pateikimo, buvo persiųstas Muitinės departamentui, kuris 2016 m. birželio 6 d. raštu Nr. (17.3/1 )3B-6266 atsakydamas į prašymą pažymėjo, kad klausimai dėl laisvųjų zonų veiklos ir eksporto formalumu atlikimo pateikti Europos Komisijos Mokesčių ir muitų sąjungos generaliniam direktoratui (DG TAXUD), todėl apie Europos Komisijos atsakymą informuos vėliau. Minėtos faktinės aplinkybės patvirtina, kad 2016 m. gegužės 1 d. įsigaliojus Sąjungos muitinės kodeksui, nei VTM, nei Muitinės departamentas nežinojo kaip turi būti aiškinamos ir taikomos Sąjungos muitinės kodekso nuostatos, reglamentuojančios laisvųjų zonų veiklos sąlygas bei eksporto formalumų atlikimą, todėl esant tokioms aplinkybėms vertinti V. V. 2016 m. gegužės 10 d. atliktus veiksmus (eksporto deklaracijos pateikimas), kaip prieštaraujančius nustatytai deklaravimo tvarkai ir pažeidžiančius laisvosios zonos veiklos ir eksporto formalumų atlikimo tvarkos sąlygas, nėra jokio pagrindo.

Skunde taip pat pažymėta, kad Lietuvos Respublika yra prisijungusi prie Tarptautinės muitinės procedūrų supaprastinimo ir suderinimo konvencijos (toliau - Kioto konvencija), kurios pakeitimo protokolo II priedėlio 3.28. standarte nurodyta, kad muitinė leidžia deklarantui pataisyti prekių deklaraciją, o ne mechaniškai taiko administracinę atsakomybę. Todėl šiame kontekste pažymėtina, kad VTM visiškai nevertina aplinkybės, jog papildomai muitinei pateikus eksporto deklaraciją Nr. 16LTVR5000EK06A3E1 nebuvo susiklosčiusi pavojinga situacija, kuriai sureguliuoti atsirado būtinybė taikyti administracinę atsakomybę. Atsižvelgiant į teisingumo, proporcingumo, tikslingumo ir teisėtumo principus, tokiu atveju asmuo neturėtų būti traukiamas atsakomybėn pagal ATPK 209¹ str. 1 d. 2 p., nes Konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teisingumą, ne tik išorinę teisingumo regimybę, bet ir, svarbiausia, tokius sprendimus (kitus baigiamuosius aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi. Vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija.

Pareiškėjos atstovo nuomone, tai, kad V. V., pateikusi papildomą eksporto deklaraciją Nr. 16LTVR5000EK06A3E1, nepažeidė ir negalėjo pažeisti Sąjungos muitinės kodekso 269 straipsnio 1 dalies nuostatų, nes šiame straipsnyje nėra nustatyta laisvojoje zonoje saugojamų prekių deklaravimo tvarka, o tik pateikta bendro pobūdžio norma dėl Sąjungos prekių eksporto. Todėl nesant inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo sudėties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, nėra pagrindo V. V. veikos kvalifikuoti pagal ATPK 209¹ straipsnio 1 dalies 2 punktą ir administracinio teisės pažeidimo bylos teisena jo atžvilgiu turėtų būti nutraukta (b.l. 2-5).

Atsiliepime į V. V. skundą nutarimą priėmusi institucija nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti. Institucijos nuomone, nutarimas teisiškai pagrįstas ir teisėtas, nutarime tinkamai taikytos materialinės teisės normos, objektyviai ir visapusiškai ištirti vis surinkti įrodymai. Nurodo, kad nesutinka su V. V. argumentais, kad skundžiamas nutarimas nėra pagrįstas visapusišku, pakankamu įrodymų surinkimu ir ištyrimu, kad visos nepašalintos abejonės dėl kaltės turėjo būti vertinamos jo naudai, kadangi V. V. kaltė įrodyta ATP protokolu, kitais įrodymais, paneigus visus asmens paaiškinime išdėstytus argumentus, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, teisingumo ir protingumo principais, tinkamai pritaikius materialinės teisės normas, nustačius visus administracinio teisės pažeidimo sudėties elementus. Atsiliepime nurodyta, jog V. V. buvo patraukta administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 209¹ straipsnio 1 dalies 2 punktą, dėl to, kad ne Sąjungos prekėms, atgabentoms su tranzito deklaracija 16LV00021012747505, kurios vėliau buvo įtrauktos į laisvojo sandėlio VL0004, turinčio teisę veikti kaip laisvoji zona, apskaitą, įformino eksporto deklaraciją MRN: 16LTVR5000EK06A3E1 (2016-05-10) (procedūros kodas 1000).

Institucijos nuomone, V. V. skunde nurodytas argumentas, kad prekės buvo įtrauktos į laisvosios zonos apskaitą ir deklaruotos nustatyta tvarka, t.y. prekės buvo deklaruotos tranzito procedūrai ir papildomai įforminta eksporto deklaracija, yra ginčytinas ir prieštarauja teisės normoms. Nurodo, kad įstatymas įpareigoja prekes deklaruoti ne bet kaip, o tinkamai -„nustatyta tvarka“. V. V. dirba deklarante, yra muitinės tarpininko atstovė, išklausiusi mokymus apie muitinės procedūras, prekių deklaravimą ir pan., išlaikiusi atitinkamus egzaminus. Deklarantas privalo žinoti, kaip turi būti deklaruojamos prekės, kokios procedūros turėjo būti taikomos, t.y. deklarantas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo įsigilinti i reglamentuose nustatytas taisykles ir sąlygas. Tas faktas, kad 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr.952/2013, nustatantis Sąjungos muitinės kodeksą (toliau - SMK), įsigaliojo tik 2016 m. gegužės 1 d., t.y. vos 10 dienų iki nagrinėjamo pažeidimo padarymo, nepanaikina asmens atsakomybės už padarytus veiksmus. Kaip tik priešingai, deklarantas privalo domėtis naujais teisės aktais, reglamentuojančiais su muitiniu įforminimu susijusius klausimus, jų taikymo sąlygas, kadangi tai yra jo darbo pagrindas. Be to, pažymi, jog naujas SMK jokių naujovių, susijusių su eksporto procedūrų taikymu, neįvedė, nes ir pagal anksčiau galiojančius teisės aktus eksporto procedūros taikymo sąlygos buvo tokios pačios - eksporto procedūra įforminama iš Sąjungos muitų teritorijos išvežamoms Sąjungos prekėms (SMK 269 straipsnio 1 dalis). Nors V. V. skunde nurodo, kad ji prekes tinkamai deklaravo tranzito procedūrai, tik „papildomai dar įformino joms eksporto deklaraciją“, nesuprantamas yra tikslas „papildomai“ forminti perteklinę muitinės procedūrą, nes tai daryti yra draudžiama. Tinkamas prekių deklaravimas šiuo atveju būtų buvęs, jeigu po laisvosios zonos procedūros prekės būtų išvežamos į trečiąsias šalis, įforminus tranzito procedūrą. Nagrinėjamu atveju SMK numato sąlygas, kada ir kaip įforminamos atitinkamos procedūros. Šioje situacijoje pagrindinė sąlyga yra ta, kad eksporto procedūra įforminama tik Sąjungos prekėms (SMK 269 str. ir 270 str. 1 d. b p.). Deklaravimo tvarka ir sąlygos nustatytos SMK, kuris taikomas tiesiogiai. Įforminęs ne Sąjungos prekėms eksporto procedūrą, asmuo savavališkai pakeitė prekių muitinį statusą iš ne Sąjungos prekių i Sąjungos prekes. „Perteklinės“ eksporto procedūros įforminimas sukėlė labai rimtas pasekmes - tokiu būdu buvo pakeistas prekių statusas iš ne Sąjungos į Sąjungos. O prekių muitinio statuso pakeitimas iš trečiųjų šalių į Sąjungos galimas tik įforminus išleidimo į laisvą apyvartą procedūrą (SMK 5 str. 1 d. 23 p. b) įtrauka). Todėl dirbtinai pakeitus prekių muitinį statusą, įforminus, „perteklinę“ eksporto deklaraciją, atsiranda skola muitinei (SMK 79 str.). Todėl teigti, kad prekės buvo deklaruotos tinkamai, kuomet atsiranda labai rimtos pasekmės, yra visiškai nepagrįsta ir prieštarauja teisinio tikrumo principui.

Muitinė taip pat nesutinka su skunde nurodytu teiginiu, kad Vilniaus teritorinė muitinė iki šiol nėra nustačiusi jokios laisvojoje zonoje saugomų prekių deklaravimo tvarkos, todėl bausti už prekių nedeklaravimą nustatyta tvarka negalima. Pažymi, kad nei Vilniaus teritorinė muitinė, nei Muitinės departamentas neturėjo nustatyti kokių nors papildomų tvarkų, kaip įforminamos vienos ar kitos muitinės procedūros. Muitinės procedūrų taikymo taisyklės ir sąlygos yra nustatomos SMK. Todėl forminant vieną ar kitą muitinės procedūrą, reikėjo vadovautis tiesiogiai taikomu teisės aktu – SMK, kuriame yra nustatytos šiai bylai reikšmingos muitinės procedūrų įforminimo taisyklės. Vadovaujantis SMK 269 straipsnio 1 dalimi eksporto procedūra įforminama iš Sąjungos muitų teritorijos išvežamoms Sąjungos prekėms, taigi ne Sąjungos prekėms ši procedūra negalėjo būti forminama. Todėl nepagrįstas V. V. argumentas, kad atsakomybė negali kilti iš nenustatytos tvarkos - tvarka tiek dabar, tiek ir anksčiau yra nustatyta reglamentu, kuris yra tiesioginio taikymo teisės aktas, nereikalaujantis papildomų nacionalinių teisės aktų.

Atsiliepime taip pat nurodyta, kad Institucija nesutinka su skundo teiginiu, kad SMK 269 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendrojo pobūdžio nuostatos dėl Sąjungos prekių eksporto, tačiau šiame straipsnyje nėra imperatyvios normos, kuri draustų laisvojoje zonoje saugomoms prekėms kartu su Sąjungos tranzito deklaracija įforminti ir eksporto deklaraciją. Pažymi, kad teisės aktus reikia aiškinti sisteminiu būdu, o ne ištraukus vieną nuostatą iš konteksto. SMK 269 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, yra specialioji ir taikytina būtent nagrinėjamu atveju. Be to, viešojoje teisėje, priešingai nei privačioje, galioja principas, kad leidžiama tik tai, kas nurodyta, visa kita yra draudžiama, jei nenustatyta kitaip. Tai yra imperatyvas, todėl jeigu teisės aktas nustato, kad eksporto procedūra įforminama iš Sąjungos muitų teritorijos išvežamoms Sąjungos prekėms, tai reiškia, kad jokioms kitoms prekėms ši procedūra negali būti taikoma. Tai pat svarbu pažymėti, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, priešingai, nei jis teigia, ne „kartu su Sąjungos tranzito deklaracija įformino ir eksporto deklaraciją“, o tranzito deklaraciją jis įformino jau po eksporto deklaracijos įforminimo ne Sąjungos prekėms, tokiu būdu, pakeisdamas prekių muitinį statusą, kas sąlygojo tai, jog prekės į Rusiją išvažiavo jau kaip Europos Sąjungos prekės.

V. V. skunde nurodytas argumentas, kad, pateikdama muitiniam įforminimui perteklinę eksporto deklaraciją, ji nepasirinko priešingo teisei elgesio varianto, t.y. jos psichinis santykis su veika neatitiko nei vienos kaltės formos - tyčios ar neatsargumo, nes toks savo veikos suvokimas yra ydingas. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju V. V. kaltė dėl ATPK 209¹ straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto pažeidimo padarymo, pasireiškė neatsargumu - asmuo numatė, kad jo veikimas gali sukelti žalingas pasekmes, bet lengvabūdiškai tikėjosi, kad jų bus išvengta, arba nenumatė, kad gali kilti tokios pasekmės, nors turėjo ir galėjo jas numatyti. V. V., būdama pakankamai apdairi, turėjo žinoti, kaip ir kokiomis sąlygomis deklaruojamos prekėms atitinkamai procedūrai, jis turėjo pakankamas galimybes tai žinoti, turėjo Įsigilinti i SMK (kuris yra viešai skelbiamas teisės aktas) nuostatas, ir tinkamai jomis vadovautis. Pažymi, kad asmuo dirba muitinės tarpininko deklarantu, todėl tinkamas muitų teisės normų taikymas jam yra ypač svarbus, o įforminęs netinkamą procedūrą prekėms, prisiėmė visa suklydimo riziką ir atsakomybę už sukeltas pasekmes. Skunde nurodomas argumentas, kad ginčijamą eksporto deklaraciją įformino pats muitinės pareigūnas, todėl darytina išvada, kad muitinė pati nežinojo, kaip reikia elgtis konkrečioje situacijoje, vertinamas kritiškai, kadangi pareigūnų padarytos klaidos nepašalina deklaranto atsakomybės už atliktus priešingus teisei veiksmus. Netaikyti administracinės atsakomybės nagrinėjamu atveju prilygtų savivalės toleravimui, juk priešingas teisei veikimas turi sukelti atitinkamas įstatyme numatytas pasekmes. Teigti, kad jokių neigiamų pasekmių dėl eksporto procedūros įforminimo ne Sąjungos prekėms neatsirado, yra nepagrįsta, nes toks priešingas teisei veikimas sukėlė realias pasekmes - buvo pakeistas prekių muitinis statusas, kas sąlygoja skolos muitinei atsiradimą.

Institucija nesutinka ir su V. V. skunde nurodytu argumentu, kad muitinė pati nežinojo, kaip reikėtų elgtis konkrečiu atveju, nes UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2016-05-23 raštas Vilniaus teritorinę muitinei su prašymu išaiškinti teisės normų taikymą dėl laisvųjų zonų veiklos, buvo persiųstas Muitinės departamentui. Pažymi, kad tai, jog buvo kreiptasi į Muitinės departamentą ir į Europos Komisijos Mokesčių ir muitų sąjungos generalinį direktoratą, visiškai nereiškia, kad muitinė nežinojo, jog nagrinėjamu atveju negalima buvo forminti eksporto deklaracijos. Įmonės rašte buvo užduota daug klausimų, o tai, kad muitinė kreipėsi į aukštesnes institucijas rodo tik norą tinkamai ir visapusiškai atsakyti į iškilusius klausimus. Pabrėžia, kad tiek pagal senąjį Bendrijos muitinės kodeksą, tiek pagal naująjį SMK, ne Sąjungos prekėms, būtų jos laisvojoje zonoje ar ne, eksporto procedūra negalėjo būti įforminama. Ne Sąjungos prekėms gali būti taikoma tik reeksporto procedūra. Taip pat atkreipia dėmesį, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurioje dirba V. V., dėl išaiškinimo pateikimo kreipėsi tik 2016 m. gegužės 23 d., prieš tai ne kartą netinkamai deklaravę prekes eksporto procedūrai. SMK įsigaliojo 2016 m. gegužės 1 d., tam buvo ruošiamasi, visi muitinės procedūras įforminantys asmenys žinojo, kad įsigalios naujasis reglamentas, ir jeigu būtų kilę klausimų dėl jo taikymo, rūpestingas ir atsakingas muitinės tarpininkas turėjo išsiaiškinti prieš atlikdamas atitinkamus veiksmus, o ne po to, kai buvo padaryti pažeidimai, tačiau jokių papildomų tvarkų šiais klausimais muitinės nustatyti neturėjo ir neturi.

Atsiliepime taip pat nurodyta, kad apeliantė savo skunde atkreipia dėmesį į tai, kad Tarptautinė muitinės procedūrų supaprastinimo ir suderinimo konvencija numato, jog muitinė leidžia deklarantui pataisyti prekių deklaraciją, o ne mechaniškai taiko administracinę atsakomybę. Muitinė pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nei įmonė, nei deklarantas nesikreipė dėl klaidų taisymo, kadangi laiko, kad jie savo pareigas atliko tinkamai - tinkamai deklaravo prekes, nors muitinė su tuo nesutinka. Institucijos nuomone, 2016 m. spalio 24 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. MD-VM00N-75776947-16, yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant materialinės ar procesinės teisės normų, todėl jį naikinti nėra pagrindo, atsiliepimu prašoma V. V. skundo netenkinti, nutarimą palikti nepakeistą (b.l. 30-33)

Teismo posėdyje V. V. nurodė, jog palaiko skundo reikalavimą jame išdėstytais argumentais ir motyvais, prašė skundą tenkinti ir panaikinti priimtą nutarimą, bylą jos atžvilgiu nutraukti. Paaiškino, kad muitininkės tarpininko pažymėjimą įgijo prieš 15 metų. Įsigaliojus naujam įstatymai nebuvo jokio išaiškinimo, kokias procedūras buvo galima daryti laisvojoje zonoje, nes anksčiau buvo galima forminti eksportą, šiuo metu jau yra muitinės išaiškinimas. Nurodė, kad 2016-05-10 atvykusios prekės buvo įtrauktos į laisvą zoną, ji užpildė eksporto deklaraciją ir ją pateikė muitinei. Pateikus muitinei viskas buvo suforminta, prekės iškeliavo į Baltarusiją, taip pat nurodė, kad tai buvo ES prekės, nors prekės atvažiavo su tranzito deklaracija. T1 deklaracija (tranzito) pildoma, kai yra muitinės procedūra, kai prekės vežamos iš vienos muitinės į kitą. T1 deklaracija yra pildoma tarp ES šalių, todėl su T1 deklaracija atvyksta ir ES prekės. Negali nurodyti, kas, kokie teisės aktai deklaruoja T1 deklaracijos pildymą. Nurodė, kad ji pateikė forminti ES statusą turinčias prekes, tai nustatė pagal sutartį. Procedūra buvo įforminta pagal 1000 formą, nes prekės buvo išgabentos į trečią šalį. Formos T1 skiriasi nuo T2, taikomos atsižvelgus į prekės statusą. Forma T1 taikoma prekėms gautoms iš muitinės sandėlių. Eksporto deklaracija skiriasi nuo tranzito, nes tai muitinės prižiūrimos prekės, neišmuitintos prekės, kurios keliauja iš vienos muitinės į kitą, o pagal tranzito deklaraciją– į trečią šalį. Tranzito prekės išvažiuoja su tranzito dokumentais, ES prekės į trečias šalis išvyksta su eksporto deklaracija ir TIR knygele. Šiuo atveju, pateikė deklaracijas muitinei, pateikė prekes lydinčią knygelę, ir prekės išvyko į trečią šalį. Nurodė, kad eksporto deklaracijoje (b.l. 17) į 40 langelį įrašė sąskaitos numerį.

Teismo posėdžio metu institucijos atstovė R. D. palaikė atsiliepime nurodytus argumentus ir motyvus ir prašė V. V. skundo netenkinti. Papildomai nurodė, jog prekės buvo forminamos laisvajame sandėlyje, kuriam nuo 2016-05-01 suteikta teisė veikti kaip laisvoji zona. Yra aiškus reglamentavimas bendrijos prekėms ir ne bendrijos prekės, kaip buvo iki 2016-05-01 pagal Bendrijos muitinės kodeksą, taip ir nuo 2016-05-01 pagal Sąjungos muitinės kodeksą, keitėsi tik straipsnių numeriai, tačiau pats reglamentavimas toks pats. V. V. administracinėn atsakomybėn patraukta už tai, kad tinkamai nedeklaravo prekių. Prekės buvo atgabentos kaip ne ES prekės, gabentos iš ES muitinės sandėlio, ir ji privalėjo ne ES prekėms forminti tik importą jas išleidžiant laisvai cirkuliuoti ir susimokėti mokesčius. Tačiau įtraukus prekes į laisvos zonos apskaitą, buvo įformintas eksportas. Dar 2004 m. Muitinės departamento direktoriaus 2004-04-13 įsakymu Nr. 1B-329 reglamentuota ir nurodyta, ką reikia pildyti deklaracijoje, šiuo atveju Muitinės tarpininkė eksporto deklaracijoje 40 langelyje nurodė sąskaitos numerį, o ne laisvos zonos numerį, suprasdama, kad tai ne į laisvos zonos apskaitą įtrauktos prekės, todėl įformino eksportą. Laisvos zonos prekės prasideda kitu deriniu, pvz. ZZZZ..., ir jei muitinės pareigūnas, tai būtų matęs, nebūtų įforminęs minėtos deklaracijos, nes tai reglamentuota Sąjungos muitinės kodeksu. V. V. už pažeidimą buvo taikyta minimali bauda, atsižvelgta, kad ji anksčiau nebausta administracine tvarka, kaip muitinės tarpininkė nebuvo padariusi klaidų. Tačiau kaip asmuo, dirbantis šį darbą 15 metų, turėjo žinoti, kad tvarka nesikeitė, kad su T1 atkeliauja ne ES prekės, o šiuo atveju bandoma viską suversti laisvajai zonai. „(duomenys neskelbtini)“ turi teisę veikti, kaip laisva zona, tai nesusiję su byla ir prekių deklaravimu. Taip pat nurodė, kad jau yra išnagrinėta panašaus pobūdžio bylų, kai buvo išgabentos prekės įforminant eksporto deklaraciją (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016-12-08 sprendimo EL-6892-171/2016), kur teismas pasisakė, kad pareiškėja gavusi prekes žinojo, kad gavo ne ES prekes, neužbaigė tranzito procedūros, yra pripažinta skolininke, nes formindama eksporto procedūrą ne ES prekėms, neteisingai suteikė ES prekių statusą, t.y. neteisėtai paėmė prekes iš muitinės priežiūros. Šiuo atveju aplinkybės labai panašios. Taip pat nagrinėjamu atveju yra ir Europos teisingumo teismo suformuota praktika – (sujungtos bylos C-430/08 ir C-431/08) ,kur kalbama apie bendrijos prekes ir ne bendrijos statusą turinčias prekes. Akcentuojama, kad jei neteisingai deklaruojamos prekės ir dėl to ne bendrijos prekės išvengia muitinės priežiūros, turi būti taikomos 37 bendrijos muitinės kodekso nuostatos (pagal iki 2016-05-01 galiojusį Bendrijos muitinės kodeksą). Analogiški straipsniai yra iš Sąjungos muitinės kodekse, įsigaliojusiame nuo 2016-05-01, reglamentavimas nesikeitė. Europos teisingumo teismo sprendime kalbama, kad negalėjo būti forminama eksporto procedūra, kuri išskirtinai taikoma tik ES prekėms. Sprendime pažymėta, jog norint konstatuoti neteisėtą prekės paėmimą iš muitinės priežiūros pakanka, kad prekė buvo paimta vengiant galimų patikrinimų, nepaisant to, kad šiuos patikrinimus kompetentinga institucija realiai atliko. Trumpiau tariant - muitinė neteko kontrolės ne bendrijos prekėms, kai po T1 buvo įformintas eksportas. Iš tiesų prekės nebuvo deklaruotos nustatyta tvarka, pažeista nustatyta tvarka, ATP asmuo patrauktas pagrįstai. Nuobauda taikyta laikantis nuobaudos skyrimo taisyklių. Institucijos atstovės nuomone, skundas visiškai nepagrįstas, prašo skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus teritorinės muitinės 2016-10-24 nutarimą. Atsakydama į klausimus nurodė, kad šiuo atveju, tai buvo ne ES statusą turinčios prekės, su T1 latviška deklaracija atkeliavusios iš sandėlių. Sąjungos muitinės kodekse aiškiai reglamentuota, kad tranzito deklaracija T1 taikoma kroviniams, atvežtiems ne iš ES arba iš ES muitinės sandėlių. ES muitinės sandėliuose ir sandėliuojamos ne ES prekės. Ne ES statusą turinčios prekės visada iš visur važiuoja su T1 tranzito deklaracija. ES prekės važiuoja su tranzito deklaracija T2, tai reglamentuoja Sąjungos muitinės kodeksas. Jei norėjo prekėms pakeisti statusą, turėjo forminti importą, paversti ES statusą turinčiomis prekėmis ir tik tada forminti eksportą. Jei jie įtraukė prekes į laisvos zonos apskaitą, vadinasi jie turėjo tikslą tas prekes paversti ES statusą turinčiomis prekėmis ir išvežti, kaip ES statusą turinčias prekes. Jie įtraukė prekes į laisvos zonos apskaitą, o eksporto deklaracijoje nenurodė, kad prekės įtrauktos į laisvos zonos apskaitą. Deklaracijos 40 langelyje turėjo būti nurodytas laisvosios zonos numeris, o ne prekių sąskaitos numeris, o jei būtų nurodytas laisvosios zonos numeris, muitininkas nebūtų leidęs forminti eksporto. Jei prekės išvežamos iš laisvosios zonos, forminamas reeksportas. Pažymėjo, kad prekių deklaravimo reglamentavimas nesikeitė, su T1 tranzito deklaracija atvykusios prekės negalėjo išvažiuoti su eksporto deklaracija, net ir ne laisvojoje zonoje. T1 tranzito deklaracija vienareikšmiškai forminama ne ES prekėms ir būtent Tranzito deklaracija T1 įrodo, kad tai ne ES prekės. Deklaracijos 40 langelyje įrašomi duomenys apie dokumentą įformintą toms pačioms prekėms prieš pateikiant eksporto deklaraciją. Prekės buvo įtrauktos į laisvosios zonos apskaitą, todėl turėjo būti nurodytas laisvosios zonos numeris, nes ir ES prekės taip pat gali atsidurti laisvojoje zonoje. Muitinės nuomone, po 2016-05-01, kai buvo reglamentuotos laisvosios zonos veikimas, nepasikeitė niekas, nes liko galioti laisvųjų sandėlių sutartys, liko galioti laisvųjų sandėlių steigimo leidimai. Sutartyse 2.4. punkte yra numatyta, kokią apskaitą turi vesti sandėliams tapus laisvosiomis zonomis (11 priedas). Muitinės tarpininkas turi žinoti visus teisės aktus, reglamentuojančius prekių įforminimą, gabenimą, nes jie lanko muitinės mokymo centre mokymus, laiko egzaminus ir turi pažymėjimus. Procedūros kodas 1000 yra negrąžinamas eksportas (eksporto deklaracijoje). Kiekviena muitinės procedūra turi kodą. Taip pat nurodė, kad Muitinės departamento 2016-06-06 priimtas įsakymas jokių naujų teisės normų nesukūrė, tik nustatė, kad galioja sutartys dėl laisvųjų sandėlių steigimo, sudarytos iki 2016-05-01, tačiau tai nesusiję su byla, nes atsakomybėn patraukta deklarantė, kuri nedeklaravo prekių nustatyta tvarka, nes tinkamai neužbaigus tranzito procedūros, buvo suformintas eksportas. Nežino, ar muitinė atliks tyrimą, tikslu išsiaiškinti ar prekės buvo išgabentos iš ES. Neturi duomenų ar muitinė tikrino su TIR knygele Nr. XB803018044 prekių gabenimą, pateikimą paskirties įstaigai iki 2016-05-13.Už išgabentas iš ES prekes, už eksportuotas ES prekes, importo mokestis neskaičiuojamas. Palaikė poziciją ir motyvus išdėstytus atsiliepime, nes neginčijamai įrodyta, kad laisvajame sandėlyje buvo pakeistas prekių statusas, įforminant eksporto deklaraciją, todėl remiantis surinktais byloje įrodymais, prašė palikti nutarimą galioti.

Teismo posėdyje V. V. atstovas advokatas R. V. papildomai nurodė, kad byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų prekių kilmę. ES prekės, jei įvežamos į laisvąją zoną, yra įtraukiamos į apskaitą , kas šiuo atveju ir buvo padaryta. Taip pat į laisvąją zoną galima įvežti ir ne ES prekes. Šiandien nėra jokio teisinio reguliavimo, įsigaliojus Sąjungos muitinės kodeksui, kokie konkretūs dokumentai ir kokie reikalavimai muitinės procedūroms, kokie dokumentai patvirtina prekių statusą. Sąjungos muitinės kodekse yra skyrius „prekių kilmė“, nustatyta, kas turi ES prekių kilmę. Muitinė gali reikalauti, kad deklarantas nurodytų prekių kilmę. Šiuo atveju buvo pateikta eksporto deklaracija, muitinės tarpininkas tik ją įformino. Muitinės pareigūnas, tvirtinantis deklaraciją, jei jam buvo neaišku, privalėjo pareikalauti deklaranto pateikti prekės kilmę patvirtinančius dokumentus, tačiau tai padaryta nebuvo. Nesutinka su muitinės atstovės teiginiu, kad tranzito deklaracija T1 rodo, kad prekės neturi ES statuso, nes prekių kilmę patvirtina prekių kilmės taisyklės – prekė įgauna ES statusą, jei pagaminama ES valstybėje narėje, jei yra išgaunama, jei sukuriamas tam tikras produktas, kuris įgauna kilmę. Norint gauti prekės kilmės dokumentą, kreipiamasi į muitinę, ir muitinė išduoda ir patvirtina sertifikatus dėl prekių kilmės. Eksporto deklaracija įforminama laisvojoje zonoje ir tai laikoma, kaip procedūra, kai prekės jau išgabentos iš ES. Kadangi laisvoji zona yra ne pasienyje, o šalies vidaus teritorijoje, kad prekė būtų kontroliuojama iki pat išvykimo iš ES, nuo išvykimo įstaigos iki paskirties, yra forminami tranzito lydintys dokumentai. Tranzito nacionalinėje sistemoje, muitinei įforminus tranzito lydintį dokumentą, muitinė ir paskirties įstaiga mato, kad iš konkrečios laisvosios zonos, tokią dieną, prekės išvyko ir turi atvykti į paskirties įstaigą per deklaracijoje nurodytą terminą. Tačiau kada pildyti tranzito deklaracijas T1 ar T2 – tai turėtų būti reglamentuota lydinčiuose teisės aktuose, kurių muitinė šiai dienai nėra priėmusi Laisvosioms zonoms. T1 deklaracija buvo ir anksčiau – ji reikalinga, kad prekė iš vienos įstaigos į kitą įstaigą išvyktų su muitinės priežiūra. Deklaracija T2 pildoma, kad prekė išvyktų iš vienos ES valstybės narės vidaus muitinės įstaigos, taip pat iš vieno muitinės sandėlio į kitą muitinės sandėlį. Prekės nekerta pasienio išorinės sienos, nėra išgabenamos iš ES. Todėl, įforminus eksporto deklaraciją, muitinė priima informaciją, kad tos prekės yra išgabentos. Jei eksporto deklaracija būtų pildoma pasienyje, ko niekada nedaro dėl pralaidumo, klausimo nekiltų. Įforminus eksportą vidaus teritorijoje, reikia, kad tos prekės su muitinės priežiūra būtų išgabentos į paskirties įstaigą - dėl to forminami ir tranzito lydintys dokumentai, kas šiuo atveju ir buvo padaryta. Prekės buvo išgabentos, TIR knygelė uždaryta, ir muitinė per 2 dienas pamatytų, kad tranzito procedūra neužbaigta. Šiuo atveju, jei prekės su tranzito deklaracija būtų keliavusios iki pasienio, nuo pasienio iškeliautų su eksporto deklaracija. Jokio intereso ES valstybė narė neturi, procedūra yra užbaigta. Pareiškėjos atstovo nuomone, Vilniaus teritorinės muitinės sprendimas yra neteisėtas, nėra nustatyta pažeidimo sudėtis, nėra nei objektyvių, nei subjektyvių minėto pažeidimo požymių. Nuo 2016-05-01 įsigaliojus Sąjungos muitinės kodeksui, atsirado naujas darinys – laisvoji zona, kurios reguliavimo taisyklių ir tvarkos muitinė iki šiol nėra nustačiusi. Todėl teigti, kad asmuo įformindamas eksporto deklaraciją, kartu su tranzito lydinčiais dokumentais, pažeidė nustatytą prekių deklaravimo tvarką yra visiškai nepagrįsta. Deklarantė – ATP traukiamas asmuo buvo pateikęs visą įmanomą informaciją. Buvo pateikta sąskaita, transporto lydintys dokumentai, eksporto deklaracija, TIR knygelė, CMR važtaraščiai. Dokumentuose buvo visa įmanoma informacija, iš kurios buvo galima spręsti, ar jos parengti muitinei dokumentai atitinka reikalavimus. Jei deklarantė pateikė dokumentus, tai juos įformino ir pakeitė prekių statusą būtent muitinės pareigūnas, kuriam taikomi žymiai aukštesni kvalifikacijos reikalavimai. Muitinė negali forminti procedūrų, jei tai neatitinka teisės aktų reikalavimų. Šiuo atveju, pateikus eksporto deklaraciją, net vertinant, kad ji neturėjo teisės būti pateikta ar yra perteklinė, jokių neigiamų pasekmių nesukūrė. Muitinė atmeta, kad prekės iš tiesų buvo deklaruotos tranzito procedūrai. Muitinė pačiame nutarime neneigia, kad prekės buvo deklaruotos, bet sakoma, kad jos nebuvo deklaruotos nustatyta tvarka. Tačiau kokia ta tvarka iki šiol atsakymo nėra. Nesuprantamas, kodėl muitinė ignoruoja aplinkybę, kad prekės buvo deklaruotos tranzito procedūrai. Nutarime sakoma, kad prekės būtų tinkamai deklaruotos, jei būtų įforminta tranzito procedūra. Byloje yra įrodymai, kad tokia tranzito procedūra buvo įforminta. O tik po 3 mėnesių, įsigaliojus Sąjungos muitinės kodeksui, po konsultacijų, muitinė nusprendė ir pradėjo taikyti atsakomybę muitinės tarpininkams, kad pateikta eksporto deklaracija ne ES prekėms, tik po 3 mėnesių paaiškėjo tokia situacija laisvosiose zonose. UAB „(duomenys neskelbtini)“ gegužės mėnesį kreipėsi į teritorinę muitinę, prašė duoti paaiškinimą, kaip turi būti forminama, deklaruojamos prekės, kaip šiuo atveju, tačiau atsakymo į jį negavo, kompetentinga institucija to nepaaiškino. Kodėl teigiama, kad asmuo padarė inkriminuotą pažeidimą ir jos veiksmuose yra bent kokios tyčios ar neatsargumo kaltės forma. Jei nustatome, kad ta eksporto deklaracija buvo perteklinė, nors nėra duomenų, iš ko būtų galima spręsti, kad tai buvo ne ES prekės, gali būti pripažinta negaliojančia. Nesant ATP pažeidimo požymių, kaltės, įrodymų, kad prekės neturėjo ES statuso, byla V. V. atžvilgiu turi būti nutraukta.

Skundas tenkintinas iš dalies.

Vienas iš ATP bylų teisenos uždavinių yra laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išsiaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes (Lietuvos Respublikos ATPK 248 str.). Pareigūnas ar institucija, nagrinėdami teisės pažeidimo bylą, privalo išsiaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar konkretus asmuo kaltas dėl jo padarymo, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, taip pat išsiaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti (Lietuvos Respublikos ATPK 284 str.).

Lietuvos Respublikos ATPK 301 straipsnis nustato, kad teismas nagrinėdamas skundą dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina kompetentingo organo nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Nutarimas laikomas teisėtu, kai administracinio teisės pažeidimo byla išnagrinėta ir nuobauda paskirta pagal įstatymus, ją paskyrė organas (pareigūnas), turintis teisę spręsti tos kategorijos bylas, buvo laikomasi nustatytos nagrinėjimo ir administracinės nuobaudos skyrimo tvarkos. Nutarimas laikomas pagrįstu, kai išaiškintos faktinės aplinkybės, kurių buvimas įstatymo siejamas su administracine atsakomybe.

Nagrinėjant skundą nustatyta, jog V. V. patraukta administracinėn atsakomybėn už administracinio pažeidimo, numatyto ATPK 209¹ straipsnio 1 dalies 2 punkte padarymą. Pagal šios teisės normos nuostatas, atsakomybė kyla už muitinio tikrinimo tvarkos pažeidimą - laikinai saugomos prekės arba prekės, kurioms buvo įforminti muitinės sankcionuoti veiksmai, ar prekės, kurioms neįforminti muitinės sankcionuoti veiksmai, nepateikiamos muitiniam tikrinimui arba jos nedeklaruojamos nustatyta tvarka - Ši teisės norma yra blanketinė, t. y. joje įtvirtinto teisės pažeidimo sudėtis apima kitų teisės aktų reikalavimų pažeidimą. V. V. kaltinama pažeidusi 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr.952/2013, nustatančio Sąjungos muitinės kodeksą (toliau - SMK), 269 straipsnio 1 dalies nuostatas, kuriose numatyta, kad eksporto procedūra (procedūros kodas 1000) įforminama iš Sąjungos muitų teritorijos išvežamoms Sąjungos prekėms.

Nagrinėjamu atveju, V. V. patraukta administracinėn atsakomybėn už tai, kad ji, būdama muitinės tarpininku, ne Sąjungos prekėms, atgabentoms su tranzito deklaracija 16LV00021012747505, kurios vėliau buvo įtrauktos į laisvojo sandėlio VL0004, turinčio teisę veikti kaip laisvoji zona, apskaitą, įformino eksporto deklaraciją MRN: 16LTVR5000EK06A3E1. Pažeidėja neigia savo kaltę dėl jai inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo, nurodydama, kad jos veikoje nėra administracinio teisės pažeidimo sudėties, nes minėto straipsnio dispozicija numato, kad pažeidimas galėjo būti padarytas tik tuomet, kai laisvojoje zonoje laikinai saugotos prekės apskritai būtų nedeklaruotos ir nepateiktos muitiniam tikrinimui. Nurodė, kad šiuo atveju, ginčo prekės buvo deklaruotos Sąjungos tranzito procedūrai, įforminant TIR knygelę Nr. XB80301844 ir tranzito lydintį dokumentą Nr. 16LTVR50001507EB84, t.y. prekės buvo pateiktos muitiniam tikrinimui ir nustatyta tvarka deklaruotos, todėl muitinio tikrinimo tvarkos pažeidimas nebuvo padarytas, o tai, kad buvo įforminta perteklinė eksporto deklaracija Nr. 16LTVR5000EK06A3E1, neturi ir negali būti laikoma pagrindu asmenį traukti administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 209¹ straipsnio 1 dalies 2 punktą, nes prekės atgabentos į laisvąją zoną tą pačią dieną buvo išgabentos iš Sąjungos muitų teritorijos, deklaruojant jas nustatyta tvarka. Be to, pateikus papildomą eksporto deklaraciją Nr. 16LTVR5000EK06A3E1, ji nepažeidė ir negalėjo pažeisti Sąjungos muitinės kodekso 269 straipsnio 1 dalies nuostatų, nes šiame straipsnyje nėra nustatyta laisvojoje zonoje saugojamų prekių deklaravimo tvarka, o tik pateikta bendro pobūdžio norma dėl Sąjungos prekių eksporto. Taip pat rašytiniame V. V. paaiškinime nurodyta, kad ji nenorėjo suklaidinti muitinės ir sutinkamai su SMK 150 str., deklarantas gali, neatsižvelgdamas į prekių rūšį, kiekį ar jų kilmę, išsiuntimo arba paskirties šalį, savo nuožiūra ir atitinkamai procedūrai taikomomis sąlygomis pasirinkti muitinės procedūrą, kurią jis toms prekėms norėtų įforminti. Taigi pasirinkusi eksporto procedūros taikymą, ji elgėsi teisėtai. Be to, asmuo nurodė, kad pagal SMK 248 str. 1 d. laisvojoje zonoje esančios prekės, nedarant poveikio kitų nei muitų teisės sričių teisės aktams, gali būti ir eksportuojamos ir reeksportuojamos iš Sąjungos muitų teritorijos. Taip pat V. V. teisme paaiškino, kad byloje nėra duomenų, kad tranzitu iš Latvijos atvykusios prekės, būtų ne ES prekės, be to tranzito deklaracija T1 taikoma kroviniams, atvykusiems ne iš ES šalių, tačiau ir kroviniams, kurie atkeliauja iš ES muitinės sandėlių, kas ir buvo šiuo atveju.

Pažymėtina, kad ATPK 209¹ straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto pažeidimo sudėtis formali. Šiuo atveju bylos duomenimis nustatyta, kad 2016 m. gegužės 10 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ muitinės tarpininkė V. V. ne Sąjungos prekes, atgabentas su T1 deklaracija nr. 16LV00021012747505, įtraukė į laisvojo sandėlio VL0004, turinčio teisę veikti kaip laisvoji zona apskaitą. Muitinės tranzito pasibaigimo procedūros garantija T1 taikoma kroviniams neturintiems ES krovinių statuso, kertantiems ES teritoriją tranzitu, taipogi pristatomiems tarp išorės pasienio teritorijos ir muitinės sandėlio iki vidaus muitinės, esančios ES teritorijoje. T1 deklaracija - finansinę garantiją turinti muitinės procedūra, išrašyta muitinės tarpininkų ES muitinės įstaigų naudai. Sąjungos muitinės kodekse įtvirtinta prekių kilmės sąvoka (5 str. 23, 24 punktai), ir prekės, gautos tik Sąjungos muitų teritorijoje, neturi Sąjungos prekių muitinio statuso, jeigu jos gautos iš laikinai saugomų prekių arba iš prekių, kurioms įforminta išorinio tranzito procedūra, saugojimo procedūra, laikinojo įvežimo procedūra arba laikinojo įvežimo perdirbti procedūra (153 straipsnio 3 dalis). Kodekse reglamentuota, kad tranzito deklaracija T1 taikoma kroviniams, atvežtiems ne iš ES arba iš ES muitinės sandėlių, kuriuose ir sandėliuojamos ne ES prekės (226 str.). Kodekso 226 straipsnio 2 dalyje nurodyti konkretūs atvejai, kai Sąjungos prekėms įforminama išorinio tranzito procedūra, ir jei prekė būtų ES šalies, ji vyktų su tranzito deklaracija T2. T1 tranzito deklaracija vienareikšmiškai forminama ne ES prekėms ir būtent Tranzito deklaracija T1 įrodo, kad tai ne ES prekės. Tranzito deklaracijos T1 buvimas prezumiuoja, kad prekės turu ne ES prekių statusą ir muitinės tarpininkui daugiau kokių kitokių kilmės dokumentų ar įrodymų, vertinant prekių kilmę šiuo atveju pateikti nereikėjo. Nagrinėjamu atveju, užbaigus muitinio tranzito procedūrą, šios prekės buvo pateiktos laisvosios zonos procedūros įforminimui ir vėliau iš Sąjungos muitų teritorijos išvežamoms ne Sąjungos prekėms, buvo įforminta eksporto deklaracija Nr.16LTVR5000EK06A3E1 (procedūros kodas 1000). 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr.952/2013, nustatančio Sąjungos muitinės kodeksą (toliau - SMK), 269 str. 1 d. numatyta, kad eksporto procedūra (procedūros kodas 1000) įforminama iš Sąjungos muitų teritorijos išvežamoms Sąjungos prekėms. Vadovaujantis Komisijos Deleguotojo Reglamento (ES) 2015/2446, kuriuo Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 952/2013 papildomas išsamiomis taisyklėmis, kuriomis patikslinamos kai kurios Sąjungos muitinės kodekso nuostatos, 119 straipsnio 1 dalies c punkto, prielaida, kad prekės turi Sąjungos prekių muitinį statusą netaikoma, prekėms, kurioms, įforminta viena iš specialiųjų procedūrų. Šiuo atveju prekės, kurioms buvo įforminta specialioji - laisvosios zonos procedūra, neturi Sąjungos prekių muitinio statuso ir joms negali būti įforminta eksporto procedūra (proc. kodas 1000). Tai, kad iš ES šalies- Latvijos atvykusios prekės buvo ne Sąjungos prekės patvirtina byloje pateikta deklaracija T1 (tranzito dokumentas 16LV00021012747505), su kuria prekės ir išvyko į Baltarusiją (b.l. 14,15,16), tačiau minėtoms prekėms buvo įformintas ir eksporto lydimasis dokumentas - eksporto deklaracija 16LTVR5000EK06A3E1 (b.l. 17), todėl pažeista Sąjungos muitinės kodekso 269 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog iš Sąjungos muitų teritorijos išvežamoms Sąjungos prekėms įforminama eksporto deklaracija. SMK 153 straipsnio 1 dalis numato prezumpciją, kad numato, kad visos Sąjungos muitų teritorijoje esančios prekės turi Sąjungos prekių muitinį statusą, išskyrus atvejus, kai nustatoma, kad jos nėra Sąjungos prekės. 153 straipsnio 3 dalis numato, kad konkrečiais atvejais prekės, gautos tik Sąjungos muitų teritorijoje, neturi Sąjungos prekių muitinio statuso, jeigu jos gautos iš laikinai saugomų prekių arba iš prekių, kurioms įforminta išorinio tranzito procedūra, saugojimo procedūra, laikinojo įvežimo procedūra arba laikinojo įvežimo perdirbti procedūra. SMK 154 straipsnis numato sąjungos prekių muitinio statuso praradimą: sąjungos prekės tampa ne Sąjungos prekėmis šiais atvejais: a) kai jos išvežamos iš Sąjungos muitų teritorijos, jeigu netaikomos vidinio tranzito taisyklės; b) kai joms įforminama išorinio tranzito procedūra, saugojimo procedūra arba laikinojo įvežimo perdirbti procedūra, jeigu muitų teisės aktai tai leidžia ir kt. Taigi, šiuo atveju prekės buvo atgabentos ir laisvojoje zonoje įtrauktos į apskaitą su T1 išorinio tranzito deklaracija. Vertinant aukščiau aptartas kodekso nuostatas, jos neturėjo sąjungos prekių statuso. SMK 269 straipsnis numato, kad Iš Sąjungos muitų teritorijos išvežamoms Sąjungos prekėms įforminama eksporto procedūra. Šiuo atveju iš Sąjungos muitų teritorijos buvo išvežtos ne Sąjungos prekės, todėl eksporto procedūra, taigi ir eksporto deklaracija, buvo įforminta nepagrįstai.

Teismas vertina, kaip nepagrįstu pareiškėjos argumentus, kad įsigaliojus Europos Parlamento ir Tarybos reglamentui (ES) Nr. 952/2013 nebuvo aiški prekių, laikomų laisvojoje zonoje eksporto formalumų atlikimo tvarka, kadangi nuostatos, susijusios su veiksmais, dėl kurių surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir priimtas skundžiamas nutarimas, nuo 2016-05-01 SMK reglamentuoti taip pat, kaip ir anksčiau galiojusiuose teisės aktuose.

Iš surinktų, ištirtų ir įvertintų įrodymų visumos darytina išvada, kad V. V. veiksmuose yra ATPK 209¹ straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto pažeidimo sudėtis, ir jis patrauktas atsakomybėn pagrįstai ir teisėtai, nes sutinkamai SMK 269 straipsnio 1 dalimi eksporto procedūra įforminama tik iš Sąjungos muitų teritorijos išvežamoms Sąjungos prekėms, o šiuo atveju prekės atvyko tranzitu ir įforminus ne Sąjungos prekėms eksporto procedūrą po tranzito procedūros, buvo pakeistas prekių statusas ne iš Sąjungos į Sąjungos prekes. O prekių muitinio statuso pakeitimas iš trečiųjų šalių į Sąjungos galimas tik įforminus išleidimo į laisvą apyvartą procedūrą (SMK 5 straipsnio 1 dalies 23 p b įtrauka), kas šiuo atveju atlikta nebuvo, ir ne Sąjungos prekėms eksporto procedūra negalėjo būti įforminta.

Teismas konstatuoja, kad administracinį teisės protokolą surašė ir bylą bylą išnagrinėjo pareigūnas, turintis teisę spręsti šios kategorijos bylas, pažeidimas kvalifikuotas tinkamai, paskirta minimali nuobauda, numatyta ATPK 209¹ straipsnio 1 dalies 2 punkto sankcijoje, atsižvelgiant į tai, kad nebuvo nustatyta pažeidėjo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 str.). Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, konstitucinis teisingumo principas reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teisingo teismo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (2006 m. rugsėjo 21 d., 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. ir kiti nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat ne kartą yra nurodęs, kad teismas turi turėti galimybę, atsižvelgdamas į reikšmingas bylos aplinkybes, individualizuoti įstatyme įtvirtintą griežtą nuobaudą ir skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatytoji minimali arba švelnesnę nuobaudą nei įstatymo numatytoji (2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. ir kiti nutarimai). Teismas tokiu atveju nėra saistomas paduoto skundo (prašymo) motyvais ir turi konstitucinę teisę apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas. Atvejai, kai už administracinius teisės pažeidimus gali būti skiriama mažesnė nuobauda nei sankcijoje numatytoji minimali arba paskirta švelnesnė nuobauda nei numatytoji sankcijoje, arba visai neskirta administracinė nuobauda, turi būti išimtiniai, sietini su išskirtinių aplinkybių konstatavimu. Pažymėtina, kad būtent ATPK 30¹ straipsnio 1 dalies nuostatos leidžia asmeniui, padariusiam administracinį teisės pažeidimą, skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Sprendimas dėl nuobaudos švelninimo ar jos neskyrimo priimamas, atsižvelgus į ATPK 30 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, taip pat į ATPK 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi administracinė nuobauda, taikant ATPK 30¹ straipsnį, gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant. Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-4-2011, 2AT-8-2013, 2AT-7-4-2013).

Nagrinėjamu atveju teismas daro išvadą, jog yra pagrindas taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas. Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad V. V. administracinėn atsakomybėn už tokio pobūdžio pažeidimą traukiamas pirmą kartą, įrodymų, kad pažeidimas padarytas sąmoningai, t. y. veikiant tyčine kaltės forma, byloje nenustatyta, duomenų apie padarytą žalą (atsiradusią muitinės skolą) nepateikta. Taip pat teismas atsižvelgia į V. V. asmenybę, į tai, kad asmuo dirbantis, įvertintina ir pažeidėjos finansinė padėtis. Todėl, vadovaujantis protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, jog administracinės nuobaudos tikslai, numatyti ATPK 20 straipsnyje, bus pasiekti V. V. pritaikius ATPK 30¹ straipsnio nuostatas ir paskyrus mažesnę nuobaudą nei ATPK 209¹ straipsnio 1 dalies 2 punkto sankcijoje numatyta minimali bauda. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, Vilniaus teritorinės muitinės 2016 m. spalio 24 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. MD-VN00N-75776947-16 keistinas ir V. V. už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 209¹ straipsnio 1 dalies 2 punkte, vadovaujantis ATPK 30¹ straipsnio nuostatomis skirti 400 (keturių šimtų) eurų baudą.

Teismas, vadovaudamasis vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 30¹, 209, 302 straipsnio 1 dalies 5 punktu,-

Rezoliucinė dalis

nutaria:

tenkinti V. V. skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus teritorinės muitinės 2016 m. spalio 24 d. nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. MD-VN00N-75776947-16 ir V. V. už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 209¹ straipsnio 1 dalies 2 punkte skirti 400 (keturių šimtų) eurų baudą.

Išaiškinti pažeidėjai, kad bauda turi būti sumokėta per 40 dienų nuo šio nutarimo įteikimo dienos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (gavėjo kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią banke „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, arba sąskaitą banke Nordea Bank Finland PLC Lietuvos skyrius, sąskaitos Nr. LT12 2140 0300 0268 0220, banko kodas 21400, įmokos kodas 1001. Mokant baudą, būtina nurodyti administracinio teisės pažeidimo identifikacinį kodą (ROIK 16060158538).

Ši nutartis per 20 dienų nuo jos paskelbimo dienos gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.