- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-02-19
- Bylos Nr.
- 1A-109-919/2020
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aurelijus Rauckis, Aušra Vingilė, Giedrius Endriukaitis
- Nuteistasis
- E. T.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Aurelijaus Rauckio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aušros Vingilės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. T. (toliau – E. T.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžio, kuriuo E. T. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 8 mėnesių laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. E. T. Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad (duomenys neskelbtini) val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia kumščiu sudavė savo šeimos narei – dukrai D. T. (toliau – D. T.) į veido sritį, po to spyrė jai į pilvo sritį, tuo sukėlė nukentėjusiajai D. T. fizinį skausmą.
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis E. T. prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 23 d. nuosprendį dalyje dėl bausmės paskyrimo ir skirti bausmę nesusijusią su laisvės atėmimu.
Šalies argumentai
2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino to fakto, jog fizinis smurtas prieš D. T. buvo panaudotas siekiant apsiginti nuo jos. Kauno apylinkės teismas nustatydamas, jog E. T. nukentėjusiosios atžvilgiu vartojo smurtą, rėmėsi tik nukentėjusiosios ir liudytojų J. K. bei R. G., kurie tiesiogiai nematė įvykio parodymais. Skundo autorius pažymi, jog byloje nėra jokių duomenų, jog D. T. buvo sumušta, apart pačios nukentėjusiosios parodymų. Be to, nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu bei bylos nagrinėjimo metu davė skirtingus parodymus apie įvykusį įvykį, tačiau pirmos instancijos teismas pasirinko jam parankesnius, tinkamesnius parodymus ir jais rėmėsi. Šiuo atveju, akivaizdu, kad baudžiamojoje byloje buvo surinkta pakankamai įrodymų konstatuoti E. T. neteisėtus veiksmus, panaudojant fizinį smurtą prieš dukrą, kurie buvo išprovokuoti pačios nukentėjusiosios D. T. veiksmų.
2.2. Apeliaciniame skunde pažymima, kad nors Kauno apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nurodo, kad atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra nustatyta, tačiau pažymėtina, kad E. T. susitaikė su nukentėjusiąja, jos atsiprašė, o tai vadovaujantis BK 59 straipsnio nuostatomis laikytina lengvinančiomis aplinkybėmis. Be to, nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo pačios nukentėjusiosios D. T. provokuojantys veiksmai, kas vadovaujantis BK 59 straipsnio nuostatomis laikytina lengvinančiomis aplinkybėmis. Taigi, akivaizdu, kad šioje byloje skiriant nuteistajam E. T. bausmę turėjo būti vertinamos šios jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, tačiau jos nebuvo įvertintos. Pirmosios instancijos teismas taip pat nenurodė, kodėl skiriama būtent su laisvės atėmimu susijusi bausmė ir kodėl bausmėms keliami tikslai nebūtų pasiekti taikant švelnesnes bausmes. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuteistojo E. T. inkriminuota veika, numatyta BK 140 straipsnio 2 dalyje, yra priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, nuteistasis nesigydė bei nėra registruotas psichikos sveikatos centro ir priklausomybės ligų įskaitose. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, jog nuteistojo asmenybė, padarytas nusikaltimas ir paties nuteistojo pavojingumas leidžia pasiekti bausmės tikslus skiriant jam švelnesnę BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą bausmę - laisvės apribojimą.
3. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo skundą atmesti, kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
4. Nuteistojo E. T. apeliacinis skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.
6. Nuteistasis E. T. neigia kaltę dėl dukrai D. T. tyčia sukelto fizinio skausmo, teigdamas, jog jis dukrą pastūmė tik gindamasis nuo jos, tyčia smūgio į veidą jai nesudavė ir nespyrė jai į pilvą. Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamąją bylą, skundžiamo nuosprendžio motyvus, nuteistojo E. T. skundo argumentus dėl neteisingo įrodymų vertinimo, atmeta kaip nepagrįstus.
7. Pažymima, kad duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo pagrindines nuostatas apibrėžia BPK 20 straipsnis. Remiantis šio straipsnio 5 dalimi teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų baudžiamojo proceso normų, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas E. T. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino visų byloje esančių įrodymų visetą, detaliai argumentavo, dėl kokių priežasčių vienus įrodymus atmeta, o kitų ne, ir padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad nuteistasis padarė jam inkriminuojamą veiką.
8. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis E. T. duodamas parodymus dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių nors ir buvo nuoseklus, tačiau kaltės dėl dukrai tyčia sukelto fizinio skausmo nepripažino ir nurodė, jog jis su sugyventine J. K. sukonfliktavo dėl kriauklėje esančių indų, dukra, išgirdusi jų konfliktą, atėjus iš kambario puolė draskyti E. T. veidą, tada jis ją pastūmė tik siekdamas apsiginti nuo jos (1 t. 102 b.l.). Teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistojo E. T. parodymus duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai E. T. parodymus vertino kaip jo gynybinę versiją ir siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nustatinėjant nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo ar nuteistojo paaiškinimais nėra teisinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybių. Juo labiau, jog sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos.
Žemesnės instancijos teismas
9. Bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusioji D. T. apklausta ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog išgirdus, jog tėvai konfliktuoja, nuėjus į virtuvės – svetainės patalpą pamatė, kaip mama pusiau gulomis sėdi ant lovos, o tėvas E. T. stovi virš jos, rėkia ant jos ir viena kartą delnu trenkė jai į veidą, tuomet D. T. tėvui sakė baigti, kitaip iškvies policiją. Tėvas E. T. išgirdęs apie policijos pareigūnus priėjo prie jos ir trenkė vieną kartą kumščiu jai į veidą, žemiau akies, tada jai sakant, kad jis baigtų ir jį pastūmė, tuomet E. T. dar labiau susinervino ir jai koja spyrė į pilvą (1 t. 36-37 b.l.). Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji D. T. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nurodė, kad tėvas jos atsiprašė ir jie su tėvu susitaikė, taip pat nurodė, jog tiksliai neatsimena ar jai išgirdus tėvų konfliktą ir išėjus iš savo kambario matė kaip tėvas mamai trenkė į veidą (1 t. 148 b.l.).
10. Liudytoja J. K. ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad ji, prasidėjus E. T. ir D. T. konfliktui, nuėjo į virtuvę. Tačiau po to, kai atvykę policijos pareigūnai išvežė E. T., ji matė, kaip dukra dėjo kompresus. Be to, nurodė, jog dukra D. T. sakė, kad jai tinsta akis, „keliasi fanaras“, dėl to dėjo kompresus. Pilvo nerodė, tačiau sakė, kad skauda (1 t. 39-40 b.l.). Pirmosios instancijos teismo teisėjui pagarsinus šiuos parodymus liudytoja J. K. nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu tyrėjai sakė tiesą (1 t. 149 b.l.)
11. Liudytojas policijos pareigūnas R. G., kuris ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jam, kaip policijos pareigūnui atvykus į įvykio vietą ir bendraujant su nukentėjusiąja, pastaroji nurodė, kad išgirdusi triukšmą, ji iš savo kambario atėjo į virtuvę ir pamatė, kaip tėvas vieną kartą ranka trenkė jos motinai. Dėl to ji puolė ginti motiną. Tada tėvas trenkė jai vieną kartą delnu į veidą ir vieną kartą spyrė į pilvo sritį. Liudytojas matė, kad nukentėjusiosios žandas patinęs, šią vietą nurodė ir pati nukentėjusioji, į kurią E. T. trenkė. Taip pat liudytojas nurodė, jog nukentėjusioji sakė, kad jai tėvas spyrė ir į pilvą, tačiau policijos pareigūnai jos neapžiūrėjo, nes nebuvo moteriškos lyties pareigūnės, kuri galėtų atlikti apžiūrą (1 t. 42-43 b.l.). Šie parodymai buvo pagarsinti teisminio nagrinėjimo metu (1 t. 149 b.l.). Be to, baudžiamosios bylos medžiagoje yra tarnybinis pranešimas dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo, iš kurio matyti, jog policijos pareigūnai įvykio vietoje nustatinėjant aplinkybes pažymėjo, kad ant smurtą patyrusio asmens matyti patinimas, kraujosruva (mėlynė), be to, ant žmogaus kūno modelio pažymėjo smurtą patyrusio asmens sužalojimo vietas - dešinę pilvo pusę ir kairę veido pusę. Taip pat tarnybiniame pranešime pažymima, kad nukentėjusioji yra šoko būsenos ir labai susijaudinusi (1 t. 32-35 b.l.).
12. Tai, jog nuteistasis E. T. naudojo smurtą prieš nukentėjusiąją D. T. patvirtina ir kita rašytinė bylos medžiaga – bendrojo pagalbos centro pateiktas garso įrašas ir jo apžiūros protokolas, iš kurių matyti, kad nukentėjusioji iškart nurodė, jog prieš ją smurtavo tėvas (1 t. 47-48 b.l.). Iš baudžiamojoje byloje esančio vaizdo įrašo nors ir nieko nematyti, tačiau girdėti kaip D. T. nurodė, jog tėvas E. T. mušė tiek ją, tiek mamą J. K., be to, fone girdėti, kad tą patvirtino ir pati J. K. (1 t. 29-30 b.l.).
13. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo betarpiškai ištirti ir įvertinti bei šioje nutartyje dar kartą aptarti įrodymai yra pakankami daryti abejonių nekeliančias išvadas dėl E. T. kaltės padarius nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Nukentėjusiosios E. T., liudytojų J. K., R. G. parodymais, kitais rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad E. T. tyčia naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją D. T. – būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia kumščiu sudavė savo dukrai į veido sritį, po to spyrė jai į pilvo sritį ir tokiu būdu jai sukėlė fizinį skausmą. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų E. T. keliamą versiją, kad ją vieną kartą pastūmė besigindamas nuo jos. Nenustatyta, kad D. T. fizinis skausmas būtų sukeltas kitomis, nei šioje byloje nustatytos, aplinkybėmis. Priešingai, nukentėjusiosios parodymai, juos patvirtinantys liudytojų parodymai, kiti nuosprendyje aprašyti ir įvertinti įrodymai, nuteistojo iškeltą versiją paneigia. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad nuteistojo E. T. kaltės klausimas buvo išspręstas netinkamai ar tai, kad apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas netinkamais įrodymais. Ir nors bandoma tvirtinti priešingai, tačiau apeliaciniame skunde pateiktas savitas duomenų vertinimas nėra pagrindas priimti kitokį galutinį procesinį sprendimą byloje, nei tai buvo padaryta pirmosios instancijos teismo.
14. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą E. T. pritaikė tinkamai, byloje surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, tai yra, pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Nuosprendyje padarytos išvados tiek dėl E. T. veiksmų kvalifikavimo, tiek dėl jo kaltės argumentuotos ir pagrįstos byloje esančiais įrodymais, kurių, kaip pakankamų apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti, vertinimui pritaria ir apeliacinės instancijos teismas.
15. Apeliaciniu skundu nuteistasis E. T. prašė lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, jog smurtą iškėlė provokuojantis nukentėjusiosios D. T. elgesys. Iš aukščiau aptartų duomenų matyti, kad šioje baudžiamojoje byloje nebuvo nustatytas joks nukentėjusiosios provokuojantis elgesys, to nepripažino Kauno apylinkės teismas, to nepripažįsta ir aukštesnės instancijos teismas, todėl šiuo atveju nėra pagrindo E. T. atžvilgiu pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytą lengvinančią aplinkybę. Taip pat apeliaciniu skundu nuteistasis prašo jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jis nukentėjusiosios atsiprašė ir su ja susitaikė. Šiuo atveju teisėjų kolegija pažymi, jog nors tarp BK 59 straipsnyje nurodytų lengvinančių aplinkybių nėra nurodytos aplinkybės – atsiprašymo ir gailėjimosi, tačiau BK 59 straipsnio 2 dalyje pažymėta, jog teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šio straipsnio 1 dalyje nenurodytos aplinkybės. Tačiau šiuo atveju aukštesnės instancijos teismas nemato pagrindo pripažinti E. T. atsiprašymą ir susitaikymą su nukentėjusiąja kaip jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nes teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo atsiprašymas nebuvo nuoširdus, jis net ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu kėlė įvairias versijas, jog jo dukra D. T. jį apkalba dėl močiutės padovanoto namo ar jos išpuolis buvo dėl to, jog ji buvo galimai apsvaigusi.
16. Be to, apeliaciniu skundu nuteistasis prašo paskirti švelnesnę bausmę - laisvės apribojimą. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Minėto straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Vertindamas kaltininkų asmenybių pavojingumą ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-45/2007).
17. Vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį, matyti, kad skirdamas bausmę E. T. apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad buvo padaryta viena baigta tyčinė nusikalstama veika, priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Teismas įvertino ir nuteistojo asmenybę, konstatuodamas, kad E. T. anksčiau teistas penkis kartus pagal BK 140 straipsnio 1 ir 2 dalis (1 t. 68-91 b.l.), 14 kartų baustas administracinėmis nuobaudomis (1 t. 68-91 b.l.), iš kurių net šešis kartus baustas už policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų nevykdymą ir jų įžeidinėjimą (vartodamas jų atžvilgiu necenzūrinius žodžius). Spręsdamas E. T. skirtinos bausmės individualizavimo klausimą apylinkės teismas, be kita ko, atsižvelgė ir į tai, kad jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, tačiau nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos įvykdymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Be to, E. T. niekur nedirba, legalaus pragyvenimo šaltinio neturi.
18. Nesutikti su šiuo apylinkės teismo sprendimu ir švelninti nuteistojo E. T. teisinę padėtį, paskiriant jam švelnesnę bausmę – laisvės apribojimą, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Kaip jau minėta, E. T. anksčiau yra eilę kartų teistas už analogiškas nusikalstamas veikas prieš tuos pačius šeimos narius, nusikalto turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, be to, eilę kartų baustas administracine tvarka. Taip pat bylos duomenys patvirtina, kad nuteistasis niekur nedirba, piktnaudžiauja alkoholiu, kas leidžia konstatuoti antivisuomenines nuteistojo nuostatas bei nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas. Nuteistąjį E. T. charakterizuojančių aplinkybių visuma neabejotinai patvirtina, jog šiuo atveju jis nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos, kas sprendžiant asmeniui skirtinos bausmės individualizavimo klausimą yra itin aktualu, į ką, sprendžiant iš skundžiamo nuosprendžio turinio ir buvo atsižvelgta skiriant jam laisvės atėmimo bausmę.
19. Įvertinusi visas paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo E. T. apeliacinis skundas nepagrįstas, visos skunde minimos aplinkybės buvo teisingai įvertintos pirmosios instancijos teismo priimant apkaltinamąjį nuosprendį, nuteistojo veika dėl fizinio skausmo sukėlimo savo dukrai kvalifikuota teisingai. Bausmių skyrimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, paskirta bausmė apeliantui tiek savo rūšimi, tiek dydžiu nėra aiškiai per griežta, atitinka apelianto asmenybę, yra adekvati (proporcinga) jo padarytai nusikalstamai veikai. Todėl tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo E. T. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. rugsėjo 23 d. nuosprendį.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.