Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Egidijaus Jono Grigaravičiaus, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Emilijos Akelienės, sekretoriaujant Vitai Beleckaitei, dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei, nuteistajam T.Š. , jo gynėjui advokatui Ramūnui Mikulskui, nukentėjusiam V.B., jo atstovui advokatui Henrikui Mackevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T.Š. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 31 d. nuosprendžio, kuriuo T.Š. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 139 str. 1d., ir nuteistas 10 MGL (1250 Lt) dydžio bauda. Iš nuteistojo T.Š. nukentėjusiajam V.B. priteista 1700 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T.Š. nuteistas pagal LR BK 139 str. 1d. už tai, kad jis 2005-02-28 apie 16.10 val. Lietuvos Kariuomenės Vytauto Didžiojo jėgerių bataliono „A“ kuopos patalpose, esančiose Vaidoto g. 209, Kaune, vykdant ginklų valymą po šaudymo pratybų, neatsargiai elgdamasis su tarnybiniu ginklu – pistoletu – iššovė. Jo iššauta kulka pataikė nukentėjusiajam V.B. į dešinį petį ir padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Nuteistasis T.Š. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2007-10-31 apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti jam inkriminuojamo nusikaltimo požymių. Nurodė, kad tarnybiniu ginklu savavališkai nesinaudojo, o po pratybų jį valydamas tik atliko savo tarnybines pareigas. Nors ir pripažįsta, kad iš jo valomo ginklo buvo iššautas šaudmuo, kuris nesunkiai sutrikdė V. B. sveikatą, tačiau nuteistasis remiasi LR kariuomenės drausmės statutu, pagal kurį už LR Krašto apsaugos ministro 1993-07-12 įsakymu Nr. 651 patvirtintų „naudojimosi šaunamaisiais ginklais saugaus elgesio taisyklių“ pažeidimą kariai traukiami drausminėn atsakomybėn, o baudžiamoji byla jiems keliama tik nustačius bandymą pasikėsinti į kito asmens gyvybę. Byloje duomenų apie pasikėsinimą į V. B. gyvybę nėra, o atlikus tarnybinį patikrinimą, buvo nustatyta, kad T.Š. pažeidė minėtas „naudojimosi šaunamaisiais ginklais saugaus elgesio taisykles“ ir už tai jam buvo paskirta drausminė nuobauda – 20 procentų sumažintas vieno mėnesio tarnybinis atlyginimas. Tai reiškia, kad jis antrą kartą už tą patį įvykį negali būti baudžiamas, t.y. šalia drausminės atsakomybės negali būti dar traukiamas ir baudžiamojon atsakomybėn. Be to, dar prokuratūrai adresuotame nukentėjusiojo pareiškime dėl įvykio V. B. teigė, jog įvyko tik nelaimingas atsitikimas ir V. B. pretenzijų T. Š. neturi. Taip pat apeliantas nurodė, kad liudytojų parodymais nustatyta, jog jis negalėjo matyti, kad ginkle yra kulka, nes to neleidžia matyti ginklo konstrukcija. Be to, drausmine tvarka buvo nubaustas ne tik T. Š. , bet ir A.K., todėl šis asmuo taip pat turėtų būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, nes deramai neatliko savo pareigų, t.y. neužtikrino, kad kariai tinkamai laikytųsi saugaus elgesio su šaunamaisiais ginklais taisyklių. Dėl šių priežasčių, nuteistojo manymu, jo veikoje BK 139 str. 1d. numatyto nusikaltimo sudėties, nes tai buvo ne nusikaltimas, o nelaimingas įvykis, todėl jis turi būti išteisintas.

Nukentėjusio V.B. įgaliotas atstovas advokatas Henrikas Mackevičius atsikirtimu į nuteistojo T.Š. apeliacinį skundą prašė šį apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad teismo apkaltinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, o nuteistojo skundo argumentai nepagrįsti. Nuteistajam T. Š. šioje byloje neturi būti taikomas joks specialaus subjekto – kario – statusas, nes jo apdaryta neatsargi veika nieko neišsiskiria. Be to, prieš 3 dienas iki įvykio T. Š. ir kitiems karininkams buvo pravestas saugaus elgesio su ginklais instruktažas. T. Š., būdamas aukštojo išsilavinimo, karininkas, ne kartą anksčiau instruktuotas dėl saugaus elgesio su ginklais, ne tik galėjo, bet ir privalėjo numatyti padarinius dėl naudojimosi šaunamaisiais ginklais taisyklių pažeidimo, būtent ginklo nukreipimo į žmogų, kad gali gilti pavojus kito asmens gyvybei ar sveikatai. Privatus kaltintojas neįrodinėja T. Š. tyčinio kėsinimosi į V. B. gyvybę, o tik nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo. Be to, LR Kariuomenės drausmės statuto 2 str. 3d. aiškiai nurodyta, kad karys traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už baudžiamojo įstatymo apibrėžtos veikos įvykdymą. Taigi T. Š. patraukimas drausminėn atsakomybėn neatleidžia jo nuo baudžiamosios atsakomybės.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąjį ir jo gynėją, prašiusius apeliacinį skundą patenkinti, prokuroro, nukentėjusiojo ir jo atstovo, prašiusius apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo T.Š. nusikalstamą veiką, teisingai paskyrė bausmę, laikantis bausmių skyrimo pagrindų (LR BK 54 str.). Esminių BPK pažeidimų nenustatyta.

Nuteistasis T. Š. iš esmės neginčija teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kad po šaudymo pratybų valydamas tarnybinį ginklą, su ginklu elgėsi neatsargiai, dėl ko iššovė ginkle buvęs šaudmuo ir sužalojo nukentėjusįjį V. B. Nuteistasis neginčija ir jo veikos kvalifikacijos pagal BK 139 str. 1d. bei nepateikia argumentų dėl jam paskirtos bausmės (ne)pagrįstumo. Apeliaciniu skundu iš esmės tik neigiama procesinė galimybė T. Š. patraukti baudžiamojon atsakomybėn, nes jis jau buvo baustas drausmine tvarka pagal LR Kariuomenės drausmės statutą, pagal kurį baudžiamoji atsakomybė kyla tik nustačius, kad jo veiksmais buvo kėsintasi į kito žmogaus gyvybę. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje nėra sprendžiamas pasikėsinimo į V. B. gyvybę klausimas, nes tokia veika T. Š. niekada nebuvo inkriminuota, dėl jos nebuvo atliekamas joks ikiteisminis tyrimas, nebuvo palaikomas valstybinis kaltinimas. Dėl to teisėjų kolegija nesprendžia, ar T. Š. veikoje yra ar nėra pasikėsinimo į V. B. gyvybę nusikaltimo sudėtis, nes tai šioje byloje neturi jokios teisinės reikšmės. Taip pat šioje byloje nėra sprendžiamas baudžiamosios atsakomybės klausimas dėl kitų asmenų – A.K. ar kitų įvykio metu toje pat patalpoje buvusių karių ar karininkų – baudžiamosios atsakomybės klausimas, nes byla perduoda nagrinėti teisiamajame posėdyje privataus kaltinimo tvarka kaltinant tik T. Š. ir tik pagal LR BK 139 str. 1d. (b.l. 17). Šia apylinkės teismo nutartimi buvo apspręstos nagrinėjimo teisme ribos, kurios negali keistis ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos tvarka (BPK 255 str.). Taigi, teisėjų kolegija nagrinėja apelianto argumentus dėl procesinės galimybės šalia drausminės atsakomybės būti patrauktam ir baudžiamojon atsakomybėn.

LR Krašto apsaugos ministerijos Tarnybinio patikrinimo komisijos 2006-09-22 sprendimu Nr. 18 nustatyta, kad 2005-02-28 po pratybų T. Š. bandant nuimti pistoleto užraktą nuo rėmo ir dėl to nuspaudus nuleistuką įvyko šūvis, kurio metu buvo sužalotas V. B. (b.l. 51). Tarnybinio patikrinimo 2005-03-28 išvada „Dėl incidento A kuopoje“ buvo konstatuota, kad T. Š. nesilaikė LR Krašto apsaugos ministro 1993-07-12 įsakymu Nr. 651 patvirtintų „naudojimosi šaunamaisiais ginklais saugaus elgesio taisyklių“, o būtent: T. Š. valydamas ginklą buvo nukreipęs jį į žmogų (taisyklių 1.3. punktas), prieš ginklo valymą neatidavė visų šovinių kuopos budėtojui ar asmeniškai neįsitikino, ar nėra ginklo lizde šovinio (taisyklių 3.3. punktas) (b.l. 58-60). Dėl šių taisyklių pažeidimo T. Š. buvo paskirta drausminė nuobauda – tarnybinio atlyginimo sumažinimas 20 procentų vienam mėnesiui.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad vien tik šios drausminės atsakomybės pritaikymas ir realizavimas nepanaikina T. Š. baudžiamosios atsakomybės už V. B. nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo. Pažymėtina, kad drausmine tvarka T. Š. buvo nubaustas tik už elgesio su ginklais taisyklių pažeidimą, bet drausminėje byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl jo atsakomybės už V. B. nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo. Būtent ši atsakomybės forma turi būti realizuota privataus kaltinimo byloje pagal baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus, o ne pagal LR Kariuomenės drausmės statutą, Krašto apsaugos ministro, Kariuomenės vado ar kitų pareigūnų žinybiniais teisės norminiais aktais patvirtintas taisykles. Būtent atsakomybė už kito asmens nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo yra numatyta LR BK 139 str. 1d., o ne pareigūnų žinybiniuose teisės norminiuose aktuose. Baudžiamajame įstatyme aprašyta nusikaltimo sudėtis nereikalauja, kad šiuo nusikaltimu kaltinamas asmuo (nusikaltimo subjektas) ar nukentėjusysis turėtų specialius požymius – būtų kariu ar karininku. Tai reiškia, kad bet kuris bendruosius subjekto požymius (pakaltinamas, sulaukęs 16 metų amžiaus) atitinkantis fizinis asmuo privalo atsakyti už savo neatsargia veika padarytą kito fizinio asmens nesunkų sveikatos sutrikdymą, jeigu veikos padarymo metu iš kaltininko buvo galima reikalauti įstatymu atitinkančio elgesio ir jo veikoje yra nustatoma BK 139 str. 1d. numatyto nusikaltimo sudėtis (BK 2 str. 3d., 4d.). Byloje neginčijamai nustatyta, kad T. Š. pažeidė elgesio su ginklais taisykles, t.y. buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio – šių taisyklių nepriekaištingo laikymosi. Jeigu T. Š., valydamas ginklą nebūtų jo nukreipęs į žmogų - nukentėjusįjį V. B., prieš ginklo valymą būtų atidavęs visus šovinius kuopos budėtojui ar asmeniškai būtų įsitikinęs, ar nėra ginklo lizde šovinio, nusikalstamų padarinių būtų nekilę. Tai reiškia, kad T. Š. turi atsakyti pagal baudžiamąjį įstatymą, nes veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Be to, jo veikoje yra jam inkriminuoto BK 139 str. 1d. numatyto nusikaltimo sudėtis, kurios objektyviuosius ir subjektyviuosius elementus teisingai motyvavo pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su skundžiamame nuosprendyje pateiktais apylinkės teismo argumentais, todėl jų papildomai nekartoja, juo labiau, kad nuteistasis apeliaciniame skunde jų neginčija. Nusikaltimo BK 139 str. 1d. sudėties buvimo kaltininko veikoje nepaneigia ir tai, kad nukentėjęs V. B. protokole-pareiškime nurodė, jog įvyko nelaimingas atsitikimas. Pažymėtina, kad nei joks proceso dalyvis, nei privatus ar valstybinis kaltintojas, nei kitas fizinis ar juridinis asmuo neturi įstatymų numatytos kompetencijos kaltininko veikoje konstatuoti kurios nors nusikalstamos veikos sudėtį (kitaip tariant – pripažinti kaltu) ar konstatuoti teisinį kazusą, t.y. nusikalstamos veikos sudėties nebuvimą (kitaip tariant – išteisinti). Tokią išimtinę konstitucinę teisę ir pareigą turi tik teisingumą vykdanti institucija – teismas. Taigi šioje byloje neturi jokios teisinės reikšmės, kaip įvykį kvalifikavo nukentėjęs V. B. pirminiame protokole-pareiškime. Atsižvelgusi į tai, kas paminėta aukščiau, įvertinusi nešališko teismo ištirtus ir teisingai įvertintus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad T. Š. veikoje yra nusikaltimo BK 139 str. 1d. sudėtis, nes jis dėl neatsargumo (nusikalstamo nerūpestingumo) neteisėtai elgdamasis su tarnybiniu ginklu sužalojo V. B., kuriam dėl kiaurinio-šautinio dešinės peties sužalojimo su dešinio raktikaulio petinio galo lūžimu nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

T. Š. kaltės jam padarius nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo konstatavimas suponuoja ir jo nubaudimą (bausmės paskyrimą) pagal inkriminuoto baudžiamojo įstatymo straipsnio dalies sankciją. Bausmė – tai vienas iš baudžiamosios atsakomybės turinio elementų, kuri šioje byloje privalo būti skiriama, siekiant pasiekti baudžiamosios atsakomybės tikslus. Tai, kad T. Š. buvo paskirta drausminė nuobauda ir kriminalinė bausmė, nėra konstitucinio principo – draudimo antrą kartą bausti už tą pačią nusikalstamą veiką (non bis in idem) – pažeidimas. Tiek LR Konstitucijos 31 str. 5 d., tiek BK 2 str. 6 d. įtvirtina draudimą bausti asmenį už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą. Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - Konvencija) Septintojo protokolo 4 str. 1 d. šį draudimą detalizuoja ir nurodo, kad „niekas negali būti persekiojamas ar baudžiamas už nusikaltimą, už kurį jis yra išteisintas arba nuteistas galutiniu nuosprendžiu pagal konkrečios šalies įstatymą ar baudžiamąjį procesą“. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika yra ta, kad non bis in idem principo pažeidimas siejamas tik su nusikalstama veika ir administracinės teisės pažeidimu, kuriuos konstatavus kartu, asmuo du kartus yra nubaudžiamas. Ši išvada darytina iš to, kad Konvencijoje vartojamų sąvokų „nusikaltimas“, „baudžiamasis kaltinimas“, „baudžiamasis procesas“ interpretavimas, esant pagrindui galioja taikant ne tik valstybės vidaus baudžiamosios teisės, bet ir administracinės teisės šakų normas (2004 m. birželio 18 d. LAT Žmogaus teisių Apžvalga Nr. T-7, publikuota 2004 m. „Teismų praktika“ Nr. 21). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra suformavęs teismų praktiką šiuo klausimu, konstatavęs, kad Konvencijoje vartojamas „teisės pažeidimo” (offence - angl.), dėl kurio dvigubai baudžiama, terminas atitinka Lietuvos teisėje vartojamus administracinio teisės pažeidimo ir nusikaltimo (nusikalstamos veikos - pagal 2000 m. BK) terminus (LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų koelgijos 2003-04-29 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2003). Asmens nuteisimas už padarytą nusikalstamą veiką iš esmės nedraudžia spręsti kitos, su šia nusikalstama veika susijusios atsakomybės (civilinės, drausminės, materialinės), išskyrus administracinės atsakomybės, klausimų. Juk tiek BPK 109 str., tiek CK 6.250 str. 2 d. įtvirtinta nuo nusikalstamos veikos nukentėjusiojo asmens teisė reikalauti ne tik kaltininko patraukimo baudžiamojon, bet ir civilinėn atsakomybėn. Tiek drausminė, tiek civilinė ar materialinė atsakomybė gali būti realizuota ir be baudžiamosios atsakomybės, nes jų tikslai yra skirtingi, nesutampa turinys ir pasekmės. Šių skirtingų teisinių atsakomybių realizavimas kartu nepažeidžia minėto konstitucinio ir Konvencijoje įtvirtinto principo.

Nagrinėjamoje byloje T. Š. buvo nubaustas drausmine tvarka dar prieš apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą. Vėlesnis patraukimas baudžiamojon atsakomybėn dėl aukščiau išvardintų teisinių priežasčių nereiškia non bis in idem principo pažeidimo, taigi skundžiamu teismo nuosprendžiu kriminalinė bausmė jam paskirta teisėtai ir pagrįstai. Dėl to apeliacinio skundo argumentai dėl dvigubo nubaudimo vertinami kaip nepagrįsti.

Nukentėjusysis, jo atstovas nepateikė apeliacinėje instancijoje atstovavimo išlaidų kvito, išlaidos nepriteistinos.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nuteistojo T.Š. apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas galioti.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo T.Š. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis galutinė ir kasacine tvarka neskundžiama.