Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Vaclovo Pauliko ir Jūros Marijos Strumskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ieškinį atsakovui „AAS BTA Baltic Insurance Company“ SE Lietuvos filialui dėl valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padarytos žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atsakovas „AAS BTA Baltic Insurance Company“ SE filialas Lietuvoje apeliacinį skundą prašė atmesti. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tuo atveju kai atsakovas (draudikas) paneigia duomenų apie apskaičiuotas ir išmokėtas draudimo išmokas tinkamumą apdraustojo (jo šeimos narių) patirtai žalai nustatyti, tai konkretų žalos dydį turi įrodyti ieškovas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, nenustatė.Apeliacinis procesas vyksta dėl valstybinio socialinio draudimo fondui padarytos žalos dydžio bei atlyginimo, kai nelaimingo atsitikimo darbe metu žūva pensinio amžiaus asmuo, o draudimo išmoka išmokama žuvusiojo sutuoktiniui.

Ieškinys pareikštas Nelaimingų atsitikimų draudimo įstatymo 31 straipsnio pagrindu, pagal kurį nustatyta, kad, jeigu ištyrus nelaimingą atsitikimą darbe nustatoma, kad jis įvyko dėl trečiojo asmens kaltės, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinis skyrius atgręžtinio reikalavimo teise išreikalauja išmokėtas išmokų sumas iš kalto asmens Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Išmokų sumas, įskaitytinas į atlygintinos žalos, mokamos pagal Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą, dydį Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui kompensuoja draudimo bendrovės. Civilinio kodekso 6.290 straipsnio 3 dalis nustato socialinio draudimo įstaigų regreso teisę į žalą padariusį asmenį, numatant išlygą, kad norma netaikoma, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo.

Byloje nėra ginčo, kad nelaimingas atsitikimas, kurio metu žuvo M. J. R., yra draudiminis įvykis. Byloje nustatyta, kad nelaimingas atsitikimas įvyko (duomenys neskelbtini) privažiavime prie prekybos centro (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Vilniuje. M. K., vairuodamas krovininį automobilį „Man Le“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir važiuodamas atbulas mirtinai sužalojo (duomenys neskelbtini) darbuotoją M. J. R. VSDFV Vilniaus skyriaus 2014-02-26 sprendimu Nr. 6-15-412 nelaimingas atsitikimas darbe buvo pripažintas draudiminiu įvykiu, o įvykiu kaltininku pripažintas M. K.. Dėl šio įvykio M. K. pripažintas kaltu ir nuteistas Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-1193-843/2015.

Nelaimingų atsitikimų draudimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalis nustato, jog apdraustajam asmeniui mirus dėl draudžiamojo įvykio, kiekvienam jo šeimos nariui išmokama vienkartinė draudimo išmoka šio įstatymo 27 straipsnyje nustatyta tvarka. To paties įstatymo 27 straipsnio 1 dalies redakcijoje, galiojusioje nelaimingo atsitikimo metu nuo 2011-12-30 iki 2017-01-01, buvo nurodoma, jog apdraustajam mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pripažinto draudiminiu įvykiu, mirusiojo šeimai išmokama vienkartinė draudimo išmoka, lygi 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe mėnesį. Draudimo išmokos gavėja yra mirusiojo sutuoktinė E. R. Kadangi Vyriausybės 2011-12-28 nutarimu Nr. 1535 buvo patvirtintas 1 488 Lt draudžiamųjų pajamų dydis, todėl ieškovas sumokėjo 148 800 Lt E. R. Apdraustajam asmeniui mirus, dėl draudžiamojo įvykio išmokėjęs draudimo išmoką, ieškovas 2015-07-31 raštu kreipėsi į atsakovą, prašydamas atlyginti 45 516,15 Eur. Išmokėtą draudimo išmoką sudarė 2 420,69 Eur periodinės draudimo išmokos bei 43 095,46 Eur (148 800 Lt) vienkartinė draudimo išmoka. Ginčas tarp šalių kilo dėl išmokant 43 095,46 Eur vienkartinę kompensaciją patirtos žalos atlyginimo.

Socialinio draudimo įstaiga turi regreso teisę į žalą padariusio asmens draudiką tiek, kiek išmokėta vienkartinė išmoka sutampa su apdraustojo šeimos nariams padaryta žala. Nelaimingų atsitikimų draudimo įstatymo 27 straipsnio 1 dalies nustatyta vienkartinė kompensacija ne visada atitinka realiai padarytą žalą. Išmokėta vienkartinė draudimo išmoka negali būti tiesiog priteisiama iš žalą padariusio asmens, turi būti išnagrinėtas ir nustatytas padarytos žalos dydis. Pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę žalą padariusiam asmeniui dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala. Jeigu draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę žalą padariusiam asmeniui dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę žalą padariusiam asmeniui dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria padengta nukentėjusiam asmeniui turtinė žala (Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarimas). Nukentėjusiam asmeniui padarytos žalos dydis nustatoma vadovaujantis bendrosiomis civilinės atsakomybės nuostatomis. CK 6.284 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, atlyginama ta mirusiojo pajamų dalis, kurią jis gavo arba turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam. Vienkartinė draudimo išmoka kompensuoja taip pat ir dėl nelaimingo atsitikimo negautas pajamas. Kasacinio teismo praktikoje laikoma, kad apskaičiuojant, pvz., likusio gyvo sutuoktinio patirtą turtinę žalą dėl žuvusiojo negautų pajamų, atsižvelgtina į jo gautas pajamas (imtina ½ šių pajamų) ir statistinę gyvenimo trukmę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VSDFV Kauno skyrius v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-405/2014; 2014 m. lapkričio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VSDFV Klaipėdos skyrius v. ADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-477/2014).Ieškovas apeliaciniame skunde teigė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jam perkėlė visą įrodinėjimo naštą. Su tokia apelianto pozicija nesutiktina. Išsami įrodinėjimo naštos paskirstymo šios kategorijos bylose tvarka išdėstyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-01-07 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2015. Socialinio draudimo įstaigų pateikti duomenys apie apskaičiuotas ir išmokėtas draudimo išmokas vertinami kaip įrodymai, patvirtinantys patirtos ir socialinio draudimo įstaigų atlygintos žalos dydį. Žalą padaręs asmuo, manantis, kad išmokėta kompensacija viršija nukentėjusio asmens patirtos žalos dydį, turi teisę įrodinėti, jog jis žalos nepadarė ar jos padarė mažiau, nei išmokėjo socialinio draudimo įstaiga (CPK 178 straipsnis). Jei atsakovo argumentai ir įrodymai patvirtina, jog ieškovo prašomos priteisti regresinės prievolės dydis reikšmingai neatitinka išmokėtų socialinio draudimo išmokų dydžio, įrodymus dėl to, kokią konkrečią žalą patyrė apdraustasis (jo šeimos nariai), teikia abi proceso šalys (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, įrodyti žalos dydį turi jos priteisimo reikalaujantis ieškovas, todėl kai atsakovas paneigia duomenų apie apskaičiuotas ir išmokėtas draudimo išmokas tinkamumą žalai nustatyti, konkretų žalos dydį turi įrodyti ieškovas. Skundžiamas teismo sprendimas visiškai atitinka kasacinio teismo išaiškinimus. Buvo minėta anksčiau, kad vienkartinė draudimo išmoka nelaikoma žalos dydį nustatančiu dydžiu. Jau 2015-10-08 raštu, atsakydamas į ieškovo pretenziją, atsakovas nurodė, jog draudimo išmoka ženkliai neatitinka patirtos žalos dydžio. Tokią pat poziciją atsakovas užėmė ir teisminiame procese. Tokiu atveju, nustatant įrodinėjimo pareigą taikoma taisyklė, pagal kurią įrodymus dėl to, kokią konkrečią žalą patyrė apdraustasis (jo šeimos nariai), teikia abi proceso šalys (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Tokios tvarkos laikytasi pirmosios instancijos teisme, įrodymus teikė abi šalys, o teismas įvertino jų reikšmingumą, nustatydamas teisinius faktus.Esminis šalių ginčas yra kilęs dėl to, už kokį laikotarpį turi būti skaičiuojamos negautos pajamos. Tiek ieškovas, tiek atsakovas rėmėsi Statistikos departamento duomenimis. Vidutiniškai sveiko, vidutiniškomis sąlygomis gyvenančio asmens gyvenimo trukmės įrodinėjimas yra patikimesnis, jeigu tai daroma pagal Statistikos departamento duomenis, o ne pagal tam tikras asmens ypatybes. Į išskirtinius tikėtino asmens ilgaamžiškumo duomenis būtų galima atsižvelgti, jei asmuo būtų akivaizdžiai sveikesnis, pavyzdžiui būtų atlikęs patikimą kompleksinį sveikatos patikrinimą, pagal kurį jo sveikatos būklė iš esmės skirtųsi nuo kitų panašaus amžiaus asmenų, ar sirgtų gyvenimą trumpinančiomis lėtinėmis ligomis. Ieškovo prašymu buvo prijungti duomenys apie M. J. R. turėtus nedarbingumo pažymėjimus. Atskirų aplinkybių, pavyzdžiui, ar asmuo dažnai ėmė nedarbingumo pažymėjimą vertinimas, yra nepatikimas, nes ne kiekvieną kartą sergant prašomas nedarbingumo pažymėjimas. Iš VSDFV Vilniaus skyriaus 2016-11-17 pažymos matyti, kad 2011 m. ir 2012 m. M. J. R. turėjo nedarbingumo pažymėjimą, kiekvienus metus jo nedarbingumas truko po tris savaites. Iš pateiktų duomenų neaišku, kokiomis ligomis žuvusysis sirgo. Iš tokių duomenų negalima daryti nei išvados, kad žuvusysis buvo išskirtinai sveikas, nei kad turėjo sveikatos problemų. Ieškovas apeliaciniame skunde teisingai nurodo, jog šioje byloje turi būti nustatomas laikotarpis, per kurį pergyvenęs sutuoktinis būtų gavęs išlaikymą, jei sutuoktinis nebūtų žuvęs. Ieškovo cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-10-01 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2014 taip pat rekomenduojama remtis Statistikos departamento duomenimis bei pažymima, kad šie duomenys gali būti tikslinami remiantis vidutine gyvenimo trukme, nustatyta pagal lyties ir gyvenamosios vietos požymius, atsižvelgiant į amžiaus grupę, kuriai priklausė žuvusysis.Atsakovas rėmėsi vyrų gyvenimo trukme Vilniaus apskrityje, kuri Statistikos departamento duomenimis 2012 m. buvo 68,54 m. (https://osp.stat.gov.lt/statistiniu-rodikliu-analize?hash=bd3d3cb3-e789-4bf4-ba4c-6797c2c1d8f6#/). Tuo tarpu ieškovas rėmėsi Statistikos departamento paskaičiuota vidutine vyrų gyvenimo trukme Lietuvoje. Pagal ieškovo pateiktą lentelę 2012 m. 65 m. sulaukusio vyro gyvenimo trukmė būtų 79,02 m., o 70 metų sulaukusio vyro – 81,52 m. Ieškovas pagrįstai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, kad ieškovas remiasi netinkama amžiaus grupe. Iš ieškovo pridėtos Statistikos departamento lentelės matyti, jog amžiaus grupės skaičiuojamos taikant 5 metų intervalą. Kadangi žuvusiajam buvo 68 m. ir 2 mėn., tai jam artimesnė buvo 70 metų sulaukusių asmenų grupė. Visgi, ši aplinkybė negali paneigti pirmosios instancijos teismo sprendimo remtis atsakovo pateiktais vidutinės gyvenimo trukmės duomenimis, kadangi šie duomenys nustatyti pagal tą gyvenamąją vietą, kurioje gyveno ir žuvusysis. Be to, duomenys surinkti pagal kiekvienus metus atskirai. Taip pat sutiktina su ieškovo argumentu, jog teismas rėmėsi prielaidomis, spręsdamas, jog žuvusysis dėl amžiaus jau buvo nepakankamai atidus bei apdairus. Nors M. J. R. 30 proc. pripažintas kaltu dėl nelaimingo atsitikimo, tačiau šią aplinkybę vertinti, kaip rodančią trumpą gyvenimo trukmę, yra nepagrįsta. Nors M. J. R. mirties metu dirbo, kas patvirtina jo pakankamai gerą jo sveikatos būklę, tačiau tai nesudaro pagrindo jam taikyti kito regiono ar visos šalies vidutinę vyrų gyvenimo trukmę. Jau minėta, kad žuvusysis neturėjo jokių išskirtinių ypatybių, kurios leistų jo atžvilgiu taikyti ne statistinę, o kitu būdu paskaičiuotą gyvenimo trukmę. Kadangi ieškovas neginčija negautų pajamų sumos dydžio, apeliacinės instancijos teismas pajamų dydžio nevertina. E. R. negautų pajamų dydis iki M. J. R. būtų suėję 68,5 mėn. sudarė 1 159,74 Eur. Atsakovas E. R. negautoms pajamoms kompensuoti yra sumokėjęs 2 524,39 Eur. Prie atsakovo atsiliepimo pateikti duomenys apie išmokų mokėjimą dėl nagrinėjamo nelaimingo atsitikimo rodo, jog E. R. atsakovas sumokėjo 8 188,60 Eur bei 2 136,71 Eur, 129,23 Eur ir 258,45 Eur išmokas. Ši suma yra didesnė, nei teismo sprendimu nustatytos E. R. negautos pajamos. Byloje nustatyta, kad žuvusiojo našlė gauna našlių pensiją bei periodinę draudimo išmoką apdraustajam mirus. VSDFV Vilniaus skyriaus 2014-03-07 sprendimu Nr. 6-18-1051 E. R. nuo 2012-09-15 neterminuotai paskirta 72,70 Eur periodinė draudimo išmoka, o VSDFV Vilniaus skyriaus 2012-09-26 sprendimu Nr. 11-17-33190 iki gyvos galvos paskirta 21 Eur našlių pensija. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovas 2014-07-31 raštu kreipdamasis į atsakovą prašė atlyginti 45 516,15 Eur, kurią sudarė 2 420,69 Eur periodinė draudimo išmoka bei 43 095,46 Eur vienkartinė draudimo išmoka. Atsakydamas į pretenziją atsakovas 2015-10-08 raštu nurodė, jog 2015-09-30 į ieškovo sąskaitą sumokėjo 2 420,69 Eur ir šios sumos neginčijo, nesutiko tik su vienkartinės draudimo išmokos atlyginimu. Atsakovo pozicija pasikeitė atsiliepime, kai atsiliepimo 5 punktu paprašė atimti našlių pensiją bei periodinę draudimo išmoką iš patirtos žalos dėl žuvusiojo negautų pajamų sumos. Nustačius, jog atsakovas yra išmokėjęs didesnę draudimo išmoką, nei sudaro E. R. negautos pajamos, našlių pensijos bei periodinės draudimo išmokos įskaičiavimo į dėl negautų pajamų patirtą žalą klausimas nėra aktualus. Ieškovo nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-11-29 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2013 yra pažymėta, kad socialinio draudimo įstaiga turi regreso teisę ir į kitas dėl gyvybės praradimo mokamas išmokas (CK 6.290 straipsnis) ir nepagrįstais pripažinti atsakovo argumentai, kad jis neturėtų atlyginti tos nukentėjusio asmens patirtos žalos, kurią socialinio draudimo įstaiga už kaltą asmenį kompensavo ne vienkartine, o kitomis iš socialinio draudimo biudžeto mokamomis išmokomis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-01-07 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2015 konstatuota, jog draudiko ieškovui jau kompensuotą (periodinių draudimo išmokų apdraustajam mirus ir valstybinės našlaičių pensijos išskaičiuotinos iš patirtos žalos. Kaip matyti, teismų praktika dėl aptariamų išmokų vertinimo nėra suformuota. Pirmosios instancijos teismui nebuvo teisiškai reikšminga ir jis nėra nusprendęs dėl šių išmokų įskaičiavimo į negautas pajamas, skundžiamame sprendime pažymėta tik tai, kad išmokos turėtų būti įskaičiuojamos į žalos dydį. Atsižvelgiant į bylos kontekstą, sprendžiama, jog šioje nėra reikalo pasisakyti dėl našlių pensijos ir periodinės draudimo išmokos įskaičiavimo į negautas pajamas, kadangi reali nustatyta žala yra mažesnė nei atsakovas jau yra išmokėjęs. Ieškovas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu atmesti reikalavimo dalį, kurią sudarė sutuoktinės poreikių tenkinimui skiriamos lėšos. Ieškovas teigia, jog sutuoktinio poreikių tenkinimo išlaidų atlyginimas numatytas CK 6.284 straipsnio 1 dalyje, o sutuoktinių tarpusavio materialinio rėmimo pareiga nustatyta CK 3.27 straipsnyje. CK 3.27 straipsnyje nurodoma, jog sutuoktiniai privalo vienas kitą remti materialiai ir, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo. Šio straipsnio pagrindu vykdoma materialinio sutuoktinių rėmimo pareiga vykdoma pagal galimybes ir materialios išraiškos neturi. Ieškovo argumentas, jog ši parama turėtų būti skaičiuojama taikant minimalios mėnesinės algos dydį, yra nepagrįsti teisės normomis. Pusė visų mirusiojo pajamų yra pripažintos E. R. negautomis pajamomis. Tai reiškia, kad vykdydamas CK 3.27 straipsnyje nustatytą pareigą žuvusysis galėtų materialiai remti sutuoktinę tik iš jam likusios pajamų dalies, įvertinant, jog jis turėtų išlaikyti ir pats save. Minimalios mėnesinės algos dydžio taikymas reikštų jo moralinės paramos šeimyniniame gyvenime įkainavimą, tačiau tai neatitiktų teisinio reguliavimo. Ieškovo argumentas, jog teismas pats turi nustatyti žalos dydį, o ne atmesti ieškinį kaip nepagrįstą nagrinėjamu atveju netaikytinas. CK 6.249 straipsnio 1 dalies taisyklė gali būti taikoma tada, kai preliminariai nustatęs atsakovo teiginių pagrįstumą teismas sprendžia, jog yra atsiradusi atlygintina žala, tačiau šioje byloje tokiai išvadai nėra teisinio pagrindo. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismo paskaičiuotas žalos atlyginimas prieštarauja visiško nuostolių atlyginimo principui (CK 6.251 straipsnis) ir pažymi, jog E. R. žalą patiria ir šiuo metu. Išnagrinėjus bylą nebuvo nustatyta, jog E. R. buvo padaryta didesnė žala nei 1 159,74 Eur. Šią žalą atsakovas yra atlyginęs, be ginčo išmokėdamas 2 524,39 Eur išmoką. Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutarime yra pažymėjęs, jog CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą aiškinant cituotų Civilinio kodekso normų kontekste pažymėtina, kad „atlygintinos žalos dydis“, nurodytas CK 6.290 straipsnio 1 dalyje, yra dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padarytos žalos piniginė išraiška. Pastebėtina, jog šioje byloje nėra nagrinėjamas visiško žalos atlyginimo E. R. klausimas. Ieškovo, kaip draudiko, teisė į atsakovą šioje byloje kyla įgyvendinant regreso teisę, o ne reikalaujant žalos atlyginimo. Apibendrinant nurodytus argumentus darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, taigi sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.