Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Viktoras Dovidaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-591/11

Teisėjas R. Rainys Teisėja Aldona Tumelionytė Teisminio proceso Nr. 1-1-02556-2009-6

2011 m. birželio 17 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Dovidaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam byla nutraukta, K. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. kovo 24 d. nuosprendžio, kuriuo K. Š., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p., atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir perduotas pagal laidavimą M. Š. vieneriems metams šešiems mėnesiams be užstato, o baudžiamoji byla juo atžvilgiu nutraukta.

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. kovo 24 d. nuosprendžiu patvirtintas K. Š. bei nukentėjusiojo K. T. susitarimas, pagal kurį K. Š. privalo atlyginti K. T. 6000 litų padarytą žalą per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Atlyginus žalą, procesas pagal Valstybinės ligonių kasos civilinį ieškinį nutrauktas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. Š. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p., t.y. jis 2009 m. lapkričio 1d., apie 1 val. 30 min., klube (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje viešoje vietoje iš chuliganiškų paskatų, sutrikdydamas visuomenės rimtį bei tvarką, sudavė rankos kumščiui K. T. į nosį ir veido sritį, padarydamas jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį muštine nosies žaizda, dešinio antakio kraujosruva, kraujosruva dešinės akies vokuose, nosies kaulų atviru lūžimu su nosies deformacija.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog jei smurtiniai veiksmai prieš kitą asmenį padaryti viešoje vietoje, galutinis veikos baudžiamasis teisinis vertinimas priklauso nuo padarytos veikos motyvų, kurie yra esminis požymis, atribojantis chuliganizmo nusikaltimą, o tuo pačiu – ir chuliganiškas paskatas, nuo nusikaltimų žmogaus sveikatai ir gyvybei. K. Š. įsitikinimu, nesunkus sveikatos sutrikdymas, padarytas dėl priešiškų asmeninių santykių gali būti kvalifikuojamas pagal BK 138 str. 1 d., nors neteisėtais veiksmais pažeidžiama ir viešoji tvarka. Iš bylos medžiagos matyti, kad ji iškelta pagal nukentėjusiojo pareiškimą dėl jam padaryto sužalojimo, o ne dėl visuomenės rimties bei tvarkos sutrikdymo, kas patvirtina, jog šiuo atveju nusikaltimo objektas buvo asmens sveikata. Apeliantas nurodo ir tai, kad nuosprendyje pašaliniais įvardinti kartu su nukentėjusiuoju bei juo buvę ir daugiau ar mažiau konflikte dalyvavę, byloje liudytojais apklausti, asmenys. Todėl vien vieša vieta ir pašalinių žmonių buvimas, patys savaime dar nerodo įžūlaus veiksmų pobūdžio, traktuojamo chuliganiškomis paskatomis. Be to, apelianto įsitikinimu, negalima automatiškai atsižvelgiant į kilusias pasekmes inkriminuoti ypatingą įžūlumą, kadangi tai yra ne pasekmių, o veikos požymis.

Teismo posėdyje dalyvavę asmuo, kuriuo atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, pastarojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

K. Š. apeliacinis skundas tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 p.), K. Š. inkriminuojama veika pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. perkvalifikuojama į BK 138 str. 1 d.

Apeliaciniu skundu K. Š. neneigia sudavęs K. T., kuo pasėkoje nukentėjusiajam padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, tačiau nesutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad tai jis padarė dėl chuliganiškų paskatų. Pažymi, jog smūgių sudavimas buvo nulemtas ne vienintelės dingsties – užkabinimo pečiu prasilenkiant, o tarpusavyje susijusių aplinkybių, kurių visumos negalima laikyti mažareikšme, t.y. paties nukentėjusiojo bei jo draugų elgesiu, sąmoningu atėjimu į klubą keturiese, sužinojus, jog ten yra apeliantas su A. S., pastarosios nutrūkusia draugyste su nukentėjusiuoju ir kitomis aplinkybėmis. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas chuliganiškų paskatų buvimą argumentavo tuo, kad K. Š. užkabinimas pečiu buvo mažareikšmė dingstis, t.y. pretekstas apeliantui suduoti smūgį nukentėjusiajam, jį sužaloti ir apelianto atliktus veiksmus traktavo kaip aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą. Tokia teismo padaryta išvada nėra pagrįsta bei teisinga.

Pažymima, jog, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nesunkus sveikatos sutrikdymas laikytinas padarytu dėl chuliganiškų paskatų, kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomenės tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Tačiau atkreipiamas dėmesys į tai, kad viešosios vietos požymis yra svarbus sprendžiant klausimą dėl viešosios tvarkos pažeidimo (BK 284 straipsnis) inkriminavimo, tačiau veiką kvalifikuojant pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą svarbu yra ne vieta, kurioje atlikti smurto veiksmai, bet specifinis nusikalstamo elgesio motyvas – chuliganiškos paskatos. Teismų praktikoje smurto veiksmai, kad ir atlikti viešoje vietoje, ir sutrikdę viešąją tvarką, ne visada vertinami kaip padaryti dėl chuliganiškų paskatų. Tais atvejais, kai kaltininko viešojoje vietoje padarytą smurtinę veiką pirmiausia nulėmė pavydas, kerštas, pyktis ar kitokios paskatos, kilusios dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių ir panašaus pobūdžio (dalykinių, tarnybinių) santykių, chuliganiškų paskatų kvalifikuojanti aplinkybė paprastai neinkriminuojama.

Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad K. T. buvo sužalotas po to, kai pečiu užkabino apeliantą ir kai tarp jų įvyko žodinis konfliktas. Aplinkybę, kad prieš sužalojant nukentėjusįjį, pastarasis trumpai kalbėjosi su K. Š., patvirtino ne tik apeliantas bei nukentėjusysis, bet ir liudytojai V. K., A. Š., R. M.. Iš asmens, kuriam byla nutraukta, parodymų matyti, kad K. T. kairiu pečiu jį užkliudė, o jam pasakius „kas yra?“, pastarasis paklausė, „ar jis čia su Agne vaikščioja?“. Nukentėjusysis taip pat parodė, kad K. Š. paklausė, ar jis su Agne eina, nes norėjo pakalbėti su mergina. Be to, kaip matyti iš liudytojų U. Š., E. D., R. M. parodymų, iki įvykio nukentėjusysis apsistumdė su apeliantu. Iš to galima spręsti, jog K. Š. smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį nulėmė ne chuliganiškos paskatos, bet pyktis, antipatija, kilę aiškinantis asmeninius priešiškus santykius, susijusius su mergina – A. S., o pastarojo veiksmai buvo nukreipti prieš nukentėjusįjį, bet ne prieš visuomenės tvarką, aplinkinius. Šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad apelianto smurtinius veiksmus K. T. atžvilgiu nulėmė chuliganiškos paskatos, nes įvykio kontekstas neleidžia teigti, jog apeliantas siekė priešpastatyti save aplinkiniams bei pademonstruoti niekinantį požiūrį į aplinkinius. Faktas, kad K. Š. smurto veiksmus atliko viešojoje vietoje neturi lemiamos reikšmės sprendžiant, ar jis veikė dėl chuliganiškų paskatų.

Nepagrįstas pirmosios instancijos teismo argumentas, jog K. Š. užkabinimas pečiu laikytina mažareikšme dingstimi, pretekstu apeliantui parodyti aiškų žmogaus ar visuomenės negerbimą. Pažymima, kad apeliantas, žalodamas nukentėjusįjį, nenorėjo sutrikdyti viešosios tvarkos ar pademonstruoti nepagarbą aplinkiniams – tai buvo padaryta asmeninio konflikto su K. T. metu. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad pats nukentėjusysis sutinka su apeliaciniame skunde nurodytomis konflikto aplinkybėmis ir yra įsitikinęs, jog K. Š. jam smūgius sudavė ne dėl chuliganiškų paskatų, o dėl asmeninės antipatijos, kilusios dėl merginos (A. S.), su kuria prieš tai jis draugavo.

Taigi, byloje esančiais ir pirmosios instancijos teisme ištirtais įrodymais nustatyta, kad K. Š. 2009 m. lapkričio 1d., apie 1 val. 30 min., klube (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, viešoje vietoje asmeninio konflikto metu su K. T., sudavė rankos kumščiu nukentėjusiajam K. T. į nosį ir veido sritį, padarydamas jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį muštine nosies žaizda, dešinio antakio kraujosruva, kraujosruva dešinės akies vokuose, nosies kaulų atviru lūžimu su nosies deformacija, kas sudaro nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d., požymius.

Pažymima, kad pirmosios instancijos teismas K. Š. atžvilgiu pritaikė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą institutą ir baudžiamąją bylą nutraukė. Išanalizavus byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, jog pripažinus apeliantą kaltu padarius nesunkų sveikatos sutrikdymą be kvalifikuojančio požymio, taipogi egzistuoja visos Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnio numatytos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos, juolab, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą tik pagal asmens, kuriam byla nutraukta, skundą, negalima sunkinti pastarojo teisinės padėties.

Pagal BK 40 str. 1 d. nuostatas asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu egzistuoja BK 40 str. 2 d. numatytos sąlygos.

Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, jog K. Š. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, praeityje neteistas, prisipažino dėl padarytos veikos, gailisi padaręs nusikalstamą veiką, nukentėjusiojo atsiprašė, atlygino dalį padarytos žalos, pasirašė susitarimą, pagal kurį privalo atlyginti K. T. likusią dalį - 6000 litų padarytos žalos per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Be to, byloje nenustatyta K. Š. atsakomybę sunkinančių aplinkybių, pastarasis charakterizuojamas teigiamai, dirba. Šios aplinkybės leidžia manyti, jog apeliantas visiškai atlygins padarytą žalą nukentėjusiajam, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Tuo tarpu sprendžiant, ar asmuo, prašantis perduoti kaltą asmenį jo atsakomybėn pagal laidavimą, yra vertas teismo pasitikėjimo, atsižvelgiama į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui. Byloje yra apelianto vyresnio brolio M. Š. (gim. (duomenys neskelbtini)) prašymas perduoti K. Š. jam pagal laidavimą. Pabrėžtina, jog M. Š. neteistas, nebaustas administracine tvarka, dirba ir yra įrašytas į Lietuvos advokatų padėjėjų sąrašą, charakterizuojamas teigiamai, su K. Š. kartu žaidžia nacionalinėje rinktinėje ir treniruojasi. Esant šioms aplinkybėms pripažįstama, jog vyresnis brolis turi autoritetą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui – K. Š., o per savo asmenines savybes ir veiklos pobūdį gali jam daryti teigiamą įtaką.

Atsižvelgiant į išdėstytą bei negalint sunkinti apelianto teisinės padėties, K. Š., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d., atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės ir perduodamas pagal laidavimą M. Š. vieneriems metams šešiems mėnesiams be užstato, o baudžiamąją bylą juo atžvilgiu nutraukiama.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

apelianto K. Š. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. kovo 24 d. nuosprendį pakeisti.

K. Š. inkriminuotą veiką iš Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. perkvalifikuoti į BK 138 str. 1 d.

K. Š., padariusį nuskalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d., atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir perduoti pagal laidavimą M. Š. vieneriems metams šešiems mėnesiams be užstato, o baudžiamąją bylą juo atžvilgiu nutraukti.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.