- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-03-30
- Bylos Nr.
- I3-505-279/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00243-2021-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Nijolė Čekanauskienė, Irena Varžinskienė, Dalytė Zlatkuvienė
- Pareiškėjas
- D. P.
- Atsakovas
- Utenos rajono savivaldybei, atstovaujamai Utenos rajono savivaldybės
Įžanginė dalis
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Čekanauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irenos Varžinskienės ir Dalytės Zlatkuvienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. P. (pagal aktualius valstybės įmonės Registrų centro Gyventojų registro duomenis pavardė pakeista į P.) skundą atsakovams Utenos rajono savivaldybei, atstovaujamai Utenos rajono savivaldybės mero, ir Utenos rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pareiškėja D. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į administracinį teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Utenos rajono savivaldybės mero 2021 m. gegužės 19 d. raštą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl prašymo atkurti nuosavybės teises“ (toliau – ir Raštas); 2) įpareigoti Utenos rajono savivaldybės merą spręsti klausimą iš esmės, kad pareiškėjai, kaip I. P. įpėdinei, būtų atkurta nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), išmokant už jį piniginę kompensaciją arba grąžinant turtą ekvivalentine natūra.
Pareiškėja skunde nurodė, kad jos tėvas I. P. ( miręs (duomenys neskelbtini) dar 1991-10-29 tuometinei Utenos valdybai pateikė prašymą atstatyti (atkurti) nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini). Utenos rajono valdyba 1992-08-20 potvarkiu Nr. (duomenys neskelbtini) nusprendė neatkurti nuosavybės teisės į pastato dalį, esančią (duomenys neskelbtini), priklausančią (duomenys neskelbtini), kadangi pastatas iš esmės yra pagerintas, bendras plotas padidintas daugiau nei trečdaliu ir pristatyto pastato dalies neįmanoma atskirti nuo buvusio. 1993-12-20 potvarkiu Nr. (duomenys neskelbtini) nuspręsta minėtą potvarkį Nr. (duomenys neskelbtini) iš dalies pakeisti, neatkurti I. P. nuosavybės teisės į minėto pastato dalį, kadangi pagal 1990-08-20 Utenos rajono valdybos potvarkį Nr. (duomenys neskelbtini) už visą pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), yra išmokėta piniginė kompensacija buvusių savininkų R. ir M. K., kurie iki 1941 metų turėjo nuosavybės teisę į visą pastatą, įpėdiniams. Pareiškėja teigia, kad nurodytais potvarkiais buvo nuspręsta jos tėvui I. P. neatkurti nuosavybės teisės į pastatą dviem pagrindais-pastatas pagerintas iš esmės ir, kad už pastatą išmokėta kompensacija buvusių savininkų R. ir M. K. įpėdiniams. Be to pareiškėja nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. vasario 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A2-119-2003 atmetė pareiškėjos skundą dėl įpareigojimo atkurti nuosavybės teises, tačiau yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad jos tėvas I. P. iki 1950 m. įvykusios nacionalizacijos nuosavybės teise valdė dalį (duomenys neskelbtini) priklausančio rekonstruoto pastato, esančio (duomenys neskelbtini).
Pareiškėjos vertinimu Utenos rajono valdyba, priimdama 1990-08-20 potvarkį Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo remiantis buvo išmokėta piniginė kompensacija už visą pastatą R. ir M. K. įpėdiniams, dėl savo darbuotojų pareigų aplaidaus vykdymo, paneigė nenuginčytą I. P. nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Utenos rajono valdyba, gavusi R. ir M. K. įpėdinių prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, veikdama savo kompetencijos ribose , privalėjo patikrinti faktus ir apie kitų savininkų turimas nuosavybės teises į tą patį turtą ar jo dalį. Būtų išvengta dabar susidariusios situacijos, kai negalima atkurti nuosavybės teisės teisėtam turto savininkui I. P., nes ji jau atkurta kitiems asmenims. Mano, kad atsisakymas atkurti nuosavybės teisę į jos tėvo valdytą ir nacionalizuotą turtą negali būti grindžiamas tik formaliai, teisiškai ir morališkai pasenusiais teismo sprendimais, nes jie tapo nebeaktualūs , nuo jų priėmimo ne kartą pasikeitė nuosavybės teisių atkūrimo procesą reglamentuojančios teisės normos, teismų praktika. Jos velionio tėvo I. P. nuosavybės teisė realiai egzistavo, jis ėmėsi visų būtinų veiksmų, kad laiku būtų pradėtas nuosavybės teisės atkūrimo procesas, rūpinosi savo teisių ir pareigų įgyvendinimu nuosavybės teisių atkūrimo procese. Turėjo teisėtus lūkesčius, kad neteisėtai atimta jo nuosavybės teisė bus atkurta.
Pareiškėja pažymėjo , kad iki šiol buvo sprendžiamas nuosavybės teisės atkūrimas į išlikusį nekilnojamąjį turtą tik grąžinant jį natūra. Tačiau pripažinus, kad atkurti nuosavybės teisės natūra negalima, nebuvo svarstoma galimybė atkurti jai nuosavybės teisę Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje numatytu kitu būdu- išmokant kompensaciją, atkuriant ekvivalentine natūra. Todėl ji kreipėsi į Utenos rajono savivaldybės merą su prašymu dėl nuosavybės teisės atkūrimo, tačiau Utenos rajono mero 2021-05-19 raštu „Dėl prašymo atkurti nuosavybės teises“ Nr. (duomenys neskelbtini) jos prašymas buvo atmestas. Rašte buvo pasiremta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. vasario 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A2-119-2003, kuriuo konstatuotas nuosavybės teisės atkūrimas pareiškėjai negalimumas, 2018-05-22 nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-7882008, kuriame konstatuota, kad Utenos rajono savivaldybė neįvykdė neteisėtų veiksmų nuosavybės teisių atkūrimo procese, ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-03-02 nutartimi administracinėje byloje A-509-146/2015, kurioje buvo atmestas reikalavimas dėl 1990-08-20 Utenos rajono valdybos potvarkio Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo. Nei viename iš Utenos rajono savivaldybės mero atsakyme nurodytų teismo sprendimų nebuvo konstatuota, jog nuosavybės teisė neatkurta dėl jos tėvo I. P. kaltės, t.y. dėl terminų praleidimo, būtinų įrodymų nepateikimo ir kt. , todėl tiek tėvas, tiek ir ji kaip įpėdinė turėjo pagrindą manyti, kad nuosavybės teisė bus atkurta.
Atsakovės Utenos rajono savivaldybės administracija ir Utenos rajono savivaldybė, atstovaujama Utenos rajono savivaldybės mero, atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad yra priimti Utenos rajono valdybos 1992 m. rugpjūčio 20 d. potvarkis Nr. (duomenys neskelbtini) ir 1993 m. gruodžio 20 d. potvarkis Nr. (duomenys neskelbtini), kuriais atsisakyta atkurti nuosavybės teisė į pastatą I. P., nes pagal Utenos rajono valdybos 1990 m. rugpjūčio 20 d. potvarkį Nr. (duomenys neskelbtini) už visą pastatą, (duomenys neskelbtini), išmokėta piniginė kompensacija buvusių savininkų R. ir M. K., kurie iki 1941 m. turėjo nuosavybės teises į minėtą pastatą, įpėdiniams. Pažymėjo, kad 1990 m. rugpjūčio 20 d. potvarkis Nr. (duomenys neskelbtini) priimtas laikantis tuo metu galiojusio Lietuvos TSR Ministrų tarybos 1988 m. gruodžio 27 d. nutarimo Nr. 368 „ Dėl asmenų, kurių iškeldinimas pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu ir kurie pripažinti reabilituotais, turtinių ir asmeninių neturtinių teisių, taip pat dėl jų pilietinės garbės ir orumo gynimo“ reikalavimų, ir jis yra galiojantis ir teisėtas. Nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą gali būti atkuriamos, jeigu jos neatkurtos kitiems asmenims , turėjusiems teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Utenos rajono savivaldybės administracija neturi teisės tenkinti pareiškėjos prašymą ir atkurti nuosavybės teises į pareiškėjos pageidaujamą nekilnojamąjį turtą, nes nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra užbaigtas. Apie nuosavybės teisių į pareiškėjos pageidaujamą nekilnojamąjį turtą atkūrimo negalimumą yra konstatavęs savo sprendimuose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Todėl Utenos rajono savivaldybės meras, atsakydamas į pareiškėjos 2021 m. balandžio 13 d. prašymą „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“, skundžiamu 2021 m. gegužės 19 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) pagrįstai pareiškėją informavo, kad nuosavybės teisių atkūrimas į pageidaujamą turtą, esantį (duomenys neskelbtini), išmokant už jį piniginę kompensaciją arba grąžinant turtą ekvivalentine natūra, nėra galimas. Atsakovės pabrėžė, kad Utenos rajono savivaldybės administracija tinkamai įgyvendina jai priskirtas funkcijas nuosavybės teisių atkūrimo procedūrose, nevilkina pareiškėjai nuosavybės teisių atkūrimo. Utenos rajono savivaldybės administracija pateikė atsakymus į visus pareiškėjos prašymus. Tai, kad Utenos rajono savivaldybės administracijos pateikti atsakymai netenkina pareiškėjos lūkesčių, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad Utenos rajono savivaldybės administracija vilkina pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimo procesą.
Skundas netenkinamas.
Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėja D. P. (pagal aktualius valstybės įmonės Registrų centro Gyventojų registro duomenis pavardė pakeista į P.) , kaip I. P. įpėdinė, siekia atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Pareiškėja , nesutikdama su Utenos rajono savivaldybės administracijos (toliau- Administracija) 2019 m. balandžio 18 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame Administracija konstatavo, kad nuosavybės teisių atkūrimas į pageidaujamą turtą yra negalimas, nes I. P. nuosavybės teisių atkūrimo procedūros yra baigtos, Utenos rajono savivaldybės merui 2021 m. balandžio 13 d. pateikė prašymą „ Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“, kuriuo prašė iš esmės išspręsti klausimą, atkurti jai nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą , esantį (duomenys neskelbtini), išmokant už jį piniginę kompensaciją arba grąžinant turtą ekvivalentine natūra.
Utenos rajono savivaldybės meras 2021 m. gegužės 19 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) netenkino pareiškėjos prašymą atkurti nuosavybės teisę į jos pageidaujamą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), išmokant už jį piniginę kompensaciją arba grąžinant turtą ekvivalentine natūra, motyvuodamas tuo, jog nuosavybės teisės į pareiškėjos pageidaujamą turtą atkūrimo negalimumas buvo konstatuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. vasario 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A2-119/2003. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. gegužės 22 d. nutartyje išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A442-788/2008 ir 2015 m. kovo 2 d. nutartyje išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A-509-146/2015 nenustatė Utenos rajono savivaldybės neveikimo ir neteisėtų veiksmų nuosavybės teisių atkūrimo procedūrose.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl šio Rašto teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atkurti pareiškėjai nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą.
Nustatyta, kad pareiškėjos tėvas I. P. (miręs (duomenys neskelbtini) 1991-10-29 tuometinei Utenos valdybai pateikė prašymą atstatyti (atkurti) nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini). Utenos rajono valdyba 1992-08-20 potvarkiu Nr. (duomenys neskelbtini) nusprendė neatkurti I. P. nuosavybės teisės į pastato dalį, esančią (duomenys neskelbtini), priklausančią (duomenys neskelbtini), kadangi pastatas iš esmės yra pagerintas, bendras plotas padidintas daugiau nei trečdaliu ir pristatyto pastato dalies neįmanoma atskirti nuo buvusio pastato. 1993-12-20 potvarkiu Nr. (duomenys neskelbtini) nuspręsta minėtą potvarkį Nr. (duomenys neskelbtini) iš dalies pakeisti , neatkurti I. P. nuosavybės teisės į minėto pastato dalį, kadangi pagal 1990-08-20 Utenos rajono valdybos potvarkį Nr. (duomenys neskelbtini) už visą pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) yra išmokėta piniginė kompensacija buvusių savininkų R. ir M. K., kurie iki 1941 metų turėjo nuosavybės teisę į visą pastatą, įpėdiniams. Pažymėtina, kad Utenos rajono valdybos 1990 m. rugpjūčio 20 d. potvarkis Nr. (duomenys neskelbtini) priimtas vadovaujantis tuo metu galiojusiu Lietuvos TSR Ministrų tarybos 1988 m. gruodžio 27 d. nutarimu Nr. 368 „Dėl asmenų, kurių iškeldinimas pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu ir kurie pripažinti reabilituotais , turtinių ir asmeninių neturtinių teisių, taip pat dėl jų pilietinės garbės ir orumo gynimo“. Iš šio nutarimo turinio matyti, kad juo buvo siekiama apginti turtines teises ir tų asmenų, kurių iškeldinimas buvo pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu, ir kurie buvo pripažinti reabilituotais. Kaip turtinių teisių gynimo būdai buvo numatyti turto grąžinimas natūra arba jo vertės kompensavimas, taigi minėtiems asmenims ar jų įpėdiniams buvo numatytas nuosavybės teisių atkūrimas į tam tikras turto, turėto iki iškeldinimo, rūšis. Taigi buvusių savininkų R. ir M. K. , kurie iki 1941 metų turėjo nuosavybės teisę į pastatą, (duomenys neskelbtini) į kurį nuosavybės teises siekia atkurti pareiškėja, įpėdiniui J. K. buvo išmokėta piniginė kompensacija.
Pažymėtina, kad pareiškėja kreipėsi į administracinį teismą ir atsakovui Utenos rajono savivaldybei reiškė tris reikalavimus ir prašė 1) panaikinti Utenos rajono valdybos 1992 m. rugpjūčio 20 d. potvarkį Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nuspręsta neatstatyti I. P. nuosavybės teisių į pastato dalį (duomenys neskelbtini), priklausančią (duomenys neskelbtini), kadangi pastatas iš esmės pagerintas (bendras plotas padidintas daugiau kaip trečdaliu ir pristatyto pastato dalies neįmanoma atskirto nuo buvusiojo; 2) panaikinti Utenos rajono valdybos 1993 m. gruodžio 20 d. potvarkį Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo iš dalies pakeistas Utenos rajono valdybos 1992 m. rugpjūčio 20 d. potvarkis Nr. (duomenys neskelbtini), nusprendžiant neatstatyti nuosavybės teisės I. P. į pastato dalį (duomenys neskelbtini), dabartiniu metu priklausančią (duomenys neskelbtini), kitu pagrindu, t.y. dėl to, kad pagal Utenos rajono valdybos 1990 m. rugpjūčio 20 d. potvarkį Nr. (duomenys neskelbtini) už visą pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), išmokėta piniginė kompensacija buvusių savininkų R. ir M. K., kurie iki 1941 m. turėjo nuosavybės teisę į visą pastatą, įpėdiniams; 2) įpareigoti Utenos rajono savivaldybę per mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo atkurti I. P. nuosavybės teises į pastato, esančio (duomenys neskelbtini) dalį. Šiame (trečiajame) skundo reikalavime nurodytą pastato dalį pareiškėja identifikavo pagal Utenos rajono apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje buvo nustatytas nuosavybės teisių atkūrimui juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjos tėvas I. P. iki 1950 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė (duomenys neskelbtini) rekonstruoto pastato, esančio (duomenys neskelbtini) dalį (teismo sprendime ši pastato dalis apibūdinta plane pažymėtų patalpų indeksais, nurodant patalpų plotus).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. vasario 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A2-119-2003 panaikindamas pirmosios instancijos teismo 2002 m. lapkričio 29 d. sprendimą ir priimdamas naują sprendimą - atmesdamas pareiškėjos skundą, be kita ko, pažymėjo, kad J. K. kompensacija buvo išmokėta ir už pastatą (duomenys neskelbtini), į kurio dalį atkurti nuosavybės teises pretenduoja pareiškėja. Todėl atkūrus pareiškėjai nuosavybės teises į jos pageidaujamą nekilnojamąjį turtą, susidarytų situacija, kad į tą patį turtą ta pačia apimtimi būtų atkurtos nuosavybės teisės dviems skirtingiems asmenims. Tokia situacija teisiniu požiūriu negalima, nežiūrint į tai, kad turtas grąžinamas ne natūra, o kompensuojama jo vertė. Šiame teismo sprendime konstatuota, kad tik esant nuginčytam Utenos rajono valdybos 1990 m. rugpjūčio 20 d. potvarkiui Nr. (duomenys neskelbtini) galimas nuosavybės teisių atkūrimas į tą patį turtą (ar jo dalį) D. P. tėvui I. P. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų pasinaudojusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. vasario 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A2-119-2003 pateiktu išaiškinimu, jog nuosavybės teisių atkūrimas I. P. į minėto namo dalį galimas tik nuginčijus Utenos rajono valdybos 1990 m. rugpjūčio 20 d. potvarkį Nr. (duomenys neskelbtini), ir kad ji būtų kreipusi į teismą su skundu, prašydama atnaujinti panaikinti atitinkamą šio administracinio akto dalį, bei prašymu atnaujinti terminą paduoti skundą dėl šio administracinio akto panaikinimo.
Utenos rajono valdybos 1990 m. rugpjūčio 20 d. potvarkis Nr. (duomenys neskelbtini) dėl kompensacijos išmokėjimo R. ir M. K. įpėdiniui yra nenuginčytas, galiojantis ir sukeliantis atitinkamas teisines pasekmes. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. gegužės 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A 442-788/2008 bei 2015-03-02 nutartyje administracinėje byloje A-509-146/2015 konstatavo , kad Utenos rajono savivaldybė įvykdė tuos veiksmus, kuriuos ją , kaip viešojo administravimo subjektą, įpareigojo atlikti jo veiklą reglamentuojantys teisės aktai, ir nenustatė neteisėto Utenos rajono savivaldybės neveikimo nuosavybės teisių atkūrimo procedūrose.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau- ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalį faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Teismas nagrinėdamas iškilusį ginčą vadovaujasi šiomis ABTĮ nuostatomis.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnis nustato, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms , pareigūnams ir tarnautojams , įmonėms įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.
Todėl teismas nesutinka su pareiškėjos argumentu jog atsisakymas atkurti nuosavybės teises į jos tėvo valdytą ir nacionalizuotą turtą negali būti grindžiamas anksčiau minėtais teismo sprendimais, nuo kurių priėmimo, ne kartą pasikeitė nuosavybės teisių atkūrimo procesą reglamentuojančios teisės normos, teismų praktika, ir todėl jos vertinimu tapo nebeaktualūs.
Nuosavybės teisių į išlikusį turtą atkūrimo sąlygas ir jų atkūrimo tvarkos klausimus šiuo metu reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas bei jį detalizuojančios Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, nuostatos.
Pareiškėja, pagrįsdama savo reikalavimą dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), atkūrimą, teigia, kad iki šiol buvo sprendžiamas nuosavybės teisės atkūrimas į išlikusį nekilnojamąjį turtą tik grąžinant jį natūra. Tačiau pripažinus, kad atkurti nuosavybės teisės natūra negalima, nebuvo svarstoma galimybė atkurti jai nuosavybės teisę Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje numatytu kitu būdu- išmokant kompensaciją, arba atkuriant ekvivalentine natūra. Todėl ji ir kreipėsi į Utenos rajono savivaldybės merą su prašymu dėl nuosavybės teisės atkūrimo, tačiau Utenos rajono mero 2021-05-19 raštu „Dėl prašymo atkurti nuosavybės teises“ Nr. (duomenys neskelbtini) jos prašymas buvo atmestas.
Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti atkuriamos , jeigu jos nėra atkurtos kitiems asmenims, turėjusiems teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Teismo vertinimu Utenos rajono savivaldybės administracija neturi teisės tenkinti pareiškėjos prašymą ir atkurti nuosavybės teises į pareiškėjos pageidaujamą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), pareiškėjos pageidaujamais būdais, kadangi į turtą, į kurį pareiškėja pageidauja atkurti nuosavybės teisę, pagal Utenos rajono valdybos 1990 m. rugpjūčio 20 d. potvarkį Nr. (duomenys neskelbtini) už visą pastatą yra išmokėta piniginė kompensacija buvusių savininkų R. ir M. K., kurie iki 1941 m. turėjo nuosavybės teisę į visą pastatą, įpėdiniams. Taigi nuosavybės teisių atkūrimo procedūros į minėtą nekilnojamąjį turtą yra užbaigtos. Nuosavybės teisių į pareiškėjos pageidaujamą nekilnojamąjį turtą atkūrimo negalimumas yra konstatuotas anksčiau minėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. vasario 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A2-119-2003. Taigi ir Utenos rajono savivaldybės meras ginčijamu raštu pagrįstai netenkino pareiškėjos 2021 m. balandžio 13 d. prašymą „ „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“, pareiškėją informuodamas, kad nuosavybės teisių atkūrimas į pareiškėjos pageidaujamą turtą, esantį (duomenys neskelbtini), išmokant už jį piniginę kompensaciją arba grąžinant turtą ekvivalentine natūra, nėra galimas.
Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje byloje nustatytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimtus sprendimus , konstatuoja, kad nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti Utenos rajono savivaldybės mero 2021 m. gegužės 19 d. raštą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl prašymo atkurti nuosavybės teises“ bei įpareigoti Utenos rajono savivaldybės merą spręsti klausimą iš esmės, pareiškėjai, kaip I. P. įpėdinei, atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), išmokant už jį piniginę kompensaciją arba grąžinant turtą ekvivalentine natūra. Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Pareiškėjos D. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.