Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Eduardo Maškevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. T., a.k. (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 10 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 132 str. 3 d. ir nuteistas laisvės atėmimu trejiems (3) metams. Pritaikius Lietuvos Respublikos BK 75 str., paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Priteista iš S. T. nukentėjusiajam A. Ž. 1000 litų proceso išlaidų (BPK 106 str.).

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

S. T. nuteistas už tai, kad 2005 m. balandžio mėnesį, naktį iš 7 d. į 8 d., tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas, (duomenys neskelbtini) kaime esančios (duomenys neskelbtini) katilinės Nr. 1 teritorijoje, pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, dėl neatsargumo atėmė gyvybę A. Ž.: dirbdamas (duomenys neskelbtini), būdamas pagal UAB „Šilalės šilumos tinklai" direktoriaus 2002-04-24 įsakymą Nr. 18 paskirtas atsakingu už katilinių pastatų ir įrengimų priežiūrą, tarp jų ir katilinių teritorijoje esančių kanalizacijos šulinių priežiūrą, pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, tai yra 2003-11-03 UAB „Šilalės šilumos tinklai" įsakymu Nr. 44 patvirtintų Vidaus darbo taisyklių 7.3 punkto reikalavimus, kad visi bendrovės darbuotojai privalo tinkamai atlikti darbo sutartyje, pareiginiuose nuostatuose nustatytą darbą, 2003-09-15 UAB „Šilalės šilumos tinklai" patvirtintus Katilinių ir boilerinių meistro pareiginių nuostatų skyriaus „Kvalifikaciniai reikalavimai" 8 punkto reikalavimus, kad meistras turi prižiūrėti, ar tvarkingai ir teisingai eksploatuojami įrenginiai, įrankiai, šilumos tinklai, vandens šildytuvai, šilumos punktai, šuliniai, netinkamai atliko pareiginiuose nuostatuose nustatytą darbą, nesilaikė atsargumo taisyklių, neprižiūrėjo, ar tvarkingai ir teisingai eksploatuojami katilinės Nr. l teritorijoje esantys kanalizacijos šuliniai, nekontroliavo šių darbų atlikimo, nesiėmė priemonių ir nereikalavo iš pavaldžių darbininkų sutvarkyti praardytą tvorą, uždengti pravirą kanalizacijos šulinį, dėl ko 2005 m. balandžio mėnesį, naktį iš 7-os į 8-tą dieną, tikslesnis laikas nenustatytas, Šilalės rajone, (duomenys neskelbtini), katilinės Nr. 1 teritorijoje, į neuždengtą šulinį įkrito A. Ž. ir žuvo. Taip dėl S. T. neatsargumo buvo atimta gyvybė A. Ž..

Apeliaciniame skunde S. T. nurodė, kad katilinių ir boilerinių meistro pareiginių nuostatų skyriaus „Kvalifikaciniai reikalavimai" 8 punkte pažymėta, kad jis turi prižiūrėti, ar tvarkingai ir teisingai eksploatuojami įrengimai, įrankiai, šilumos tinklai, vandens šildytuvai, šilumos punktai, šuliniai. Šulinys, į kurį įkrito ir žuvo A. Ž., ilgą laiką nebuvo eksploatuojamas, jokių funkcijų visiškai nebeatliko, todėl jį dėl tvarkingos ir teisingos eksploatacijos nebereikėjo prižiūrėti. Teritorija su joje esančiu šuliniu buvo aptverta vieline tvora, šulinys uždengtas gelžbetonine perdanga su viduryje esančia 60-80 centimetrų skersmens anga, o pati perdanga dar buvo uždengta mediniu apskardintu dangčiu. Kad šulinys nebuvo eksploatuojamas, teisme patvirtino direktorius J. G. ir jo pavaduotojas V. S.. Šie liudytojai parodė, kad jie 2004 m. spalio-lapkričio mėnesiais tikrino teritoriją. Šulinys, kuriame įvyko nelaimingas atsitikimas, buvo uždengtas, o teritorija tinkamai aptverta metaline viela. Tą teisme parodė ir liudytojai P. T., V. S., P.A. G., R. J., A. Ž., J. J.. Nuteistasis mano, kad galėtų būti atsakingas dėl A. Ž. žūties tik tokiu atveju, jeigu būtų įrodyta, kad tvora buvo praardyta ir šulinys atidengtas jo nurodymu ir kad jis žinojo apie praardytą tvorą ir atidengtą šulinį, tačiau nesiėmė jokių priemonių praardytai tvorai užtaisyti ir šuliniui uždengti. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme tokių įrodymų nebuvo surinkta, todėl teismo teiginys, kad jis nesiėmė priemonių praardytos tvoros sutvarkymui ir praviro kanalizacijos šulinio uždengimui, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Jis nedavė jokių nurodymų, kad tvora būtų atardyta ir šulinys atidengtas, taip pat jis nežinojo ir negalėjo žinoti, kad tvora yra atardyta ir atidengtas šulinys, todėl nuteistojo darbinė veikla nėra susijusi tiesioginiu priežastiniu ryšiu su atsiradusiomis pasekmėmis. Negalima sutikti ir su ta teismo išvada, kad jis negalėtų būti atleidžiamas nuo atsakomybės ir tuo atveju, jei gelžbetoninė šulinio perdanga buvo pavogta, kadangi šulinys buvo ilgą laiką atidengtas, o tai, kad jis apie tai nežinojo, patvirtina, kad netinkamai atliko pareigas, netikrino ir neužtikrino jo priežiūrai pavestoje teritorijoje esančių įrengimų saugumo. Liudytojai J. G., V. S., P. T., V. S., P. A. G., R. J., A. Ž., J. J. parodė, kad šulinys būdavo uždengtas, o teritorija, kurioje buvo šulinys, buvo aptverta, tačiau šių liudytojų parodymus teismas atmetė ir rėmėsi tik liudytojo J. R. K. parodymais apie tai, kad šulinys nuolat buvo atviras. Būtent J. R. K. parodymus teismas privalėjo vertinti kritiškai, kadangi jo parodymai yra prieštaringi daugumos liudytojų parodymams. Be to, ikiteisminio tyrimo metu J.R. K. parodė, kad nematė, jog bent vienas šulinys būtų buvęs atviras, jis nežinojo, į kokį šulinį įkrito ir žuvo A. Ž.. Teismo išvada, kad 2005 m. vasario 7 dienos gamybinio pasitarimo protokolas įpareigojo S. T. vieną kartą per savaitę tikrinti ir nenaudojamų šulinių būklę, nepagrįsta, nes minėtas gamybinio pasitarimo protokolas įpareigojo jį kiekvieną penktadienį tikrinti tik šiluminių kamerų, boilerinių ir katilinių techninę būklę, bet ne šulinius.

Teismo išvada, kad šulinys pakankamai ilgą laiką buvo atidengtas, taip pat yra samprotavimų lygio. Tai, kad šulinyje buvo susidaręs apie 10 centimetrų storio ledas ir kad šulinyje buvo šiek tiek sukiužusio sniego, nėra neginčijamas įrodymas, kad ledas ir sniegas atsirado būtent tuo metu, kai buvo atidengtas šulinys. Šulinys buvo uždengtas gelžbetonine perdanga su viduryje esančia 60-80 centimetrų skersmens anga, o perdanga buvo uždengta mediniu apskardintu dangčiu, todėl ledas galėjo susidaryti ir šuliniui esant uždengtam, o sniego galėjo pripustyti per nelabai sandariai uždengtą medinį dangtį.

Nuteistasis nurodo, kad teismas nuosprendyje visiškai nepagrįstai nevertino to, kad A. Ž. buvo nustatytas vidutinis girtumo laipsnis. Nuteistojo nuomone, būtent žuvusiojo girtumas buvo susijęs tiesioginiu priežastiniu ryšiu su atsiradusiomis pasekmėmis. Jeigu A. Ž. būtų buvęs blaivus, tokių pasekmių net ir nakties metu nebūtų atsiradę. Jeigu A. Ž. būtų buvęs blaivus, nebūtų patekęs į teritoriją, kur pašaliniai asmenys patekti negali. Nuteistasis prašo Šilalės rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 10 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas. Kaip matyti iš bylos aplinkybių, kurias nustatė teismas ir ko neneigia apeliantas, kad gamybinio objekto - katilinės Nr. 1 - teritorija (duomenys neskelbtini) yra uždara, ją juosia metalinio tinklo tvora, patekimo į šią teritoriją galimybės asmenims, nesusijusiems su darbu šioje katilinėje ir jos teritorijoje, yra ribotos. Katilinės teritorijoje laikas nuo laiko, ko neneigia nė pats apeliantas, buvo atliekami kai kurie teritorijos tvarkymo darbai, buvo išmontuojami nereikalingi šuliniai, lyginamas žemės paviršius. Remdamasis liudytojų J. G., P. T., V. S. parodymais pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2004 m. rugsėjo-spalio mėnesiais katilinės Nr. 1 teritorijoje buvo išmontuoti du mažesni šuliniai, o didžiojo šulinio, kuriame žuvo A. Ž., išmontuoti nepavyko. Išmontavus du šulinius, teritorija buvo išlyginta, o atardyta technikos įvažiavimui tvora vėl buvo užtverta. Nuteistasis S. T. neneigia, kad su 2003 m. rugsėjo 15 d. UAB „Šilalės šilumos tinklai“ direktoriaus J. G. patvirtintais Katilinių ir boilerinių meistro pareiginiais nuostatais, kurie įpareigojo jį prižiūrėti, ar tvarkingai eksploatuojami šuliniai, su 2002 m. balandžio 24 d. UAB „Šilalės šilumos tinklai“ direktoriaus įsakymu Nr. 18, kuriuo jam pavesti ne tik katilinės Nr. 1 pastatai ir įrengimai, bet ir keliai, kuro tiekimo, kanalizacijos, vandentiekio tinklai bei įrengimai, kaminai ir kiti neišvardyti statiniai ir įrengimai, esantys katilinės teritorijoje (b. l. 98-99, 100-102). Skunde reiškiama nepagrįsta prielaida, kad neeksploatuojamų šulinių prižiūrėti nereikėjo. Tokių šulinių priežiūra buvo būtina, nors tokios priežiūros ypatumai nuo eksploatuojamų šulinių priežiūros ypatumų gali ir skirtis. Nenaudojamų šulinių priežiūra pasireiškė tuo, kad šie šuliniai neturėjo kelti pavojaus ne tik pašaliniams, bet ir katilinės teritorijoje dirbantiems asmenims. Ir pats nuteistasis, ir nuosprendyje bei apeliaciniame skunde paminėti liudytojai P. T., V. S., P.A. G., R. J., A. Ž., J. J. tvirtino, kad matę, jog ir nenaudojamais šuliniais būdavo pasirūpinama, jie būdavo uždengiami, katilinės teritorija būdavo aptverta. Tokios aplinkybės patvirtina faktą, kad nuteistasis S. T. suprato, jog ir neeksploatuojamus šulinius būtina prižiūrėti, kad jie nekeltų grėsmės aplinkiniams.

Tai, kad šulinys, kuriame žuvo A. Ž., buvo atidengtas, o katilinės teritorijos tvora buvo atardyta ne apelianto nurodymu, nėra pagrindas neigti nuteistojo kaltės dėl atsiradusių pasekmių. Apelianto kaltės visiškai nepašalina ir ta aplinkybė, kad nebuvo nustatyti konkretūs asmenys, kurie atardė katilinės teritorijos tvorą ar atidengė šulinį. Baudžiamoji atsakomybė už gyvybės atėmimą dėl neatsargumo pagal BK 132 straipsnį kyla esant nusikalstamam pasitikėjimui (BK 16 str. 2 d.) ar nusikalstamam nerūpestingumui (BK 16 str. 3 d.). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad S. T. nenumatė, kad savo neveikimu kelia pavojų kito žmogaus gyvybei, kad gali būti atimta gyvybė kitam žmogui, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 26 straipsnyje turėjimas numatyti padarinius traktuojamas kaip objektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato pareigos būti atsargiam, darant atitinkamas veikas, buvimą. Tokia pareiga gali išplaukti iš įstatymo, tarnybos pareigų, profesijos, ankstesnės veiklos, gyvenimo patyrimo ir panašiai. Galėjimą numatyti padarinius Senatas laiko subjektyviuoju nusikalstamo nerūpestingumo kriterijumi, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos pavojingumą bei numatyti kito žmogaus gyvybės atėmimą kaip jo veiklos padarinius. Tai nustatoma vertinant kaltininko asmenines savybes – patirtį, kompetenciją, išsilavinimą ir panašiai. S. T. pareigos numatytos teismo nuosprendyje ir šioje nutartyje paminėtuose pareigybės nuostatuose, įsakymuose. S. T. savo darbą dirba jau apie dvidešimt metų. Darbo patirtis didelė. Kad jo darbo krūvis nepakeliamas, kad jam trūko pavaldinių darbinių funkcijų atlikimui, byloje duomenų nėra. Nukentėjusiojo mirtis susijusi ne su kokiais nors sudėtingais technologiniais, gamybiniais ar kitokiais procesais, reikalaujančiais ypatingo išsilavinimo ar darbo patyrimo. Pats savisaugos instinktas vertė būti atsargiam ir imtis priemonių, kad pašaliniai asmenys nepatektų į katilinės teritoriją, o ir patekę neįkristų į atvirą ir gilų kad ir nenaudojamą šulinį.

Iš lavono ir įvykio vietos apžiūros protokolo turinio, nuotraukų prie jo matyti (b. l. 11-17), kad praardytos tvoros tarpas – 8 metrai, jis tinkamas bet kokiai technikai, ne tik žmogui įeiti. Esant lietingam orui, koks buvo 2005 m. naktį iš balandžio 7-os į 8-tą dieną (b. l. 252), ribotam matomumui, į teritoriją buvo galima įžengti ir netyčia, ir nebūtinai neblaiviam, koks buvo žuvusysis A. Ž.. Atardyta tvoros dalis yra susukta ir paguldyta, o ne šiaip aplaidžiai nutempta ir pamesta. Šulinio apiręs dangtis ne šiaip sau numestas šalia šulinio, o pastatytas atokiau. Dangčio išvaizda (b. l. 14) nekelia abejonių liudytojų P. T. ir V. S. parodymais, kad išmontuojant nenaudojamus šulinius, stumdant žvyrą, ant šio dangčio buvo užvažiuota traktoriumi (b. l. 125-127), tačiau kelia abejonių, kad po to karto šiuo dangčiu dar buvo naudotasi šuliniui uždengti. Apeliaciniame skunde teigiama, kad prieš pat nelaimingą atsitikimą nuo šulinio, į kurį įkrito A. Ž., buvo pavogta gelžbetoninė šulinio perdanga, kuri buvo po įvykio vietoje rastu paminėtu skardos dangčiu, apkaltu lentomis. Teisiamajame posėdyje į advokato V.Raudonio klausimą liudytojas P. T. parodė, kad tuo metu, kai buvo ardomi nenaudojami šuliniai, dangtis ant šulinio buvo uždengtas lygiai su žeme, žiedo ant šulinio niekada nebuvo, bet tuojau pat po šio atsakymo į menamą nuteistojo gynėjo klausimą liudytojas išdėstė abejonę, kad, jeigu jis nebūtų sušukęs, jeigu ant šulinio nebūtų buvusios gelžbetoninės perdangos, V. S. traktoriaus ratas būtų įkritęs į šulinį. Šis liudytojas parodė, kad žvyro krūva šalia šulinio atsirado prieš nelaimingą atsitikimą pavasarį ar net žiemą (b. l. 125-126). Iš liudytojo P. T. parodymų nesunku suprasti, kad jokio gelžbetoninio žiedo po skardos ir sutrunijusių (b. l. 11) lentų dangčiu jis nematė. Kad jokios gelžbetoninės perdangos ant šulinio, į kurį įkrito A. Ž., seniai nebuvo, patvirtina bylos duomenys. Jeigu ant šulinio kada nors ir buvo gelžbetoninė perdanga, bandant išardyti šulinį kaip ir kitus du, apie kuriuos parodė liudytojai J. G., P. T., V. S., perdengimas buvo nuimtas dar 2004 m. rugsėjo – spalio mėnesių laikotarpiu. Tokią nuomonę patvirtina ir žuvusiojo tėvo A. Ž. parodymai (b. l. 187). Paminėtame lavono apžiūros protokole pažymėta (b. l. 11-12), kad 1,76 m pločio šulinio paviršius yra 15-20 cm žemiau žemės lygio. Šulinio kraštai apaugę sudžiūvusia žole. Ant šulinio krašto matyti slydimo link šulinio pėdsakas, šulinio viduje ant ledo matyti pribirusios žemės. Kadangi apie šulinį žemė neįšalusi, šulinyje ant ledo rasta žemės, prie šulinio žiedo užfiksuotas slydimo pėdsakas, šulinio kraštai apaugę žole, nepagrįstai teigiama, kad netrukus prieš nelaimingą atsitikimą ant šulinio buvo uždėta gelžbetoninė perdanga. Ši perdanga būtų palikusi pėdsaką žemėje apie šulinį, kuris buvo žemiau žemės lygio, po perdanga nebūtų užaugusi žolė. Jokių požymių, kad ant šulinio prieš nelaimingą atsitikimą buvo uždėta gelžbetoninė perdanga, įvykio vietos apžiūros metu nesurasta. Pritarti apeliaciniame skunde reiškiamai nuomonei, kad gelžbetoninę perdangą norėję pagrobti nenustatyti asmenys išardė dalį vielos tvoros, dailiai ją suvyniojo ir patraukė atokiau, po to ne bet kaip, o lygiai į įvairias puses buldozeriu paskleidė prie tvoros buvusią žvyro krūvą (liudytojo L.Siutilo parodymai, b. l. 195), nuošaliai į atokesnę vietą padėjo skardos dangtį, kad jis nebūtų sulankstytas ir nebūtų sulaužytos dangčio lentų liekanos, o po to kažkokiu būdu išsigabeno gelžbetoninę šulinio perdangą, kolegija neturi jokio pagrindo. Apeliaciniame skunde teismo išvados apie sniego patekimą į neuždengtą šulinį aplinkybes laikomos nepagrįstais samprotavimais. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo prielaidos apie tai, kad sniegas į šulinį galėjo patekti tuo atveju, jei šulinys nebuvo uždengtas, yra pagrįstos ir lavono, ir įvykio vietos apžiūros protokolo duomenimis (b. l. 11-17), ir hidrometeorologinės tarnybos duomenimis (b. l. 252), ir ekspertizės akto duomenimis (b. l. 248-250). Sniego negalėjo būti į šulinį pripustyta ar prisnigta nei nelaimingo atsitikimo naktį, nei po 2005 m. kovo 15 d. Po šios datos sniego, kuris galėjo būti pustomas, nebebuvo. Ir iš įvykio vietos apžiūros protokolo, nuotraukų matyti, kad jokio sniego ties įvykio vieta seniai nebuvo. Sniego nerasta ir apie šulinį. Jeigu, kaip manoma apeliaciniame skunde, šulinys sandariai ir saugiai buvo uždengtas ir gelžbetonine perdanga, kurioje tebuvo apie 60-80 cm dydžio anga, ir skardos-lentų dangčiu, sniegas į šulinį patekti negalėjo.

Kadangi, kaip teigiama apeliaciniame skunde, dėl katilinės teritorijos patikrinimo periodiškumo nebuvo priimtas joks „lokalinis“ dokumentas, yra pagrindo tvirtinti, kad teritorijos apžiūros periodiškumas priklausė nuo nuteistojo požiūrio į tokių patikrinimų reikalingumą, nuo jo priklausė, kokiomis priemonėmis užtikrinti katilinės teritorijos saugumą, ko ir kada imtis, kad savi darbuotojai ir kiti asmenys, patekę į teritoriją, būtų saugūs. Jeigu katilinės teritorijoje kokius nors darbus atliko ne katilinės darbuotojai, kitų organizacijų darbuotojai (byloje yra liudytojo J. G. parodymai apie atliekų aikštelės įrengimo darbus katilinės teritorijoje, b. l. 189-191, 228), buvo žinoma, kad per katilinės teritoriją vaikšto aplinkiniai gyventojai, budrumas teritorijos patikrinimui turėjo būti didesnis nei įprastai. Skirti ar ne kokį darbuotoją katilinės teritorijos aptvėrimui ir nenaudojamų šulinių saugumui patikrinti taip pat priklausė nuo apelianto iniciatyvos.

Nepagrįstai skundžiamasi ir tuo, kad teismas neteisingai įvertino liudytojų J. G., P. T., V. S., V. S., P.A. G., R. J., A. Ž., J. J. parodymus. Liudytojo J. G. prieš įvykį nelaimingo atsitikimo vietoje nebuvo, o kai 2004 metais spalio mėnesį dalyvavo katilinės teritorijos apžiūroje, dangtį matė pakilusį nuo žemės apie 20 cm, bet nuo to laiko padėtis keitėsi. Įvykio vietos apžiūros metu viršutinis šulinio žiedas buvo žemiau žemės lygio, todėl dangtis negalėjo styroti 20 cm virš žemės, gelžbetoninės perdangos pėdsakų įvykio vietoje taip pat nerasta. Šulinių išmontavimo darbai vyko 2004 m. spalio mėnesį (b. l. 189-191). Liudytojas V. S. paskutinį kartą katilinės teritorijos apžiūroje taip pat dalyvavo 2004 m. spalio mėnesį, todėl apie teritorijos saugumą vėlesniu laikotarpiu jis nieko konkretaus neparodė, išdėstė savo spėliones (b. l. 191-192). Liudytojas R. J. teisiamajame posėdyje skundėsi savo atmintimi, tvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Šis liudytojas patvirtino, kad katilinės teritorijos tvora būdavo praardyta labai dažnai, o uždengtą šulinį matė tik 2005 m. kovo pradžioje (b. l. 53-54, 192-193). Liudytojo P.A. G. parodymais šulinys buvo uždengtas „gal šiferiu, gal skardiniu dangčiu“, o katilinės teritorijos tvora būdavo praardoma. Šiam liudytojui nebuvo žinoma, į kurį šulinį įkrito A. Ž., tad ir apie to šulinio uždengimo būdą nieko konkretaus nepasakė (b. l. 193). Liudytojas A. Ž. parodė, kad katilinės teritoriją apžiūrėjo iš bokštelio 2005 m. vasario 23 d., kai dar buvo sniego, po teritoriją nevaikščiojo, atvirų šulinių nematė (b. l. 193-194). Liudytojas J. J. po katilinės teritoriją taip pat žvalgėsi tada, kai dar buvo sniego, o ar buvo tada ant šulinio gelžbetoninis dangtis, neprisiminė. Tvorą jam teko lopyti tada, kai sniegas buvo pradėjęs tirpti. Kai ėjo taisyti tvoros, nematė, kuo buvo uždengtas šulinys ir ar buvo gelžbetoninė plokštė (b. l. 194). Nuteistojo brolis P. T. savaitę prieš įvykį matė, kad ant šulinio buvo uždėtas skardos dangtis, bet ar buvo ir gelžbetoninė perdanga, nematė. Dangtis lyg ir buvo lygiai su žeme (b. l. 125-126), bet įvykio vietos apžiūros duomenys šiuos parodymus paneigė. Liudytojas J. S. parodė, kad toje vietoje, kur įvyko nelaimė, buvo tada, kai teko išmontuoti šulinius 2004 m. rudenį. Tada ant šulinio buvo medinis dangtis su skarda. Ant to šulinio tada liudytojas užvažiavo traktoriumi. Tada pravažiavimui buvo atvyniota dalis tvoros (taip rasta ir įvykio vietos apžiūros metu, b. l. 11-14). Nuo to įvykio iki nelaimingo atsitikimo praėjo pusė metų (b. l. 126-127). Liudytojas J.R. K. parodė, kad katilinės teritorijos tvora buvo praardyta tada, kai prasidėjo valymo įrenginių statyba. Tvora buvo užtaisyta po įvykio. Pro šulinį eidavo į darbą po du kartus per savaitę, bet tik iki žiemos. Žiemą pro ten neidavo. Tai, kad nelaimingo atsitikimo vietoje buvęs šulinys nebuvo uždengtas, liudytojas darė tik prielaidą. Jis, nepasitikėdamas savo atmintimi, patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriais tvirtino, kad neuždengti buvo kvadratiniai šuliniai (b. l. 227-228). Šių liudytojų parodymai, kurie aptarti ir apeliaciniame skunde, ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, nuteistojo nusikalstamo nerūpestingumo nepateisina, pagrindo priimti išteisinamąjį nuosprendį neduoda.

Galima tik spėlioti, ar žuvusiojo A. Ž. girtumas turėjo įtakos nelaimingam atsitikimui įvykti. Esant ribotam matomumui, kai šalia katilinės teritorijos esančia vietove vaikščiodavo ir vietos gyventojai (nukentėjusiojo A. Ž. parodymai, b. l. 186-187), į katilinės teritoriją pro plačiai atvertą tvorą galėjo patekti ir bet koks kitas suaugęs asmuo ar vaikas. Nakties metu tamsus šulinio dugnas, kai šulinio kraštai apaugę žole, nuo aplinkos teritorijos žymiai nesiskyrė. Šulinyje ant ledo rasta žemės. Slydimo pėdsakas ant betoninio žiedo krašto (b. l. 11) tvirtina tai, kad šulinio ertmės žuvusysis laiku nepastebėjo.

Įvertinus byloje surinktus teisiamajame posėdyje ištirtus ir nuosprendyje paminėtus nuteistojo S. T. kaltę patvirtinančius įrodymus daroma išvada, kad teismo priimtas nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas ir atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus ir argumentus jis nekeistinas ir nenaikintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo S. T. apeliacinį skundą atmesti.