- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-09-16
- Bylos Nr.
- I-783-624/2009
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Roma Sabina Alimienė (pirm.), Antanas Ablingis, Virgilijus Valančius (pran.)
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos, Vilniaus
- Trečiasis asmuo
- G. J., V.
- Pareiškėjas
- S. M.
- Kategorijos
- 11.12pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė) ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. M. skundą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), tretiesiems suinteresuotiems asmenims G. J. ir V. P. dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja S. M. skundu (b. l. 4–6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir VAVA) 1997 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. 41-3420 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui V. P. “.
Nurodė, kad 2007 m. spalio 10 d. Nekilnojamojo turto registre įregistravo jai priklausančius pastatus – gyvenamąjį namą, daržinę, tvartą, rūsį (toliau – ir pastatai). Pastatai ir po jais esanti žemė priklausė pareiškėjai kaip kolūkinio ūkio šeimos galvai. Išduotame pažymėjime apie pastatų įregistravimą nurodyta, kad žemės sklypas, kuriame yra pareiškėjai priklausantys pastatai, nuosavybės teise priklauso G. J. . Pareiškėja 2008 m. balandžio 10 d. kreipėsi į VAVA Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių su prašymu išduoti dokumentų, kuriais vadovaujantis jai priklausanti žemė po jai priklausančiais pastatais, buvo perduota kitam asmeniui, kopijas. Tačiau prašomi dokumentai nebuvo pateikti ir nenurodytos dokumentų nepateikimo priežastys, žodžiu buvo paaiškinta, kad pareiškėjai priklauso žemės sklypas po pastatais ir ji turi teisę kreiptis į Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių dėl žemės sklypo suformavimo. Pagal Vilniaus apskrities archyvo pažymą, pareiškėjai priklauso 50 arų žemės. Pareiškėja 2008 m. gegužės 8 d. kreipėsi į VAVA Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių su prašymu suformuoti namų valdos žemės sklypą po jai nuosavybės teise priklausančiais pastatais. VAVA Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius 2008 m. birželio 19 d. raštu Nr. SR-3139-(1.12) atsisakė suformuoti žemės sklypą po pastatais motyvuodamas tuo, kad pastatai yra privačiame sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)). Rašte nurodoma, kad VAVA 1997 m. gruodžio 8 d. sprendimu Nr. 41-3420 buvo atkurtos nuosavybės teises V. P. , kadangi nuosavybės teisių atkūrimo metu prašymo suformuoti atskirą sklypą po pastatais nebuvo pateikta. VAVA negalėjo taikyti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) ir atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą V. P. , nes minėta žemė nebuvo nacionalizuota ar kitaip neteisėtai nusavinta. Žemės savininke ir teisėta valdytoja buvo pareiškėja, t. y. V. P. motina. Pastatai ir žemė priklausė pareiškėjai nuosavybės teise kaip ūkio galvai, todėl taikyti Atkūrimo įstatymą ir jo pagrindu V. P. atkurti nuosavybę atsakovas neturėjo jokio pagrindo. Pažymėjo, kad net ir pritaikant netinkamą įstatymą, buvo pažeistos tuo metu galiojančios procedūros ir tvarkos. Nuosavybės teisės turėjo būti atkuriamos išlikusio nekilnojamojo turto savininkui, o jam mirus – jo sutuoktiniui, tėvams, vaikams – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos, jeigu jų nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai. Vilniaus rajono Medininkų apylinkės LTD vykdomojo komiteto dokumentų fonde, Medininkų apylinkės 1976-1978, 1986-1990 m. ūkinėse knygose yra užfiksuota, kad pareiškėja S. M. yra ūkio galva ir jai priklauso pastatai – gyvenamasis namas, tvartas, rūsys, daržinė, kiaulidė, o taip pat ūkio asmeninio naudojimo žemė – 50 arų. Iš šių dokumentų matyti, kad pastatų bei žemės savininkė ir teisėta valdytoja yra S. M. ir be jos žinios ir sutikimo niekaip negalėjo būti atkuriamos nuosavybės teisės vienam V. P. . Taip pat nurodė, kad S. M. turi tris vaikus, todėl tik su jos sutikimu nuosavybės teisės galėjo būti atkuriamos visiems vaikams, į jiems tenkančią turto dalį. Aplinkybė, kad pareiškėja 1997 metais nesikreipė dėl pastatų įregistravimo, neatima iš jos teisės įregistruoti nuosavybės teises vėliau. Atkūrimo įstatyme ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarime Nr. 1057 Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų, nurodyta, kad nuosavybės teisės yra atkuriamos vadovaujantis nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais. VAVA neturėjo jokio teisinio pagrindo nei dokumentų, kurių pagrindu nuosavybės teises atkūrė V. P. , nes šis asmuo nebuvo pastatų ir žemės savininkas. Atkuriant nuosavybės teises V. P. , kuris tokios teisės visai neturėjo ir negalėjo turėti, buvo pažeistos pareiškėjos konstitucinės teisės į jai priklausančią nuosavybę. Neteisėtai atkūrus nuosavybės teises V. P. , pastarasis perleido žemę trečiajam asmeniui G. J. . Tokiu būdu neteisėtu VAVA 1997 m. gruodžio 8 d. sprendimu Nr. 41-3420 pareiškėjai buvo atimta teisė bei galimybė naudotis ir disponuoti jai priklausančiais pastatais bei žeme.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija su pareiškimu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 30-32) nurodė, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad nuosavybės teisės atkuriamos turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Todėl vadovaujantis Atkūrimo įstatymo nuostatomis, atsižvelgiant į pretendento V. P. prašymą ir nuosavybės teisę su buvusiu savininku L. P. bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, VAVA 1997 m. gruodžio 8 d. sprendimu Nr. 41-3420 pretendentui V. P. atkūrė nuosavybės teises grąžinant natūra 2,48 ha žemės ir 1,65 ha miško. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Pareiškėja Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais nepateikė VAVA prašymo atkurti nuosavybės teises, todėl nuosavybės teisės jai negalėjo būti atkurtos. Pareiškėja nepateikė argumentų kokius teisės aktus pažeidė VAVA ir kodėl 1997 m. gruodžio 8 d. sprendimas Nr. 41-3420, jos nuomone, yra neteisėtas. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo nuostatomis, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2005 m. lapkričio 24 d. pasitarime aprobuotas rekomendacijas ir į tai, kad pretendentas V. P. Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais pateikė prašymą, o pareiškėja jo nepateikė, ji nelaikytina pretendente, todėl Vilniaus apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 8 d. sprendimas Nr. 41-3420 yra teisėtas. Pažymėjo, kad ginčijamas sprendimas priimtas 1997 m. gruodžio 8 d., be to, Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius 2008 m. birželio 19 d. raštu Nr. 3139-(1.12) informavo pareiškėjos atstovą, kad šiuo sprendimu nuosavybės teisės atkurtos V. P. . Pareiškėjos pateiktame VĮ Registrų centro 2008 m. kovo 18 d. pažymėjime Nr. 29412 pareiškėjai priklausančių pastatų kadastro duomenų nustatymo data yra 2007 m. spalio 5 d., o žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) – 1997 m. gruodžio 8 d. Remiantis šiais duomenimis mano, kad pareiškėja žinojo apie Vilniaus apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. 41-3420 ir praleido Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą skundui paduoti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo G. J. su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 27-29) nurodė, kad pareiškėja nesilaikė išankstinės skundo ne per teismą nagrinėjimo tvarkos. Pareiškėjos reikalavimas panaikinti VAVA 1997 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. 41-3420 yra niekinis. Šiuo metu ne VAVA, bet jis yra žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) k., Vilniaus r. sav. unikalus numeris (duomenys neskelbtini), savininkas ir sąžiningas įgijėjas. Todėl sprendimo panaikinimas negali sukelti teisinių pasekmių bei suteikti teisių ir pareigų nei atsakovo, nei jo atžvilgiu. Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui 2004 m. vasario 23 d. aktu Nr. 31-55, iš trečiojo asmens V. P. įsigijo minėtą žemės sklypą. Žemės sklypo įsigijimo metu jokių įregistruotų pastatų šioje žemėje nebuvo. Pareiškėja teigia, kad 2007 m. spalio 10 d. Nekilnojamojo turto registre įregistravo jai nuosavybės teise priklausančius pastatus: gyvenamąjį namą, daržinę, tvartą, rūsį. Tačiau jis, kaip žemės sklypo savininkas, jokio sutikimo šiems pastatams įregistruoti nėra davęs. Pareiškėja, kiek jam yra žinoma, seniai žinojo apie skundžiamą sprendimą, tačiau jo neskundė, todėl praleido terminą jam apskųsti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. liepos 2 d. sprendimu (b. l. 180-184) pareiškėjos S. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas, remdamasis Atkūrimo įstatymo (1997-07-01 įstatymo Nr. VIII-359 redakcija) nuostatomis, atsakovo atstovo teiginius, kad netgi ir esant duomenų apie tai, kad žemės sklype, į kurį prašoma atkurti nuosavybės teises natūra, yra kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantys gyvenamosios ir kitos paskirties pastatai bei statiniai, nėra kliūtis tenkinti tokį prašymą, laikė nepagrįstais: pareiškėjai nuosavybės teise priklausantys statiniai nėra ūkinės – komercinės paskirties Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalies (1997-07-01 įstatymo Nr. VIII-359 redakcija) prasme, atitinkamai, skirtingai nei vėliau, šia nuostata priimat ginčijamą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra nebuvo pagrindo vadovautis. Nuo 2001 m. rugpjūčio 17 d. galiojantis Atkūrimo įstatymas (2001-08-01 įstatymo Nr. IX-489 redakcija) nebesieja galimybės natūra atkurti nuosavybės teises į žemę, kurioje yra pastatai ir statiniai, su jų (pastatų ir statinių) paskirtimi, todėl žemei, kurioje yra pastatai ir statiniai, nesant užimtai namų valdos (sodybos) sklypu, dėl ko ji pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 2 punkto nuostatas būtų priskirta valstybės išperkamai, į ją gali būti atkuriamos nuosavybės teisės natūra. Teismas atsižvelgęs į tai, kad nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu duomenų apie tai, kad žemėje, į kurią nuosavybės teises natūra pageidavo atkurti tretysis asmuo V. P. , t. y. 2,43 ha žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, yra jo motinai – pareiškėjai S. M. – nuosavybės teise priklausantys gyvenamosios ir pagalbinio ūkio paskirties pastatai, nebuvo, kadangi, pagal pateiktus duomenis, pareiškėja nuosavybės teises į juos Nekilnojamo turto registre įregistravo tik 2007 metais, taip pat nebuvo suformuotas namų valdos (sodybos) sklypas, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio nuostatą, kad visi nekilnojamo turto registre esantys duomenys, iki nėra nuginčyti nustatyta tvarka, nuo jų įrašymo dienos laikomi teisingais ir išsamiais, nusprendė, kad nėra pagrindo teigti, kad atsakovė, priimdama ginčijamą sprendimą, pažeidė galiojusio Atkūrimo įstatymo bei kitų teisės aktų, reglamentuojančių nuosavybės atkūrimo procesą, nuostatas.
Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėja nei skunde, kurio netikslino nei jos atstovas teismo posėdyje iš esmės nepagrindė reikalavimo naikinti visą ginčijamą sprendimą, taip pat nenurodė, kaip prašomu priimti byloje sprendimu būtų apgintos jos pažeistos teisės: ginčijamu sprendimu trečiajam suinteresuotam asmeniui V. P. atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra 2,48 ha žemės ir 1,65 ha miško, tuo tarpu pareiškėja S. M. pretenduoja į 50 a namų valdos sklypą, esantį prie jai nuosavybės teise priklausančių pastatų, įrodymai, patvirtinantys aplinkybę, kad pareiškėja gali pretenduoti į tokio dydžio namų valdos sklypą, nepateikti; žemės sklypai, į kuriuos ginčijamu sprendimu trečiajam asmeniui V. P. buvo atkurtos nuosavybės teisės ir kurių viename yra pareiškėjai S. M. priklausantys pastatai, šiuo metu nepriklauso trečiajam suinteresuotam asmeniui V. P. , nes Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka buvo parduoti trečiajam suinteresuotam asmeniui G. J. , todėl teismas sprendė, kad vien tik šioje byloje ginčijamo sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo panaikinimas, nesant nuginčytam 2004 m. vasario 23 d. Turto pardavimo skolinininko pasiūlytam pirkėjui aktui Nr. 31-55 ir įvykdytai restitucijai, nesukels pareiškėjai realių teisinių pasekmių.
III.
Pareiškėja S. M. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 194–196), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 2 d. sprendimą ir jos skundą tenkinti, pripažinti negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. 41-3420. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
Teismas, nors ir pripažino, jog atsakovo teiginiai, kad netgi ir esant duomenų apie tai, kad žemės sklype, į kurį prašoma atkurti nuosavybės teises natūra, yra kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantys gyvenamosios ir kitos paskirties pastatai bei statiniai, nėra kliūtis tenkinti tokį prašymą, yra nepagrįsti, tačiau padarė nepagrįstą išvadą, kad VAVA priimdama ginčijamą sprendimą nepažeidė galiojusių teisės aktų. Teigia, kad namas ir pastatai dar iki Atkūrino įstatymo buvo registruoti pagal tuo metu galiojusią tvarką seniūnijoje, jokio privalomo pastatų registravimo Nekilnojamojo turto registre tuo metu nebuvo.
Teismas nepasisakė dėl jos argumento, kad VAVA negalėjo atkurti nuosavybės teisių į žemės sklypą V. P. , nes minėta žemė nebuvo nacionalizuota ar kitaip nusavinta, be to, V. P. yra tik vaikaitis ir jam negalėjo būti taikomas Atkūrimo įstatymas. Teigia, jog teismas neteisingai taikė įstatymo 1 straipsnio 1 dalį, ignoravo Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimų ir teisės taikymo rekomendacijas, aprobuotas Lietuvos Respublikos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2005 m. lapkričio 24 d. pasitarime, kad teismas turi nustatyti, kas buvo nacionalizuota ar kitaip nusavinta ir kas turto savininkas.
Teigia, kad teismas neteisingai taikė ir aiškino įstatymo 7 straipsnį, S. M. namas ir pastatai nėra priskiriami prie ūkinės – komercinės paskirties pastatų, todėl grąžinti žemę su joje esančiais pastatais nebuvo galima. Teigia, jog sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo negalėjo būti priimtas be jos, kaip suinteresuoto asmens, dalyvavimo. Teismas neįvertino ir tos aplinkybės, kad S. M. žemės sklypas buvo suteiktas teisėtai, buvo naudojamas asmeniniam ūkiui, todėl žemės priskirti prie valstybės išperkamos nebuvo pagrindo.
Teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėja ir jos atstovas nepagrindė reikalavimo naikinti visą ginčijamą sprendimą. Nepanaikinus ginčijamo sprendimo, Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius negalės suformuoti jai prie pastatų priklausančio 75 arų žemės sklypo.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 199-200) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime, be anksčiau pateiktų argumentų, nurodo, kad pareiškėja jai priklausančius pastatus Nekilnojamojo turto registre įregistravo tik 2007 m. spalio 10 d., t. y. praėjus dešimčiai metų po ginčijamo sprendimo priėmimo, todėl atsakovas dėl pareiškėjos aplaidaus neveikimo negalėjo išspręsti klausimo dėl žemės sklypo suformavimo namų valdai po pareiškėjai priklausančiais pastatais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997 m. gruodžio 8 d. sprendimo Nr. 41-3420 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui V. P. “ teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997 m. gruodžio 8 d. sprendimu Nr. 41-3420 trečiajam suinteresuotam asmeniui V. P. atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra 2,48 ha žemės ir 1,65 ha miško. Šio sprendimo pagrindu Nekilnojamo turto registre įregistruotos nuosavybės teisės į 1,7 ha žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) k., Vilniaus r., ir 2,43 ha žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) k., Vilniaus r. Pareiškėja S. M. , kuri yra trečiojo suinteresuoto asmens V. P. motina, 2007 m, spalio 10 d. 2,43 ha žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini) k., Vilniaus r., įregistravo keturis jai nuosavybės teise priklausančius gyvenamosios ir pagalbinio ūkio paskirties statinius. Pareiškėja mano, kad atsakovas negalėjo atkurti trečiajam suinteresuotam asmeniui nuosavybės teisių į žemę, kuri yra jos naudojama ir ant kurios yra jai nuosavybės teise priklausantys statiniai.
Atkūrimo įstatymo (ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusi 1997-07-01 įstatymo Nr. VIII-359 redakcija, Žin., 1997, Nr. 65-1558) 2 straipsnis apibrėžia ratą Lietuvos Respublikos piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Šio straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, trečiajam suinteresuotam asmeniui V. P. ginčijamu sprendimu nuosavybės teisės atkurtos į jam tenkančią buvusio savininko L. P. nuosavybės teisėmis valdyto nekilnojamojo turto dalį. V. P. yra mirusio turto savininko L. P. mirusio vaiko vaikas (turto savininko L. P. vaikaitis), t. y. patenka į piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, ratą, įtvirtintą Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, konkrečiai – šio straipsnio 1 dalies 4 punktą. Todėl pareiškėjos teiginiai, kad V. P. , remiantis Atkūrimo įstatymu, negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės laikytini nepagrįstais. Taip pat nepagrįstu laikytinas ir pareiškėjos argumentas, kad žemė nebuvo nacionalizuota ar kitaip nusavinta. Visuotinai žinoma, kad remiantis 1940 m. liepos 22 d. Liaudies Seimo deklaracija visa Lietuvos žemė paskelbta tautos, t. y. valstybės (nacionalizuota).
Pagal Atkūrimo įstatymo (ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusi 1997-07-01 įstatymo Nr. VIII-359 redakcija, Žin., 1997, Nr. 65-1558) 4 straipsnio 2 dalį žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios šio straipsnio 10 dalyje nurodytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja. Šio įstatymo 12 straipsnyje išvardinti atvejai, kuomet žemė iš piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą išperkama valstybės, t. y. nėra grąžinama natūra ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą, žemė išperkama valstybės, jeigu ji kaimo vietovėje ir po 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtoje teritorijoje pagal įstatymus yra užimta: namų valdų (sodybų) sklypų; fiziniams bei juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausantiems pastatams ir statiniams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų sklypų, išskyrus 4 straipsnio 11 dalyje numatytą atvejį; valstybinių įstaigų ir organizacijų bei visuomeninės paskirties pastatams ir įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų sklypų; kitų visuomenės poreikiams naudojamų teritorijų (gatvių, aikščių, skverų, kapinių, vandenviečių ir kt.); yra suteikta individualiai statybai. Šių žemės sklypų (teritorijų) plotai ir ribos nustatomi teritorijų planavimo dokumentuose.
Nuosavybės teisės V. P. atkurtos į jam tenkančią buvusio savininko L. P. nuosavybės teisėmis valdyto nekilnojamojo turto dalį ginčijamu 1997 m. gruodžio 8 d. sprendimu Nr. 41-3420. Tuo tarpu pareiškėja nuosavybės teises į pastatus, esančius žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), įregistravo 2007 m. spalio 10 d. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu duomenų apie tai, kad žemėje, į kurią nuosavybės teises natūra pageidavo atkurti tretysis asmuo V. P. , t. y. 2,43 ha žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, yra jo motinai – pareiškėjai S. M. – nuosavybės teise priklausantys gyvenamosios ir pagalbinio ūkio paskirties pastatai, nebuvo. Iš pareiškėjos pateiktos 2007 m. birželio 28 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Medininkų seniūnijos archyvinės pažymos Nr. R 12 – 8 matyti, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Medininkų seniūnijos archyviniame fonde 1991-1998 m., namų ūkių knygoje Nr. 7 įrašyta, kad namų ūkio galva – M. S. , ūkiui priklauso vienas gyvenamasis namas ir ūkio pastatai. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos 1 punktą gyvenamieji namai, negyvenamieji pastatai ir statiniai, garažai, sodo namai su jiems skirtais žemės sklypais, taip pat butai, garažų boksai turi būti teisiškai registruojami (šiuos objektus registravo valstybiniai inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biurai). Ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (1996 m. rugsėjo 24 d. Nr. I-1539, Žin., 1996, Nr. 100-2) 2 straipsnis (1997 m. spalio 16 d. Įstatymo Nr. VIII-453 redakcija) numatė, kad nekilnojamojo turto registras steigiamas nekilnojamajam turtui, nuosavybės ir kitoms daiktinėms teisėms (išskyrus hipotekos) į šį turtą, teisės šį turtą valdyti, naudoti arba juo disponuoti apribojimams, turto savininkų prievolėms bei kitų asmenų teisėms į nekilnojamąjį turtą registruoti, valstybinei visų savininkų teisių į nekilnojamąjį turtą apsaugai užtikrinti, oficialiai informacijai apie registre įregistruotą nekilnojamąjį turtą, jo savininkus, savininkų ir kitų asmenų teises į tą turtą ir tų teisių apribojimus teikti. Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalis (1997 m. spalio 16 d. Įstatymo Nr. VIII-453 redakcija) numatė, kad visi duomenys apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotą nekilnojamąjį turtą ir teises į jį pripažįstami teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Įvertinus šias nuostatas, darytina išvada, jog pareiškėja turėjo pareigą jai priklausantį nekilnojamąjį turtą, jeigu tokį turėjo, registruoti, tuo tarpu atsakovas priimdamas ginčijamą sprendimą neturėjo pagrindo nesiremti Nekilnojamojo turto registre esančiais duomenimis. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, jog ginčijamo 1997 m. gruodžio 8 d. sprendimo Nr. 41-3420 priėmimo metu buvo pagrindas žemės sklypą, kuriame šiuo metu registruoti pareiškėjai nuosavybės teise priklausantys statiniai, remiantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priskirti valstybės išperkamai žemei, į kurią negalėjo būti atkuriamos nuosavybės teisės natūra. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo teigti, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pažeidė galiojusio Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo bei kitų teisės aktų, reglamentuojančių nuosavybės atkūrimo procesą, nuostatas.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs faktines bylos aplinkybes, taikytinų teisės aktų nuostatas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos S. M. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.