Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Jono Prapiesčio, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Š. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 5, 6 dalis, 178 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams trims mėnesiams, įpareigojant jį per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą. Iš V. Š. ir I. S. solidariai priteista atlyginti Vadovybės apsaugos departamentui padarytą 9000 Lt turtinę žalą.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 22 d. nutartis, kuria nuteistojo V. Š. apeliacinis skundas atmestas, Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 18 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis, kuria iš V. Š. ir I. S. solidariai priteista atlyginti Vadovybės apsaugos departamentui padarytą 9000 Lt turtinę žalą bei paskirti įpareigojimai nusikalstama veika padarytą turtinę žalą atlyginti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos; be to, panaikintas V. Š. taikytas laikinas nušalinimas nuo Vadovybės apsaugos departamento vyriausiojo mechaniko pareigų. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas I. S. (I. S.), tačiau dėl jo kasacinis skundas nepaduotas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Š. nuteistas už tai, kad 2008 m. kovo 15 d., apie 11 val., prie parduotuvės „Maxima“, esančios Vilniuje, Žalgirio g. 105, iš anksto sumokėdamas 50 Lt, palenkė I. S. pagrobti iš saugomos automobilių stovėjimo aikštelės, esančios Vilniuje, Utenos g. 36 a, Vadovybės apsaugos departamentui priklausantį automobilį „VW Vento“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir, siekdamas padėti šį automobilį pagrobti, pateikė I. S. planą-schemą, kurioje pažymėjo automobilio stovėjimo vietą, tvoros vietą, pro kurią nepastebimai galima patekti į aikštelę, bei judėjimo link automobilio kryptį; paaiškino, kad automobilio raktas paliktas automobilio daiktų dėtuvėje, taip pat nurodė vietą – aikštelę, esančią Vilniuje, prie Žaliųjų ežerų, kur po vagystės palikti automobilį. I. S., veikdamas pagal V. Š. planą, 2008 m. kovo 16 d., apie 8 val., pagrobė Vadovybės apsaugos departamentui priklausantį 9000 Lt vertės automobilį „VW Vento“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir jį paliko aikštelėje prie Žaliųjų ežerų.

Atlikdamas papildomą įrodymų tyrimą, apeliacinės instancijos teismas visų galimybių nustatyti byloje tiesą neišnaudojo. Teismas neapklausė liudytojo M. J., kuris ikiteisminio tyrimo metu atpažino I. S. ir parodė, kad šis „rūko žolę“, t. y. vartoja narkotikus. Vertinant I. S. parodymus, ši aplinkybė, kasatoriaus nuomone, yra esminė. Pirmosios bei apeliacinės instancijos teismas neįvertino ir tos aplinkybės, kad ikiteisminio tyrimo metu iš mobiliojo ryšio operatoriaus nebuvo išreikalauta I. S. naudojamo mobiliojo ryšio telefono (Nr. (duomenys neskelbtini) išklotinė, pagal kurią būtų galima patikrinti, kur jis buvo nusikaltimo padarymo dieną, su kuo bendravo, kokios buvo jo judėjimo mieste koordinatės ir pan. Kasatorius mano, kad ikiteisminio tyrimo metu tai nebuvo padaryta, nes ši informacija paneigtų kaltinimo versiją ir įrodytų, jog I. S. meluoja. Tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai žinojo panašios informacijos svarbą, įrodo faktas, jog jo (kasatoriaus) mobiliojo ryšio telefono išklotinė buvo paimta ir analizuojama, nors ir neišsamiai – nebuvo nurodyta prie kokių bokštų buvo „pririštas“ jo telefonas 2008 m. kovo 16 d. nuo 8.47 iki 20.25 val. Tai rodo, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas neišsamiai, nevisapusiškai ir tendencingai, o teismai, neatkreipę dėmesio į šį, bei kitus akivaizdžius Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus, buvo šališki. Kasatorius mano, kad taip buvo esmingai pažeisti BPK 1, 2 ir 44 straipsnių reikalavimai.

Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta, kad apelianto argumentai dėl automobilio tyrimo būtinumo nereikšmingi. Kolegijos nuomone, automobilį nugabenus į sutartą vietą, jis galėjo šį pasiimti, po to, būdamas automobilių specialistas, siekdamas paneigti I. S. parodymus bei 2008 m. balandžio 14 d. VAD specialisto išvadą, ridos parodymus galėjo suklastoti ir automobilio stiklus pakeisti. Kasatoriui neaišku, kuo remdamasis teismas padarė tokią šališką išvadą. Po vagystės automobilis ekspertų nebuvo tiriamas, spidometro rodmenų klastojimo faktas byloje nenustatytas, duomenų, kad automobilio spidometras ar kiti prietaisai buvo kaip nors paveikti, nėra. Nepagrįstu kasatorius laiko ir teismo teiginį, kad jis galėjo pakeisti automobilio stiklus, nes tai prieštarauja 2008 m. lapkričio 28 d. VAD autoūkio pažymai, kurioje nurodyta, kad jiems priklausančio automobilio stiklai iš viso nebuvo tamsinti. Kasatorius pažymi, kad nuo VAD autoūkio iki Žaliųjų ežerų yra mažiausiai 12 km. Automobilis buvo rastas Vilniuje, netoli tos vietos, kur gyvena I. S. pažįstamas M. J. Be to, pagal I. S. parodymus, šiuo automobiliu jis važinėjo nuo 4 iki 6 valandų, todėl akivaizdu, kad per tą laiką turėjo nuvažiuoti žymiai daugiau, nei 12 km. Automobilio spidometro rodmenys visiškai paneigia I. S. parodymus, kad jis nurodytu automobiliu Vilniaus miesto gatvėmis važinėjo 4-6 valandas. Automobilis jo radimo vietoje stovėjo ilgą laiką, nes pagal bylos duomenis matyti, kad net senų automobilių supirkinėtojai spėjo už valytuvų palikti raštelį, jog pirks nereikalingą automobilį. Kasatoriaus nuomone, automobilis iki Žaliųjų ežerų nebuvo nuvarytas, o iš karto po vagystės paliktas tame rajone, iš kur buvo pavogtas. Pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai, vertindami I. S. parodymus, vienu iš pagrindinių argumentų laikė aplinkybę, kad šis neturi jokio pagrindo jį apkalbėti. Tokio pagrindo jis (kasatorius) taip pat nežino, tačiau šio pagrindo nenustatymas nereiškia, kad jo apskritai nėra. Kasatorius teigia, kad visi byloje surinkti įrodymai yra prieštaringi, jo kaltė iš esmės grindžiama tik narkomano I. S. prieštaringais parodymais. Baudžiamosios teisės doktrinoje ir praktikoje vyrauja principas „dubio pro reo“, kuris reiškia, kad visi prieštaravimai ir neaiškumai byloje vertinami kaltinamojo naudai, tačiau abiejų instancijų teismai pasielgė priešingai – visus prieštaravimus vertino jo nenaudai ir tai, kasatoriaus nuomone, rodo teismo šališkumą.

Prokuroro nuomone, teismai, vertindami įrodymus, BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismai išvadas apie faktines nuteistojo nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes padarė kruopščiai ir visapusiškai įvertinę nuteistojo I. S., liudytojų E. R., V. Š., R. Š. parodymus, I. S. parodymų patikrinimo vietoje, parodymų atpažinti asmenį bei akistatų protokoluose užfiksuotas aplinkybes, V. Š. psichofiziologinio tyrimo išvadas, kitą rašytinę bylos medžiagą, t. y. įrodymų visumą. Visi įrodymai gauti teisėtu būdu, jie papildo vienas kitą bei sudaro vientisą loginę įrodymų grandinę, kuri leido teismams padaryti išvadą, kad būtent V. Š. sukurstė ir padėjo V. S. pagrobti Valstybės apsaugos departamentui priklausantį automobilį „VW Vento“.

Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas pagrįstai rėmėsi nuteistojo I. S. parodymais, kad V. Š. sukurstė ir padėjo jam pagrobti svetimą turtą: 2008 m. kovo 15 d. įvykusio susitikimo metu už automobilio pagrobimą pažadėjo jam duoti 500 Lt, iš kurių 50 Lt davė prieš nusikaltimą, pateikė planą-schemą, kurioje pažymėjo automobilio stovėjimo vietą saugomojoje aikštelėje, vietą tvoroje, pro kurią galima nepastebimai patekti į aikštelę, bei judėjimo link automobilio kryptį, paaiškino, kad automobilio raktas paliktas automobilio daiktų dėtuvėje, o pats automobilis paliktas nerakintomis durimis, nurodė, kaip nesukeliant įtarimo (privažiavus prie vartų paspausti automobilio garso signalą) išvažiuoti vogtu automobiliu iš saugojamos aikštelės. Teismas neturėjo pagrindo abejoti I. S. parodymais, nes jų teisingumą patvirtino kiti bylos įrodymai. V. Š. pripažino, kad 2008 m. kovo 15 d. buvo sutikęs I. S. prie Žalgirio g. esančios parduotuvės „Maxima“, kalbėjosi su juo. Nustatyta, kad V. Š. dirbo VAD autoūkio vyresniuoju mechaniku, tad turėjo galimybę padėti I. S. pagrobti automobilį. Iš byloje esančio vaizdo įrašo bei automobilio apžiūros protokolo matyti, kad I. S. į automobilį pateko pro nerakintas duris, jį užvedė automobilyje paliktu raktu, t. y. nepažeisdamas užvedimo spynelės, iš aikštelės išvažiavo nesukeldamas įtarimo sargui. Byloje atliktu eksperimentu neginčijamai nustatyta, kad I. S. turėjo automobilio vairavimo įgūdžius. I. S. atpažino V. Š. iš nuotraukų parodžius atpažinti tarp kitų asmenų, savo parodymus apie V. Š. vaidmenį nusikaltime I. S. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje, akistatos su V. Š. metu bei nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme.

Kasatorius teigia, kad I. S. jo parodymas atpažinti iš nuotraukų ir gyvai buvo atliktas pažeidžiant BPK 192 straipsnio reikalavimus. Nuteistojo teigimu, esminiu BPK 192 straipsnio pažeidimu laikytina tai, kad atpažinimas iš nuotraukų buvo atliktas po I. S. parodymų patikrinimo vietoje, nes, kasatoriaus teigimu, šio procesinio veiksmo atlikimo metu I. S. galėjo jį pamatyti ir taip įsidėmėti. Be to, nuteistojo teigimu, atpažinimo procedūros buvo pažeistos, nes prieš atpažinimą I. S. buvo parodyta VAD autoūkio kadrų skyriuje esanti jo nuotrauka. Šie skundo argumentai nepagrįsti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, prieš atpažinimą I. S. pakankamai išsamiai apibūdino vyrą, kuris pasiūlė ir padėjo jam pagrobti VAD priklausantį automobilį. Pažymėtina, kad ir pats V. Š. neneigė, jog prieš nusikaltimą bendravo su I. S. Tyrimo metu, kilus įtarimui, kad automobilio vagystėje galėjo dalyvauti VAD autoūkyje dirbantis asmuo, I. S. buvo parodytos čia dirbančių asmenų bylose esančios fotonuotraukos, tarp jų ir V. Š. I. S. nurodžius, kad V. Š. yra panašus į jam nusikaltimą padėjusį padaryti asmenį, vadovaujantis BPK 192 straipsnio 5 dalies nuostatomis, buvo atliktas asmens atpažinimas iš nuotraukų. Šio procesinio veiksmo metu I. S. iš veido bruožų atpažino V. Š. Vėliau, siekiant įsitikinti I. S. parodymų teisingumu bei atsižvelgiant į tai, kad apklausų metu jis apibūdino ne tik V. Š. veidą, bet ir jo ūgį, kūno sudėjimą, V. Š. I. S. buvo parodytas atpažinti tarp kitų panašaus sudėjimo ir išvaizdos vyrų. To daryti BPK 192 straipsnio nuostatos nedraudžia, todėl šių procesinių veiksmų (V. Š. parodymo atpažinti) metu gauti duomenys buvo pagrįstai ir teisėtai pripažinti V. Š. kaltės įrodymu. Minėtos aplinkybės paneigia kasacinio skundo teiginius, kad I. S. V. Š. įsidėmėjo ir atpažino tik todėl, kad parodymų patikrinimo vietoje metu pamatė jį dirbantį VAD garažo saugomoje aikštelėje. Minėta, šie skundo teiginiai akivaizdžiai prieštarauja paties V. Š. parodymams, kad prieš nusikaltimą jis tiesiogiai bendravo su I. S. prie parduotuvės „Maxima“. Kita vertus, Baudžiamojo proceso kodeksas nenumato ikiteisminio tyrimo veiksmų – parodymų patikrinimo vietoje ir asmens parodymo atpažinti – atlikimo eiliškumo. Tai priklauso nuo tyrimo taktikos, todėl ir šiuo aspektu Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimai, atliekant V. Š. atpažinimą, nebuvo pažeisti. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas pagrįstai vertino ir rėmėsi V. Š. psichofiziologinio tyrimo išvadomis, nes šios išvados gautos teisėtai, specialisto tyrimo metu gautų duomenų teisingumą patvirtina ir kiti bylos įrodymai, t. y. iki psichofiziologinio tyrimo atlikimo duoti I. S. parodymai apie V. Š. vaidmenį nusikaltimo padaryme. Atsižvelgiant į tai, kad V. Š. pats sutiko atlikti psichofizioginį tyrimą, ir į tai, kad tyrimo poligrafu metu jis parodymų apie nusikaltimą nedavė, t.y. jo parodymų teisingumas nebuvo vertinamas, atmestini kaip nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai apie Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies, 3 dalies 3 punkto nuostatų pažeidimą. Neatitinka bylos medžiagos ir kasatoriaus teiginiai, kad tyrimo poligrafu metu vyko jo kaip įtariamojo apklausa, kurioje privalėjo dalyvauti jo gynėjas. Specialisto tyrimas buvo atliekamas taikant įvykio žinojimo metodiką, jo metu buvo taikomas apklausos metodas. Tai nutartyje pažymėjo ir apeliacinės instancijos teismas. Tačiau, minėta, tyrimo metu nebuvo vertinamas V. Š. teiginių teisingumas, buvo tiriama tik jo kūno reakcija į tyrimą atliekančio specialisto paruoštus teiginius, susijusius su nusikaltimu. Remiantis reakcija į specialisto pateikiamus teiginius, tyrimo metu rodomas nuotraukas ir buvo padaryta išvada, kad V. Š. yra žinomos VAD priklausančio automobilio pagrobimo aplinkybės. Nagrinėjamu atveju buvo vykdoma ne V. Š. apklausa, o specialisto tyrimas. BPK 90 straipsnis nenumato, kad gynėjas privalo dalyvauti specialistui atliekant tyrimą, todėl nuteistojo kasacinio skundo teiginiai apie jo teisės į gynybą pažeidimą atmestini kaip nepagrįsti.

Prokuroras mano, kad kasatoriaus teiginiai, jog apeliacinės instancijos teismo išvada, kad V. Š. po automobilio vagystės galėjo suklastoti automobilio ridos duomenis bei pakeisti automobilio stiklus, nėra pagrįsta bylos įrodymais, tačiau tai neduoda pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo šališkai. Apeliacinės instancijos teismas atliko papildomą įrodymų tyrimą bei išnaudojo visas galimybes patikrinti I. S. nurodytas automobilio pagrobimo aplinkybes. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu pagrobtas automobilis buvo surastas. Atsiradus naujoms aplinkybėms, teismas ėmėsi visų įmanomų priemonių išsamiai nustatyti ne tik automobilio pagrobimo, bet ir jo atsiradimo aplinkybes. Atlikus papildomą tyrimą, neginčijamų įrodymų, kad po vagystės automobiliu naudojosi V. Š., nebuvo gauta. Tačiau tai nepaneigia V. Š. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, t. y. kad jis sukurstė ir padėjo 1. S. pagrobti VAD priklausantį automobilį. Nuteistojo skundo teiginiai, kad, apklausus liudytoją M. J. bei išreikalavus I. S. naudojamo mobiliojo ryšio telefono išklotines, būtų nustatyta, jog I. S. parodymai apie jo (kasatoriaus) dalyvavimą nusikaltime yra melagingi, yra tik niekuo nepagrįsta prielaida. Kaip matyti iš kasacinio skundo turinio ir M. J. parodymų ikiteisminio tyrimo metu, M. J. apie nusikaltimo padarymo aplinkybes nieko nežinojo, todėl nei paneigti, nei patvirtinti I. S. parodymų negalėjo. Baudžiamojoje byloje surinktais ir tinkamai įvertintais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad automobilį pagrobė ir juo po vagystės naudojosi nuteistasis I. S. I. S. parodymais ir kitais bylos įrodymais nustatyta, kad pagrobti automobilį jį sukurstė ir padėjo tai padaryti V. Š. Kur, kiek toli ir kokia kryptimi po vagystės I. S. važiavo pavogtu automobiliu, sprendžiant V. Š. kaltės klausimą bei kvalifikuojant jo nusikalstamą veiką, esminės reikšmės neturi.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, apeliacinės instancijos nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Dėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos sudėties

BPK 223 straipsnyje nustatyta, kad kiekvieną baudžiamąją bylą turi išnagrinėti tos pačios sudėties teismas. Jeigu kuris nors iš teisėjų dėl kokios nors priežasties negali toliau dalyvauti posėdyje, jį gali pakeisti kitas teisėjas, tačiau byla turi būti pradedama nagrinėti iš pradžių, išskyrus šio Kodekso 222 straipsnyje („Atsarginis teisėjas“) numatytus atvejus. Šiame Baudžiamojo proceso kodekso straipsnyje įtvirtintas teismo sudėties nekeičiamumo principas, užtikrinantis išsamų ir nešališką bylos išnagrinėjimą, todėl jame nustatytų reikalavimų turi būti laikomasi nagrinėjant bylas ne tik pirmosios instancijos, bet ir apeliacinės instancijos teisme. Kiekvieną baudžiamąją bylą teisme nagrinėja tie teisėjai, kuriems nagrinėti ji paskirta. BPK 323 straipsnyje, reglamentuojančiame apeliacinės bylos parengimą nagrinėti teismo posėdyje, nustatyta, kad: gavę skundą teismo pirmininkas ar to teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas paskiria pranešėją; kai pranešėjas parengia bylą posėdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas, apygardos teismo pirmininkas arba Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas sudaro Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegiją ir vieną iš šių teisėjų patvirtina pirmininku; kolegijos teisėjai susipažįsta su apeliaciniu skundu, atsikirtimais į jį ir byla.

Pagal nagrinėjamoje byloje esantį Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko 2009 m. balandžio 6 d. patvarkymą, pranešėju buvo paskirtas teisėjas S. Lemežis; vadovaujantis BPK 323 straipsnio 4 dalimi, bylos nagrinėjimui apeliacine tvarka sudaryta trijų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų S. Lemežio, kuris patvirtintas kolegijos pirmininku, teisėjų L. Ulbienės ir T. Kazlauskienės. Tačiau, kaip matyti iš šio teismo posėdžio protokolo ir priimto baigiamojo akto – 2009 m. liepos 22 d. nutarties, bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko S. Lemežio ir teisėjų T. Kazlauskienės bei A. Kisieliaus. Byloje duomenų, kad Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko 2009 m. balandžio 6 d. patvarkymu sudaryta teisėjų kolegijos sudėtis būtų buvusi pakeista, nėra. Dėl to pripažintina, kad apeliacine tvarka bylą pagal V. Š. apeliacinį skundą, paduotą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio, išnagrinėjo neteisėtos sudėties teisėjų kolegija, nes nagrinėjant bylą dalyvavo teisėjas, įstatymo nustatyta tvarka nepaskirtas kolegijos nariu.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą, pažeidė nuteistojo teisę, kad jo byla apeliacine tvarka būtų išnagrinėta pagal įstatymus sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo (BPK 44 straipsnio 5 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis). Neteisėtos teisėjų kolegijos priimtas baigiamasis aktas negali būti pripažįstamas teisėtu, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai, kuriais kasatorius nesutinka su teismų išvadomis dėl duomenų, pripažintų įrodymais, atitikties BPK 20 straipsnio reikalavimams, kartu nuteisto I. S. parodymų patikimumo, padarytų išvadų prieštaringumo byloje esantiems duomenims ir kt. paliktini nenagrinėti, nes skunde keliami klausimai turės būti sprendžiami iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 22 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.