Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. N. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai dėl žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų, atlyginimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Parengiamojo posėdžio, vykusio 2015-07-07, metu ieškovas bei teismo posėdžio metu jo atstovas ieškinį palaikė ieškinyje nurodytais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Byloje kilo ginčas dėl turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų veiksmų, atlyginimo.

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro neteisėtų veiksmų, nurodydamas, kad jo atžvilgiu neteisėtai buvo pradėtas bei vykdytas ikiteisminis tyrimas, kuris truko nepagrįstai ilgai bei nepagrįstai jam buvo paskirta kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Ieškovas savo reikalavimą grindė tuo, kad 2013-02-26 jo atžvilgiu buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis.

CK 6.272 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Šio straipsnio pagrindu atlyginama tiek turtinė, tiek neturtinė žala. Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų veiksmų, tuo tarpu nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. jam tenka pareiga įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo.

Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad civilinės atsakomybės taikymo atveju teisėsaugos institucijų veiksmų teisėtumo vertinimas nėra tapatus tų pačių veiksmų vertinimui baudžiamosios procesinės ar administracinės teisės požiūriu, o išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ar baudžiamosios bylos nutraukimas savaime nėra pagrindas preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti, t. y. išteisinamojo nuosprendžio priėmimas reiškia asmens visišką reabilitavimą baudžiamojo proceso prasme, bet toks nuosprendis, nors ir būdamas reikšminga aplinkybė, nėra pagrindas civilinėje byloje savaime konstatuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas, kardomosios priemonės pritaikymas bei kiti su kaltinimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti ab initio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba, bylos Nr. 3K-7-381/2003, LAT CBS 2006 m. birželio 7 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-183/2006, 2007 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2007; 2012 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-414/2012 kt.).

Pažymėtina, kad iš esmės analogiškos pozicijos laikomasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje, kurioje yra konstatuota, jog tai, kad asmuo galiausiai išteisintas, savaime nereiškia, kad jo baudžiamasis persekiojimas buvo neteisėtas ar kitaip „sukompromituotas“. Siekiant nuteisti asmenį taikomas įrodinėjimo standartas – bet kokių pagrįstų abejonių dėl jo nekaltumo pašalinimas – skiriasi nuo įrodinėjimo standarto, taikomo siekiant pradėti asmens baudžiamąjį persekiojimą, pagal kurį pakanka pagrįsto įtarimo, kad asmuo padarė nusikaltimą (e. g. Lavrechov v. the C. R., no. 57404/08, judgment of 20 June 2013). Taigi gali būti atvejų, kai išnagrinėjus pagrįstą įtarimą teisme, asmuo nėra nuteisiamas pašalinus bet kokias pagrįstas abejones dėl jam pareikštų įtarimų, tačiau ir tokiais atvejais egzistuoja teisėtas valstybės interesas tinkamai vykdyti baudžiamąjį procesą, kuriame turi būti įvertintas pagrįstai įtariamo asmens kaltumas ar nekaltumas, ir užtikrinti sklandžią šio proceso eigą (ibid). Ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo teisėti tiek, kiek jie buvo atlikti pagal įstatyme numatytus pagrindus, jo nustatytas procedūras ir laikantis teisės aktais detalizuotos tvarkos, o neteisėti tiek, kiek šių reikalavimų nesilaikyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. ir kt. v. Teisingumo ministerija ir kt., bylos Nr. 3K-3-181/2002).

Iš prie bylos prijungtos baudžiamosios bylos medžiagos nustatyta, kad 2010-10-11 Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal LR BK 288 str. (kišimasis į valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veiklą) ir pavedė ikiteisminį tyrimą atlikti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybai (b.b. 1t., b.l. 1-2). 2011-06-28 ieškovui buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 288 str. (b.b. 2 t., b.l. 103-104). 2012-03-15 ieškovui pateiktas dar vienas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 228 str. 1 d. (b.b. 2t., b.l. 109-10). 2012-03-15 Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra priėmė nutarimą skirti ieškovui kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti (b.b., 2 t., b.l. 113-114). 2012-03-22 Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokurorė R. L. įsitikinusi, kad ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo V. N. kaltę dėl nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 288 str. ir 228 str., 1 d. pavedė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybai atlkti BPK 218 str. 1 ir 2 dalyse numatytus veiksmus, tai yra paskelbti įtariamajam apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą (b.b. 2 t., b.l. 187 ). 2012-04-11 įtariamajam V. N. buvo paskelbta apie ikiteisminio tyrimo pabaigą (b.b. 2 t., b.l. 189). 2012-05-08 ikiteisminio tyrimo byla su kaltinamuoju aktu buvo perduota Vilniaus miesto apylinkės teismui (b.b. 3 t., b.l. 1-11). 2012-05-28 Vilniaus miesto apylinkės teismas nutarė baudžiamąją bylą, kurioje V. N. kaltinamas nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 288 str., 228 str. 1 d. padarymu perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje (b.b. 3 t., b.l. 27-28). 2013-02-26 Vilniaus miesto apylinkės teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, kuriame konstatavo, kad V. N. nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 228 str. 1 d. bei 288 str. požymių, kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti paliko galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo (b.b., 5 t., b.l. 185-209). 2013-06-14 Vilniaus apygardos teismas nutartimi atmetė Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą ir paliko galioti išteisinamąjį nuosprendį (b.b. 5 t., b.l. 233-241). 2014-02-04 Lietuvos Aukščiausiasis teismas panaikino Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų 2013-06-14 nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (b.b. 6 t., b.l. 24-31). 2014-11-03 Vilniaus apygardos teismas nutartimi netenkino Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros apeliacinio skundo ( b.b. 6t., b.l. 73-93). 2015-06-09 Lietuvos Aukščiausiasis teismas nutarė Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiojo prokuroro M. T. kasacinį skundą atmesti (b.b. 6 t., b.l. 131-137).

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad V. N. pagal BK 288 straipsnį buvo kaltintas tuo, kad, būdamas valstybės tarnautoju, kišosi į kito valstybės tarnautojo veiklą siekdamas priversti šį atsisakyti teisėtų veiksmų ir atlikti neteisėtus veiksmus jo atstovaujamos politinės organizacijos naudai, t. y. kad būtų priimti sprendimai, kuriuose būtų nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys, ir vilkinami šiai organizacijai nenaudingi patikrinimai, o pagal BK 228 straipsnio 1 dalį kaltintas tuo, kad, būdamas valstybės tarnautoju, tyčia viršijo savo įgaliojimus ir taip padarė didelę žalą valstybei. Iš prijungtos baudžiamosios bylos medžiagos nustatyta, kad kaltinimas V. N. buvo grindžiamas liudytojų Š. S., A. A., A. T., G. R. parodymais, Š. S. ir V. N. pokalbio duomenimis (garso įrašu) ir kita rašytine bylos medžiaga.

Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą (LAT 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2011). Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 166 str. 1 d. nustatyti ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagrindai: 1) gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką; 2) prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius. Pagal BPK 168 str. 1 d. nuostatą, prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą pareiškimą ar pranešimą, atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios BPK 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės. Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad ikiteisminis tyrimas paprastai pradedamas vien gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką, o faktų patikrinimo galimybės BPK numatytomis priemonėmis nepradėjus ikiteisminio tyrimo yra ribotos.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos nustatyta, kad 2010-10-11 ikiteisminis tyrimas pradėtas gavus Lietuvos Respublikos Seimo nario V. M. bei Lietuvos Respublikos Seimo krikščionių partijos frakcijos seniūno V. Ž. pareiškimus (b.b., 1t., b.l. 13-16). Minėti pareiškimai prokuratūrai buvo pateikti po 2010-09-13 viešojoje erdvėje paskelbtos informacijos apie galimą Vilniaus mero V. N. spaudimą Vilniaus miesto savivaldybės kontrolieriui Š. S. dėl jo atliekamų auditų, o taip pat nurodymų, kaip reikia atlikti tyrimus, naudingus valdančiajai kolicijai (b.b., 1t., b.l. 15-16). Pažymėtina, kad į Vilniaus apylinkės prokuratūrą dėl Vilniaus miesto mero V. N. galimai nusikalstamos veikos ištyrimo 2010-10-13 kreipėsi ir Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos Etikos komisija (b.b.1 t., b.l. 23-24). Taigi iš baudžaimosios bylos medžiagos nustatyta, kad buvo BPK 166 str. 1 d. nustatyti ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagrindai. Ieškovo elgesys neatitiko įstatymais nustatytų elgesio standartų, todėl buvo pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą ir atlikti kitus tyrimo veiksmus.

Ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų pagrindu buvo nustatytos galimai padarytos nusikalstamos veikos, kvalifikuotinos pagal BK 228 str. 1 d. bei 288 str. (BPK 166 str. 1 d. 1 p.).

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2011-08-12 ieškovo atstovas advokatas J. E. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrai pateikė prašymą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo (b.b. 2t., b.l. 151-155). Vilniaus miesto apylinkės prokutartūros 2011-09-14 nutarimu prašymas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo buvo atmestas kaip nepagrįstas (b.b. 2 t., b.l. 157-158). 2011-09-28 minėtas nutarimas buvo apskųstas Vilniaus apylinkės prokuratūros Vyriausiajam prokurorui (b.b. 2 t., b.l. 161-165). Išnagrinėjęs skundą Vilniaus miesto apylikės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas 2011-11-07 priėmė nutarimą atmesti skundą, kuriame buvo konstatuota, kad įtarimas pagal BK 288 str. pareikštas pagrįstai, remiantis turimais ikiteisminio tyrimo bylos duomenimis - liudytojų parodymais, garso įrašu bei kitais duomenimis (b.b. 2 t., b.l. 166). 2011-11-07 Vilniaus miesyto apylinkės prokuratūros Vyriausiojo prokuroro pavaduotojo nutarimas atmesti skundą buvo apskųstas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui, prašant panaikinti nutarimus dėl atsisakymo nutraukti ikiteisminį tyrimą bei prašant nutraukti ikiteisminį tyrimą V. N. atžvilgiu dėl BK 288 str. numatytos veikos padarymo (b.b. 2 t., b.l. 170-177). Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėja 2011-12-07 priėmė nutarimą, kuriuo nutarė atmesti įtariamojo V. N. gynėjo skundą (b.b. 2t., b.l. 181-182). 2012-04-04 ieškovo atstovas advokatas J. E. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrai pateikė pakartotinį prašymą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo (b.b. 2t., b.l. 199-204). Vilniaus miesto apylinkės prokutartūra 2012-04-19 nutarimu prašymas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo buvo atmestas kaip nepagrįstas, kuriame nurodyta, kad prokuroras, įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, yra įsitikinęs, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo V. N. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo (b.b. 2 t., b.l. 157-158). 2012-05-08 minėtas nutarimas buvo apskųstas aukštesniam prokurorui (b.b. 3t., b.l. 14-17). Minėtas skundas buvo persiųstas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui (b.b. 3 t., b.l. 13).

Atsižvelgiant į šias aplinkybes konstatuotina, kad baudžiamojo persekiojimo teisėtumas buvo patikrintas baudžiamojo proceso įstatymų nustatyta tvarka ir konstatuota, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir vykdytas pagrįstai bei teisėtai.

Ieškinyje nurodoma, kad žalos atsiradimą lėmė ir tai, jog ikiteisminis tyrimas buvo vykdomas nepateisinamai ilgai, pažeidžiant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, BPK nuostatose įtvirtintą teisę į bylos išnagrinėjimą per kiek įmanoma trumpiausią laiką.

Konvencijos, ratifikuotos Seimo 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu Nr. I-865, 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui pareikšto baudžiamojo kaltinimo klausimas turi būti išspręstas per kiek įmanoma trumpiausią laiką. Pagal EŽTT praktiką proceso trukmė turi būti vertinama atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir EŽTT praktikoje suformuluotus kriterijus. Kriterijai, kuriais remiantis turi būti vertinama baudžiamojo proceso trukmė Konvencijos nuostatų požiūriu, yra tokie: konkrečios bylos sudėtingumas, pareiškėjo elgesys, valdžios institucijų elgesys organizuojant bylos procesą (žr., pvz., Grauslys v. Lithuania, no. 36743/97, judgment of 10 October 2000, § 60, Šleževičius v. Lithuania, no. 55479/00, judgment of 13 November 2000, Girdauskas v. Lithuania, no. 70661/01, judgment of 11 December 2003, Norkūnas v. Lithuania, no. 302/05, judgment of 20 January 2009), taip pat turi būti atsižvelgiama į sprendžiamų klausimų reikšmę pareiškėjui (žr., pvz., Jablonski v. Poland, no. 33492/96, judgement of 21 December 2000, § 102).

Asmens teisė į kiek įmanoma trumpiausią procesą suponuoja atitinkamų valstybės institucijų ir jų pareigūnų pareigą daryti viską, kad procesas vyktų vengiant nereikalingo delsimo. Pareigūnai procese turi veikti atsakingai ir operatyviai. Nacionalinėje teisėje pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga įtvirtinta BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje, CK 6.263 straipsnio 1 dalyje.

Proceso delsimu gali būti pripažintas toks proceso laikotarpis, per kurį neatlikta jokių procesinių veiksmų arba tam tikrų veiksmų atlikimo trukmė konkrečiu atveju laikytina per ilga (žr., pvz., taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 6 d. nutartį civilinėje byloje A. N. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-7-7/2007).

Ginčo atveju baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimas pradėtas 2010-10-11, o pirmas įtarimas nusikalstamos veikos padarymu ieškovui pareikštas 2011-06-28. 2012-03-15 ieškovui buvo pareikštas dar vienas įtarimas dėl nusiklstamos veikos padarymo. 2012-04-11 įtariamajam V. N. buvo paskelbta apie ikiteisminio tyrimo pabaigą, o 2012-05-08 ikiteisminio tyrimo byla su kaltinamuoju aktu buvo perduota Vilniaus miesto apylinkės teismui. Taigi bendra ikiteisminio tyrimo trukmė buvo metai ir septyni mėnesiai, o nuo pirmo įtarimo ieškovui pareiškimo iki ikiteisminio tyrimo pabaigos praėjo 9 mėnėsiai. Teismo vertinimu ikiteisminio tyrimo eiga, įvertinus jos sudėtingumą dėl didelės tyrimo apimties- būtinybės gauti dokumentus iš Vilniaus miesto savivaldybės apie atliktus auditus bei kitus bylos tyrimui reikalingus dokumentus, gautų dokumentų analizė ir įvertinimas, negali būti pripažinta nepagrįstai uždelsta (b.b. 1 t., b.l. 109, 140, 2t., b.l. 1,5, 10, 11, 12). Iš baudžiamosios bylos medžiagos nustatyta, kad per visą ikiteisminio tyrimo laikotarpį buvo atlikta eilė procesinių veiksmų - apklausti liudytojai, išreikalauta medžiaga iš Vilniaus miesto savivaldybės, atliktas fonoskopinis tyrimas, todėl nėra jokio pagrindo pripažinti, kad ikiteisminis tyrimas buvo vilkinamas. Pažymėtina, kad vadovaujantis BPK 176 str. 2 d. ikiteisminio tyrimo terminai buvo pratęsiami aukštesniojo prokuroro rezoliucijomis (b.b., 1t., b.l. 4-12, 2 t., b.l. 212). Iš baudžiamosios bylos medžiagos nenustatyta, kad ieškovas manydamas, jog jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas tęsiasi per ilgai, vadovaudamasis BPK 176 str. 3 d. būtų pateikęs skundą ikiteisminio tyrimo teisėjui, kad jis atitinkamai priimtų BPK 215 str. numatytus sprendimus. Nors pagal EŽTT praktikoje įtvirtintą principinę taisyklę, kad asmeniui negali būti priekaištaujama dėl to, kad šis naudojosi visomis prieinamomis procesinėmis priemonėmis savo interesams ginti (žr., Ya?c? and Sarg?n v. Turkey, judgment of 8 June 1995, Series A no. 319‑A, § 66; Barfuss v. C. R., no. 35848/97, judgment of 31 July 2000, § 81). Tačiau pripažintina, kad ieškovo veikimas baudžiamajame procese turėjo įtakos jo trukmei. Nors ieškovas ieškinyje nurodo, kad jis tyrimo metu netrukdė jo atlikimui, o savo aktyviais veiksmais siekė, kad ikiteisminis tyrimas būtų kuo greičiau užbaigtas, tačiau iš baudžiamosios bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovas keletą kartų kviečiamas į apklausą neatvyko (b.b. 2 t., b.l. 137,138,141,143). Taip pat pažymėtina, kad ieškovas ir pats prisidėjo prie ikiteisminio tyrimo eigos, aktyviai naudodamasis procesinėmis teisėmis, teikdamas prašymus dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, skųsdamas priimtus procesinius sprendimus.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos nenustatyta, kad ikiteisminį tyrimą vykdžiusios institucijos būtų delsę vykdyti procesą ir tuo būtų pažeidinėję principinį Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą asmens teisės į operatyvų procesą reikalavimą. Iš baudžiamosios bylos medžiagos nenustatyta, kad procese šio reikalavimo pažeidimą būtų konstatavę ikiteisminio tyrimo priežiūrą vykdę prokurorai ar atitinkamai ikiteisminio tyrimo teisėjai. Iš baudžiamosios bylos medžiagos nenustatyta, kad proceso eigoje būtų buvę laikotarpių, kada iš viso nebūtų atliekami procesiniai veiksmai, ar procesas būtų buvęs prastai koordinuojamas jame dalyvavusių teisėsaugos institucijų.

Pažymėtina, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nepagrįstai ilgas, jog užsitęsė dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų. Ieškovas savo argumentus dėl per ilgo ikiteisminio tyrimo grindė tik ta aplinkybe, kad ikiteisminis tyrimas nebuvo atliktas per BPK 176 str. 1 d. 2 p. nustatytą 6 mėnesių terminą, o buvo tęstas keletą kartų, tačiau objektyvių įrodymų, pagrindžiančių, kad ikiteisminio tyrimo terminui pratęsti nebuvo pagrindo į bylą nepateikė, todėl ieškovo nurodytos aplinkybės, kad ikiteisminis tyrimas galėjo būti atliktas kur kas greičiau, vertintina tik kaip jo subjektyvi nuomonė, nepagrįsta jokiais įrodymais.

Atsižvelgdama į nurodytus motyvus teismas neturi pagrindo konstatuoti ieškovo teisės į kiek įmanoma trumpiausią bylos nagrinėjimą pažeidimą.

Ieškovas jam padarytą žalą kildina ir iš jam pritaikytos kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti, motyvuodamas, kad ši priemonė buvo paskirta nepamatuotai, nepagrįstai ir neproporcingai.

Kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti - nustatyta baudžiamojo proceso įstatyme. LR BPK 119 straipsnyje įtvirtinta galimybė skirti kardomąsias priemones siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms.

Kaip matyti iš prijungtos baudžiamosios bylos medžiagos, ieškovui 2012-03-15 Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros nutarimu buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (b.b. 2t., b.l. 113-114). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-05-28 nutartimi nutarė kaltinamajam paskirtos kardomosios priemonės nekeisti (b.b. 3 t., b.l. 27-28). Ši kardomoji priemonė buvo palikta galioti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo priimtu išteisinamuoju nuosprendžiu iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Visus savo ieškininius reikalavimus, įskaitant ir reikalavimą dėl žalos, padarytos kardomosios priemonės pritaikymu, atlyginimo, ieškovas iš esmės grindžia išteisinamuoju nuosprendžiu, kuris anot ieškovo reiškia, jog nebuvo pagrindo taikyti ieškovo atžvilgiu ir jokių baudžiamojo proceso įstatymuose numatytų prievartos priemonių. Šis ieškovo argumentas atmestinas, kaip nepagrįstas ir neatitinkantis LR CK 6.272 str. aiškinimo bei teismų praktikos aptariamos kategorijos bylose. Teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tuo atveju, jeigu taikant kardomąją priemonę būtų buvę įvykdyti neteisėti veiksmai. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti ieškovo minimų procesinių prievartos priemonių neteisėtumo. Rašytinis pasižadėjimas neišvykti buvo paskirtas pagal baudžiamajame procese numatytas procedūras, siekiant užtikrinti V. N. dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Ieškovas minėtos kardomosios priemonės paskyrimą buvo apskundęs Vilniaus miesto apylinkės Vyriausiajam prokurorui (b.b. 2t., b.l. 208-211). Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras išnagrinėjęs prašymą dėl kardomosios priiemonės panaikinimo, atmetė prašymą kaip nepagrįstą ir paliko galioti paskirtą kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti (b.b. 2 t., b.l. 214). Vyriausiasis prokuroras nutarime nurodė, kad byloje yra duomenų, kad V. N., kviečiamas atvykti tam tikru laiku pas ikiteisminį tyrimą atliekantį pareigūną, ne visada atvykdavo, nepranešdavo apie neatvykimo priežastis, būdavo išvykęs iš Lietuvos, prieš tai neįspėjęs byloje ikiteisminį tyrimą atliekantį pareigūną, ir tai yra viena iš priežasčių dėl ko užsitesė ikiteisminis tyrimas bei atsižvelgiant į tai ir buvo paskirta ši kardomoji priemonė, nepaskyrus šios švelniausios kardomosios priemonės ateityje nebūtų galimybės užtikrinti netrukdomą procesą. Kardomosios priemonės paskyrimo neteisėtumas įstatymų nustatyta tvarka atitinkamu procesiniu sprendimu nekonstatuotas. Atvirkščiai, net priėmus išteisinamąjį nuosprendį ieškovo atžvilgiu ši kardomoji priemonė palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Atsižvelgiant į visas aukščiau nurodytas aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo veiksmų taikant kardomąją priemonę- rašytinį pasižadėjimą neišvykti, o nesant veiksmų neteisėtumo, negalimas ieškovo reikalavimo dėl tokiais veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo patenkinimas.

CK 6.246 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendrojo pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pagal CK 6.272 straipsnį valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda dėl neteisėtų procesinių veiksmų. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisėsaugos institucijų procesinių veiksmų neteisėtumas gali būti konstatuotas įstatymų nustatyta tvarka, pavyzdžiui, nuosprendis, kuriuo asmuo neteisėtai nuteistas, yra panaikintas instancine tvarka dėl to, kad neteisėtas; iš esmės analogiškai spręstina apie kitų procesinių veiksmų baudžiamajame procese teisėtumą. Valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ne tik dėl neteisėto teisėsaugos institucijų veikimo ar neteisėto neveikimo, bet ir tuo pagrindu, kad jų pareigūnai nevykdo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba, bylos Nr. 3K-7-381/2003; išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-183/2006). Pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga nacionalinėje teisėje įtvirtinta BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje, CK 6.263 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. M. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-196/2007), tačiau ne bet koks baudžiamosios ar baudžiamojo proceso teisės pažeidimas pripažįstamas neteisėtu veiksmu, dėl kurio galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė. Šia prasme siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese (mutatis mutandis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-414/2012).

Aplinkybė, kad 2013-02-26 Vilniaus miesto apylinkės teismas ieškovo atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį, kurį Vilniaus apygardos teismas 2013-06-14 nutartimi paliko nepakeistą, nesudaro pagrindo teigti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai ieškovo atžvilgiu buvo savaime neteisėti, teismui nenustačius ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokurorų neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškinio dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu byloje sudaro 16,55 Eur, ieškinį atmetus jos valstybės naudai priteistinos iš ieškovo (CPK 92 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos LR CPK 259-270 str., teismas

nusprendžia:

ieškovo V. N. ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo V. N., a.k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 16,55 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.