- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-01-12
- Bylos Nr.
- ATP-13-300/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 4-07-3-02804-2011-2
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Vidmantas Mylė
- Kategorijos
- 39.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.4.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Vidmantas Mylė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal V. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 23 d. nutarties V. D. administracinio teisės pažeidimo byloje, kuria V. D. skundo netenkino ir paliko galioti 2011-10-27 Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo poskyrio specialisto nutarimą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. D. nubaustas už tai, kad 2011 m. spalio 25 m. 12.15 min. Šiauliuose, (duomenys neskelbtini) gatvėje, vairuodamas transporto priemonę „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), važiavo per reguliuojamą geležinkelio pervažą, degant draudžiamam šviesoforo signalui, tokiu būdu pažeidė Kelių eismo taisyklių 173 punktą ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau–ATPK) 125 straipsnyje. Už tai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo poskyrio specialisto V. Č. nutarimu V. D. nubaustas 200 (dviejų šimtų) litų dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 (dviems) mėnesiams.
Šalies argumentai
V. D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 23 d. nutartį ir priimti naują nutarimą, paskiriant 300 Lt baudą, be teisės vairuoti transporto priemones atėmimo. Apeliantas nurodo, kad nesutinka su skundžiama nutartimi, kadangi ji priimta neišnagrinėjus visų bylai svarbių aplinkybių, todėl yra neteisėta ir naikintina. Pasak apelianto, 2011 m. spalio 25 d. per pervažą, degant draudžiamam šviesoforo ženklui, jis pravažiavo ne iš blogos valios, o siekdamas išvengti pavojaus kitiems eismo dalyviams, pasverdamas du lygiaverčius gėrius, t. y. formalų Kelių eismo taisyklių laikymąsi ir avarinės situacijos išvengimą. Apelianto teigimu, svarbu tai, kad šviesoforo signalas užsidegė likus vos 15 metrų iki pervažos. Jam važiuojant leidžiamu greičiu (60 km/h) ir likus minėtam atstumui iki pervažos, stabdymo manevras būtų lėmęs jo automobilio sustojimą būtent pervažoje, kas iš esmės apelianto manymu būtų sukėlęs avarinę situaciją, todėl siekdamas išvengti avarinės situacijos ir atsižvelgdamas į tai, kad draudžiamas signalas tik užsidegė, geležinkelio linijoje nebuvo matyti jokios bėgiais judančios transporto priemonės, nusprendė važiuoti per pervažą, nors jau degė draudžiamas šviesoforo signalas, todėl apelianto manymu jis veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis. Taip pat nurodo, kad apylinkės teismas visiškai nenagrinėjo aplinkybės, jog ši geležinkelio pervaža esanti (duomenys neskelbtini) gatvėje, yra skirta aptarnauti tik itin trumpą ir labai retai naudojamą bėgių liniją tarp dviejų gamybinių pastatų, kuria išimtinai naudojasi tik kelios bendrovės. Pažymi, kad šia bėgių linija nevažiuoja keleiviniai ar krovininiai lokomotyvai su ilgais sąstatais. Apeliantas pakartotinai nurodo, kad jis užsiima individualia veikla – automobilių pardavimu, jis privalo kiekvieną dieną vykti į įvairias Lietuvos vietas, yra vienintelis šeimos maitintojas, žmona nedirba, augina dvi mažametes dukras. Bei teigia, kad gyvena kaimiškoje vietovėje, kurioje nėra nei budinčio gydytojo, nei elementarios maisto prekių parduotuvės, o šalia nėra artimųjų giminaičių, kurie galėtų padėti nuvykti į miestą, esant būtinybei. Todėl netekęs teisės vairuoti, jis negalės pasirūpinti savo šeima ir jos sveikata. Nurodo, kad labai gailisi dėl padaryto pažeidimo.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
ATPK 125 straipsnyje numatyta, jog važiavimas per geležinkelį tam neskirtose vietose, kitų transporto priemonių, sustojusių prieš pervažą praleisti traukinio, apvažiavimas, įvažiavimas į pervažą esant draudžiamam šviesoforo ar pervažos budėtojo signalui arba kai užtvaras yra nuleistas arba pradeda leistis, savavališkas užtvaro pakėlimas arba jo apvažiavimas, įvažiavimas į pervažą, jeigu už jos yra kliūtis, kuri verstų vairuotoją sustoti pervažoje, specialiai transportuoti neparengtų žemės ūkio, kelių, statybos ir kitų mašinų gabenimas per pervažą, taip pat kelio ženklo „Stop“ reikalavimo nesilaikymas, kai jis pastatytas prieš geležinkelio pervažą, užtraukia baudą vairuotojams nuo trijų šimtų iki penkių šimtų litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo dviejų iki keturių mėnesių.
Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, daro išvadą kad, apylinkės teismas teisingai įvertino byloje esančius duomenis ir pagrįstai netenkino V. D. skundo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, V. D. padarė vieną iš pavojingiausių administracinių teisės pažeidimų, sukeliantį pavojų ne tik eismo saugumui, bet ir žmonių gyvybei, bei sveikatai. Už tai jam paskirta minimali ATPK 125 straipsnio sankcijoje numatyta administracinė nuobauda.
Žemesnės instancijos teismas
Kelių eismo taisyklių 28 punktas numato, kad transporto priemonių vairuotojai privalo kelyje visada elgtis taip, kad nesukeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams ir nesudarytų kliūčių jų eismui. Kelių eismo taisyklių 133 punktas numato, kad vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas.
Todėl apelianto teiginiai apie tai, kad jo stabdymas būtų sukėlęs avarinę situaciją, negali būti laikomi lengvinančiais V. D. atsakomybės, kadangi jis turėjo pareigą elgtis atsargiai ir prieš pervažą važiuoti tokiu greičiu, kad būtų galėjęs sustabdyti transporto priemonę iki pervažos. Apelianto nurodytos aplinkybės apie geležinkelio pervažos mažareikšmiškumą yra nepagrįstos, kadangi minima geležinkelio pervaža yra pažymėta skiriamaisiais ženklais (šviesoforu), ja vyksta bėginių transporto priemonių eismas, todėl šie teiginiai atmetami kaip nepagrįsti.
ATPK 17 straipsnyje numatytos būtinojo reikalingumo sąlygos, kai administraciniu teisės pažeidimu nelaikomas veikimas, kuris kad ir numatytas šiame kodekse arba kitose normatyviniuose aktuose dėl administracinių teisės pažeidimų, bet padarytas būtinojo reikalingumo būklėje, tai yra siekiant pašalinti pavojų, gresiantį valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai, jeigu šis pavojus tomis aplinkybėmis negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga negu išvengtoji žala. Įvertinus administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, daroma išvada, kad V. D. veikoje nėra veikimo būtinojo reikalingumo būklėje sąlygų, kadangi jis nesiekė pašalinti pavojaus, gresiančio valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai.
Galimybę skirti švelnesnę nuobaudą, nei numatyta straipsnio sankcijoje, arba jos neskirti numato ATPK 30¹ straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, atsižvelgiant į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali būti skiriama mažesnė nuobauda, nei sankcijoje numatyta minimali, arba švelnesnė nuobauda, nei numatyta sankcijoje, arba administracinė nuobauda gali būti visai neskiriama. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas teismų praktiką dėl ATPK 30¹ straipsnio taikymo, yra ne kartą pažymėjęs, jog mažesnės nuobaudos, nei sankcijoje numatyta minimali, ar švelnesnės nuobaudos, nei numatyta sankcijoje, skyrimas, arba administracinės nuobaudos neskyrimas yra sietini tik su tam tikrų išskirtinių aplinkybių, kurios gali būti vertinamos pažeidėjo naudai kaip ypatingai švelninančios jo atsakomybę, konstatavimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N756-403/2010, N444-633/2011).
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktą medžiagą, daro išvadą, kad byloje nėra išskirtinių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima švelninti V. D. atsakomybę, todėl pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. D. nuobaudą už ATPK 125 straipsnyje numatytą pažeidimą, pagrįstai netaikė ATPK 30¹ straipsnio nuostatų.
Tai, kad V. D. prisipažįsta ir gailisi dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kuri buvo įvertinta skiriant minimalią administracinę nuobaudą. Tai, kad V. D. yra vienintelis šeimos maitintojas, žmona nedirba, augina dvi mažametes dukras, bei tai, kad gyvena kaimiškoje vietovėje, kurioje nėra nei budinčio gydytojo, nei maisto prekių parduotuvės, nėra ypatingos ar išskirtinės aplinkybės, kurios galėtų būti vertinamos kaip ypatingai švelninančios V. D. atsakomybę. Tai, kad V. D. verčiasi automobilių prekyba, nėra išskirtinė aplinkybė, kadangi administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens darbas, siejamas su poreikiu vairuoti transporto priemones, savaime nepripažįstamas ypatinga aplinkybe, turinčia lemti išskirtinai švelnios nuobaudos taikymą ir nesuteikia jokio esminio prioriteto, svarstant administracinės atsakomybės švelninimą. Ši taisyklė, atsižvelgiant į padarytų administracinių teisės pažeidimų pavojingumą, taikytina ir tais atvejais, kai pažeidimą padariusio asmens pareigos yra tiesiogiai susijusios su transporto priemonės vairavimu, o darbinės pajamos yra pažeidimą padariusio asmens pagrindinis pragyvenimo šaltinis (žr., pvz., administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. N1–1378/2007, Nr. N63?940/2010). Administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti ir siekiant juos auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 str.). Taigi, administracine nuobauda siekiama ir nubaudimo, ir prevencinių tikslų. Skiriama nuobauda turi nubausti teisės pažeidėją, sukelti jam atitinkamas neigiamas pasekmes. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime nėra laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tuo kas išdėstyta daro išvadą, kad Šiaulių miesto apylinkės teismas priimdamas 2011 m. lapkričio 23 d. nutartį V. D. administracinio teisės pažeidimo byloje tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir kitas aplinkybes, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl naikinti šią teismo priimtą nutartį ir priimti naują nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje apelianto skunde nurodytais motyvais neturi teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.