Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios N. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 13 d. nuosprendžio, kuriuo N. K. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš N. K. priteista nukentėjusiajam L. Č. – 7000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir nukentėjusiajai J. M. – 10000 Lt turtinei ir neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. K. nuteista už tai, kad savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), nuo 2012 m. balandžio 19 d. 10.00 val. iki 2012 m. balandžio 20 d. 02.40 val., būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, dėl tarpusavio nesutarimų kilusio konflikto metu tyčia sudavė ne mažiau kaip keturis smūgius kumščiu P. Č. į krūtinės ląstos kairiąją pusę, kairiąją ranką bei pilvo dešinę pusę, tuo padarydama nukentėjusiajam poodines kraujosruvas krūtinės ląstos kairėje, kairio žasto viduriniame trečdalyje nugariniame paviršiuje, poodinę kraujosruvą pilvo dešinėje pusėje, kraujosruvą pilvo dešinės pusės minkštuosiuose audiniuose, kepenų dešinės skilties plyšimą, dėl kurio, išsivysčius ūmiam vidiniam nukraujavimui į pilvo ertmę, P. Č. mirė, tokiu būdu tyčia jį nužudė.

Nuteistoji nesutinka su nuosprendžiu paskirta bausme ir nurodo, kad nusikalto pirmą kartą, netyčia. Pažymi, jog teismas pripažino jos atsakomybę lengvinančia aplinkybę, kad veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusiojo elgesys. Nuteistoji, prašydama sušvelninti paskirtą bausmę, teigia, kad jos veiksmai buvo savigyna, ji gynė savo išdidumą ir savigarbą. Teigia, kad labai gailisi, tikslo nužudyti nukentėjusįjį neturėjo, nepagalvojo, kad suduoti smūgiai tvirto sudėjimo vyrui (nuteistoji smulkaus sudėjimo) sukels tokias sunkias pasekmes, juolab, kad pats nukentėjusysis smūgių nesureikšmino, juokavo, be to, nebuvo jokių akivaizdžių požymių, kad smūgiai jam kenkia, nes priešingu atveju būtų kvietusi medicinos pagalbą. Nuteistoji pastaruosius keletą metų P. Č. medicinos pagalbą kviesdavo dažnai, apie tai informuodavo jo motiną, rūpinosi, globojo jį.

Nuteistoji apeliaciniame skunde abejoja teismo medicinos ekspertų išvadomis, neatmeta galimybės, kad P. Č. galėjo mirti ir ne nuo jos suduotų smūgių. Ekspertai nepaneigė, kad kepenų skilties plyšimas galėjo įvykti ir krentant atsitrenkus į bukus daiktus, be to, apeliantės nuomone, nukentėjusiajam konstatuota kepenų riebalinė distrofija taip pat galėjo įtakoti kepenų plyšimą. Ekspertas nėra įvardinęs nuo ko konkrečiai trūko kepenys. Nuteistosios butas labai mažas, todėl neatmetama atsitrenkimo tikimybė. Be to, ekspertai nenustatė tikslaus nukentėjusiojo mirties laiko. Po nuteistosios suduotų smūgių jie dar pusę dienos gėrė alkoholį, kalbėjo ir linksminosi. Sutuoktiniams nuėjus miegoti, nukentėjusysis jautėsi gerai, niekuo nesiskundė. Nukentėjusysis galėjo susimušti krisdamas arba eidamas į lauko tualetą, kepenys jam galėjo plyšti ir nuo didelio kiekio alkoholio. Nuteistoji taip pat nurodo, kad nukentėjusiajam kelis smūgius sudavė ir A. M., ji smūgius sudavė ne į pilvą, o į krūtinės sritį. Be to, ji girdėjo, kad nukentėjusysis prieš įvykį buvo sumuštas, nes prieš savaitę – dvi buvo pavogęs dujų balioną. Nuteistoji matė, kaip pas P. Č. buvo atėjusi jos pažįstama Irena K. su draugu, kuri papasakojo, kad P. Č. iš jos motinos pavogė dujų balioną ir kad jam ši vagystė geruoju nesibaigs. Įvykio dieną, apie 10 – 11 val., apeliantė su sugyventiniu sutiko P. Č., kuris skundėsi bloga savijauta, jiems atėjus į namus, pamatė ant P. Č. skruosto kraują, skruostas buvo sumuštas, su gelsvai žalsva mėlyne, kruvinas, jis nesakė, kas jam atsitiko. Nuteistoji daro prielaidą, kad tą rytą P. Č. galėjo būti sumuštas savo namuose, juo labiau, kad ekspertizės išvadoje nurodyta, kad su tokia trauma žmogus gali būti veiksnus parą laiko. Atkreipia dėmesį, jog šios versijos teismas netyrė.

Nuteistosios apeliaciniame skunde pažymima, kad suimta ji išsigando, sutriko, duodama papildomus parodymus gerokai perdėjo A. M. suduotų smūgių skaičių, be to, jai buvo daromas psichologinis spaudimas, o laiške išdėstytas prašymas, kad A. M. prisiimtų kaltę, turi būti vertinamas kaip pagalbos šauksmas. Laišku ji norėjo priminti A. M. tos dienos įvykius.

Nuteistoji nurodo, jog ji neagresyvi, nekonfliktiška, prieš septynerius – aštuonerius metus gindamasi peiliu įdūrė nukentėjusiojo sūnui į koją, nes pastarasis užpuolė ją su kirviu. Taip pat nurodo, kad dirba, viena augina tris vaikus, jiems reikalinga jos parama ir palaikymas. Apeliantė teigia, jog aštuoni mėnesiai suėmime yra pakankama bausmė, ji suprato savo elgesį ir netinkamą gyvenimo būdą.

Nuteistoji apeliaciniu skundu taip pat nesutinka su teismo nuosprendžiu priteistos turtinės ir neturtinės žalos dydžiu. Mano, jog bendras 17000 Lt žalos dydis yra per didelis, nehumaniškas, ji negalės uždirbti tokios didelės pinigų sumos, prašo ją sumažinti ir leisti mokėti dalimis. Apeliantė girdėjo nukentėjusiąją J. M. sakant, kad pinigai bus panaudoti nukentėjusiojo kapui sutvarkyti, paminklą pastatyti, tačiau jis iki šiol nėra tvarkomas. Nuteistoji galėtų jai padėti sutvarkyti ir prižiūrėti kapą.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistosios gynėja prašė nuteistosios apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusioji prašė nuteistosios apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistoji N. K. apeliaciniu skundu prašydama sušvelninti jai paskirtą bausmę, nurodo, jog ji gynėsi, tikslo nužudyti nukentėjusįjį neturėjo, taip pat abejodama teismo medicinos ekspertų išvadomis teigia, kad P. Č. galėjo mirti ir ne nuo jos suduotų smūgių, daro prielaidą, kad nukentėjusysis galėjo būti sumuštas savo namuose ryte, galėjo susimušti krisdamas arba eidamas į lauko tualetą, kepenys jam galėjo plyšti ir nuo didelio alkoholio kiekio. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas tiesiogiai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, taip pat nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistosios N. K. kaltės ir jos padarytos veikos teisinės kvalifikacijos. Teismas savo išvadas pagrindė byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu, byloje esantys faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka. Įrodymai buvo įvertinti nepažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Nuteistosios N. K. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, kadangi jie atitinka būtent šio baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo sudėtį.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs įstatymo nustatyta tvarka surinktus įrodymus, nustatė, kad N. K., kilusio konflikto metu tyčia sudavė ne mažiau kaip keturis smūgius kumščiu nukentėjusiajam į krūtinės ląstos kairiąją pusę, kairiąją ranką bei pilvo dešinę pusę, padarydama nukentėjusiajam poodines kraujosruvas krūtinės ląstos kairėje, kairio žasto viduriniame trečdalyje nugariniame paviršiuje, poodinę kraujosruvą pilvo dešinėje pusėje, kraujosruvą pilvo dešinės pusės minkštuosiuose audiniuose, kepenų dešinės skilties plyšimą, dėl kurio, išsivysčius ūmiam vidiniam nukraujavimui į pilvo ertmę, P. Č. mirė.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog apeliantė neneigia sudavusi nukentėjusiajam smūgius, tačiau abejoja mirtį lėmusių sužalojimų padarymo aplinkybėmis, bei pačios apeliantės vaidmeniu padarant šiuos sužalojimus. Šios aplinkybės kontekste ypatingą reikšmę turi duomenys, užfiksuoti teismo medicinos specialisto išvadose. Teismo medicininį tyrimą atlikęs bei specialisto išvadą Nr. M 150/12 (06) pateikęs ekspertas konstatavo, kad sužalojimai P. Č. galėjo būti padaryti penkių trauminių poveikių pasekoje. Tame tarpe kepenų dešinės skilties sužalojimas galėjo būti padarytas vieno trauminio poveikio pasekoje į pilvo dešinę pusę. Kepenų dešinės skilties plyšimas galėjo būti padarytas tiek ir spiriant koja, tiek ir pačiam krentant ir pilvo dešine puse atsitrenkiant į kietus bukus daiktus. Neatmetama galimybė, kad šis sužalojimas galėjo gautis ir suduodant smūgį alkūne į pilvo dešinę pusę. Ekspertas nurodė, kad atliekant P. Č. lavono teismo medicininį tyrimą, konstatuota kepenų riebalinė distrofija, tačiau nėra jokių medicininių duomenų, kad ši liga galėtų turėti įtakos kepenų sužalojimui, dėl kurio įvyko mirtis (t. 1, b. l. 31-36). Apklausta tesiamajame posėdyje nuteistoji N. K. parodė, jog jai pradėjus su P. Č. šokti, pastarasis ėmė prie jos priekabiauti, liesti kojas, už ką ji jam gal 2-3 kartus kumščiu smogė į krūtinę, susėdus toliau gerti, P. Č. jai sugriebė už šlaunies, ji vėl kelis kartus kumščiu sudavė nukentėjusiajam į šoną (t. 3, b. l. 35, 36). Iš parodymų patikrinimo vietoje 2012-11-14 protokolo matyti, kad, dalyvaujant teismo medicinos ekspertui L. U., N. K. ranka trenkė manekenui į kairę ranką ir paaiškino, kad jai šokant su P. Č., jis prie jos pradėjo priekabiauti, dėl ko ji jam trenkė per ranką ir rankomis atstūmė nuo savęs vieną kartą ir dar kartą jį abiem rankomis stipriai pastūmė link lovos, nuo ko P. Č. krito ant lovos ir į krosnies sienelę atsimušė galva. Tęsdama savo parodymus, N. K. parodė, jog jai atsisėdus po kurio laiko P. Č. iš dešinės, jis ranka suėmė jai už kojos, dėl ko ji, sėdėdama, kairės rankos kumščiu visa jėga 2-3 kartus trenkė jam į dešinįjį šoną (t. 2, b. l. 61-68). Byloje esančia specialisto išvada Nr. pM 116/150/12 (06) nustatyta, jog po stipraus pastūmimo ir nuo stipraus kritimo ant lovos, galvai atsitrenkus į krosnies sienelę, kaip parodymų patikrinimo metu nurodė N. K., P. Č. kepenys negalėjo būti sužalotos. Tikėtina, kad nuo suduotų N. K. smūgių rankos kumščiais į pilvo dešinę pusę P. Č. galėjo gautis įtrūkimai kepenų dešinėje skiltyje. Kitų kokių nors sužalojimų pilvo srityje, išskyrus poodinę kraujosruvą pilvo dešinėje pusėje, neužfiksuota (t. 1, b. l. 40-42).

Nuosprendį priėmęs teismas, įvertinęs nuteistosios parodymus ir sugretinęs juos su kitais byloje surinktais duomenimis, užfiksuotais aptartose specialistų išvadose, padarė pagrįstą išvadą, kad būtent N. K. suduotais kumščiu smūgiais nukentėjusiajam padarytas toks sveikatos sutrikdymas, kuris ir buvo mirties priežastimi.

Apeliaciniame skunde apeliantė taip pat nurodo, jog tikslo nužudyti nukentėjusįjį neturėjo, nepagalvojo, kad suduoti smūgiai sukels tokias pasekmes. Pagal nustatytas bylos aplinkybes tarp nuteistosios N. K. veiksmų ir nukentėjusiojo P. Č. mirties yra būtinasis priežastinis ryšys. Teismų praktikoje būtinasis priežastinis ryšys nustatomas atsižvelgiant į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga padariniams atsirasti, ar atsiradę padariniai buvo dėsningas veikos rezultatas. Akivaizdu, jog nuteistosios atlikti veiksmai ir atsiradę padariniai – nukentėjusiojo mirtis, buvo dėsningas veikos rezultatas. Byloje nėra duomenų, kad prieš nukentėjusįjį būtų smurtavę kiti asmenys. Nagrinėjamoje byloje tarp nuteistosios veiksmų ir kilusių padarinių nebuvo įsiterpęs joks kitas veiksnys, kuris būtų turėjęs įtakos nukentėjusiojo mirčiai. Šioje byloje nenustatyta jokių aplinkybių, paneigiančių būtinojo priežastinio ryšio buvimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad skirtingą daromos veikos pavojingumo suvokimą lemia skirtingas pačios veikos objektyvus pavojingumas, o tai atsispindi žmogaus sąmonėje. Todėl N. K., didele jėga kumščiu smogdama ne vieną kartą nukentėjusiajam į krūtinę ir pilvą, suprato, jog tokiais veiksmais gali sukelti sunkias pasekmes, ir nors jų nesiekė, tačiau sąmoningai leido joms kilti, todėl tokiu atveju negalima kalbėti apie neatsargią kaltę, kuriai reikia tokio psichinio santykio su veika, kuris numato arba daromos veikos pavojingumo nesuvokimą, arba tik savo veiksmų rizikingumo suvokimą. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog N. K. nužudė nukentėjusįjį netiesiogine tyčia.

Apeliaciniame skunde N. K. taip pat nurodė, jog jos veiksmai buvo savigyna, ji gynė savo išdidumą ir garbę. Iš nuteistosios parodymų ir kitų bylos duomenų matyti, kad konfliktą inicijavo nukentėjusysis P. Č., kuris išgertuvių metu prie jos priekabiavo, ji jį pastūmė, vėliau, nukentėjusiajam vėl pradėjus čiupinėti jos kojas, nuteistoji jam sudavė keletą kartų kumščiu į dešinįjį šoną. Pirmosios instancijos teismas pripažino nukentėjusiojo elgesį provokuojančiu, turėjusiu įtakos N. K. nusikalstamai veikai, nurodė, kad atsižvelgiama skiriant bausmę. Apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija sprendžia, kad teismo nustatytos aplinkybės neduoda pagrindo pripažinti, jog N. K. veikė būtinosios ginties sąlygomis, nes nenustatytas pavojingas kėsinimasis – nukentėjusiojo veiksmas, nuteistosios šlaunų grabinėjimas, negali būti laikomas pavojingu kėsinimusi. Nuteistoji niekada neteigė, kad baiminosi dėl galimo nukentėjusiojo smurto ir gindamasi sudavė P. Č., priešingai, apeliaciniame skunde nuteistoji nurodė, kad P. Č. suduotų smūgių nesureikšmino, juokavo. Nukentėjusysis konflikto metu neturėjo jokio įrankio, nekėlė realaus pavojaus N. K.. Dėl to, kolegijos manymu, nuteistajai nereikėjo nuo nukentėjusiojo gintis taip agresyviai ir pavojingai – visa jėga kumščiu smogiant keletą kartų į gyvybiškai svarbią kūno dalį – pilvą, nuteistosios veiksmus lėmė ne būtinybė gintis nuo nukentėjusiojo, bet pyktis dėl jo netinkamo elgesio.

Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus, akivaizdus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, akivaizdumas – kai jis yra pradėtas arba tiesiogiai gresia besiginančiojo teisėms. Pagal teismų praktiką būtinosios ginties situacijai konstatuoti nepakanka nustatyti, kad viena iš konfliktuojančių pusių yra fiziškai pajėgesnė; šis faktas nėra pagrindas teigti, kad automatiškai atsiranda pavojingas kėsinimasis. Vien tai, kad tam tikras asmuo dėl savo fizinio pajėgumo gali būti vertinamas kaip pavojingas, dar nesudaro situacijos, kurioje galima būtinoji gintis, nes šis baudžiamosios teisės institutas skirtas gintis nuo pavojingų kėsinimųsi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-173/2011).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad bausmė visais atvejais yra individuali prievartos priemonė, skiriama konkrečiam asmeniui už konkrečią nusikalstamą veiką. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka bausmės paskirtį, numatytą BK 41 straipsnio 2 dalyje. Pažymėtina, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje nuoseklia tvarka yra išdėstyti bausmės skyrimo tikslai, kurių visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas yra viena pagrindinė baudžiamajame įstatyme įtvirtinta bausmės paskirtis, jis užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, o skiriama bausmė turi būti adekvati veikai, t. y. bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę vadovaudamasis įstatymo sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. BK 129 straipsnio 1 dalis, pagal kurią N. K. buvo paskirta dešimties metų laisvės atėmimo bausmė, numato laisvės atėmimo bausmę nuo septynerių iki penkiolikos metų. Iš nuosprendyje išdėstytų bausmės skyrimo motyvų matyti, jog teismas, nuteisdamas N. K. dešimties metų laisvės atėmimo bausme, atsižvelgė į BK 54 straipsnio 1, 2 dalies bei BK 61 straipsnio 1, 2 dalies nuostatas ir įvertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, nuteistosios asmenybę charakterizuojančius duomenis bei atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Pirmosios instancijos teismas paskyrė N. K. laisvės atėmimo bausmę mažesnę nei straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Tokia bausmė, teisėjų kolegijos nuomone, nelaikytina per griežta, byloje nustatytos aplinkybės neduoda pagrindo dar labiau sušvelninti N. K. paskirtą bausmę. Apeliaciniame skunde akcentuojama nuteistosios asmenybė – neagresyvi, nekonfliktiška, dirbo, viena augino tris vaikus, taip pat nėra pagrindas švelninti bausmę, nurodytų aplinkybių nepatvirtina ir bylos medžiaga. Bylos duomenimis nustatyta, jog apeliantė bausta administracine tvarka (t. 2, b. l. 103-104), įrašyta į priklausomybės ligų kabineto įskaitą (t. 2, b. l. 94), nedirba (t. 2, b. l. 101, 102), be to, pati nuteistoji N. K. neneigia, kad esant konfliktinei situacijai panaudoja peilį (t. 3, b. l. 36), teisiamajame posėdyje kaip liudytoju apklaustas I. K. taip pat parodė, jog mama (N. K.) naudoja smurtą, stveria peilius (t. 3, b. l. 14).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas iš nuteistosios N. K. priteisė viso 17000 Lt neturtinei bei turtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė priteistinos neturtinės žalos kriterijus ir juos aptarė, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nurodytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų vertinti kitaip ir su jais sutinka. Iš N. K. apeliacinio skundo turinio matyti, kad ji nesutikdama su priteistos turtinės ir neturtinės žalos dydžiu, nurodo, kad žalos dydis yra per didelis, nehumaniškas, tokios didelės pinigų sumos ji negalės uždirbti. Šiuo atveju nukentėjusioji J. M. neteko sūnaus, nukentėjusysis L. Č. – tėvo, jie neabejotinai dėl tokios netekties patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinį sukrėtimą, todėl teismo priteista viso 17000 Lt piniginė kompensacija nėra nei per didelė, nei nepagrįsta. Kolegija taip pat pažymi, kad pagal jau įtvirtintą ir galiojančią teismų praktiką vertinant neturtinės žalos dydį sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju žalą padariusio asmens turtinė padėtis nelaikoma lemiančiu kriterijumi. Be to, nustatant neturtinę žalą, įvertinamos ne tik aplinkybės, kurios rodo kaltininko turtinę padėtį žalos priteisimo momentu, bet ir tos, kurios leidžia spręsti apie turtinės padėties pasikeitimą ateityje (pvz., žalą padaręs jauno amžiaus asmuo gali įsidarbinti, įgyti turto ir pan.). Tokios aplinkybės nustatytos ir šioje byloje. Nuteistojo N. K. yra pakankamai jauno amžiaus, darbinga, todėl ateityje iš jos priteistą neturtinę, o taip pat ir turtinę žalą atlyginti turės galimybę. Įvertinusi visas šias aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priteista neturtinės žalos atlyginimo suma atitinka visus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje numatytus, taip pat ir sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl mažinti priteisto žalos atlyginimo dydį pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios N. K. apeliacinį skundą atmesti.