Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laimos Garnelienės, Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės (apeliantės) V. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. Z. ir P. Z. ieškinį atsakovei V. A. , dalyvaujant tretiesiems asmenims G. Z. , O. Z. , S. B. , Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarėms L. Š. ir D. S. , dėl sandorio pripažinimo galiojančiu ir paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Tretieji asmenys Vilniaus rajono 1 –ojo notarų biuro notarės L. Š. ir D. S. su ieškiniu dalyje dėl paveldėjimo teisių liudijimų pripažinimo negaliojančiais nesutiko, kadangi mirus V. A. , jo palikimą priėmė sutuoktinė V. A. , jai išduoti paveldėjimo teisės liudijimai, o išduodant juos buvo atlikti visi būtini veiksmai, notarams pateikti oficialūs ir abejonių negalintys kelti dokumentai, patvirtinantys, kad paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimuose nurodytas turtas priklausė mirusiajam, nebuvo niekam perleistas bei kad turto įpėdinė buvo vienintelė atsakovė, išreiškusi valią priimti V. A. palikimą.

Rezoliucinė dalis

1) pripažinti galiojančia 2000 m. gegužės 31 d. tarp ieškovų V. Z. , P. Z. bei atsakovės V. A. ir V. A. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią V. A. ir V. A. pardavė, o V. Z. ir P. Z. nupirko bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise 0,0618 ha žemės sklypą, esantį Vilniaus m. sav., Vilniaus m., Dvarčionių g., SB „Dvarčionys“, sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), bei 0,0607 ha žemės sklypą, esantį Vilniaus m. sav., Vilniaus m., Dvarčionių g. SB „Dvarčionys“, sklypo Nr. (duomenys neskelbtini);

2) pripažinti negaliojančiu 2005 m. gegužės 20 d. nuosavybės teisės į dalį bendro sutuoktinių turto liudijimą, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarės L. Š. ;

3) pripažinti negaliojančiu 2005 m. gegužės 20 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarės L. Š. , dalyje dėl ½ dalies 618 kv. m. žemės sklypo, esančio Dvarčionių g., Vilniaus m., Vilniaus m. sav., SB „Dvarčionys“, sklypo Nr. (duomenys neskelbtini);

4) pripažinti negaliojančiu 2007 m. liepos 9 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, reg. Nr. 5727, išduotą Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarės D. S. ;

5) priteisti iš atsakovės V. A. ieškovų V. Z. ir P. Z. naudai 4407,92 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 119 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Teismas tenkino ieškinio reikalavimą dėl pirkimo pardavimo sutarties sudarymo fakto 2000 m. gegužės mėnesį, remiantis 1964 m. CK 58 straipsnio 5 dalies ir analogiška CK 1.93 straipsnio 4 dalies nuostata, numatančia, kad jeigu viena iš šalių visiškai ar dalinai įvykdė sandorį, kuriam būtinas notarinis patvirtinimas, o antroji šalis vengia sandorį notariškai įforminti, tai teismas, įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu, turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Teismas iš šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų ir byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, kad 2000 m. gegužės ginčo šalys atliko atitinkamus veiksmus žemės sklypams parduoti ir pirkti. Tai, kad ieškovė V. Z. 2000 m. balandžio 19 d. pardavė savo dviejų kambarių butą, patvirtina, jog ieškovai tuo laikotarpiu ieškojo naujos gyvenamosios vietos, dėl ko galėjo priimti ieškovės V. Z. sesers – atsakovės V. A. ir jos sutuoktinio V. A. pasiūlymą pirkti jų žemės sklypus, esančius sodininkų bendrijoje, gyvenamojo namo statybai. Ta aplinkybė, kad originalūs nuosavybės teisių į žemės sklypus, esančius Vilniaus m., SB „Dvarčionys“, sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), įgijimo dokumentai yra pas ieškovus, leidžia spręsti, jog 2000 m. gegužės mėnesį, įvykus minėtų žemės sklypų pirkimo-pardavimo sandoriui, atsakovė su sutuoktiniu įvykdė vieną iš pardavėjo pareigų – perdavė ieškovams, kaip naujiems sklypų savininkams, nuosavybės teisių dokumentus ir tokiu būdu pripažino, jog žemės sklypai perduotini naujų savininkų dispozicijon. Byloje esantys įrodymai leidžia daryti pakankamai įtikinamą išvadą, kad ieškovai su savo vaikais iš esmės nuo pat 2000 m. vidurio apsigyveno SB „Dvačionys“ sklypuose Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), iš pradžių gyveno ten buvusiame sodo namelyje, o vėliau pradėjo gyvenamojo namo statybas, pasistatė gyvenamąjį namą, jame apsigyveno ir iki šiol gyvena, visą laiką mokėjo mokesčius sodininkų bendrijai „Dvarčionys“ ir buvo laikomi jos nariais. Tai reiškia, kad nupirkę iš atsakovės V. A. ir jos sutuoktinio V. A. žemės sklypus, ieškovai pradėjo juos valdyti, jais naudotis, rūpintis, prižiūrėti ir tvarkyti kaip savo nuosavybę. Teismas taip pat konstatavo, jog dviejų žemės sklypų, esančių Vilniaus m., SB „Dvarčionys“, pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo bei jos vykdymo, o tuo pačiu ir atsakovės V. A. vengimo įforminti sutartį notarine tvarka faktus patvirtina ir byloje apklaustų liudytojų parodymai. Teismas netaikė 1964 m. CK 58 straipsnio 2 dalyje ir 2000 m. CK 1.93 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto liudytojų parodymų kaip įrodinėjimo priemonės ribojimo sutarties sudarymo bei įvykdymo faktui patvirtinti, kadangi sprendė, jog formalus teisės normų taikymas sąlygotų akivaizdžiai neteisingo ir nesąžiningo teismo sprendimo priėmimą (CPK 3 straipsnis, CK 1.5 straipsnis). Teismas nustatė, kad absoliuti dauguma byloje apklaustų liudytojų parodė, kad visai šeimai yra žinoma ir savaime suprantama aplinkybė, kad atsakovė V. A. su sutuoktiniu V. A. pardavė savo seseriai, t. y. ieškovei V. Z. , ir jos sutuoktiniui P. Z. (kurie tuo metu buvo pardavę savo butą) du žemės sklypus, esančius Vilniaus m., Dvarčionių g., SB „Dvarčionys“, už 5000 JAV dolerių, kuriuos ieškovai sumokėjo grynais pinigais. Šie liudytojai parodė, kad sutartis buvo sudaryta Apenkinų bute (duomenys neskelbtini), tačiau nebuvo tinkamai įforminta, kadangi šalys (seserys) pasitikėjo viena kita, buvo artimi giminaičiai, o atsakovė vis žadėjo įforminti sutartį vėliau. Teismas, nustatęs, kad visų apklaustų byloje liudytojų parodymai yra nuoseklūs, neprieštaraujantys vieni kitiems, logiškai susiję, sprendė, kad nėra pagrindo abejoti jų teisingumu ir kad abi ginčo šalys iš esmės buvo įvykdžiusios sandorį. Vykdant sandorį savo valią išreiškia ne tik šalis, kuri vykdo, bet ir šalis, kuri priima įvykdymą, o šiuo atveju faktinių aplinkybių bei įrodymų visuma leidžia teigti, kad atsakovė priėmė ieškovų, kaip pirkėjų, sutartinių prievolių įvykdymą. Teismas pripažino, jog nagrinėjamos bylos atveju būtina atsižvelgti į tai, kad sandoris buvo sudarytas tarp teisinio išsilavinimo neturinčių, itin artimais giminystės bei tarpusavio pasitikėjimo santykiais susijusių asmenų – ieškovė V. Z. ir atsakovė V. A. yra seserys, dalyvaujant ir/ar žinant kitiems giminaičiams, pasitikint vieni kitais ir geranoriškais kiekvienos iš šalių ketinimais, o tai savo ruožtu leido teismui suprasti, kodėl nebuvo laikytasi griežtų sandorio formos reikalavimų, t. y. apsiribota žodine forma bei geranoriško pasižadėjimo palankesniu laiku įforminti sandorį. Teismas iš byloje esančių įrodymų sprendė, jog atsakovė, priėmusi sandorio įvykdymą, nesąžiningai vengė jį įforminti notarine tvarka. Nors, kaip teigia atsakovė, ji visą laiką slaugė sunkiai sirgusį sutuoktinį V. A. , ir teismui pateikti rašytiniai įrodymai rodo, kad nuo 2001 m. V. A. sunkiai sirgo įvairiomis ligomis, tačiau net ir po jo mirties 2004 m. gegužės 19 d. atsakovė V. A. , nepaisant su ieškovais sudaryto sandorio, priėmė palikimą, paveldėjo sutuoktinio turtą, įskaitant atitinkamas ginčo žemės sklypų dalis, įregistravo nuosavybės teises į sklypus savo vardu ir sudaryto su ieškovais sandorio įforminti notarine tvarka nesiūlė. Kadangi nei ieškovai, nei atsakovė negalėjo nurodyti tikslios sandorio, sudaryto 2000 m. gegužės mėnesį, datos, teismas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, o taip pat pagal analogiją taikydamas CK 1.119 straipsnio 2 dalį, sprendė, jog pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta paskutinę, t. y. 2000 m. gegužės 31 dieną. Teismas iš ieškinyje bei teismo posėdžių metu išdėstytų sandorio sudarymo aplinkybių, o taip pat atsižvelgdamas į tai, kad abu žemės sklypai buvo įgyti santuokos metu ir priklausė V. A. bei V. A. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, padarė išvadą, kad 2000 m. gegužės 31 d. pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta tarp ieškovų, kaip pirkėjų, iš vienos pusės, bei atsakovės V. A. ir jos sutuoktinio V. A. , kaip pardavėjų, iš kitos pusės. Teismas, nustatęs, kad atsakovė V. A. ir jos sutuoktinis V. A. po 2000 m. gegužės 31 d. pirkimo-pardavimo sutarties su ieškovais sudarymo nebeteko nuosavybės teisių į žemės sklypus, pripažino niekiniais bei prieštaraujančiais imperatyvioms įstatymų normoms ginčijamus paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimus ir nuosavybės teisės liudijimą (CK 1.80 straipsnis). Teismas atmetė atsakovės V. A. atstovo prašymą reikalavimams dėl paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais taikyti ieškinio senatį, kadangi pripažinti negaliojančiais paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimai bei nuosavybės teisės liudijimas laikytini niekiniais, t .y. negaliojančiais, netgi nepriklausomai nuo to, ar ieškovas pareiškė reikalavimą pripažinti juos negaliojančiais.

Atsakovė V. A. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, kadangi teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė teisės normas, nustatančias įrodinėjimo taisykles civiliniame procese, bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos tokio pobūdžio bylose. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas pažeidė CPK 177 straipsnio 4 dalį, pagal kurią bylos aplinkybės, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtintos įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtintos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Teismo nustatytą sandorio sudarymo dieną, t. y. 2000 m. gegužės 31 d., galiojo 1964 m. CK 255 straipsnis, numatantis, kad nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta. 1964 m. CK 43 straipsnio 2 dalies 2 punktas numatė, kad fizinių asmenų tarpusavio sandoriai, kai sandorio suma jo sudarymo metu yra didesnė kaip 500 Lt, turi būti pasirašomi rašytine forma. Todėl pinigų sumokėjimo faktas galėjo būti įrodinėjamas tik leistinų, t. y. rašytinių, įrodymų pagrindu. Teismas, nustatydamas šį faktą remiantis liudytojų parodymais, pažeidė tiek 1964 m. CK 58 straipsnio 2 dalies, tiek CK 1.93 straipsnio 2 dalies nuostatas, numatančias, kad įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šio fakto įrodymui.

2. Teismas netinkamai aiškino teisingumo principą. Teisingumą nagrinėjamu atveju apspręstų ne liudytojų parodymai, kurie iš viso negali būti įrodymų šaltinis šioje byloje, o privalomų teisės normų vykdymas.

3. Nagrinėjamoje byloje buvo pažeista atsakovės teisė į nešališką teismą. Teismas, išėjęs į pasitarimų kambarį priimti sprendimo ir nusprendęs bylos nagrinėjimą atnaujinti, suteikiant galimybę ieškovams patikslinti ieškinį, šiais veiksmais pademonstravo procesinį palankumą ieškovams. Teismas, ex officio pripažindamas teisines pasekmes sukeliančius dokumentus negaliojančiais, stojo į ieškovų pusę ginče su atsakove.

4. Teismas nepagrįstai nesvarstė prašymo taikyti ieškinio senatį, ginčijant išduotus paveldėjimo dokumentus.

Ieškovų atsiliepimo į apeliacinį skundą nebuvo gauta.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir nagrinėja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Šioje byloje kilo ginčas dėl žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos nesilaikant įstatymo reikalaujamos notarinės sandorio formos, pripažinimo galiojančia. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, rašytinius įrodymus bei liudytojų parodymus, pripažino aptariamą sandorį galiojančiu. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, nes rėmėsi liudytojų parodymais, kurie šiuo atveju nėra leistina įrodinėjimo priemonė. Priimdamas skundžiamą sprendimą teismas taip pat buvo šališkas bei nepasisakė dėl prašymo taikyti ieškinio senatį paveldėjimo dokumentams ginčyti.

CPK 177 straipsnio 4 dalis nustato, kad bylos aplinkybės, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtintos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtintos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Ši nuostata įtvirtina vieną iš įrodinėjimo priemonių leistinumo aspektų.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad sandoris buvo sudarytas 2000 m. gegužės 31 d., todėl sprendžiant ginčą pagrįstai rėmėsi 1964 m. CK nuostatomis. 1964 m. CK 225 straipsnis nustatė, kad nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta; šios formos nesilaikymas darė sutartį negaliojančia. Nepaisant to, jeigu viena iš šalių visiškai ar dalinai įvykdė sandorį, kuriam būtinas notarinis patvirtinimas, o antroji šalis vengia sandorį notariškai įforminti, tai teismas, įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu, turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu (1964 m. CK 58 straipsnio 5 dalis). Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir dabar galiojančio CK 1.93 straipsnio 4 dalyje, 6.393 straipsnio 1-2 dalyse. Pagal 1964 m. CK 58 straipsnio 2 dalį (atitinkamai CK 1.98 straipsnio 2 dalį), paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, esant ginčui, remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais. Galiojančio CK 1.98 straipsnio 6 dalis leidžia teismui šiuos nuostatos netaikyti, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Tačiau nei 1964 m. CK, nei galiojantis CK tiesiogiai nenumato išimčių sandorio notarinės formos nesilaikymo atveju, t. y. galimybės tam tikrais atvejais remtis liudytojų parodymais įrodinėjant sandorio faktą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aptarė šias nuostatas bei, viena vertus, pripažino, kad nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo bei įvykdymo faktas negali būti įrodinėjamas liudytojų parodymais, kita vertus, sprendė, kad neatsižvelgiant į juos, būti pažeisti sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai, todėl sprendime rėmėsi ir liudytojų parodymais. Teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.

Sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principai yra bendrieji teisės principai, kuriais grindžiama visa teisės sistema, todėl kiekviena teisės norma turi būti aiškinama taip, kad atitiktų šių principų turinį, jų nepažeistų (CK 1.5 straipsnis, CPK 3 straipsnio 1 dalis). Konkrečias teisės normas individualioje byloje aiškina ir taiko ginčą sprendžiantis teismas, Lietuvos Respublikos Konstitucijos įpareigotas vykdyti teisingumą (109 straipsnis). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra akcentavęs, kad konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, bet ir – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi, taip pat kad vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas byloje Nr. 35/03-11/06). Taigi, teisėjų kolegijos įsitikinimu, formalus teisės normų taikymas ir aiškinimas, sąlygojantis iš esmės neteisingo ir nesąžiningo sprendimo priėmimą, pažeidžia konstitucinę teismo pareigą vykdyti teisingumą.

Šioje byloje pirmosios instancijos teismas apklausė daug liudytojų, tarp jų ir giminystės ryšiais susijusių tiek su ieškove V. Z. , tiek su atsakove V. A. , kas iš esmės paneigia jų suinteresuotumą bylos baigtimi. Absoliuti dauguma liudytojų patvirtino, kad ginčo sandoris iš tiesų buvo sudarytas ir vykdomas. Liudytojų parodymus taip pat atitinka šalių paaiškinimai ir byloje esantys rašytiniai įrodymai. Dėl šių priežasčių ir aukščiau išdėstytų motyvų, nesiremiant liudytojų paaiškinimais, būtų pažeisti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai, taip pat teismo pareiga vykdyti teisingumą. Kita vertus, net jei būtų visiškai nesivadovaujama liudytojų parodymais, byloje esantys kiti įrodymai: šalių paaiškinimai, rašytiniai įrodymai apie ieškovų buto pardavimą (b. l. 30-31; I tomas), atsiskaitymus su SB „Dvarčionys“ (b. l. 32, 152-159; I tomas), namo ginčo sklypuose pastatymą ir gyvenimą jame (tai patvirtina prijungta Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-1075-235/2007), taip pat ieškovų turimi originalūs nuosavybės teisių į šiuos sklypus įsigijimo dokumentai (b. l. 26-27; I tomas), neginčijamai patvirtina, kad šalys sudarė aptariamą sandorį ir jį įvykdė, t. y., teisėjų kolegijos nuomone, liudytojų parodymai nėra lemiami tenkinant ieškinio reikalavimus. Pažymėtina, kad itų įrodymų pagrindu teismo padarytų išvadų apeliantė neskundė.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad skundžiamame sprendime nepasisakyta dėl reikalavimo taikyti ieškinio senatį paveldėjimo dokumentams ginčyti. Toks apeliantės teiginys nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas nagrinėjo pareikštą prašymą dėl ieškinio senaties taikymo ir jį atmetė, nes, teismo nuomone, paveldėjimo pagal įstatymą liudijimai bei nuosavybės teisės liudijimai, kaip niekiniai, yra negaliojantys nepaisant to, buvo pareikštas reikalavimas pripažinti juos negaliojančiais ar ne. Teisėjų kolegija sutinka su šia teismo išvada – pripažinus žemės sklypų pirkimo-pardavimo sandorį galiojančiu, išnyko nurodytų paveldėjimo dokumentų teisinis pagrindas, todėl prašymas taikyti ieškinio senaties terminą išvestiniam iš pagrindinio reikalavimui neteko prasmės.

Apeliantės argumentai, kad teismas, atnaujindamas bylos nagrinėjimą bei ex officio pripažindamas nuosavybės teisės liudijimą niekiniu, buvo šališkas, taip pat atmestinis kaip nepagrįsti. Pagal CPK 256 straipsnį, jeigu teismas baigiamųjų kalbų metu arba išėjęs į sprendimų priėmimo kambarį pripažįstą, kad reikia nustatyti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus, jis priima nutartį atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. 2008 m. gruodžio 15 d. nutartimi atnaujindamas bylos nagrinėjimą, siekiant išsiaiškinti su nuosavybės teisių į ginčo sklypus įregistravimo pagrindu susijusius klausimus bei įtraukti į bylą trečiuosius asmenis – notarus, nurodytos normos, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepažeidė. Taip pat tai, kad teismas savo iniciatyva panaikino ir nuosavybės teisės liudijimą, nesuponuoja jo šališkumo, nes niekinio sandorio faktą teismas privalo konstatuoti ex officio (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Pažymėtina ir tai, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovė nekėlė klausimo dėl teisėjo šališkumo ir nepareiškė jai nušalinimo (CPK 68 straipsnis).

Apibendrindama aukščiau išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išsamiai išsiaiškino visas aplinkybes, svarbias pripažįstant ginčo sandorį galiojančiu, tinkamai taikė procesines ir materialines teisės normas, todėl naikinti sprendimo apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo.

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.