Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Paaiškina, kad AAD 2018 m. rugsėjo mėn. atliko UAB „Klijų pasaulis“ ( toliau – ir Bendrovė) planinį teminį mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamosios (metalinės) pakuotės apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo už 2013 – 2015 metus patikrinimą ir 2018 m. spalio 2 d. surašė patikrinimo aktą Nr. K - 150 (toliau – Patikrinimo aktas). Šio patikrinimo akto išvadose AAD nurodė, jog „Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2018 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. VR-19.3-2 panaikinus VšĮ „Žaliasis taškas“ išrašytus patvirtinimus apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą (duomenys 1 ir 2 lentelėje), Įmonė nepatikslino mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijų (forma FR0524) už atskirus 2013 m. – 2015 m. mokestinius laikotarpius, neapskaičiavo ir nesumokėjo mokesčio už į vidaus rinką išleistą apmokestinamosios kiekį. Pažeidė Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 str. 3 d., Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 str. 6 d. reikalavimus. Todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 str. 1 d. ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 20018 m. liepos 9 d. įsakymo Nr. D1-370/1K-230 „Dėl mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 7 p., apskaičiuota už 2013 m. – 2015 m. mokestinius laikotarpius privaloma sumokėti mokesčio už į vidaus rinką išleistą pakuotės kiekį suma – 19 133 Eur.“. Pareiškėja su Patikrinimo aktu ir jo išvadomis nesutiko ir 2018 m. spalio 29 d. pateikė pastabas dėl jo. Nepaisant 2 pastraipoje nurodytų pareiškėjos pateiktų pastabų, AAD 2018 m. lapkričio 12 d. priėmė sprendimą Nr. „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – Sprendimas), kuriuo įpareigojo Bendrovę per 20 dienų sumokėti 19 133 EUR mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2014-2015 mokestinius metus.

Teigia, jog Bendrovė pagal Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ATĮ) 2 str. 36 d. ir 38 d. yra „gamintojas ir importuotojas“. Kaip gamintojas ir importuotojas ji (Bendrovė) privalo tvarkyti (organizuoti tvarkymą) jos išleistos į vidaus rinką gaminiais pripildytos pakuotės atliekas. Šios pareigos ji vykdyti tiesiogiai negali, o privalo pavesti, pareigų, susijusių su pakuotės atliekų tvarkymu vykdymą, gamintojų ir importuotojų organizacijai. Be to, Bendrovė gali pavesti organizuoti pakuotės atliekų tvarkymo organizavimą tik vienai gamintojų – importuotojų organizacijai. Pavedę atitinkamai gamintojų ir importuotojų organizacijai organizuoti pakuotės atliekų tvarkymą, gamintojai privalo jai mokėti nustatytą užmokestį už pakuotės atliekų tvarkymo organizavimą ir kitų pareigų, numatytų ATĮ ir Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme (toliau - PPATĮ) gamintojams ir importuotojams vykdymą. Kad vykdyti įstatymines pareigas, nurodytas 5 pastraipoje, Bendrovė yra sudariusi sutartį su VšĮ „Žaliasis taškas“ (toliau – ŽT). Taip pat Bendrovė, kaip numato teisės aktais, veda pakuočių apskaitą ir atitinkamai ją teikią ŽT, kad ši organizacija vykdytų apmokestinamosios pakuotės atliekų tvarkymo užduotis, teikia pakuotės apskaitos ataskaitas ir deklaracijas kompetentingoms institucijoms. Kitaip tariant, pareiškėja yra įvykdžius visas jai įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas pareigas, susijusias su gamintojo atsakomybės įgyvendinimu ir nėra padaręs nei vieno teisės akto pažeidimo. Aukščiau, t. y. 8 pastraipoje nurodytą teiginį patvirtina tiek AAD surašyti Patikrinimo aktas ir Sprendimas. Juose nėra nurodytas nei vienas pareiškėjos padarytas pažeidimas, susijęs pakuotės apskaita, deklaravimu ar kt. Savo turiniu mokestinės lengvatos už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis taikymas pareiškėjai yra sankcija ir esamoje situacijoje ji taikoma nesant Bendrovės kaltės. Kas reiškia, kad Bendrovei taikomas objektyvus pakaltinamumas, kuris nesuderinamas su esminiu Lietuvos Konstitucijos principu – atsakomybė gali būti taikoma tik esant kaltei. AAD Sprendimas nėra paremtas jokiais objektyviais duomenimis apie pareiškėjos ar kitų asmenų padarytus teisės aktų pažeidimus, t. y.: (i) AAD, patikrinimą atlikusi institucija, iš viso netyrė Bendrovės faktinės veiklos, susijusios su pareigų, kylančių pareiškėjai, kaip apmokestinamosios pakuotės gamintojui - importuotojui. AAD patikrinimo metu netikrino ar Bendrovė laikosi ATĮ ir PPATĮ ir kitų teisės aktų jai nustatytų pareigų. Sprendimas de facto paremtas kitos institucijos, t. y. VRAAD 2018 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. VR-19.3-2 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“. O pastarasis VRAAD sprendimas yra priimtas remiantis to paties VRAAD priimtais trečiojo asmens UAB „Metrail“ atžvilgiu - 2015 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. VR-17.5-35, 2015 m. liepos 13 d. sprendimu Nr. VR-14.7-413, 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu Nr. VR-17.5-59; (ii) visi nurodyti VRAAD priimti sprendimai ŽT ir UAB „Metrail“ atžvilgiu yra apskųsti teismui ir šių skundų pagrindu yra iškeltos administracinės bylos Nr. eI-27-789/2018, Nr. eI-36-426/2018, Nr. eI-97-561/2018 (dėl VRAAD UAB „Metrail“ panaikintų pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinančių dokumentų) ir Nr. eI-2235-764/2018 (dėl VRAAD panaikintų ŽT pakuotės atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų). Šios bylos nėra išnagrinėtos ir teismo sprendimai nepriimti. Tai reiškia, kad de facto ir de jure nėra nustatytos objektyvios aplinkybės, ar VRAAD teisėtai ir pagrįstai priėmė sprendimus ŽT ir UAB „Metrail“ atžvilgiu, ar teisingai paskaičiavo nesutvarkytų ar netinkamai sutvarkytų atliekų kiekį (nuo jo tiesiogiai priklauso ir jo pagrindu paskaičiuojamas pareiškėjos mokamo valstybei mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis dydis) ir kt. Nesant teismo nustatytų minėtų faktinių ir teisinių aplinkybių, AAD objektyviai nėra ir negali būti žinoma, ar minėti VRAAD sprendimai yra pagrįsti ir teisingi. O tai reiškia, kad AAD, priimdamas Sprendimą, nenustatė ir negalėjo nustatyti objektyvių aplinkybių. Ko pasėkoje, AAD nepriėmė ir negalėjo priimti objektyvaus Sprendimo, nenustatinėjo objektyvių aplinkybių ir juo labiau, jo (Sprendimo) rezultatas negali nekelti abejonių, nes kaip jau minėta, be kita ko, nėra ir negali būti žinomas nurodytų sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas. Nagrinėjamu atveju, VRAAD priėmus 2018 m. vasario 22d. sprendimą Nr. VR-19.3-2 ir juo panaikinus pareiškėjai ŽT išrašytus pakuotės atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, Bendrovei kilo pareiga sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis panaikintų pakuotės atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų apimtyje. Kitaip tariant VRAAD 2018 m. vasario 22 d. sprendimas Nr. VR-19.3-2 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ pareiškėjai jau sukelia teisines pasekmes – pareigą pasiskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis VRAAD panaikintų pakuotės atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų apimtyje. ŽT teismui apskundus VRAAD 2018 m. vasario 22 d. sprendimą Nr. VR-19.3-2 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, jo vykdymas buvo sustabdytas. AAD Sprendimu paskaičiavimo ir įpareigojo Bendrovę sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, kurio mokėjimas ir paskaičiavimas sustabdyti, kol bus išnagrinėtas pareiškėjo skundas teisme arba, kitaip tariant AAD Sprendimas yra dėl to paties dalyko, dėl kurio administracinis sprendimas jau buvo priimtas. O tokia situacija, kai viešojo administravimo subjektas priima du sprendimus, sukeliančius identiškas teisines pasekmes, akivaizdžiai prasilenkia su minimalios administracinės naštos principu ir nepagrįstai didina administracinę ir finansinę naštą Bendrovei. Todėl Sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Pažymi, kad Sprendimas yra priimtas kitų sprendimų, priimtų trečiųjų asmenų atžvilgiu pagrindu. Todėl aplinkybės, susijusios su sprendimais, priimtais trečiųjų asmenų atžvilgiu, šiuo atveju yra svarbios, kad nustatyti objektyvią tiesą byloje. Kaip matyti iš Patikrinimo akto ir Sprendimo bei, kaip jau buvo minėta anksčiau, Sprendimas yra priimtas remiantis VRAAD 2018 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. VR-19.3-2 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“. O pastarasis sprendimas priimtas remiantis VRAAD 2015 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. VR-17.5-35, VRAAD 2015 m. liepos 13 d. sprendimu Nr. VR-14.7-413 ir VRAAD 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu Nr. VR-17.5-59 priimtais trečiojo asmens UAB „Metrail“ atžvilgiu. Juose nurodomi UAB „Metrail“ pažeidimai padaryti atitinkamai 2013, 2014 ir 2015 metais, kurie nustatyti 2015 ir 2016 metais. VRAAD, jau 2013 metais, t. y. UAB „Metrail“ vykdant neteisėtas atliekų eksporto operacijas, jau žinojo arba privalėjo žinoti (kontroliuoti eksporto operacijas), jog ši bendrovė (UAB „Metrail“) pažeidė kompetentingos institucijos, t. y. VRAAD, informavimo apie planuojamus vežimus terminus. Taip pat VRAAD buvo žinomi užsienio valstybių subjektai, kuriems UAB „Metrail“ vežė atliekas perdirbti. Todėl VRAAD jau 2013 metais turėjo visas galimybes ir, pagal jau minėtas 19-21 pastraipose nurodytas AAVKĮ ir kitų teisės aktų nuostatas privalėjo sustabdyti UAB „Metrail“ daromus pažeidimus. Tačiau akivaizdu, kad to nepadarė, o leido šiai bendrovei (UAB „Metrail“) tęsti neteisėtas eksporto operacijas iki 2015 metų (imtinai). Taip pat, pagal teisės aktų reikalavimus jau 2014 metais, iki rugsėjo 1 d., VRAAD atliko arba privalėjo atlikti UAB „Metrail“ patikrinimą dėl šios bendrovės veiklos, susijusios su atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymu. Šio patikrinimo metu VRAAD turėjo nustatyti ar UAB „Metrail“ laikosi Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. Nr. D1-359 reikalavimų, tame tarpe: ar pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai išrašyti sutvarkytam pakuočių atliekų kiekiui, ar jie išrašyti eksportuotam pakuočių atliekų kiekiui, apie kurio eksportą „ne vėliau kaip prieš 3 darbo dienas iki kiekvienos atliekų siuntos išvežimo informuotas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – RAAD), iš kurio kontroliuojamos teritorijos planuojama eksportuoti atliekas...“ ir kt.. Nepaisant nurodytų teisės aktų reikalavimų, VRAAD UAB „Metrail“ veiklos patikrinimo, teisės aktuose nustatytais terminais iš viso neatliko arba jį atliko aplaidžiai. Tai parodo ta aplinkybė, kad, kaip nurodyta 12 pastraipoje, dėl UAB „Metrail“ padarytų pažeidimų 2013 metais, tik 2015 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. VR-17.5-35 panaikinti šios bendrovės išrašytus pakuotės atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai už 2013 metus, nors kaip jau buvo minėta, regiono aplinkos apsaugos departamentas privalo sistemingai kontroliuoti atliekų eksporto operacijas ir gauną visą informaciją apie jas tris dienas prieš vykdant kiekvieną tokią operaciją. VRAAD, kaip aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės institucija, jau 2013 ir 2014 metais turėjo informaciją apie UAB „Metrail“ vykdomus neteisėtus vežimus ir apie šios bendrovės daromus teisės aktų pažeidimus žinojo arba privalėjo žinoti. Tuo pačiu, VRAAD, nors ir turėdamas pareigą kontroliuoti UAB „Metrail“, kaip atliekų tvarkytojo, išrašančio pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus, veiklą, jokių veiksmų šios bendrovės atžvilgiu, kad būtų užkirstas kelias pažeidimams (o galimai ir nusikalstamos veikos), nesiėmė, nors turėjo įstatyminę pareigą tai daryti. Tokiu būdu, de facto, Sprendimas, kuriuo naikinami Bendrovei ŽT išrašyti pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinantys dokumentai ir jo teisinės pasekmės – Bendrovės pareiga sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013 - 2015 metus, kyla dėl pačios institucijos, priėmusios Sprendimą netinkamai vykdytų ar nevykdytų funkcijų, neužkertant kelio trečiojo asmens, t.y. UAB „Metrail“, pažeidimams ar galimai padarytoms nusikalstamoms veikoms. Sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, nes dėl to, kad tretysis asmuo, t. y. UAB „Metrail“ net jei ir padarė kokius nors teisės aktų pažeidimus, apie kuriuos pareiškėja nei žinojo, nei turėjo galimybių žinoti, jos (pareiškėjos) kaltės dėl tokių pažeidimų nėra ir negali būti. O atsakomybės be kaltės taikymas pareiškėjai reikštų objektyvųjį pakaltinamumą, kuris iš esmės nėra toleruojamas demokratinėje valstybėje ir suderinamas su jos principais.

Paaiškina, jog valstybė nustačiusi atitinkamą teisinį reguliavimą neužtikrino, kad jis būtų tinkamai įgyvendinamas. Pareiškėja, nors ir elgėsi pagal įstatymus ir įvykdė visas savo įstatymines pareigas, tapo teisinio reguliavimo įkaitu, kai jam dėl trečiojo asmens galimai` padarytų pažeidimų, o galimai ir padarytų nusikalstamų veikų, jam taikomos teisinio poveikio priemonė. Lietuvos Konstitucinis Teismas yra ne kartą pabrėžęs, kad vienas konstitucinis teisinės valstybės principas neatsiejamas nuo teisingumo principo ir atvirkščiai (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 17 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. spalio 8 d., 2010 m. gegužės 28 d. nutarimai). Šie principai, tame tarpe reiškia, kad teisingumas nėra ir negali būti formalus. Taigi, formalus įstatymų taikymas AAD priimant Sprendimą, kai pareiškėjai, kuris laikėsi įstatymu valstybės įstatymuose įteisintų „gamintojo atsakomybės“ principo įgyvendinimo reikalavimų, o valstybė sukūrusi atitinkamą sistemą neužtikrino jos funkcionavimo, tačiau per įgaliotas institucijas taiko atsakomybę pareiškėjai nesant jo kaltės, leidžia konstatuoti, kad Sprendimas yra neteisingas ir tuo pačiu neteisėtas.

Rašytiniuose paaiškinimuose nurodo, kad atsižvelgiant į 2025 m. liepos 2 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. eA-191-624/2025 Departamentas atliko 2018 m. lapkričio 12 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. 222 pareiškėjai paskaičiuotos 19133 Eur sumos perskaičiavimą (Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Klaipėdos apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus 2025 m. rugsėjo 17 d. išvada Nr. BDR-3115). Perskaičiuota mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis suma už 2013 – 2015 metų mokestinius laikotarpius yra 18921 Eur. Pareiškėjai įstatymu nustatyta pareiga mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis kyla iš principo „teršėjas moka“, kuris glaudžiai susijęs su atsakomybės principu, pagal kurį supakuotų gaminių gamintojai ir (ar) importuotojai atsakingi už jų Lietuvos Respublikos vidaus rinkai tiekiamų pakuočių poveikį aplinkai per visą būvio ciklą nuo gamybos iki saugaus atliekų sutvarkymo. Nagrinėjamu atveju metalinės pakuotės atliekos nebuvo faktiškai sutvarkytos (perdirbtos ar panaudotos energijai gauti), todėl UAB „Klijų pasaulis“ išlieka pareiga sumokėti 18921 Eur mokestį už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis.

Teigia, jog Skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi pareiškėja yra tinkamai ir laiku įvykdžiusi visas teisės aktų jai nustatytas pareigas. Pareiškėjai, tinkamai ir laiku vykdžiusiai visas pareigas, negali kilti iš to neigiamos pasekmės, inter alia pareiga sumokėti Mokestį. Šiuo atveju pirmiausia Vilniaus RAAD sprendimu, o vėliau Skundžiamu sprendimu Pareiškėja yra įpareigojama antrą kartą mokėti daug kartų didesnę sumą už tų pačių pakuotės atliekų tvarkymą nei jau sumokėta faktinio atliekų tvarkymo kaina Organizacijai, nors dėl to, kad Vilniaus RAAD sprendimu buvo panaikinti Organizacijos išduoti patvirtinimai, o prieš tai buvo panaikinti atitinkamai atliekų tvarkytojo UAB „Metrail“ išduoti Įrodantys dokumentai, nėra nei Pareiškėjos, nei Organizacijos kaltės. Organizacija įprastinėmis sutarčių vykdymo kontrolės priemonėmis neturėjo jokių galimybių pastebėti UAB „Metrail“ daromų teisės pažeidimų ar net nusikalstamų schemų. Būtent Aplinkos ministerijos institucijos yra atsakingos tiek už atliekų tvarkytojų įtraukimą į turinčių teisę išduoti atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus atliekų tvarkytojų sąrašą, tiek už periodinę (kasmetinę) paties atliekų tvarkytojo ir jo išduotų įrodančių dokumentų išdavimo kontrolę, todėl Organizacija, tiek skelbdama konkursą tvarkytojui parinkti, tiek sudarydama sutartį, tiek sutarties vykdymo metu neturėjo jokių prielaidų nepasitikėti valstybės institucijų patikrintu ir periodiškai tikrinamu atliekų tvarkytoju. Taigi, Vilniaus RAAD sprendimu ir Skundžiamu sprendimu Pareiškėjai yra skiriama sankcija (kyla atsakomybe), nesant jos kaltės, o pagal bendrąjį teisės principą nėra ir negali būti atsakomybės be kaltės (nulla poena sine culpa), todėl vien šiuo pagrindu Skundžiamas sprendimas yra neteisėtas.

Paaiškina, kad Skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi priimtas vadovaujantis netesėtu Vilniaus RAAD sprendimu. Vilniaus RAAD sprendimas, pagal jame nurodomą teisinį pagrindą, neatitinka mokestinius teisinius santykius reguliuojančiam teisės aktui keliamų teisės aktų rūšies ir hierarchijos reikalavimų. Taigi, Vilniaus RAAD sprendimas pagal jame nurodytą teisinį pagrindą, neatitinka mokestinius teisinius santykius (mokesčio lengvatos taikymą / panaikinimą) reguliuojančiam teisės aktui keliamų teisės akto rūšies ir hierarchijos reikalavimų, todėl jame numatytas Patvirtinimų pripažinimas išduotais neteisėtai negalimas kaip pažeidžiantis įstatymo viršenybės (teisėtumo) principą, o atlikdamas Organizacijos patikrinimą tikslu panaikinti Patvirtinimus – t. y. dokumentus, reikšmingus sprendžiant dėl apmokestinimo tvarkos išimties taikymo tretiesiems asmenims – Gamintojams ir importuotojams - Vilniaus RAAD peržengė jam įstatymų suteiktas kompetencijos ribas, todėl vien šiais pagrindais Vilniaus RAAD sprendimas naikintinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams bei Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu kaip neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas.

Pažymi, jog Vilniaus RAAD sprendimas priimtas vadovaujantis teisės aktu, negaliojusiu ginčo pagrindu tapusių teisinių santykių metu, todėl pažeidžia lex tero non agit bei teisėtų lūkesčių teisinės apsaugos ir teisinio tikrumo principus. Vilniaus RAAD sprendimas pagal jame nurodytą teisinį pagrindą, negaliojusį ginčo teisinių santykių atsiradimo metu, vėlesniu pakeitimu neleistinai įsiterpė į jau pasibaigusius teisinius santykius, tuo pažeidė lex retro non agit principą bei teisėtų lūkesčių teisinės apsaugos ir teisinio tikrumo principus, todėl ir šiais pagrindais Vilniaus RAAD sprendimas yra naikintinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams.

Nurodo, kad Vilniaus RAAD sprendimas buvo priimtas grubiai pažeidus Aprašo IX skyriuje numatytą tvarką ir terminus, taip pažeidžiant teisėtų lūkesčių teisinės apsaugos ir teisinio tikrumo principus.Vilniaus RAAD sprendimas buvo priimtas grubiai pažeidus Aprašo IX skyriuje numatytą tvarką ir terminus, tuo įsiterpė į jau pasibaigusius teisinius santykius, pažeidė teisėtų lūkesčių teisinės apsaugos ir teisinio tikrumo principus, todėl vien šiais pagrindais Vilniaus RAAD sprendimas naikintinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams bei Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.

Paaiškina, jog Vilniaus RAAD sprendimas yra neteisėtas, kadangi jį priimant nebuvo užtikrintas visų suinteresuotų asmenų įtraukimas į administracinę procedūrą (patikrinimą) ir dėl to grubiai pažeidžiantis Pareiškėjos teisę būti išklausyta prieš priimant su jos interesais susijusį sprendimą. Vilniaus RAAD sprendimas, į kuro priėmimo procedūrą neįtraukta Pareiškėja ir kiti Gamintojai ir importuotojai, kuriems Organizacijos išduoti Patvirtinimai yra pripažįstami išduotais neteisėtai, negali būti laikomas priimtu laikantis įstatymų ir teismų praktikos suformuluotų procedūrinių reikalavimų, todėl ir pagal procedūras, turinčias užtikrinti suinteresuotų asmenų įtraukimą, yra grubiai pažeidžiantis į patikrinimą neįtrauktų trečiųjų asmenų teisę būti išklausytiems prieš priimant su jų interesais susijusį sprendimą, todėl vien šiais pagrindais Skundžiamas sprendimas naikintinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu kaip nepagrįstas (prieštaraujantis) objektyviais duomenims ir taip pažeidžiantis imperatyvią Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatą.

Nurodo, kad Skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas teisės normomis. Skundžiamame sprendime nurodoma, jog vadovaujantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 str. 1 d. bei Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto 2008 m. liepos 9 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu Nr. D1-370/1K-230, 7 p. nuostatomis apskaičiuota nesumokėta mokėtino mokesčio už taršą metalinės pakuotės atliekomis dalis yra 19133 Eur. Mokesčio už aplinkos teršimą 9 str. 1 d. nesuteikia teisės Aplinkos ministerijai (ar jos įgaliotai institucijai) nustatyti mokesčio už aplinkos teršimą lengvatos panaikinimo tvarką ir panaikinti mokesčio už aplinkos teršimą lengvatos. Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 7 p. redakcija, numatanti, kaip apskaičiuojamas mokėtinas mokestis už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis, kai panaikinami mokesčio mokėtojui išrašyti dokumentai ir (ar) patvirtinimai, įsigaliojo tik 2018 m. balandžio 13 d., tad tokio teisinio reglamentavimo nebuvo ne tik mokestiniais laikotarpiais, už kuriuos prašoma sumokėti Mokestį, bet ir tuomet, kai buvo panaikinti Organizacijos išduoti Patvirtinimai. Tai leidžia daryti išvadą, jog panaikinti Patvirtinimai buvo išrašyti tokiu metu, kai nei įstatyminės, nei poįstatyminės teisės normos nenumatė Gamintojų ir importuotojų pareigos mokėti Mokestį, kai pasinaudojus mokestine lengvata, panaikinami trečiojo asmens išrašyti dokumentai. Pareiškėja teikdama Mokesčio deklaracijas 2014 - 2016 m. už 2013 - 2015 m. mokestinius laikotarpius disponavo visais dokumentais, patvirtinančiais pakuotės atliekų sutvarkymą, o kaip jau buvo minėta, įstatyme nėra nustatyta galimybė panaikinti mokesčio lengvatą patvirtinančius dokumentus, kuriais buvo pasinaudota, atitinkamai panaikinant mokesčio lengvatą, kuria buvo pasinaudota. Taigi, Skundžiamu sprendimu nepagrįstai konstatuojama, kad Pareiškėja netinkamai vykdė savo pareigas, kadangi visos pareigos buvo įvykdytos laiku, o Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 str. 6 p., 8 str. 2 d. ir 4 d., 9 str. 1 d. ar Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 7 p. nesukuria pagrindo Pareiškėjai mokėti mokesčio už aplinkos teršimą už 2013-2015 m. mokestinį laikotarpį. Skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas teisės normomis, Pareiškėja yra tinkamai ir laiku įvykdžiusi visas teisės aktų jai nustatytas pareigas, o pats Skundžiamas sprendimas yra priimtas remiantis neteisėtu Vilniaus RAAD sprendimu.

Pareiškėja su Patikrinimo aktu ir jo išvadomis nesutiko ir 2018 m. spalio 29 d. pateikė pastabas dėl jo.

AAD 2018 m. lapkričio 12 d. priėmė sprendimą Nr. „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ , kuriuo įpareigojo Bendrovę per 20 dienų sumokėti 19 133 EUR mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2014-2015 mokestinius metus.

Atsakovas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-191-624/2025, 2025 m. rugsėjo 19 d. teismui pateikė 2018 m. lapkričio 12 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. 222 pareiškėjai paskaičiuotos 19133 Eur sumos perskaičiavimą (Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Klaipėdos apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus 2025 m. rugsėjo 17 d. išvada Nr. BDR-3115). Perskaičiuota mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis suma už 2013 – 2015 metų mokestinius laikotarpius yra 18921 Eur. Pareiškėjai įstatymu nustatyta pareiga mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis kyla iš principo „teršėjas moka“, kuris glaudžiai susijęs su atsakomybės principu, pagal kurį supakuotų gaminių gamintojai ir (ar) importuotojai atsakingi už jų Lietuvos Respublikos vidaus rinkai tiekiamų pakuočių poveikį aplinkai per visą būvio ciklą nuo gamybos iki saugaus atliekų sutvarkymo. Nagrinėjamu atveju metalinės pakuotės atliekos nebuvo faktiškai sutvarkytos (perdirbtos ar panaudotos energijai gauti), todėl UAB „Klijų pasaulis“ išlieka pareiga sumokėti 18921 Eur mokestį už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis.

Nuo 2013 m. birželio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 30 dalyje sąvoka „gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ apibrėžiama kaip „Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyti dokumentai, patvirtinantys gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą“. Pastebėtina, kad Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir PPATĮ) 2 straipsnio 11 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1893 redakcija) ginčui aktualiu laikotarpiu analogiškai buvo apibrėžiama ir sąvoka „pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“. Taigi įstatymų leidėjas toje pačioje sąvokoje (ją apibrėždamas) vartoja tiek žodį „įrodantys“, tiek žodį „patvirtinantys“.

Šiame kontekste aktualūs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 3 d. sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pateikti išaiškinimai dėl „gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų“ sąvokos teisinio turinio. Nors pastarojoje byloje buvo tirtas vėlesnės redakcijos Aprašo 53 ir 54 punktų (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. lapkričio 20 d. įsakymo Nr. D1-971 redakcija) nuostatų, reglamentuojančių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų ir jų pagrindu išrašytų patvirtinimų gamintojams bei importuotojams pripažinimą išrašytais neteisėtais ir negaliojančiais, teisėtumas, esminės įstatymų normos, kuriomis vadovavosi teismas atskleisdamas „gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų“ sąvoką, išliko nepakitusios.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. balandžio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pažymėjo, kad „gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ bei „pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ yra specialiosios Atliekų tvarkymo įstatyme bei Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme vartojamos sąvokos, todėl jas vertinti reikia sistemiškai kartu su kitomis šių įstatymų nuostatomis. Analizuojant šias sąvokas taip pat būtina atsižvelgti į nurodytų įstatymų tikslus ir jais reglamentuojamų teisinių santykių visumą, įtvirtinto teisinio reguliavimo nuoseklumą. Atitinkamai įvertinusi minėtas aplinkybes, taip pat atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją, išplėstinė teisėjų kolegija nustatė, kad ginčui aktualius teisinius santykius reglamentuojančiuose įstatymuose (ATĮ, PPATĮ, MUATĮ) žodžiai „įrodantys“ ir „patvirtinantys“ įstatymų leidėjo iš esmės vartojami kaip sinonimai, įstatymuose atskirai nedetalizuojant, kokios konkrečiai formos dokumentai laikomi atliekų sutvarkymą įrodančiais / patvirtinančiais dokumentais. Tuo tarpu loginė ir lingvistinė minėtų teisės aktų nuostatų analizė, vertinant jas kitų aktualaus teisinio reguliavimo nuostatų visumos kontekste ir atsižvelgiant į teisiniu reguliavimu siekiamus tikslus, leidžia pagrįstai daryti išvadą, kad šiuose įstatymuose sąvoką „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ įstatymų leidėjas vartoja pačia bendriausia lingvistine reikšme – tai visi Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyti dokumentai, kurie patvirtina atliekų sutvarkymą. Sistemiškai vertinant Atliekų tvarkymo įstatymo, Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo bei Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nuostatas, toks aiškinimas yra pagrįstas tuo, kad šiais įstatymais inter alia (be kita ko) reglamentuojami tiek individualaus, tiek kolektyvinio atliekų tvarkymo atvejai, kas, be kita ko, lemia ir skirtingą tokių dokumentų išdavimo tvarką. Todėl nesant kitų (specialių) įstatymų nuostatų, atsižvelgiant į individualaus ir kolektyvinio atliekų tvarkymo specifiką, vertintina, jog minėtuose įstatymuose vartojama sąvoka „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ apima tiek atliekų tvarkytojų išrašomus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, tiek organizacijų išrašomus patvirtinimus. Išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, kad nurodytas vertinamų sąvokų aiškinimas užtikrina įstatymų leidėjo nustatyto analizuojamų teisinių santykių reguliavimo nuoseklumą (neprieštaringumą) ir vidinę darną (vientisumą), o priešingas minėtų įstatymų nuostatų vertinimas (aiškinimas) ir tokiu aiškinimu pagrįstas jų taikymas, neatliekant sisteminio šių sąvokų turinio vertinimo aktualių teisės aktų nuostatų visumos kontekste, būtų nelogiškas, prieštarautų protingumo kriterijui, neatitiktų sisteminio aiškinimo ir akivaizdžiai būtų nesuderinamas su kitomis nurodytų įstatymų nuostatomis. Be to, priešingas aiškinimas neatitiktų pačios atliekų tvarkymo sistemos paskirties ir logikos, iš esmės galėtų lemti skirtingą individualiai ir kolektyviai atliekas tvarkančių gamintojų ir importuotojų vertinimą, paneigtų vieną iš įstatymų leidėjo nustatyto teisinio reguliavimo tikslų – išvengti atliekų neigiamo poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai, kadangi nebūtų užtikrinamas veiksmingas atliekų tvarkymo sistemos funkcionavimas.

Minėtoje norminėje administracinėje byloje išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad licencijuotų organizacijų gamintojams ir importuotojams išrašomi patvirtinimai, kurie išimtinai grindžiami būtent atliekų tvarkytojų išrašytais atliekų sutvarkymą įrodančiais dokumentais, savo turiniu ir esme laikytini vienais iš „pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų“, kaip ši sąvoka apibrėžta Atliekų tvarkymo įstatyme bei Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme. Nors atliekų tvarkytojų išrašyti atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai ir licencijuotų organizacijų išrašyti patvirtinimai formaliai (t. y. formos prasme) gali būti laikomi skirtingais dokumentais, tačiau savo turiniu ir esme šie dokumentai yra itin tampriai susiję – jie skirti patvirtinti atliekų sutvarkymą. Kitaip tariant, licencijuotų organizacijų išrašomi patvirtinimai, kuriais yra tik paskirstomi atliekų tvarkytojų išrašyti atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai, laikytini išvestiniais iš pastarųjų, kadangi patys savaime be pirminių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų egzistuoti negalėtų.

Išdėstytų argumentų kontekste išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vykdydama įstatymų leidėjo pavedimus, priėmė 2002 m. spalio 29 d. nutarimą Nr. 1691 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymą“ (2012 m. birželio 27 d. nutarimo Nr. 775 redakcija), kurio 1.8.5 punktu įgaliojo Aplinkos ministeriją nustatyti dokumentus, patvirtinančius gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą. Šiame nutarime eksplicitiškai nurodyta, jog jis priimtas, be kita ko, vadovaujantis Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 30 dalimi, kurioje, kaip minėta, įtvirtintas gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų apibrėžimas, pagal minėtame sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pateiktą išaiškinimą apimantis ir licencijuotų organizacijų išrašomus patvirtinimus. Atitinkamai Aplinkos ministerijai inter alia įgyvendinant šiuos Vyriausybės nutarimu jai suteiktus įgaliojimus ir buvo patvirtintas Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos Aprašas, kurio 2.2 punktas nustatė, kad šiuo Aprašu, be kita ko, turi vadovautis gamintojų ir (ar) importuotojų licencijuotos organizacijos, kurios savo nariams ir pavedimų davėjams paskirsto dokumentus išrašydamos Aprašo priede nustatytos formos patvirtinimą apie apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymo užduočių įvykdymą. Be to, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. D1-546 patvirtintas Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo pakeitimas iš esmės numatė analogišką tvarką, t. y. 2.2 papunktyje nustatyta, kad šiuo Aprašu turi vadovautis gamintojų ir (ar) importuotojų licencijuotos organizacijos (toliau – organizacijos), kurios savo pavedimų davėjams paskirsto dokumentus išrašydamos patvirtinimą apie gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą (toliau – patvirtinimas).

Pareiškėja skunde teigia, kad ji nebuvo įtraukta į Patvirtinimų pripažinimo išduotais neteisėtai procesą. Tokiu būdu buvo pažeista pareiškėjos teisė būti išklausytai.

Ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 24 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d.) 7 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią gamintojai ir importuotojai privalo Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių. Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d.) 5 straipsnio 6 dalimi gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis už tą gaminių ir (ar) pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių gaminių ar pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį. Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią aplinkos ministerija kontroliuoja teršalų išmetimo į aplinką, sąvartyne pašalintų atliekų, apmokestinamųjų gaminių ir pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės apskaitą, tikrina mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimą.

MAĮ 66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, išskyrus atitinkamuose mokesčių teisės aktuose numatytas išimtis; pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja. Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais (MAĮ 66 straipsnio 2 dalis). Pagal MAĮ 13 straipsnio 8 punktą ir 16 straipsnio 1 dalį, mokestį už aplinkos teršimą administruoja Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija (nagrinėjamu atveju – Aplinkos apsaugos departamentas), kuri taip pat patikrina ir šio mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumą. Mokestinio patikrinimo rezultatai įforminami patikrinimo aktu, o šiuo aktu įforminti patikrinimo rezultatai patvirtinami sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo (MAĮ 128 straipsnio 1 ir 2 dalys).

PPATĮ 7 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad gamintojų ir importuotojų pareigos, susiję su atliekų tvarkymo organizavimu gali būti vykdomos individualiai (organizuojant savoms reikmėms sunaudotų pakuočių atliekų tvarkymą, šias atliekas tvarkydami patys arba perduodami jas tokias atliekas turinčiam teisę tvarkyti atliekų tvarkytojui) ir kolektyviai (pavesdami organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą gamintojų ir importuotojų organizacijai tapę tokios organizacijos dalyviais arba sutartiniais pagrindais).

Pagal PPATĮ 7 straipsnio 3 dalį gamintojai ir importuotojai privalo MUATĮ nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių.