Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laimutės Jokubauskaitės ir Eglės Kiaurakytės,

2020 m. spalio 20 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos B. A. patikslintą skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl 2018 m. sausio 29 d. sprendimo Nr. VPE SP1-1131 „Dėl atsisakymo skirti mokslininkų valstybinę pensiją“, 2018 m. kovo 20 d. sprendimo Nr. (6.5E) panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja B. A. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, prašydama:

1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus (toliau – ir VSDFV Klaipėdos skyrius) 2018 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. VPE SP1-1131, kuriuo atsisakyta iš naujo paskirti mokslininkų valstybinę pensiją;

2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2018 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. (6.5E), kuriuo paliktas nepakeistas teritorinio skyriaus sprendimas;

3) iš naujo išnagrinėti jos prašymą dėl mokslininkų valstybinės pensijos paskyrimo.

Skunde nurodo, jog nuo 2009 m. rugpjūčio 28 d. (kai sukako 63 metai) jai paskirta mokslininkų valstybinė pensija, skaičiuojant jos mokslininko darbo stažą iki 2009 m. rugpjūčio 28 d. Paskyrus mokslininkų valstybinę pensiją, ji dirbo mokslinį darbą Klaipėdos universitete, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinojo įstatymo (toliau – ir Mokslininkų pensijų įstatymas, Laikinasis įstatymas) 3 straipsnio 2 dalimi, nebuvo mokama mokslininkų valstybinė pensija, nes dirbančiam ir pajamas gaunančiam asmeniui pensija nemokama tol, kol jis turi pajamų. Nurodo, kad iki 2011 m. rugsėjo 21 d., kai jai sukako 65 metai, papildomai įgijo mokslininko darbo stažą, todėl prašė atsakovą VSDFV Klaipėdos skyrių perskaičiuoti mokslininkų valstybinę pensiją. VSDFV Klaipėdos skyrius 2018 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. VPE_SP1-1131 nusprendė neperskaičiuoti ir iš naujo neskirti mokslininkų valstybinės pensijos, nes Mokslininkų pensijų įstatyme tai nėra numatyta. VSDFV 2018 m. kovo 20 d. sprendimu jos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Skundo reikalavimus grindžia tuo, jog Mokslininkų pensijų įstatymo 6 straipsnyje numatyta, kad mokslininkų valstybinės pensijos skiriamos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymu (iki 2018 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas) (toliau – ir Pensijų įstatymas), todėl perskaičiuojant mokslininkų valstybinę pensiją turėjo būti vadovaujamasi ir šiuo įstatymu, numatančiu galimybę perskaičiuoti stažą pensijai gauti. Teigia, jog faktiškai negavo pensijos, nes turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl jai negali būti taikoma Mokslininkų pensijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad laikas, kuriuo asmuo gauna mokslininkų valstybinę pensiją, į daktaro ir habilituoto daktaro stažą neįskaitomas. Pareiškėjos teigimu, Mokslininkų pensijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis taikoma tik asmenims, kurie faktiškai gauna mokslininko valstybinę pensiją, todėl laikas, kurį ji po mokslininkų valstybinės pensijos skyrimo dirbo, turi būti įskaitytas į mokslų daktaro stažą šiai pensijai apskaičiuoti. Argumentuoja, jog mokslininkų valstybinės pensijos dydis tiesiogiai priklauso nuo mokslininko darbo stažo, todėl atsakovės teisės normos taikymas suvaržo galimybę tinkamai taikyti Mokslininkų pensijų įstatymo 5 straipsnį, nes asmuo negaudamas mokslininkų valstybinės pensijos ir dirbdamas mokslininko darbą, nekaupia didesnio stažo ir praranda galimybę pasididinti skiriamos mokslininko pensijos dydį. Pareiškėjos teigimu, Pensijų įstatymo 9 straipsniu, 33 straipsniu, 40 straipsniu, pensinis stažas kaupiamas iki 65 metų, numatant galimybę perskaičiuoti pensiją pagal įgytą stažą, o atsakovo aiškinimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23, 29 ir 52 straipsniams, nes teisė reikalauti mokėti Konstitucijoje ir jai neprieštaraujančiuose įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai. Akcentuoja, jog pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmuo, įgyvendindamas vieną konstitucinę teisę, netektų galimybės įgyvendinti kitą konstitucinę teisę.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2018 m. gruodžio 3 d. nutartimi kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) prašymu ištirti ar Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (1994 m. gruodžio 22 d. redakcija Nr. I-732, be pakeitimų galiojanti nuo 1995 m. sausio 5 d.), ta apimtimi, kuria nustatyta, kad „laikas, kuriuo asmuo gauna mokslininkų valstybinę pensiją, į daktaro ir habilituoto daktaro stažą neįskaitomas“ neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad įstatymui visi asmenys lygūs, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą socialinę apsaugą nedarbo atveju. 2020 m. birželio 3 d. paskelbtas Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinojo įstatymo nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ Nr. KT100-N6/2020.

Atsakovas VSDFV Klaipėdos skyrius, įvertinęs Konstitucinio Teismo nutarime suformuotą doktriną, 2020 m. liepos 30 d. pateiktame teismui atsiliepime nurodė, kad pareiškėjai pagal VSDFV Klaipėdos skyriui pateiktą 2006 m. rugsėjo 20 d. prašymą VSDFV Klaipėdos skyriaus 2006 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. 13P-14506 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo B. A.“ nuo 2006 m. rugsėjo 21 d. iki gyvos galvos paskirta socialinio draudimo senatvės pensija (senatvės pensija). Pareiškėja 2009 m. rugpjūčio 28 d. VSDFV Klaipėdos skyriui pateikė prašymą dėl mokslininkų valstybinės pensijos skyrimo. Pagal pateiktus daktaro stažą patvirtinančius dokumentus pareiškėjai apskaičiuotas įgytas 27 metų daktaro stažas. VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. 13P-3945 „Dėl mokslininkų valstybinės pensijos skyrimo B. A.“ pareiškėjai nuo 2009 m. rugpjūčio 28 d. iki gyvos galvos paskirta 540,00 Lt per mėnesį mokslininkų valstybinė pensija. Dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, vadovaujantis Mokslininkų pensijų įstatymo nuostatomis, VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. 13P-4203 „Dėl B. A. valstybinės mokslininkų pensijos mokėjimo nutraukimo“ mokslininkų valstybinės pensijos mokėjimas pareiškėjai nutrauktas nuo 2009 m. rugsėjo 2 d.

Nurodo, kad pareiškėja 2010 m. liepos 21 d. kreipėsi į VSDFV Klaipėdos skyrių su prašymu dėl stažo mokslininkų valstybinei pensijai skirti papildymo duomenimis apie laikotarpiu nuo 1991 vasario 12 d. iki 1993 m. rugsėjo 1 d. dirbtą mokslinį darbą Mokslinių tyrimų institute „Venta“. Įvertinus pateiktą papildomą informaciją, pareiškėjai apskaičiuotas įgytas 29 metų daktaro stažas ir VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu Nr. 13P-11039 „Dėl mokslininkų valstybinės pensijos skyrimo B. A.“ nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki gyvos galvos paskirta 580,00 Lt per mėnesį mokslininkų valstybinė pensija. Dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu Nr. (9.6) 13P-11498 „Dėl B. A. mokslininkų valstybinės pensijos mokėjimo nutraukimo“ mokslininkų valstybinės pensijos mokėjimas pareiškėjai nutrauktas nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d.

Pažymi, kad pareiškėja 2018 m. sausio 18 d. VSDFV Klaipėdos skyriui pateikė prašymą dėl mokslininkų valstybinės pensijos skyrimo, nurodydama, kad nuo 2006 m. lapkričio 29 d. gauna senatvės pensiją. VSDFV Klaipėdos skyriaus 2018 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. VPE-SP1-1131 „Dėl atsisakymo skirti mokslininkų valstybinę pensiją B. A.“ pareiškėjai atsisakyta skirti mokslininkų valstybinę pensiją iš naujo, nes pagal Mokslininkų pensijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, laikas, kuriuo asmuo gauna mokslininkų valstybinę pensiją, į daktaro ir habilituoto daktaro stažą neįskaitomas bei nurodyta, kad asmeniui, gavusiam mokslininkų valstybinę pensiją ir po šios pensijos paskyrimo įgijus papildomą mokslinio darbo stažą dirbant valstybinėse mokslo ir studijų institucijose, nutraukus darbą, mokslininkų valstybinė pensija iš naujo neskiriama, o atnaujinamas paskirtos pensijos mokėjimas.

Teigia, kad pareiškėja iki 2019 m. birželio 28 d. turėjo draudžiamųjų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos socialinio pensijų draudimo įmokos, todėl VSDFV Klaipėdos skyriaus 2019 m. rugsėjo 3 d. sprendimu Nr. VPE_SP2-10192 „Dėl B. A. valstybinės mokslininkų pensijos mokėjimo atnaujinimo“ valstybinės mokslininkų pensijos mokėjimas pareiškėjai atnaujintas nuo 2019 m. birželio 29 d.

Savo poziciją grindžiu tuo, kad Mokslininkų pensijų įstatyme nenustatyta galimybė perskaičiuoti jau paskirtų mokslininkų valstybinių pensijų, atsižvelgiant į stažą po mokslininkų valstybinės pensijos paskyrimo ir šiame įstatyme nėra nustatytų mokslininkų valstybinių pensijų perskaičiavimo arba skyrimo iš naujo sąlygų. Nurodo, kad mokslininkų valstybinių pensijų skyrimas iš naujo tuo atveju, kai asmuo po šios pensijos paskyrimo dirbdamas Lietuvos Respublikos valstybinėse mokslo ir studijų institucijose įgyja papildomą daktaro arba habilituoto daktaro stažą, bus atliekamas, kai bus pakeistas Mokslininkų pensijų įstatymas ir jame bus nustatyta mokslininkų valstybinių pensijų skyrimo iš naujo tvarka.

Pareiškėja 2020 m. spalio 15 d. pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose, nesutikdama su atsakovo nurodyta pozicija, prašo tenkinti jos skundą ir įpareigoti VSDFV Klaipėdos skyrių perskaičiuoti jos mokslininkų valstybinę pensiją pagal jos įgytą daktaro arba habilituoto daktaro stažą.

Nurodo, kad iš VSDFV Klaipėdos skyriaus pozicijos nėra aišku, kokių mokslininkų valstybinės pensijos perskaičiavimo taisyklių, t. y. kokio teisinio reglamentavimo, trūksta ir kas turi būti numatyta įstatyme, ko nenurodė Konstitucinis Teismas. Teigia, jog laikantis VSDFV Klaipėdos skyriaus pozicijos dėl mokslininkų valstybinės pensijos neperskaičiavimo, nebus apginta jos teisė, nes nėra aišku, kada teisės spraga bus pašalinta. Tvirtina, kad šiai dienai Mokslininkų pensijų įstatymas garantuoja jai pensijos skyrimą, todėl papildomai jokių taisyklių nereikia. Ji atitinka Mokslininkų pensijų įstatymo numatytus kriterijus mokslininkų valstybinei pensijai gauti, todėl net jei reikalingas tam tikras papildomas teisinis reguliavimas, kurio šiai dienai nėra, tai negali neigiamai paveikti jos absoliučią teisę gauti nurodytą pensiją, todėl ji turi teisę reikalauti, o valstybė išmokėti įstatymu nustatytą pensiją. Mano, kad jai turi būti perskaičiuota valstybinė mokslininkų pensija, atsižvelgiant į jos įgytą stažą ir netaikant įstatyme numatytos 65 metų amžiaus ribos.

Teigia, kad VSDFV Klaipėdos skyrius, atsisakydamas perskaičiuoti jos valstybinę mokslininkų pensiją pagal jos darbo stažą, neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir toks atsisakymas lygiai taip pat, kaip ir netinkamas įstatyminis reguliavimas, prieštarauja Konstitucijai ir teisinės valstybės principui. Tvirtina, kad Konstitucinis Teismas nustatė, kad mokslininkų valstybinės pensijos perskaičiavimas turi būti vykdomas, todėl VSDFV Klaipėdos skyrius negali šios teisės paneigti, prisidengdamas įstatymo pakeitimo poreikiu.

Tvirtina, kad dalies Mokslininkų pensijų įstatymo normų pašalinimas iš teisės sistemos jos teisių pažeidimo nekompensavo, nes VSDFV Klaipėdos skyriui atsisakius perskaičiuoti pensiją, antikonstitucine pripažintos įstatymo normos sukelti jai padariniai (turtinis praradimas) liko nepašalinti. Teigia, kad nors Konstitucinio Teismo išaiškinimas laikytinas naudingu išsakytai pozicijai, bet faktiškai jos teisės nebuvo apgintos ir ji liko toje pačioje padėtyje, kaip ir kreipiantis į teismą. Nepašalinus nustatyto pažeidimo, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o Mokslininkų pensijų įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma. Nesiimant teisinių priemonių visiškai pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmes, būtų pažeistos Konstitucijos 23 ir 52 straipsnių nuostatos, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių apsauga ir teisminė gynyba bei socialinis teisingumas. Esanti situacija ir VSDFV Klaipėdos skyriaus pozicija sukuria teisinio neapibrėžtumo ir nestabilumo situaciją.

Pareiškėja akcentuoja, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus 2018 m. sausio 29 d. sprendimo Nr. VPE_SP1-1131 ir VSDFV 2018 m. kovo 20 d. sprendimo Nr. (6.5E) (toliau – ir Ginčijami sprendimai), teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos medžiaga nustatyta, kad VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. 13P-3945 „Dėl mokslininkų valstybinės pensijos skyrimo B. A.“ pareiškėjai nuo 2009 m. rugpjūčio 28 d. iki gyvos galvos paskirta 540,00 Lt per mėnesį mokslininkų valstybinė pensija. VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu Nr. 13P-11039 „Dėl mokslininkų valstybinės pensijos skyrimo B. A.“ nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki gyvos galvos paskirta 580,00 Lt per mėnesį mokslininkų valstybinė pensija. Pareiškėja 2018 m. sausio 18 d. VSDFV Klaipėdos skyriui pateikė prašymą dėl mokslininkų valstybinės pensijos skyrimo, nurodydama, kad nuo 2006 m. lapkričio 29 d. gauna senatvės pensiją.

VSDFV Klaipėdos skyriaus 2018 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. VPE_SP1-1131 „Dėl atsisakymo skirti mokslininkų valstybinę pensiją B. A.“ pareiškėjai atsisakyta skirti mokslininkų valstybinę pensiją iš naujo, nes pagal Mokslininkų pensijų įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, laikas, kuriuo asmuo gauna mokslininkų valstybinę pensiją, į daktaro ir habilituoto daktaro stažą neįskaitomas bei nurodyta, kad asmeniui, gavusiam mokslininkų valstybinę pensiją ir po šios pensijos paskyrimo įgijus papildomą mokslinio darbo stažą dirbant valstybinėse mokslo ir studijų institucijose, nutraukus darbą, mokslininkų valstybinė pensija iš naujo neskiriama, o atnaujinamas paskirtos pensijos mokėjimas.

VSDFV 2018 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. (6.5E) VSDFV Klaipėdos skyriaus 2018 m. sausio 29 d. sprendimas Nr. VPE_SP1-1131, pripažinus jį teisėtu ir pagrįstu, paliktas nepakeistas. VSDFV motyvavo, kad Mokslininkų pensijų įstatymas nenumato galimybės perskaičiuoti jau paskirtąsias mokslininkų pensijas ir nenurodo sąlygų galimam pensijos perskaičiavimui ar skyrimui iš naujo, atsižvelgiant į stažą, įgytą po mokslininkų pensijos skyrimo.

VSDFV Klaipėdos skyriaus 2019 m. rugsėjo 3 d. sprendimu Nr. VPE_SP2-10192 „Dėl B. A. valstybinės mokslininkų pensijos mokėjimo atnaujinimo“ pareiškėjai nuo 2019 m. birželio 29 d. iki gyvos galvos atnaujintas 168,20 Eur per mėnesį valstybinės mokslininkų pensijos mokėjimas.

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėja turi teisę gauti valstybinę mokslininkų pensiją. Nagrinėjamos bylos ginčo esmė yra pareiškėjos prašymas perskaičiuoti VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu Nr. 13P-11039 „Dėl mokslininkų valstybinės pensijos skyrimo B. A.“ paskirtos pareiškėjai mokslininkų valstybinę pensijos dydį pagal jos įgytą daktaro arba habilituoto daktaro stažą.

Nagrinėdamas šią bylą teismas 2018 m. gruodžio 3 d. nutartimi kreiptasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ar Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (1994 m. gruodžio 22 d. redakcija Nr. I-732, be pakeitimų galiojanti nuo 1995 m. sausio 5 d.), ta apimtimi, kuria nustatyta, kad „laikas, kuriuo asmuo gauna mokslininkų valstybinę pensiją, į daktaro ir habilituoto daktaro stažą neįskaitomas“ neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatai, numatančiai, kad įstatymui visi asmenys lygūs, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą socialinę apsaugą nedarbo atveju.

Konstitucinio Teismo 2020 m. birželio 3 d. nutarimu „ Dėl Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinojo įstatymo nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ Nr. KT100-N6/2020 nutarta:

1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinojo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies (2016 m. birželio 29 d. redakcija; TAR, 2016-07-15, Nr. 20652) nuostata „šio straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims mokslininkų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama tol, kol jie turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba jeigu jie gauna ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, vaiko priežiūros, profesinės reabilitacijos ar nedarbo socialinio draudimo išmokas“, išskyrus tiek, kiek pagal ją mokslininkų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama, jeigu asmuo gauna draudžiamųjų pajamų dirbdamas mokslinį darbą Lietuvos Respublikos valstybinėse mokslo ir studijų institucijose, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, o nuostata „šio straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims mokslininkų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama tol, kol jie turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos“, išskyrus tiek, kiek pagal ją mokslininkų valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji nemokama, jeigu asmuo gauna draudžiamųjų pajamų dirbdamas mokslinį darbą Lietuvos Respublikos valstybinėse mokslo ir studijų institucijose, prieštarauja ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinojo įstatymo (1994 m. gruodžio 22 d. redakcija; Žin., 1995, Nr. 1-4) 4 straipsnio 1 dalies nuostata „daktaro stažą sudaro asmens mokslinio darbo Lietuvos Respublikos valstybinėse mokslo ir studijų institucijose laikas nuo daktaro laipsnio suteikimo dienos, o habilituoto daktaro stažą – mokslinio darbo minėtose institucijose laikas nuo habilituoto daktaro laipsnio suteikimo dienos, bet abiem atvejais ne ilgiau negu tam asmeniui sukaks 65 metai“ tiek, kiek joje nustatyta, kad daktaro arba habilituoto daktaro stažą sudaro asmens mokslinio darbo Lietuvos Respublikos valstybinėse mokslo ir studijų institucijose laikas iki tam asmeniui sukaks 65 metai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 52 straipsniams.

3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinojo įstatymo (1994 m. gruodžio 22 d. redakcija; Žin., 1995, Nr. 1-4) 4 straipsnio 1 dalies nuostata „laikas, kuriuo asmuo gauna mokslininkų valstybinę pensiją, į daktaro ir habilituoto daktaro stažą neįskaitomas“ prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

4. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinojo įstatymo 6 straipsnis (1998 m. spalio 22 d. redakcija; Žin., 1998, Nr. 98-2711) (su 2004 m. lapkričio 4 d. pakeitimu; Žin., 2004, Nr. 171-6299) tiek, kiek jame nenustatyta mokslininkų valstybinės pensijos skyrimo iš naujo tvarka tuo atveju, kai asmuo po šios pensijos paskyrimo pradeda dirbti Lietuvos Respublikos valstybinėse mokslo ir studijų institucijose ir įgyja papildomą daktaro arba habilituoto daktaro stažą, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinasis įstatymas (akto redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.). Pagal Mokslininkų pensijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalį daktaro stažą sudaro asmens mokslinio darbo Lietuvos Respublikos valstybinėse mokslo ir studijų institucijose laikas nuo daktaro laipsnio suteikimo dienos, o habilituoto daktaro stažą – mokslinio darbo minėtose institucijose laikas nuo habilituoto daktaro laipsnio suteikimo dienos, bet abiem atvejais ne ilgiau negu tam asmeniui sukaks 65 metai. Laikas, kuriuo asmuo gauna mokslininkų valstybinę pensiją, į daktaro ir habilituoto daktaro stažą neįskaitomas. Remiantis Mokslininkų pensijų įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi asmenims, kuriems įstatymų nustatyta tvarka nostrifikuotas mokslų kandidato laipsnis, daktaro stažas skaičiuojamas nuo mokslų kandidato laipsnio suteikimo dienos, o habilituoto daktaro stažas skaičiuojamas nuo mokslų daktaro laipsnio suteikimo dienos.

Kaip jau paminėta, Konstitucinio Teismo 2020 m. birželio 3 d. nutarimu (TAR, 2020, Nr. 2020-12128) pripažinta, kad Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinojo įstatymo (1994 m. gruodžio 22 d. redakcija; Žin., 1995, Nr. 1-4) 4 straipsnio 1 dalies nuostata „daktaro stažą sudaro asmens mokslinio darbo Lietuvos Respublikos valstybinėse mokslo ir studijų institucijose laikas nuo daktaro laipsnio suteikimo dienos, o habilituoto daktaro stažą – mokslinio darbo minėtose institucijose laikas nuo habilituoto daktaro laipsnio suteikimo dienos, bet abiem atvejais ne ilgiau negu tam asmeniui sukaks 65 metai“ tiek, kiek joje nustatyta, kad daktaro arba habilituoto daktaro stažą sudaro asmens mokslinio darbo Lietuvos Respublikos valstybinėse mokslo ir studijų institucijose laikas iki tam asmeniui sukaks 65 metai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 52 straipsniams. Taip pat pripažinta, kad Mokslininkų pensijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostata „laikas, kuriuo asmuo gauna mokslininkų valstybinę pensiją, į daktaro ir habilituoto daktaro stažą neįskaitomas“ prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pagal Mokslininkų pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį mokslininkų valstybines pensijas skiria ir moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai, vadovaudamiesi šiuo įstatymu, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu, Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, pagal valstybinių mokslo ir studijų institucijų išduotus dokumentus.

Konstitucinio Teismo 2020 m. birželio 3 d. nutarimu (TAR, 2020, Nr. 2020-12128) pripažinta, kad Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinojo įstatymo 6 straipsnis (1998 m. spalio 22 d. redakcija; Žin., 1998, Nr. 98-2711) (su 2004 m. lapkričio 4 d. pakeitimu; Žin., 2004, Nr. 171-6299) tiek, kiek jame nenustatyta mokslininkų valstybinės pensijos skyrimo iš naujo tvarka tuo atveju, kai asmuo po šios pensijos paskyrimo pradeda dirbti Lietuvos Respublikos valstybinėse mokslo ir studijų institucijose ir įgyja papildomą daktaro arba habilituoto daktaro stažą, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas 2020 m. birželio 3 d. nutarimu išaiškino, kad Mokslininkų pensijų įstatyme įtvirtinus teisę gauti mokslininkų valstybinę pensiją, kurios dydis priklauso nuo daktaro ir habilituoto daktaro stažo trukmės, jame nenustatyta šios pensijos skyrimo iš naujo tvarka, kai asmuo po šios pensijos paskyrimo pradeda dirbti Lietuvos Respublikos valstybinėse mokslo ir studijų institucijose ir įgyja papildomą mokslinio darbo (daktaro arba habilituoto daktaro) stažą. Vadinasi, nors asmuo pagal įstatymą įgyja teisę gauti mokslininkų valstybinę pensiją, kurios dydis priklauso nuo daktaro ir habilituoto daktaro stažo trukmės, tačiau, nesant nustatytos mokslininkų valstybinės pensijos skyrimo iš naujo tvarkos, kai asmuo po šios pensijos paskyrimo pradeda dirbti Lietuvos Respublikos valstybinėse mokslo ir studijų institucijose ir įgyja papildomą mokslinio darbo (daktaro arba habilituoto daktaro) stažą, neužtikrinama, kad asmuo realiai gautų visą mokslinio darbo stažą atitinkančio dydžio pensiją. Toks teisinis reguliavimas, kuriuo suteikiama teisė, tačiau neužtikrinamas realus jos įgyvendinimas, vertintinas ne tik kaip paneigiantis asmens teisėtus lūkesčius, bet ir kaip akivaizdžiai neteisingas. Pažymėtina, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnyje (su 2004 m. lapkričio 4 d. pakeitimu) yra reguliuojama mokslininkų valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo tvarka. Todėl būtent Laikinojo įstatymo 6 straipsnyje (su 2004 m. lapkričio 4 d. pakeitimu) turi būti nustatyta ir mokslininkų valstybinės pensijos skyrimo iš naujo tvarka tuo atveju, kai asmuo po šios pensijos paskyrimo pradeda dirbti Lietuvos Respublikos valstybinėse mokslo ir studijų institucijose ir įgyja papildomą mokslinio darbo (daktaro arba habilituoto daktaro) stažą.

Konstitucinis Teismas iš esmės konstatavo, kad mokslininkų valstybinė pensija negali būti ribojama asmens amžiumi ir negali būti atsisakoma perskaičiuoti mokslininkų valstybinę pensiją po to, kai asmuo įgyja papildomą daktaro arba habilituoto daktaro stažą. Tai, jog nėra įtvirtinta, kad galimas valstybinės mokslininkų pensijos perskaičiavimas pagal papildomai įgytą stažą, prieštarauja Konstitucijai, todėl toks perskaičiavimas turi būti taikomas. Konstitucinis Teismas išaiškino, kad Mokslininkų pensijų įstatymo 6 straipsnyje turi būti nustatyta mokslininkų valstybinės pensijos skyrimo iš naujo tvarka tuo atveju, kai asmuo po šios pensijos paskyrimo pradeda dirbti Lietuvos Respublikos valstybinėse mokslo ir studijų institucijose ir įgyja papildomą mokslinio darbo (daktaro arba habilituoto daktaro) stažą.

Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Lietuvos Respublikos Seimo aktas (ar jo dalis), Lietuvos Respublikos Prezidento aktas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai (Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalis). Konstitucinio Teismo nutarimai yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams (Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 2 dalis). Be to, neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo (Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, reiškia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimai, 2011 m. spalio 25 d. nutarimas). Pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendimas), tačiau Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje yra numatyta šios taisyklės išimtis.

Šiame kontekste paminėtina, jog Konstitucinis Teismas 2007 m. lapkričio 29 d. nutarime konstatavo, kad su konstituciniu teisinės valstybės principu yra susijęs principas lex retro non agit, pagal kurį teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignor retro agit). Nei įstatymu, nei poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius. Tokiu reguliavimu, kuriuo teisės normos galėtų būti pakeistos, kai reguliuojami santykiai jau yra baigti, būtų sudarytos prielaidos paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendimas).

Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje vartojama sąvoka „sprendimas“, aiškinama šio straipsnio 1, 2, 3 dalių kontekste, reiškia tokį vadovaujantis teisės aktu priimtą valinį aktą, kuriuo sukeliamos įvairios teisinės pasekmės, kaip antai: sukuriamos, pakeičiamos, nesuteikiamos (apribojamos) ar panaikinamos konkretaus asmens teisės, pareigos, teisinis statusas.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą jis nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų, taip pat kad tokius klausimus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2010 m. lapkričio 16 d., 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimai). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjo neišspręsti teisės taikymo klausimai yra teismų praktikos dalykas (Konstitucinio Teismo 1998 m. liepos 9 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 20 d., 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimai); taigi įstatymų leidėjo neišspręstus teisės taikymo klausimus gali spręsti teismai, nagrinėjantys ginčus dėl atitinkamų teisės aktų (jų dalių) taikymo (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 20 d., 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimai). Aiškinti teisės normos esmę yra valstybės institucijos, taikančios įstatymą, pareiga (Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 11 d. sprendimas).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuotą praktiką (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, p. 261–275 ir kt.) „sprendimo įvykdymu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir priešingai – sprendimas yra neįvykdytas, kol asmuo turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad pareiškėjo atžvilgiu priimti sprendimai yra laikomi „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme (žr., pvz., LVAT 2011 m. liepos 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. R146-2/2011, LVAT 2016 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1691-438/2016).

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 nurodė, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį, Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Atsižvelgus į aptartą nuosekliai plėtojamą Konstitucinio Teismo bei LVAT praktiką, turi būti vertinama, ar nagrinėjamoje administracinėje byloje yra susiklosčiusios aplinkybės, kurioms esant, galima būtų taikyti vieną iš Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros Konstitucinio Teismo nutarimų galiojimo į ateitį taisyklės išimčių – Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, t. y. analizuotina, ar nagrinėjamu atveju Ginčijami sprendimai dėl atsisakymo pareiškėjai skirti mokslininkų valstybinę pensiją laikytini įvykdytais Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Įvertinus teisinio reglamentavimo turinį akivaizdu, kad Ginčijami sprendimai priimti tuo metu galiojančio Mokslininkų pensijų įstatymo nuostatų pagrindu. Nustačius, kad pareiškėja nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčija būtent sprendimus dėl atsisakymo jai skirti mokslininkų valstybinę pensiją, laikytina, kad teisiniai santykiai, dėl kurių kilo šis administracinis ginčas, nepasibaigė. Pareiškėjai iškėlus teisės akto, kurio pagrindu buvo atsisakyta tai padaryti, konstitucingumo klausimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ji neprarado galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Konstitucinio Teismo 2020 m. birželio 3 d. nutarimu Mokslininkų pensijų įstatymo nuostatos, inter alia 4 straipsnio 1 dalies nuostatos, pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, negali būti taikomos nuo minėto nutarimo įsigaliojimo. Nagrinėjamu atveju, nustačius, kad teisiniai santykiai, dėl kurių kilo šis administracinis ginčas, nepasibaigė, todėl turi būti taikoma Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis, pagal kurią neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad atitinkamam teisėkūros subjektui – Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei – kyla konstitucinė pareiga pripažinti tokį teisės aktą (jo dalį) netekusiu galios arba (jeigu be atitinkamo tų visuomeninių santykių teisinio reguliavimo negalima išsiversti) pakeisti jį taip, kad naujai nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarautų aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d. sprendimai, 2011 m. spalio 25 d. nutarimas).

Minėta, kad iš Konstitucinio Teismo 2020 m. birželio 3 d. nutarimo turinio aišku, kad įstatymo leidėjui kyla pareiga užtikrinti, jog Mokslininkų pensijų įstatymo 6 straipsnyje būtų nustatyta mokslininkų valstybinės pensijos skyrimo iš naujo tvarka tuo atveju, kai asmuo po šios pensijos paskyrimo pradeda dirbti Lietuvos Respublikos valstybinėse mokslo ir studijų institucijose ir įgyja papildomą mokslinio darbo (daktaro arba habilituoto daktaro) stažą. Pareiškėjai pasinaudojus teisminiu jos teisių ginimo būdu, laikytina, kad įstatymo leidėjo savalaikis mokslininkų valstybinės pensijos skyrimo iš naujo tvarkos ne reglamentavimas bei įstatymo leidėjo uždelstas Konstitucinio Teismo nutarimo vykdymas neturi užkirsti teismui kelią, laikantis operatyvumo ir ekonomiškumo principų, vykdyti teisingumą.

Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjos argumentais, kad nesant įstatymo leidėjo valios pakeisti įstatyminį reguliavimą, sukuriamas teisinio reguliavimo netikrumas ir nestabilumas, nėra apsaugomos asmenų teises, ir teisėti lūkesčiai, kai valstybė prisiima vykdyti įsipareigojimus asmeniui – asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės galės būti realiai įgyvendintos. Toks teisinis neapibrėžtumas teisinėje valstybėje nepriimtinas. Atsižvelgiant į nurodytą, atsakovės argumentai dėl to, kad mokslininkų valstybinių pensijų skyrimas iš naujo tuo atveju, kai asmuo po šios pensijos paskyrimo dirbdamas Lietuvos Respublikos valstybinėse mokslo ir studijų institucijose įgyja papildomą daktaro arba habilituoto daktaro stažą, bus atliekamas, kai bus pakeistas Mokslininkų pensijų įstatymas ir jame bus nustatyta mokslininkų valstybinių pensijų skyrimo iš naujo tvarka, laikytini teisiškai nepagrįstais, todėl atmestini.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams; neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2020 m. birželio 3 d. nutarimu, pareiškėjai pagal jos 2018 m. sausio 18 d. prašymą dėl mokslininkų valstybinės pensijos skyrimo turėjo būti perskaičiuota paskirta mokslininkų valstybinė pensija. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad, esant ydingam teisiniam reglamentavimui, yra teisinis pagrindas panaikinti VSDFV Klaipėdos skyriaus 2018 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. VPE_SP1-1131 ir VSDFV 2018 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. (6.5E), todėl pareiškėjos skundas tenkintinas ir Skundžiami sprendimai naikintini.

Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus bei aplinkybes, teismas daro išvadą, kad, siekiant užtikrinti realią ir veiksmingą asmens pažeistų teisių gynybą, pareiškėjai kilusios pasekmės dėl prieštaraujančių Konstitucijai Mokslininkų pensijų įstatymo nuostatų taikymo, perskaičiuojant jos mokslininkų valstybinę pensiją, turi būti visiškai pašalintos. Pažymėtina, jog administracinių aktų panaikinimas grąžina šalis į status quo ante ir sukelia VSDFV Klaipėdos skyriui pareigą atlikti veiksmus, susijusius su ankstesnės padėties atkūrimu, t. y. pareigą iš naujo spręsti klausimą dėl pareiškėjos 2018 m. sausio 18 d. prašymo dėl mokslininkų valstybinės pensijos paskyrimo ir perskaičiuoti paskirtą mokslininkų valstybinė pensiją.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo.

Patikslintame skunde reiškiamas prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo, tačiau nėra pateikiamas nei detalizuotas prašymas dėl išlaidų apskaičiavimo nei šias išlaidas pagrindžiantys įrodymai.

2018 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 25, 41, 42, 66, 70, 84, 97, 127, 132, 133, 138, 143, 144, 153 ir 161 straipsnių pakeitimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmąja instancija, atlyginimo klausimas administracinėse bylose sprendžiamas iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, kai:

1) pradėtoje ir nebaigtoje nagrinėti pirmąja instancija byloje nutartis skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje yra priimta iki šio įstatymo įsigaliojimo;

2) įsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Nagrinėjamu atveju nutartis skirti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismo posėdyje yra priimta iki įstatymo naujos redakcijos įsigaliojimo, todėl pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, turi būti sprendžiamas pagal ABTĮ redakcijos, galiojusios iki 2018 m. gruodžio 29 d., 41 straipsnio nuostatas.

Minėtos redakcijos ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis numatė, kad prašymai dėl išlaidų atlyginimo gali būti paduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos arba ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

Kadangi pareiškėja patikslintu skundu prašo priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikia tai pagrindžiančių rašytinių įrodymų, pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo paliktinas nenagrinėtu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos B. A. skundą patenkinti.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2018 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. VPE SP1-1131 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2018 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. (6.5E).

Įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2018 m. sausio 18 d. prašymą dėl mokslininkų valstybinės pensijos paskyrimo.

Prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo palikti nenagrinėtu.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.