- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-11-07
- Bylos Nr.
- eI-1478-283/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00356-2016-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalytė Zlatkuvienė
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjoG. K. skundą dėl neišmokėto neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovuiPanevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas G. K. skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė iš atsakovoPanevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, ir Panevėžio AVPK) priteisti 3 656,08 Eurneišmokėto neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio. Pareiškėjas nurodė, kad jis iki 2013 m. sausio 22 d. ėjo Panevėžio AVPK viršininko pavaduotojo pareigas. Panevėžio AVPK 2009 –2013 metaistaikė Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų, tarp jų - ir statutinių, atlyginimai dėl Lietuvos valstybėje susidariusios itin sunkios ekonominės bei finansinės padėties, ir dėl to pareiškėjui neišmokėjo5 517,95 Eur (19 052,38 Lt) darbo užmokesčio.Be to, atsakovas, taikydamas 2015 m. birželio 30 d. priimtą Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), apskaičiavo, kad kompensuojant dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintą atlyginimą, pareiškėjui bus išmokėta tik 1 861,87 Eur (6 428,66 Lt ) darbo užmokesčio.Pareiškėjo teigimu, tai reiškia, kad jis neteks 3 656,08 Eur darbo užmokesčio. Pareiškėjasnurodė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija) prieštaraujančiu Grąžinimo įstatymu ne tik kad nekompensuojami jo patirti darbo užmokesčio praradimai, bet dar kartą sumažinamas priklausantis atlyginimas. G. K. pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2004 m. gruodžio 13 d. ir 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimuose nurodė, jog asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas) ir kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Pareiškėjas tvirtino,jog 2009 m. gegužės 1 d. – 2013 m. sausio 22 d. laikotarpiu jisatlikovisas pavestas tarnybines pareigas, todėl turi konstitucinę teisę reikalauti, kad būtų išmokėtas visas priskaičiuotas darbo užmokestis. Pabrėžė, kad šios teisės jis neprarado ir dėl to, kad valstybėtam tikru laikotarpiu susidūrė su finansiniais bei ekonominiais sunkumais. G. K. tvirtino, kad Konstitucijos 23 straipsnis teisę gauti nustatytą darbo užmokestį gina kaip nuosavybės teisę, todėl darbo užmokestis gali būti paimamas tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginant. Pareiškėjo aiškinimu, tai reiškia, kad pasibaigus ekonominei krizei, valstybė turi pareigą darbo užmokesčio praradimus sąžiningai kompensuoti. Tvirtino, kad taikant Grąžinimo įstatymąir neišmokant 3 656,08 Eur darbo užmokesčio, valstybė nusavina dalį pareiškėjui priklausančio atlyginimo ir teisingai neatlygina ne tik už darbo užmokesčio praradimus, bet ir už kitus nuostolius. G. K., remdamasis Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. kovo 17 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. kovo 20 d., 2007 m. liepos 5 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. gruodžio 11 d., 2010 m. balandžio 20 d. nutarimuose pateiktais išaiškinimais, teigė, kad konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai reiškia, jog valstybė turi pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, laikytis prisiimtų įsipareigojimų, o asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Pareiškėjas akcentavo, kad Konstitucinis Teismas teisinio saugumo principą laiko vienu esminiu Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementu, todėl valstybė, keičianti teisinį reguliavimą, negali paneigti asmens įgytų teisių ir teisėtų interesų.
Atsiliepimas
Atsakovas Panevėžio AVPK atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Panevėžio AVPK nurodė, kad G. K. neišmokėta atlyginimo dalis buvo apskaičiuota bei šios dalies išmokėjimo grafikasnurodytas, taikant Gražinimo įstatyme nustatytą mechanizmą. Atsakovas prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti 3 metų senaties terminą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad G. K., buvęs Panevėžio AVPK viršininko pavaduotojas, 2016 m. kovo 30 d. kreipėsi į Panevėžio AVPK ir prašė apskaičiuoti, kokia darbo užmokesčio dalis buvo neišmokėta dėl pareiginės algos koeficiento sumažinimo; kokia darbo užmokesčio dalis bus išmokama pagal Grąžinimo įstatymą; pateikti išmokėtinos sumos mokėjimo grafiką; išmokėti apskaičiuotą kompensaciją pagal Grąžinimo įstatyme nustatytą tvarką. Panevėžio AVPK 2016 m. birželio 10 d. pareiškėjui parengė atsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl grąžintino darbo užmokesčio“, kuriame nurodė, kokia tvarka per 2016, 2017, 2018, 2019 ir 2020 metus bus išmokėta pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuota 1 861,87Eur dydžio dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio neišmokėta dalis, bei Pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) „ Apie G. K. (A.K. (duomenys neskelbtini)) dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies apskaičiuotą grąžintiną sumą“.G. K. 2016 m. birželio 13 d. kreipėsi į Panevėžio AVPK nauju prašymu išmokėti visą, t.y. 5 517,95 Eur (19 052,38 Lt) dydžio, darbo užmokesčio sumą. Pagrįsdamas savo prašymą, pareiškėjas nurodė, kad jis, kaip valstybės tarnautojas, yra įgijęs teisę į įstatymu nustatytą darbo užmokestį, todėl gali pagrįstai tikėtis, kad šią jo teisę valstybė saugos ir gins. Panevėžio AVPK 2016 m. liepos 1 d. parengė atsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl 2016-06-13 G. K. prašymo“, kuriame nurodė, jog prarastas darbo užmokestis pareiškėjui bus kompensuojamas pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, t.y. jam bus išmokėta 2016 m. birželio 10 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta suma, be to, ši suma bus išmokėta minėtame rašte nurodytu grafiku.
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio mokėjimo patirtų praradimųatlyginimo.
Ginčo teisiniussantykiusreglamentuoja2015 m. birželio 30 d. priimtas Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas. Grąžinimo įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, kad jis taikomas ir asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas) vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. gegužės 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d.(1 punktas), Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. rugpjūčio 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d. (2 punktas).
Byloje tarp proceso dalyvių nėra ginčo, kad pareiškėjui G. K., iki 2013 m. sausio 22 d. ėjusiamPanevėžio AVPK viršininko pavaduotojo pareigas, taikant Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatas,kuriomis buvo nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei ir finansinei padėčiai, buvo neišmokėta 5 517,95 Eur darbo užmokesčio.G. K. neginčija Panevėžio AVPK pateiktų duomenų, kadpagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuota dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalis yra 1 861,87 Eur dydžio, bei atsakovo nustatyto piniginių lėšų mokėjimo per 2016-2020 metus grafiko.
Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatų išaiškinimą pateikė 2014 m. balandžio 16 d. sprendime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“ (toliau - 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas). Šiame sprendime Konstitucinis Teismas nurodė, kad įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu. Konstitucinis Teismas išaiškino, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo, kuriuo atidėtas dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminas, atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai“ (toliau - 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimas) konstatavo, kad Grąžinimo įstatymu yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.
G. K. prašymąteismo sprendimu priteisti 3 656,08 Eurdarbo užmokesčio grindė teiginiu, kad Grąžinimo įstatymas prieštarauja Konstitucijos 23 ir 48 straipsniuose įtvirtintoms nuostatoms, konstituciniam teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, teisinio saugumo, teisingumo principams.Pareiškėjasprašė kreiptis į Konstitucinį Teismą prašymu ištirti, ar Grąžinimo įstatymas neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių ir teisingumo principams.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų įstatymo (toliau – ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog teismas, nustatęs, kad yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Taikydamas šias administracinių bylų proceso teisės normas, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką. Tokia pareiga teismui kylavadovaujantis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies nuostata, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką,aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui ir kad įstatymas šios teismo teisėsnesieja su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiškinimą, ABTĮ įtvirtinta formuluotė „yra pagrindas manyti“ reiškia, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Todėl tik teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-78/2012).
Pareiškėjas G. K., prašydamas kreiptis į Konstitucinį Teismą prašymu ištirti, ar Grąžinimo įstatymas neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniams valstybės, teisėtų lūkesčių ir teisingumo principams, skunde suformulavo teiginį, kad nurodytiems Konstitucijos straipsniams ir jų nuostatoms bei konstituciniams principams prieštarauja Grąžinimo įstatyme įtvirtinta ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka.
Panevėžio AVPK atsiliepime nuomonės dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą nepareiškė.
Išanalizavęs skunde išdėstytus pareiškėjo teiginius, teismas vertina, kad jie iš esmės skirti atskleisti Konstitucijos 23, 29 ir 48 straipsnių nuostatų ir konstituciniųvalstybės, teisėtų lūkesčių ir teisingumo principų turiniui, o pats pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą prašymu ištirti įstatymą yra nekonkretus.IšGražinimo įstatymo teksto matyti, kad šį įstatymą, be preambulės, sudaro keturi straipsniai, kuriuose įtvirtintos nuostatos, skirtos reglamentuoti šio įstatymo taikymą (1 straipsnio 1-9 punktai), dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką (2 straipsnio 1-12 dalys), išmokėtinų sumų finansavimo šaltinį (3 straipsnio 1 ir 2 dalys), įstatymo įsigaliojimą ir įgyvendinimą (4 straipsnio 1 ir 2 dalys).Teismas, išanalizavęs G. K. skunde išdėstytus argumentus ir motyvus, daro išvadą, kad pareiškėjas nenurodė, kokios konkrečios Grąžinimo įstatyme įtvirtintos nuostatos, reglamentuojančios dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką, kelia pagrįstų abejonių dėl jų atitikties Konstitucijai.
Be to, teismas, išnagrinėjęs byloje nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinęs byloje kilusio ginčo pobūdį, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimus bei 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, kurios pagrįstai keltų abejonių dėl Grąžinimo įstatyme įtvirtintų nuostatų, reglamentuojančių asmeniui priklausančios grąžintinos neišmokėto darbo užmokesčio dalies apskaičiavimą ir nustatymą, šiam apskaičiavimui taikomus pareiginės algos (atlyginimo) dydžius, atitikties Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių ir teisingumo principams. Darydamas šią išvadą, teismas atsižvelgia į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką(Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-29-602/2016; 2016 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1125-552/2016; 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2188-552/2016, 2016 m. spalio 3 d. nutartys administracinėse bylose Nr. A-2620-520-2016 ir Nr. A-2449-520-2016, 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartis Nr. A-3844-520/2016, 2016 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. Nr. A-2620-520-2016). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-3844-520/2016, pateikė išaiškinimą, kad argumentas, jog valstybės tarnautojai turi teisę reikalauti visos neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, prieštarauja Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo išaiškinimams, pagal kuriuos, turi būti kompensuojama tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas2016 m. spalio 3 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. Nr. A-2620-520-2016, aiškindamas Grąžinimo įstatyme nustatytos formulės taikymą,teigė, kad asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis, tačiau tai iš esmės reiškia, jog asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, bei dar kartą akcentavo, jog dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama.
Atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes bei remiantis Grąžinimo įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis, Konstitucinio Teismo pateiktais išaiškinimais dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų ir jų kompensavimo mechanizmo nustatymo, daroma išvada, kad Panevėžio AVPK sprendimas per 2016-2020 metų laikotarpį nustatytu grafiku išmokėti pareiškėjui pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuotą 1 861,87 Eur dydžio dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalį yra pagrįstas ir teisėtas. Dėl šios priežasties pagrindo tenkinti G.K. skundą dėl neišmokėto neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies priteisimo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
G. K. skundą dėl neišmokėto neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovuiPanevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatuiatmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.