Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Pranešėja Audronė KartanienėTeisėja Ainora Kornelija Macevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-359-303/2012Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00159-2009-7Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.3.1.; 2.4.6.3.2.;2.4.6.3.3.;2.4.6.3.4.(S)

2012 m. gegužės 18 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Audronės Kartanienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. ir jo gynėjo advokato Ričardo Suslavičiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. sausio 12 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas 80 MGL, t.y. 10 400 Lt (dešimties tūkstančių keturių šimtų litų), bauda.

Iš V. M. priteista G. N. 15 000 Lt (penkiolika tūkstančių litų) neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. nuteistas už tai, kad šmeižė asmenį neva šis padarė sunkų nusikaltimą, t.y. 2009-09-14, laikotarpiu nuo 9.00 val. iki 12.00 val., Vilniaus apygardos teisme, esančiame Gedimino pr. 40/1, Vilniuje, vykusio teisiamojo posėdžio metu, viešai tyčia paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorą G. N., paniekinusią ir pažeminusią pastarąjį, nurodydamas, kad G. N. 2003-2005 metais, tirdamas baudžiamąją bylą Nr. 07-1-016-03 dėl galimo Vilniaus aps. VPK NTV ENTS pareigūnų piktnaudžiavimo, kyšininkavimo, įtariamojo apklausos metu pareikalavo iš V. M. 10 000 litų kyšio už ikiteisminio tyrimo nutraukimą, be to, analogiško dydžio kyšių reikalavo iš kitų įtariamųjų.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. M. ir jo gynėjas adv. R. Suslavičius prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. sausio 12 d. nuosprendį, nesant įrodyta V. M. kaltės, padarius nusikaltimą, ir jo atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamosios teisės normas, netinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, padarė kitų pažeidimų, kas turėjo esminės reikšmės nepagrįsto ir neteisėto nuosprendžio priėmimui, todėl skundžiamas nuosprendis dalyje dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir bausmės paskyrimo turi būti peržiūrėtas.

Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados pagrįstos ne įrodymais, o prielaidomis, be to, teismas kreipė dėmesį tik į nuteistąjį kaltinančius įrodymus ir neatsižvelgė į jį teisinančius duomenis, kai kuriais atvejais pažeidžiant BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Kaltinimui prieštaraujantys nuteistajam palankūs įrodymai nebuvo nepaneigti, nuosprendyje nenurodyta, kodėl į juos nėra atsižvelgiama. Apeliantų nuomone, skundžiamas nuosprendis yra nemotyvuotas, surašytas remiantis neišsamiai, selektyviai ir šališkai ištirtais bei vertintais įrodymais, nepašalinus įrodymų prieštaringumo, nesiaiškinus, kokia tų prieštaravimų kilmė ir kokią įtaką jie turi surinktų įrodymų patikimumui ir jų vertinimui, priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Tokiu būdu nuosprendis surašytas esmingai pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalį. Be to, teismo išvados dėl V. M. kaltės neatitinka faktinių bylos aplinkybių, dėl ko laikytina, jog bylą nagrinėjęs teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Apeliantai mano, kad pagrindiniai liudytojai, kurių parodymais grindžiamas skundžiamas nuosprendis, t.y. A. K., A. R., A. L., E. L., S. Ž., parodė, jog jiems nėra žinomi faktai, kad iš įtariamųjų buvo reikalaujama duoti kyšius, tokiu būdu jie nei patvirtino, nei paneigė aplinkybes, kad V. M. paskleidė apie nukentėjusįjį žeminančio pobūdžio tikrovės neatitinkančią informaciją – jog G. N., 2003-2005 metais tirdamas baudžiamąją bylą Nr. 07-1-016-03, apklausos metu pareikalavo iš nuteistojo V. M. kyšio už ikiteisminio tyrimo nutraukimą. Be to, pažymi, jog šių liudytojų parodymai nelaikytini teisėtai gautais duomenimis baudžiamojo proceso įstatymo prasme, kadangi buvo gauti, nesilaikant BPK 80 straipsnio 1 punkte, 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų. Kita vertus, minėtų liudytojų parodymai paneigiami kitais byloje esančiais įrodymais, kurių teismas nuosprendyje nenurodė ir nevertino, t.y. teismas neatsižvelgė į Vilniaus apygardos teismo 2009-09-14 teisiamojo posėdžio protokolo turinį, iš kurio matyti, kad kaltinamasis posėdžio metu apie jokio 50 000,00 Lt kyšio reikalavimą iš viso nekalbėjo. Skunde pažymima, kad nei prokurorė, nei nukentėjusysis šios aplinkybės teisiamojo posėdžio metu neįrodinėjo, o kitų įrodymų, galinčių patvirtinti tokios aplinkybės buvimą, byloje taip pat nebuvo surinkta, tuo tarpu, pirmosios instancijos teismas nesiėmė jokių veiksmų, kad minėtas teisiamojo posėdžio protokolas būtų ištirtas, dėl ko jis nuosprendyje liko neįvertintas.

Apeliantų nuomone, byloje surinkti duomenys, t.y. nuteistojo V. M. parodymai, 2009-09-14 Vilniaus apygardos teismo protokolas, neleidžia neginčijamai konstatuoti, jog V. M. jam inkriminuojamą veiką padarė tiesiogine tyčia, kadangi byloje nėra nustatyta, jog jis norėjo, buvo iš anksto suplanavęs taip elgtis, kad suvokė savo veiksmų nusikalstamą pobūdį, t.y. nesurinkti neginčijami įrodymai, kad buvo iš anksto susiformavusi nuteistojo tyčia apšmeižti G. N., pastarajam padarius sunkų nusikaltimą. Priešingai, Vilniaus apygardos teismo 2009-09-14 protokolo analizė leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis nenorėjo ir nesiekė apšmeižti nukentėjusiojo, t.y. davęs byloje priesaiką sakyti tiesą ir įspėtas dėl melagingų parodymų davimo, atliko įstatymo jam nustatytą pareigą ir atsakė į V. P. užduotą klausimą, be to, į šį klausimą jis atsakė jau antrajame teismo posėdyje, t.y. po to, kai buvo apklaustas. Tuo tarpu BK 154 straipsnyje numatyta nusikalstama veika – šmeižimas padaroma tik tiesiogine tyčia. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistasis V. M. veikė tyčia, laikytina nepagrįsta. Nesant nusikalstamos veikos sudėties požymio – kaltės, nėra pagrindo V. M. nuteisti pagal BK 154 straipsnio 2 dalį. Tuo tarpu bylą nagrinėjęs teismas nepagrįstai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, kas turėjo esminės reikšmės nepagrįsto ir neteisėto nuosprendžio priėmimui.

Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismas, priimdamas V. M. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį ir jam skirdamas bausmę, neatsižvelgė į tai, kad pastarasis augina nepilnametį vaiką, kuriam reikalingas išlaikymas, kad jo gaunamos pajamos vos dengia kredito įmokas už būstą, be to, jis yra neteistas, nebaustas administracine tvarka, charakterizuojamas teigiamai. Tinkamai neįvertinus šių aplinkybių, V. M. paskirta per giežta bausmė, kuri neatitinka teisingumo principo ir bausmės paskirties.

Apeliantai mano, skundžiamas nuosprendis dalyje dėl neturtinės žalos atsiradimo ir jos dydžio yra neparemtas jokiais įrodymais ir nemotyvuotas, dėl ko civilinis ieškinys turėjo būti atmestas kaip nepagrįstas ir neįrodytas, juolab, kad byloje nenustatytos jokios aplinkybės, kuriomis grindžiamas reikalavimas priteisti neturtinę žalą. Pažymi, jog nukentėjusiojo elgesys, t.y. tai, jog teisminio nagrinėjimo metu jis dalyvavo tik viename teismo posėdyje, patvirtina, kad pastarajam nebuvo sukeltos neigiamos pasekmės. Tokiais veiksmais nukentėjusysis pripažino, kad nuteistojo veiksmai buvo mažareikšmiai, ir jam nebuvo svarbu, kaip baigsis teismo procesas. Tuo tarpu pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, nemotyvuotas ir bylos aplinkybėmis nepagrįstas ieškinio reikalavimas prieštarauja baudžiamojo bei civilinio proceso įstatymuose įtvirtintoms nuostatoms, todėl negali būti patenkintas net iš dalies. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuteistojo žiniomis, nukentėjusysis G. N. 2009 m. buvo paaukštintas pareigose, paneigia nepagrįstai nuosprendžiu pripažintą faktą, kad V. M. veiksmais tariamai buvo pažemintas G. N. vardas ir autoritetas, kad nukentėjusysis patyrė neturtinę žalą, skaudžių išgyvenimų, įtakojusių vienokias ar kitokias neigiamas pasekmes.

Skunde teigiama, kad ikiteisminio tyrimo bei teisiamojo posėdžio metu buvo pažeistos V. M., kaip įtariamojo, vėliau kaltinamojo, teisės. Nurodoma, jog nuteistasis iki prokurorės nurodyto termino negalėjo papildyti ikiteisminio tyrimo bylos, kadangi pagal jo prašymą parengtas ikiteisminio tyrimo bylos medžiagos kopijas, kurias ketino išanalizuoti ir įvertinti, sprendžiant klausimą dėl ikiteisminio tyrimo papildymo, gavo kartu su 2010-11-03 nutarimu atmesti prašymą papildyti ikiteisminį tyrimą. Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis teismo prašė išnagrinėti jo Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiajam prokurorui ir Generalinei prokuratūrai pateiktus atitinkamai 2010-11-04 ir 2010-12-22 skundus, teigdamas, kad prokurorė, atlikdama ikiteisminį tyrimą, padarė eilę grubių baudžiamojo proceso pažeidimų, kad nuteistasis kaltinamąjį aktą gavo po trijų mėnesių, kai ikiteisminis tyrimas buvo baigtas, nebuvo užtikrintos visos baudžiamojo proceso kodekse numatytos priemonės, kad nuteistasis galėtų pasinaudoti savo teisėmis, papildant ikiteisminį tyrimą. Pirmosios instancijos teismas minėtuose skunduose išdėstytų prašymų netenkino, pažymėdamas, kad į nuteistojo pateiktus skundus atsižvelgs, priimdamas byloje nuosprendį. Tačiau skundžiamame nuosprendyje teismas šių aplinkybių netyrė ir dėl jų nepasisakė, tokiu būdu pripažino, kad prokurorės padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai yra leistini, o nuteistasis neturėjo teisės pasinaudoti BPK 21 straipsnio 3 dalyje, 22 straipsnio 3 dalyje numatytomis teisėmis. Tokiu būdu tiek prokurorė, tiek pirmosios instancijos teismas pažeidė vieną iš pagrindinių baudžiamojo proceso principų – rungimosi principą, užkirto kelią į gynybą, ko pasėkoje, apeliantų nuomone, galima teigti, kad pirmosios instancijos teismas galimai ir nesiekė išsamiai bei nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes.

Teismo posėdyje nuteistasis V. M. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo V. M. ir jo gynėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. sausio 12 d. nuosprendis keistinas (BPK 328 str. 1 p., 2 p., 3 p., 4 p.).

Dėl šmeižimo

Pagal BK 154 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas apie kitą žmogų per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, arba šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą.

Šmeižimo objektas, kaip pagrįstai nurodoma skundžiamame teismo nuosprendyje, yra kito žmogaus garbė ir orumas. Teismų praktikoje aiškinama, kad garbė – tai viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens geras vardas, orumas – tai asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas. Taigi šmeižimo atveju nukentėjusysis pažeminamas kitų žmonių akyse, kartu pažeidžiant jo orumą. Objektyviosios pusės požymis – paskleidimas – tai tikrovės neatitinkančios informacijos (žinios), galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų arba pakirsti pasitikėjimą juo, perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui. Galimi įvairūs informacijos perdavimo būdai: žodinis, rašytinis, panaudojant spaudą, kitas visuomenės informavimo priemones. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, nes kaltininkas paskleidžia melagingus prasimanymus. Jis suvokia, kad skleidžiamos žinios yra melagingos, prasimanytos ir žemina kito asmens garbę. Kaltininkas tokias žinias gali būti prasimanęs, išgirdęs, sužinojęs iš kitų asmenų, bet supranta, kad jos neatitinka tikrovės.

Taigi baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla asmeniui, perdavusiam BK 154 straipsnyje nurodyto pobūdžio žinias.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą, kurioje V. P. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 225 straipsnio 2 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, o A. S. - BK 228 straipsnio 2 dalyje, nuteistasis V. M., 2009-09-14, nuo 9.00 iki 12.00 val. vykusio teisiamojo posėdžio metu, kaip liudytojas duodamas parodymus, viešai paskleidė apie nukentėjusįjį G. N., palaikiusį minėtoje byloje valstybinį kaltinimą, tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti jį arba pakirsti pasitikėjimą juo, t. y. išsakė melagingą teiginį neva tai prokuroras G. N. 2003-2005 metais tirdamas baudžiamąją bylą Nr. 07-1-016-03 dėl galimo Vilniaus apskr. VPK NTV ENTS pareigūnų piktnaudžiavimo, kyšininkavimo, įtariamojo apklausos metu, iš V. M. reikalavo 10 000 lt kyšio už ikiteisminio tyrimo nutraukimą, be to, nurodė žinąs, kad kyšio buvo reikalauta ne iš jo vieno (1 t. b. l. 16).

Tokie V. M. veiksmai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 1 dalyje sudėtį.

Ir nors V. M. kaltu neprisipažįsta bei prašo jį išteisinti teigdamas, kad jo nurodytos aplinkybės nėra paneigtos byloje surinktais įrodymais, tačiau tokia nuteistojo gynybinė pozicija vertinama kritiškai, kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės, ir atmetama.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2003-10-02 buvo pradėtas ikiteismini tyrimas Nr. 07-1-016-03 pagal BK 225, 226 ir 228 straipsnius dėl Vilniaus m. VPK ENTS pareigūnų galimo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, kyšininkavimo, tarpininko kyšininkavimo. Šio ikiteisminio tyrimo metu buvo įteikti pranešimai apie įtarimus: V. P. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, 225 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 5 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 5 dalį ir 225 straipsnio 2 dalį, V. M. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, S. Ž. pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį, A. G. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, A. D. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, A. P. pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį, T. T. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, Š. Ž. pagal BK 228 straipsnio 1 ir 2 dalis. Ikiteisminį tyrimą šioje baudžiamojoje byloje buvo pavesta atlikti Vilniaus apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokurorams G. N., P. J. ir E. V., grupės vadovu paskiriant prokurorą G. N. Sprendžiant iš baudžiamosios bylos dokumentų, V. M. šioje byloje buvo apklaustas keturis kartus, iš kurių tris kartus jį apklausė STT Ikiteisminio tyrimo skyriaus viršininko pavaduotojas Č. B. Tuo tarpu prokuroras G. N. apeliantą šioje byloje įtariamuoju apklausė tik vieną kartą, t. y. 2005-11-07, dalyvaujant jo gynėjai adv. E. L., ir 2005-11-30 priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 07-1-016-03 eilės asmenų, tame tarpe ir V. M., atžvilgiu, nustatęs BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte bei 212 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose esančius pagrindus, t. y. nesurinkus pakankamai duomenų, kad V. M. bei kiti bylos įtariamieji padarė vienus ar kitus jiems inkriminuojamus nusikaltimus arba nustačius, kad pastarieji nepadarė tam tikrų, jiems inkriminuotų veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (1 t. b. l. 19-22, 23, 24-33, 46-70).

Analizuojant nuteistojo V. M. parodymus apie neva tai prokuroro G. N. iš jo reikalauto 10 000 lt kyšio už bylos nutraukimą, o tai, sprendžiant iš aukščiau minėto procesinio sprendimo, reiškia, kad už prokuroro teisėtą, vykdant įgaliojimus, veikimą, aplinkybes, matyti, kad jo parodymai nėra nuoseklūs, be to prieštarauja faktiniams bylos duomenims. Taigi 2009-09-14 vykusio posėdžio metu, V. M. pareiškęs, kad prokuroras G. N. 2005 m. vasarą, apklausdamas jį dėl pareikštų jam įtarimų, žodžiu pareikalavo iš jo 10 000 lt kyšio už ikiteisminio tyrimo nutraukimą, nurodė, kad jo apklausoje gynėjas nedalyvavo, kadangi jo buvo atsisakęs (1 t. b. l. 16). Ikiteisminio tyrimo metu V. M. duodamas parodymus apie jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybes, taipogi tvirtino, kad su prokuroru kabinete buvo tik dviese ir įspėjo, kad apie jo nurodytą faktą paliudyti niekas negalės. Pripažinęs, kad G. N. jį, kaip įtariamąjį apklausė tik kartą, nurodė, jog apklausa iš pradžių vyko bendravimo forma: jam davė klausytis įrašų, įkalbinėjo duoti parodymus prieš V. P. bei kitus įtariamuosius. Tuo tarpu dėl jo paties sakė, kad galima susitarti, t. y. nutraukti bylą, nes yra įtariamas pirmą kartą, ir kad visa tai jam kainuos 10 000 lt. Tačiau kokiu būdu jis turėtų tuos pinigus perduoti, jam neįvardino. Tiesiog leido suprasti, kad jis susirastų pažįstamą žmogų, kuris galėtų prie G. N. „prieiti“ ir perduoti minėtą sumą (1 t. b. l. 147-148). Duodamas parodymus teisme apie jam inkriminuojamo nusikaltimo, t. y. šmeižimo aplinkybes, V. M. vėlgi aiškino, kad 2005 m. rudenį, atvykus jam į apklausą, kabinete buvo tik prokuroras ir jis. Ir nors šiuo kartu pastarasis visgi pripažino, kad advokatė į kabinetą buvo užėjusi, tačiau paklaususi ar reikalinga ji, išėjo. Taipogi pripažino, kad į kabinetą buvo užėjęs ir žmogus, kuris sėdi šalia prokuroro, tačiau jis taipogi išėjo. Pagal nuteistąjį, tarp jo ir G. N. vyko bendro pobūdžio pokalbis, kurio metu prokuroras užsiminė apie bylos nutraukimą, prašydamas prieš kitus duoti parodymus ir už tai žadėdamas jam pagelbėti. Be to, prokuroras pasiūlė jam sumokėti 10 000 lt, nurodydamas, kad pinigus reikia perduoti kažkaip „per aplinkui“ ar „per žmogų“. Tačiau nuteistojo teigimu, jis detalių nesitikslino, prokurorui pinigų nenešė, aplinkinių kelių pinigų perdavimui, neieškojo ( 2 t. b. l. 24-26,162-163).

Tačiau, priešingai nei mano apeliantai, nuteistojo V. M. nurodytos neva tai iš jo reikalauto kyšio aplinkybės yra paneigtos byloje surinktais duomenimis, ir visų pirma tuometinės V. M. gynėjos adv. E. L. parodymais, iš kurių matyti, kad nagrinėjamo įvykio metu, ji kaip įtariamojo V. M. gynėja, dalyvavo ne tik STT, bet ir Vilniaus apygardos prokuratūroje vykusiose V. M. apklausose. Pasak šios liudytojos, prokurorui G. N. apklausiant jos ginamąjį V. M., ji niekur nebuvo išėjusi. Be to, kabinete buvo ir prokuroro padėjėjas R. B. Nurodė, kad prokuroras G. N. visuomet laikosi BK ir BPK nuostatų, ir visuomet geriau palauks, nei įtariamojo apklausą pradės be advokato. Buvo klausomasi garso įrašų. Liudytoja pažymėjo, kad iš prokuroro G. N. per apklausas nėra girdėjusi dviprasmiškų pasisakymų ar kokių nors užuominų dėl tyrimo nutraukimo už pinigus. To negirdėjo ir nagrinėjamo įvykio metu. Prokuroro užduodami klausimai, pasak minėtos liudytojos, visuomet yra tikslūs, aiškūs ir konkretūs, per apklausas jaučiamas disciplinuotumas. Teigė, kad į apklausą ji atėjo pirma, o pasirašę apklausos protokolą, su savo ginamuoju išėjo kartu. Kad prokuroras iš V. M. kokiomis nors aplinkybėmis būtų prašęs kyšio, klientas jai neužsiminė.

Netikėti šios liudytojos parodymais teismui nebuvo pagrindo, juolab, kad juos vienu ar kitu aspektu pagrindžia ir kiti bylos duomenys.

Taigi iš liudytojo R. B. parodymų matyti, kad jis, kaip prokuroro padėjėjas, nuo 2004 metų vidurio buvo perkeltas į prokuroro G. N. kabinetą, kuriame jie kartu dirbo iki 2008 metų. Kadangi kabinete būdavo apklausinėjami liudytojai, įtariamieji bei atliekami kiti proceso veiksmai, tam tikros bylos, kuriose ikiteisminį tyrimą atlikdavo G. N., jam buvo žinomos. Dėl šios priežasties jis prisiminė ir bylą, kurioje buvo įtariami piktnaudžiavimu bei kita nusikalstama veika Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnai, tarp kurių buvo minima ir V. M. pavardė. Nors konkrečiai šio asmens apklausos aplinkybių nepamena, tačiau visos apklausos, liudytojo teigimu, vykdavo pagal procesą. Ir jei tai būdavo įtariamojo apklausa, joje visuomet dalyvaudavo advokatas. Kadangi prokuroras dirbo preciziškai ir detaliai, perklausydavo telefoninius pokalbius bei užduodavo klausimus, mano, kad gynėjai tam tikra prasme gal ir galėjo būti nepatenkinti iki smulkmenų skrupulingu prokuroro darbu. Kad prokuroras G. N. būtų užsiminęs ar reikalavęs iš proceso dalyvių kyšio ar kitokio atlygio, nėra girdėjęs, kaip ir to, kad jam kas nors būtų siūlęs kyšį ar kitą atlygį už kokio nors procesinio sprendimo priėmimą. Tai, pasak liudytojo, yra labai sąžiningas pareigūnas.

Iš esmės analogiškas aplinkybes byloje nurodė ir nukentėjusiuoju apklaustas G. N. Taigi pasak šio, su V. M., kaip su įtariamuoju, jam teko susidurti 2005 metais tiriant baudžiamąją bylą Nr. 07-1-016-03 dėl Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnų piktnaudžiavimo, kyšininkavimo. Į apklausą, kuri vyko jo kabinete, pastarasis buvo iškviestas su jo gynėja advokate E. L. Kartu su juo kabinete buvo ir prokuroro padėjėjas R. B. Įtariamasis V. M. buvo apklaustas apie bylai reikšmės turinčias aplinkybes, po to jam buvo pateikti perklausyti garso įrašai bei užduodami klausimai. Įtariamojo apklausos protokolas buvo pildomas eigoje ir duodamas jam pasirašyti. Gynėja, nukentėjusiojo teigimu, dalyvavo įtariamojo apklausoje nuo jos pradžios iki pabaigos ir tik po to pasirašė protokolą.

Nukentėjusiojo G. N. bei liudytojų E. L. ir R. B. nurodytas aplinkybes patvirtina ir byloje esantis įtariamojo V. M. 2005-11-07 papildomos apklausos protokolas. Iš šio procesinio dokumento turinio matyti, kad V. M. apklausa buvo pradėta 13.00 val. ir baigta 14.30 val. Įtariamąjį baudžiamojoje byloje Nr. 07-1-016-03 papildomai apklausė Vilniaus apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroras G. N., dalyvaujant įtariamojo gynėjai adv. E. L. Apklausa pradėta įtariamojo parodymais, po to, perklausius atskirus garso įrašus, įtariamajam buvo užduodami konkretūs klausimai ir užrašyti jo atsakymai, po kiekvienu kurių, yra V. M. parašas. Baigus įtariamojo apklausą, protokolą pasirašė V. M., jo gynėja ir apklausą atlikęs prokuroras G. N. ( 1 t. b. l. 33-35).

Taigi aukščiau aptarti duomenys, priešingai nei mano apeliantai, objektyviai paneigia nuteistojo nurodytas jo, kaip įtariamojo apklausos aplinkybes, tame tarpe ir pastarojo nurodytą situaciją dėl neva tai iš V. M. reikalauto už bylos nutraukimą 10 000 lt kyšio. Reikia pažymėti ir tai, kad ir pati nuteistojo nurodyta kyšio reikalavimo situacija nėra įtikinama: neįtikėtina, kad prokuroras, iš vienos pusės, išdrįsęs prašyti konkretaus dydžio kyšio iš asmens, su kuriuo jį siejo tik procesiniai santykiai bei liepęs jam ieškoti tarpininkų šiam kyšiui paduoti, to nesietų laiku, vieta, būdu ir pan., su savo, kaip prokuroro tolimesniais proceso veiksmais, gi iš kitos pusės, pats, nepraėjus nei mėnesiui po nuteistojo nurodyto pokalbio, be jokių išlygų priima procesinį sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą visos eilės asmenų, tame tarpe ir V. M. atžvilgiu.

Apeliantų skundo argumentai, kuriais šie neigia nuteistojo veiksmuose tiesioginės tyčios buvimą, taipogi yra nepagrįsti ir, kaip gynybos versija, atmetami. Priešingai nei mano apeliantai, nagrinėjamo nusikaltimo, t.y. šmeižimo sudėtis nereikalauja šios veikos padarymui kokio tai nors išankstinio pasiruošimo, taip pat nėra svarbu ir tai, kada, t. y. pirmosios ar antrosios liudytojo apklausos metu, V. M. šmeižė nukentėjusįjį. Šiuo atveju nėra svarbu ir tai, ar tikrovės neatitinkančią informaciją V. M. paskleidė pasakodamas visa, kas jam žinoma byloje apie turinčias reikšmės bylai išspręsti aplinkybes ar atsakydamas į kieno nors užduotą klausimą. Svarbu tik tai, kad pastarojo paskleista apie nukentėjusįjį informacija, galinti paniekinti ar pažeminti jį arba pakirsti pasitikėjimą juo, neatitinka tikrovės ir tai kad, kas nustatyta skundžiamu teismo nuosprendžiu, nuteistasis apie tai suvokė.

V. M. paskleista informacija apie G. N., teigiant, kad jis neva tai 2003-2005 metais tirdamas baudžiamąją bylą Nr. 07-1-016-03 dėl galimo Vilniaus apskr. VPK NTV ENTS pareigūnų piktnaudžiavimo, kyšininkavimo, įtariamojo apklausos metu, iš V. M. reikalavo 10 000 lt kyšio už ikiteisminio tyrimo nutraukimą suprantama vienareikšmiai. Tokios informacijos paskleidimas sukelia neigiamą nuomonę apie nukentėjusįjį, ir ne tik kaip pareigūną, bet ir asmenį, jį žemina, menkina, pakerta kitų žmonių pasitikėjimą juo, diskretiduoja. Tai suprato ir nuteistasis V. M. Todėl darytina išvada, jog nuteistasis tyčia skleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, gerai suvokdamas, kad tokios žinios pažemins G. N. ne tik kaip pilietį, bet ypač kaip valstybės pareigūną, viešą asmenį, juolab, kad tai buvo padaryta bylos, kurioje nukentėjusysis palaikė valstybinį kaltinimą, nagrinėjimo metu.

Apelianto teiginys, viešai pasakytas 2009-09-14, nuo 9.00 iki 12.00 val. vykusio teisiamojo posėdžio metu, neva tai jis žinąs, kad kyšio buvo reikalauta ne iš jo vieno (1 t. b. l. 16), taipogi yra paneigtas bylos medžiaga. Analizuojant surinktus įrodymus matyti, kad byloje buvo apklausti liudytojais asmenys – A. R., A. D., A. L., T. T., A. G., E. V., A. P., S. Ž., V. S. ir V. P., neva tai pagal V. M. galintys patvirtinti 2009-09-14 teismo posėdžio metu jo nurodytą faktą. Tačiau išskyrus baudžiamojoje byloje Nr. 38-1-00009-07 kaltinamą V. P., kurios nagrinėjimo metu V. M. išsakė aukščiau minėtą teiginį, nei vienas iš šių asmenų, V. M. nurodytų aplinkybių, objektyviai nepatvirtino. Priešingai, liudytojų A. L., A. G., A. P., S. Ž., A. R., A. D. ir V. S. teigimu už ikiteisminio tyrimo Nr. 07-1-016-03 nutraukimą, nei prokuroras G. N. nei koks nors kitas pareigūnas, kyšio iš jų nereikalavo. Kad konkrečiai iš ko nors būtų reikalaujamas kyšis, negirdėjo ir liudytoju apklaustas E. V. Tuo tarpu byloje apklausto liudytoju V. P. parodymai, vertinami kritiškai, kaip siekimas padėti apeliantui išvengti atsakomybės ir atmetami, nes, viena vertus, šio liudytojo parodymų objektyviai nepatvirtina jokie kiti įrodymai ar netgi juos paneigia, pvz. liudytojo S. Ž. parodymai, kita vertus, liudytojo V. P. parodymai nėra patikimi ir dėl savo prieštaringumo paties nuteistojo nurodytoms aplinkybėms. Tuo tarpu tai, kad nuteistasis V. M. ar liudytojas V. P., vieniems ar kitiems asmenims skleidė apie G. N. vienokio ar kitokio pobūdžio niekuo nepagrįstus gandus, V. M. kaltės šioje byloje nepašalina.

Tačiau apeliantų skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai nusprendė, jog nuteistasis V. M., 2009-09-14 teisiamojo posėdžio metu šmeižė prokurorą G. N., neva šis padarė sunkų nusikaltimą, t. y. reikalavo 50 000 lt kyšio, iš dalies yra pagrįstas, atkreipiant pastarųjų dėmesį į tai, kad pagal teismo nustatytas faktines aplinkybes, V. M. nuteistas už tai, kad 2009-09-14 vykusio teisiamojo posėdžio metu, apie prokurorą G. N. paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, neva tai šis, už ikiteisminio tyrimo Nr. 07-1-016-03 nutraukimą iš jo reikalavo 10 000 lt kyšio bei analogiško dydžio kyšių reikalavo ir iš kitų įtariamųjų. Taigi, priešingai nei teigia apeliantai, skundžiamame nuosprendyje ne tik kad nėra nurodyta jų skunde minima 50 000 lt dydžio suma, bet ir konkretus įtariamųjų, iš kurių neva tai buvo reikalaujamas kyšis, skaičius. Akivaizdu, kad tokios teismo nuosprendyje nustatytos aplinkybės kelia pagrįstas abejones dėl nuteistojo V. M. veiksmų juridinio vertinimo.

Kita vertus, reikia pastebėti, kad šios, nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokole esančių įrašų, V. M., kaip liudytojas, 2009-09-14 duodamas parodymus viešai pasakė, kad prokuroras G. N., 2003-2005 metais tirdamas baudžiamąją bylą dėl piktnaudžiavimo tarnyba, jo, kaip įtariamojo apklausos metu, neva tai reikalavo 10 000 lt kyšio už ikiteisminio tyrimo nutraukimą, be to, nurodė žinąs, kad kyšio buvo reikalauta ne iš jo vieno (1 t. b. l. 16). Jokių kitų įrašų, patvirtinančių, kad pastarasis būtų sakęs, jog analogiško dydžio kyšių nukentėjusysis reikalavo ir iš kitų įtariamųjų, protokole nėra. Ir nors nukentėjusiojo teigimu, nuteistasis V. M. visgi buvo pareiškęs, kad šis, už ikiteisminio tyrimo nutraukimą kyšio reikalavo ir iš kitų asmenų, viso 50 000 lt, tačiau ir tokių, kaip V. M. pasakytų žodžių, protokole neužfiksuota, pastabų dėl teisiamojo posėdžio protokolo neišsamumo, nepateikta. Tuo tarpu byloje apklausto liudytoju A. K. parodymai, šiuo aspektu, nėra pakankamai konkretūs.

Todėl nesant pakankamai objektyvių duomenų paneigti aukščiau išdėstytoms abejonėms, kurios turi būti vertinamos nuteistojo naudai, darytina išvada, kad V. M. 2009-09-14 vykusio teisiamojo posėdžio metu, šmeižė prokurorą G. N. neva šis padarė apysunkį nusikaltimą, numatytą BK 225 straipsnio 1 dalyje, teigiant, kad prokuroras G. N. 2003-2005 metais tirdamas baudžiamąją bylą Nr. 07-1-016-03 dėl galimo Vilniaus apskr. VPK NTV ENTS pareigūnų piktnaudžiavimo, kyšininkavimo, įtariamojo apklausos metu, iš V. M. neva tai reikalavo 10 000 lt kyšio už ikiteisminio tyrimo nutraukimą, o tai, sprendžiant iš bylos duomenų, reiškia, kad už teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, be to, nurodė žinąs, kad kyšio buvo reikalauta ne iš jo vieno. Tokie nuteistojo nusikalstami veiksmai, kaip jau buvo minėta, atitinka nusikaltimo, numatyto BK 154 straipsnio 1 dalyje, sudėtį, pažymint tai, kad šmeižimas padarius sunkų ar labai sunkų nusikaltimą galimas tik dėl tokių tyčinių nusikalstamų veiksmų, už kuriuos baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija šešerius metus laisvės atėmimo (BK 11 str. 5 ir 6 d.).

Dėl V. M. paskirtos bausmės

BK 54 straipsnio 1 dalyje pasakyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Be to, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 2 d.). Tik visų šių aplinkybių įvertinimas leidžia parinkti bausmę, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam V. M. bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį bei jos pavojingumo visuomenei laipsnį, kaltinamojo asmenybę bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

V. M. nuteistas už tyčinę nusikalstamą veiką, kuri pagal įstatymą priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 3 d. ). Be to, apeliantas praeityje neteistas, administracine tvarka nebaustas, dirba, pagal darbo vietas charakterizuojamas teigiamai, turi šeimą, kurioje auga mažametis sūnus.

V. M. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė.

Visos aukščiau nustatytos aplinkybės, skiriant nuteistajam bausmę, teismo buvo įvertintos ir lėmė, jog apeliantui buvo paskirta sankcijoje numatyta švelniausia bausmės rūšis – bauda. Tačiau, pirmosios instancijos teismas, nenustatęs byloje nei V. M. atsakomybę lengvinančių nei sunkinančių aplinkybių, nemotyvuotai nukrypo nuo BK 61 straipsnio 2 dalyje nustatytos taisyklės – skiriamos bausmės dydį skaičiuoti nuo jos vidurkio, ir pastarajam paskyrė savo dydžiu griežtesnę nei šiai bausmės rūšiai įstatyme numatytas vidurkis (BK 47 str. 3 d. 2 p., 2003-04-10 įstatymo Nr. IX-1495 redakcija). Dėl pasakyto teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas, nuteistajam paskiriant baudą, savo dydžiu ne didesnę nei šiai bausmės rūšiai įstatyme numatytas vidurkis (BK 47 str. 3 d. 2 p., 2003-04-10 įstatymo Nr. IX-1495 redakcija).

Dėl civilinio ieškinio

Apeliantų argumentai dėl kurių šie mano, kad nukentėjusiojo G. N. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo turėjo būti atmestas, yra nepagrįsti ir atmetami.

Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalį, neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai padaryta dėl nusikaltimo. Tačiau, neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas ( restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus dvasinius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kt. Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai yra numatyti CK 6.250 str. 2 d. Taigi, teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, kurie reikalauja, kad konkrečioje situacijoje būtų užtikrinta protinga priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko – pusiausvyra. Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimus, Civilinio kodekso 6.250 straipsniu yra vadovaujamasi ir baudžiamosiose bylose.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.

Bylos duomenimis nustatyta, kad V. M. nusikalstamų veiksmų pasėkoje, viešame teisiamajame posėdyje nagrinėjant baudžiamąją bylą, kurioje G. N. palaikė valstybinį kaltinimą, apie nukentėjusįjį buvo paskleista tikrovės neatitinkanti, žeminanti jį, kompromituojanti kaip pareigūną, ir netgi įžeidžianti informacija, galinti jį paniekinti bei pakirsti pasitikėjimą juo, ne tik kaip pareigūnu, bet ir kaip asmeniu. To pasėkoje, pastarasis, be jokių abejonių, patyrė didelį emocinį ir dvasinį sukrėtimą, nepatogumus, pablogėjo jo, kaip viešo asmens geras vardas ir reputacija, tikėtina ir tuo, kad dėl tokio pobūdžio kompromituojančios jo reputaciją informacijos, jam pasidarė sunkiau atlikti savo pareigas. Būtent padarytų nusikaltimų pasekmės – pakirsta reputacija, sumenkintas kitų žmonių pasitikėjimas juo, kaip asmens ir kaip pareigūno pažeminimas, ir yra laikomos, šioje byloje, esminiu neturtinės žalos atlyginimo kriterijumi.

Be abejojo, kolegija atsižvelgia ir į V. M. kaltę, nusikaltimo pobūdį bei jo sunkumą – padaryta veika be ją kvalifikuojančių požymių, nuteistojo turtinę padėtį, į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei teisminę praktiką ir mano, kad nukentėjusiajam priteistas 15 000 litų dydžio neturtinės žalos atlyginimas turi būti sumažintinas iki 10 000 litų, atkreipiant dėmesį į tai, kad neturtinės žalos atlyginimo tikslas yra kompensacija ir satisfakcija arba socialinio teisingumo atkūrimas.

Dėl kitų apeliacinio skudo argumentų

Apeliantų skundo argumentai, kad tiek prokurorė, tiek ir bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė vieną iš pagrindinių baudžiamojo proceso rungimosi principų bei užkirto kelią į gynybą, tai siedami su ikiteisminio tyrimo pabaiga, kaltinamojo akto nesavalaikiu gavimu bei nuteistojo rašytais 2010-11-04 ir 2010-12-22 skundais Vilniaus apylinkės Vyriausiajam prokurorui ir Generalinei prokuratūrai, yra nepagrįsti.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, prokurorė, nepažeisdama BPK 218 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos, 2010-10-20 protokolu, įtariamajam V. M. pranešė apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą, išaiškindama jo teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga bei pateikti prašymus papildyti ikiteisminį tyrimą (1 t. b. l. 167). Sprendžiant iš susipažinimo su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga protokolo, įtariamajam V. M. 2010-10-28, 13.00 val., buvo pateikta visa ikiteisminio tyrimo medžiaga bei nustatytas terminas – iki 2010-11-03, per kurį jis turi teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir pateikti prašymus dėl ikiteisminio tyrimo papildymo. Iš šiame protokole esančių įrašų matyti, jog įtariamasis V. M. su ikiteisminio tyrimo medžiaga susipažino bei pareiškė prašymą leisti jam iki 2010-11-30 pateikti skundus ir prašymus, bylai papildyti. Taigi ir šiuo atveju BPK 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta susipažinimo su ikiteisminio tyrimo medžiaga tvarka nebuvo pažeista, įtariamojo V. M. 2010-10-28 prašymas, 2010-11-03 nutarimu buvo išspręstas (1 t. b.l. 171-174). Todėl tai, kad šis įtariamojo prašymas buvo išspręstas ne taip, kaip jis to pageidavo, nesudaro pagrindo pripažinti, kad buvo pažeistas rungimosi principas ar užkirstas nuteistojo kelias į gynybą, pažymint tai, kad teikti įrodymus bei dalyvauti juos tiriant, yra viena iš BPK 22 straipsnio 3 dalyje numatytų kaltinamojo teisių, kuria šis gali naudotis ir bylą nagrinėjant teisme.

Reikia pastebėti ir tai, kad pastarasis, pasinaudodamas savo procesine teise, šį prokurorės nutarimą, sprendžiant iš byloje esančių 2010-11-05 ir 2010-12-22 skundų nuorašų, apskundė, atitinkamai Vilniaus m. apylinkės Vyriausiajam prokurorui bei Generalinei prokuratūrai, gautų atsakymų į juos, teismui nepateikė (1 t. b. l. 18-20).

Analizuojant bylos duomenis, liudijančius kaltinamojo akto V. M. įteikimo aplinkybes matyti, kad prokurorė, iki bylos perdavimo teismui, t. y. 2010-11-10 raštu Nr. 1.2-12212, įtariamajam V. M. išsiuntė kaltinamojo akto lietuvių kalba nuorašą ( 1 t. b. l. 175-176). Ir nors byloje nėra tikslių duomenų, kada šis aktas V. M. buvo įteiktas, tačiau, sprendžiant iš 2011-02-21 protokole esančių įrašų, kaltinamasis aktas V. M., ką patvirtino ir pats, buvo įteiktas (2 t. b. l. 3). Taigi ir šiuo aspektu nuteistojo teisė į gynybą bylos nagrinėjimo iš esmės metu nebuvo suvaržyta.

Tuo tarpu sprendžiant iš teisiamojo posėdžio protokole esančių įrašų, matyti, kad V. M., kaip kaltinamajam buvo išaiškintos jo procesinės teisės ( BPK 22 str. 3 d.), kuriomis pastarasis tiek pats, tiek ir per gynėją, naudojosi: kaip jau buvo minėta, jis gavo kaltinamojo akto nuorašą, turėjo gynėją, kuris prokurorei pareiškė nušalinimą, teikė prašymus, ir teismas juos sprendė, uždavė klausimus, davė paaiškinimus, į teismą kreipėsi paskutiniu žodžiu bei apskundė teismo nuosprendį (BPK 22 str. 3 d., 2 t. b. l. 22-27, 67-70, 85, 107-109, 121-122, 132-133, 144-147, 151, 158-159, 162-168). Visos šios aplinkybės neleidžia teigti, kad, kaip mano apeliantai, esmingai buvo pažeistos V. M., kaip įtariamojo, o vėliau ir kaip kaltinamojo procesinės teisės, nes pats baudžiamasis procesas šioje byloje, kaip visuma, visgi buvo sąžiningas.

Kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, 3, 4 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. sausio 12 d. nuosprendį pakeisti:

Nuteistojo V. M. nusikalstamą veiką iš BK 154 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 154 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam 50 MGL ( 6 500 lt) dydžio baudą.

Iš nuteistojo V. M. priteistą nukentėjusiajam G. N. 15 000 lt neturtinę žalą sumažinti iki 10 000 lt.

Kitą nuosprendžio dalį, apeliacinio skundo ribose, palikti nepakeistą.