Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Albinas Antanaitis Baudž. byla Nr. 1A-461-594-2014

2014 m. liepos 18 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Albino Antanaičio, teisėjų Evaldo Gražio, Daivos Jankauskienės, sekretoriaujant Audronei Stulginskaitei-Puidienei, Astai Leonavičienei, dalyvaujant prokurorui Edvinui Alosevičiui, nuteistajam V. Š., jo gynėjui advokatui Ruslan Mazurov, nukentėjusiajai J. B., nukentėjusiosios atstovei advokatei Rasai Kalkauskienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Š. ir nukentėjusiosios J. B. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 12 d. nuosprendžio, kuriuo V. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d. - laisvės atėmimu 5 mėnesiams; pagal BK 144 str. – laisvės atėmimu 9 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 1 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Taip pat nukentėjusiosios J. B. civilinis ieškinys dėl 1882 Lt turtinės žalos atlyginimo tenkintas visiškai ir priteista jos naudai iš V. Š. 1882 Lt turtinei žalai atlyginti, o J. B. civilinis ieškinys dėl 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir priteista jos naudai iš V. Š. 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Š. nuteistas pagal BK 140 str. 1 d. už tai, kad 2012-08-13 vakare, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, savo gyvenamojoje vietoje, (duomenys neskelbtini), Kaune, buto kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto su M. B. metu, tyčia abiem rankomis sudavė ne mažiau du smūgius M. B. į galvos sritį, nuo ko pastarasis nukrito ant grindų, tuo sukėlė M. B. fizinį skausmą.

Taip pat jis nuteistas pagal BK 144 str. už tai, kad 2012-08-13, vakare, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, savo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), Kaune, buto kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto su M. B. metu, tyčia abiem rankomis sudavė ne mažiau du smūgius M. B. į galvos sritį, nuo ko pastarasis nukrito ant grindų ir pamatęs, kad nukentėjusiajam M. B. iš galvos bėga kraujas, turėdamas pareigą juo pasirūpinti ir galimybę teikti jam pagalbą, M. B. nepagelbėjo, pastarąjį paliko gulėti savo gyvenamojoje vietoje, tokiu būdu sukėlė pavojų M. B. sveikatai ir gyvybei, kitų pagalbos neiškvietė ir savavališkai iš įvykio vietos pats pasišalino.

Iš nuteistojo V. Š. apeliacinio skundo matyti, kad jis prašo panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 144 str. ir toje dalyje priimti naują jį išteisinantį nuosprendį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o už nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 1 d., padarymą skirti jam 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Taip pat, vadovaujantis BK 66 str., įskaityti į bausmės laiką išbūtą sulaikyme ir suėmime nuo 2012-08-19 iki 2012-12-05 ir laikyti jį atlikusiu bausmę. Nukentėjusiosios J. B. civilinį ieškinį dėl 1882 Lt turtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą, o dėl 100000 Lt neturtinės žalos atlyginimo tenkinti iš dalies ir priteisti jos naudai iš V. Š. 500 Lt neturtinei žalai atlyginti. Skunde apeliantas teigia, kad jis nepatenka nei į vieną kategoriją asmenų, kuriems turėtų kilti pareiga pagal BK 144 str.. Be to, pakartotinio komisijinio tyrimo teismo medicinos specialisto išvada konstatuota, kad M. B. mirties priežastis nėra sietina su smūgių sudavimu, todėl, apelianto nuomone, negalima jo kaltinti ir tuo, kad jis sukėlė pavojingą M. B. gyvybei ar sveikatai būklę, tačiau teismas rėmėsi prielaidomis. Nuteistasis teigia, kad jam nieko nebuvo žinoma apie M. B. ligą, nuteistasis nemanė, kad dėl jo suduotų smūgių M. B. gali kilti koks nors pavojus, apeliantas paliko jį girtą miegantį ant sofos, išėjo, o ryte rado jį jau sustingusį. Todėl apelianto veiksmų negalima kvalifikuoti pagal BK 144 str. ir dėl šios veikos jis turi būti išteisintas. V. Š. nurodo, kad prisipažįsta padaręs nusikaltimą, numatytą BK 140 str., ir apie tai davė nuoseklius parodymus, tai pripažinta lengvinančia atsakomybę aplinkybe. Apeliantas nesupranta, kodėl jam paskirta griežčiausia sankcijoje pagal BK 140 str. 1 d. numatyta bausmė, kuri yra akivaizdžiai per griežta, todėl jis prašo sumažinti bausmę bent iki 3 mėnesių laisvės atėmimo. Nuteistasis pažymi, kad jo veiksmai nebuvo M. B. mirties priežastimi, todėl ieškinys dėl turtinės 1882 Lt žalos, t. y. laidojimo išlaidų, negalėjo būti patenkintas. Be to, pagal teismų praktiką dėl neturtinės žalos atlyginimo už BK 140 str. 1 d. numatytos veikos padarymą priteisiama apie 1000 Lt, o kriterijų, kada suma gali būti didesnė, šiuo atveju nėra, apeliantas mano, kad priteistos neturtinės žalos dydis turi būti mažinamas iki 500 Lt.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiosios atmesti, nukentėjusioji bei jos atstovė advokatė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, o nukentėjusiosios tenkinti.

Prokuroras siūlė skundus atmesti, nuosprendį palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. Š. apeliacinis skundas tenkinamas, nukentėjusiosios J. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamosios bylos medžiagą, nuteistojo V. Š. ir nukentėjusiosios J. B. apeliacinių skundų argumentus, įvertinęs byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 12 d. nuosprendis dėl V. Š. nuteisimo pagal BK 144 str., bausmės paskyrimo, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo nukentėjusiajai yra nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus bei netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą.

Dėl V. Š. padarytos veikos kvalifikavimo

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Bylos nagrinėjimo teisme ribos apibrėžiamos pagal kaltinamuosius ir nusikalstamas veikas, kurias padarę jie kaltinami. Konkrečias bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia kaltinamasis aktas, taip pat teisėjo nutartis bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje. Pagal BPK 255 straipsnio 1 dalies nuostatas byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamajam negali būti inkriminuojamos naujos nusikalstamos veikos, tačiau gali būti pakeistos kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės bei jos kvalifikavimas, laikantis BPK 255 straipsnio 2 dalyje ir 256 straipsnyje nustatytų sąlygų bei tvarkos. BPK 256 straipsnis nustato kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme tvarką. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis, turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Teismas, gavęs tokį prašymą, vadovaudamasis BPK 256 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatomis, iš anksto praneša apie tai kaltinamajam, įteikia prašymo nuorašus kaltinamajam bei kitiems proceso dalyviams ir užtikrina kaltinamojo teisės turėti pakankamai laiko pasiruošti gynybai įgyvendinimą. Nagrinėjama byla buvo perduota teismui V. Š. kaltinant padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje ir BK 144 straipsnyje. Ikiteisminis tyrimas byloje buvo pradėtas pagal BK 129 str. 1 d., t.y. M. B. tyčinio nužudymo, tačiau atlikus ikiteisminį tyrimą, 2013-06-27 prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas V. Š. atžvilgiu, dalyje dėl nusikaltimo, numatyto BK 129 str. 1 d. nutrauktas, tyrimą tęsiant dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 str., BK 144 str. (b. l. 7-10). Šis nutarimas apskųstas ir panaikintas nebuvo. Bylą nagrinėjant teisme, nei prokuroras, nei nukentėjusioji prašymo dėl kaltinimo pakeitimo teismui nepateikė, toks kaltinimas (dėl nusikaltimo numatyto BK 129 str. 1 d.) nesuformuluotas ir nukentėjusios apeliaciniame skunde, nors ir keliamas klausimas dėl V. Š. padarytos veikos kvalifikavimo pagal BK 129 str. 1 d., todėl kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, pasisako ir dėl galimybės nuteistojo veiką kvalifikuoti pagal BK 129 str. 1 d., kadangi tai būtų pagrindu bylą grąžinti prokurorui BPK 234 str. 2 d. pagrindu.

Teisėjų kolegija nesutinka su nukentėjusiosios vertinimu, kad V. Š. padaryta veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 129 str. 1 d., t. y. kaip tyčinis kito žmogaus gyvybės atėmimas, kadangi atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Jei nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti. Šioje byloje nenustatyta, kad laiku suteikus M. B. tinkamą medicininę pagalbą, jo mirties galbūt buvo galima išvengti. J. B. apeliacinio skundo motyvai dėl neteisingos ir nepagrįstos teismo medicinos specialistų išvados atmetami, kadangi M. B. mirties priežasčiai nustatyti buvo atliktas ne vienas tyrimas. Pirmoji išvada Nr. M 798/12(02) mirties priežasties nepateikė dėl toli pažengusio lavono puvimo proceso, todėl neaiškumams pašalinti buvo paskirtas komisijinis tyrimas ir gauta specialistų išvada Nr. KM46(131)13(01), iš kurios matyti, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta jokių mechaninių kūno sužalojimų požymių, todėl versija dėl 2012-08-13 patirtos traumos komplikacijų atmesta. Taip pat pažymėta, kad bylos medžiagoje minimi galimi lūpų, dešinės akies bei dešinio kelio srities sužalojimai, vertinami kaip toli pažengusių lavoninių reiškinių klaidinga interpretacija. Pateikta galutinė išvada, kad M. B. mirties priežastis nėra sietina su smūgių sudavimu, mirtis buvo nulemta žuvusiojo sveikatos būklės, t. y. galėjo sustoti širdis dėl epilepsijos ar sunkios alkoholinės intoksikacijos ir nėra sietina su smūgių sudavimu. Objektyvių duomenų, leidžiančių teigti, kad M. B. mirčiai galėjo turėti įtakos 2012-06-25 daryta galvos operacija, nėra (T. 1, b. l. 55-61). Aukštesnės instancijos teismas netikėti šia išvada neturi pagrindo. Nėra jokių duomenų, kad ekspertai būtų šališki, suinteresuoti bylos baigtimi ar neturėtų reikiamos kvalifikacijos, todėl V. Š. pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai pripažintas kaltu tik pagal BK 140 str. 1 d.. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu V. Š. davė pakankamai išsamius ir nuoseklius parodymus, kurie neprieštarauja specialistų išvadoms, todėl jais netikėti nėra pagrindo. Būtent remiantis V. Š. duotais parodymais apie jo vartotą smurtą prieš M. B., buvo konstatuota, jog jo veika atitinka požymius, nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d.. Nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad suduodamas smūgius V. Š. sukėlė M. B. fizinį skausmą ir šioje vietoje jo tyčia baigėsi, kartu nutrūko ir priežastinis ryšys. Tolesni kilę padariniai nebuvo sąlygoti V. Š. neteisėtų veiksmų, todėl jis už juos negali atsakyti baudžiamąja tvarka. Pažymėtina ir tai, kad įvertinęs nuteistojo parodymus, pirmos instancijos teismas pagrįstai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 1 p..

Pirmosios instancijos teismas, iš esmės remdamasis paties nuteistojo V. Š. parodymais, kuriuose jis teigė, jog nuo jo suduoto smūgio į veido sritį M. B. nukrito ant nugaros ir jam nugriuvus, pradėjo tekėti kraujas, tačiau jis nesuprato ar tai iš ausies ar iš galvos. Jis pakėlė M. B., rankšluosčiu valė jam veidą, kraują nuo galvos, o po to paguldė ant sofos bei iki pusės užmetė patalynės užvalkalą, o pats išėjo (nuosprendyje cituojami teismui duoti parodymai), V. Š. veiką taip pat kvalifikavo pagal BK 144 str.. Kvalifikaciją motyvuodamas tuo, kad V. Š., sudavęs M. B. į galvos sritį ir pamatęs, kad šiam iš galvos bėga kraujas, turėjo suprasti, kad tokia nukentėjusiojo būsena yra pavojinga M. B. sveikatai ir gyvybei, turėjo pareigą juo pasirūpinti ir galimybę teikti pagalbą, tačiau žinodamas, kad M. B. sirgo epilepsija, kad jo galvoje yra plokštelė, pastarajam nepagelbėjo, palikdamas šį gulėti savo gyvenamojoje vietoje, tuo sukėlė pavojų M. B. gyvybei.

Teisėjų kolegija su tokiu įrodymų vertinimu ir veikos kvalifikacija nesutinka. BK 144 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sukėlęs pavojų ar turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiu asmeniu jam nepagelbėjo, kai grėsė pavojus šio žmogaus gyvybei, nors turėjo galimybę suteikti jam pagalbą. Kadangi ši nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, veikos baigtumo momentas siejamas su jos padarymo momentu (įrodinėjimo dalykas neapima pavojingų padarinių). Asmuo, kuriam inkriminuojamas šis straipsnis, turi turėti tam tikrus specialius požymius, t. y. turi turėti pareigą ir galimybę rūpintis nukentėjusiuoju, pavyzdžiui greitosios medicinos pagalbos darbuotojai, policininkai ir pan., arba pats turi sukelti pavojų, pavyzdžiui, vairuotojas, sukėlęs avariją, pasišalina iš įvykio vietos. Nukentėjusysis nagrinėjamu atveju taip pat ne bet kuris asmuo, o tik tas, kuris yra pavojingoje gyvybei padėtyje. Taigi, turi susidaryti tokia situacija, kai žmogui gresia realus mirties pavojus ir jam aiškiai reikalinga pagalba, t. y. nesuteikus šios pagalbos žmogus gali mirti. Būtina nustatyti, kad minėtas pavojus gresia ne ateityje, o dabar ir pats žmogus negali turėti galimybių šio pavojaus pašalinti savo jėgomis. Be šių objektyvių duomenų būtina nustatyti subjektyvinę pažeidimo padarymo pusę, t. y. įrodyti asmens kaltę. BK 144 str. įtvirtinta veika padaroma neveikimu ir tik tiesiogine tyčia, vadinasi, asmuo turi sąmoningai nepagelbėti kitam žmogui, aiškiai suprasdamas, kad, jei nepadės, šiam gresia mirtis.

Iš bylos medžiagos matyti, kad V. Š. ir M. B. nebuvo artimi draugai, jų pažintis apėmė tik kompanijos vienas kitam palaikymą alkoholinių gėrimų vartojimo metu. Nusikaltimo padarymo dieną vyko eilinės išgertuvės, incidento metu abu buvo neblaivūs ir tai sąlygojo konflikto kilimą, kurio metu M. B. buvo suduota į veido sritį, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai ar V. Š. žinojo, kad M. B. serga epilepsija, jo galvoje yra įdėta plokštelė, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino šias aplinkybes kaip V. Š. žinomas. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali remtis spėjimais ar prielaidomis. Be abejo, M. B. nukritus ir nesikeliant, juo pasirūpinti turėjo asmuo, nuo kurio smūgio šis nukrito, t. y. V. Š.. Vis dėlto, baudžiamajame įstatyme nėra įtvirtinta, kokiu būdu nukentėjusiajam turi būti teikiama pagalba: savo jėgomis, skambinant ir kviečiant greitąją medicinos pagalbą ir pan.. Teigti, kad nuteistasis nesiėmė jokių pagalbos veiksmų ir iškart pasišalino iš įvykio vietos, nėra pagrindo, nes tai prieštarauja byloje esančiai medžiagai. Aukštesnės instancijos teismas vertina tai, kad V. Š., nukritus M. B. ir pastebėjęs kraują, priėjęs prie M. B. bandė šiam padėti: nuvalė nuo jo galvos kraują, paguldė ant sofos, tikėdamasis, kad pastarasis greitai atsigaus. Prieš išeidamas M. B. jis užklojo iki pusės antklode. V. Š. nesuvokė, kad nekviečiant kvalifikuotų specialistų M. B. gresia mirtis. Išeidamas iš buto, jis nenumatė kilsiančių padarinių, nes M. B. dar buvo gyvas, nuteistojo teigimu, jis kvėpavo nei per giliai, nei kitaip įtartinai, tuo metu negargaliavo, todėl V. Š. nekilo minčių apie jam pasišalinus M. B. ištiksiančią mirtį. Teisėjų kolegija pažymi, kad V. Š., nekviesdamas gydytojų, elgėsi nerūpestingai ir lengvabūdiškai, tačiau tyčios palikti asmenį mirtį keliančioje padėtyje jo veiksmuose nebuvo. Nežinant apie tai, kad M. B. sirgo sunkiomis širdies, nervų sistemos ligomis, jis ir negalėjo suvokti kvalifikuotos pagalbos būtinumo. Tai, kad sugrįžęs į namus M. B. rado jau mirusį ir iš karto nekvietė policijos, medikų, neturi reikšmės jo veiką kvalifikuojant pagal BK 144 straipsnį. Tokią pareigą V. Š. turėjo, tačiau jos neįgyvendino dėl jam vienam žinomų priežasčių, kurių teismas išsamiau neanalizuoja, nes tai neturi įtakos nuteistojo padaryto nusikaltimo kvalifikavimui.

Baudžiamojoje teisėje galioja bendrasis teisės principas in dubio pro reo, reiškiantis, jog visi neaiškumai ar netikslumai aiškinami kaltininko naudai. Taigi, nors ir netinkamai, tačiau visgi V. Š. bandė teikti pagalbą M. B., todėl aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad jo veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 144 str., sudėties požymių. Jis savo veiksmais, (kurie įvertinti jo veiką kvalifikuojant pagal BK 140 str. 1 d.), nesukėlė pavojingos M. B. gyvybei būsenos, taip pat neturėjo pareigos suteikti pagalbą įstatymų nustatyta tvarka, todėl šioje dalyje skundžiamas nuosprendis naikinamas ir dėl aptariamos veikos priimamas išteisinamasis nuosprendis. Atitinkamai naikintina nuosprendžio dalis dėl V. Š. paskirtų bausmių subendrinimo.

Dėl bausmės skyrimo V. Š.

Sprendžiant klausimą dėl V. Š. už BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskirtos bausmės rūšies bei dydžio proporcingumo padarytai veikai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad paskirtoji bausmė nėra adekvati pažeistiems teisiniams gėriams ir nepagrįstai varžo nuteistojo teises. Nors pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę V. Š., atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, įvertino nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančią bei sunkinančią aplinkybes, tačiau visa tai išanalizavus, neteisingai paskyrė bausmę.

Aukštesnės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad BK 140 str. įtvirtintas nusikaltimas priskiriamas prie nesunkių. Nors V. Š. yra anksčiau teistas, tačiau teistumas buvo išnykęs dar 2009 m., galiojančių administracinių nuobaudų neturi ir nors niekur nedirba, tačiau tai nėra pagrindas skirti griežtesnę bausmę. BK 140 str. 1 d. sankcija numato net keturias alternatyvias bausmes, šio straipsnio dispozicijoje nurodytą veiką padariusiam asmeniui. Atsižvelgiant į tai, kad V. Š. veikoje yra viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė (prisipažino ir nuoširdžiai gailisi) bei viena sunkinanti aplinkybė (veika padaryta apsvaigus nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui), nėra nusikaltimų recidyvo, todėl skirti griežčiausią bausmę – realų laisvės atėmimą, nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad laisvės apribojimo bausmė šiuo atveju būtų proporcinga ir adekvati bausmė, ne per daug švelni ar griežta ir leidžianti pasiekti BK 41 str. įtvirtintus bausmės tikslus. Įvertinus kaltinamąjį charakterizuojančių aplinkybių visumą, kitas aplinkybes, numatytas BK 54 str. 2 d., tai, kad bylos medžiaga jį charakterizuoja labiau neigiamai (yra buvęs teistas), kaltinamajam už veiką, numatytą BK 140 str. 1 d. skirtina 1 metų 2 mėnesių laisvės apribojimo bausmė. Atsižvelgiant į tai, kad tai jau ne pirmas nuteistojo gyvenime teisės pažeidimas, siekiant padaryti teigiamą įtaką jo elgesiui, jis laisvės apribojimo laikotarpiu įpareigotinas: būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. išskyrus oficialaus darbo laiką nurodytu metu, per 1 mėnesį, nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, užsiregistruoti darbo biržoje arba tęsti darbo paiešką darbo biržoje (BK 41 str., 54 str., 55 str., 48 str. 2, 6 d. 1, 3 p.). Į bausmės laiką, įskaitytinas laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2012-08-19 iki 2012-12-05, vieną sulaikymo dieną prilyginant 2 laisvės apribojimo dienoms (BPK 140 str. 9 d., BK 65 str. 1 d. 1 p. „b“p.p., 66 str. 2 d.). Sutinkamai su BK 48 str. 3 d., nuteistasis laisvės apribojimo laikotarpiu privalo be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų, nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus.

Dėl civilinio ieškinio

BPK 44 str. 10 d. nustatyta, kad kiekvienas asmuo, kuris pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą.

Vienas šios teisės realizavimo būdų – civilinio ieškinio įtariamajam, kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims baudžiamajame procese pareiškimas (BPK 109 straipsnis). Tokį ieškinį turi teisę pareikšti asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos. Taigi, BPK 109 straipsnis nustato, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

Byloje nustatyta, kad nuteistasis V. Š. nėra kaltas dėl M. B. mirties, jis tik sukėlė pastarajam fizinį skausmą, t.y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 1 d., todėl apylinkės teismas nepagrįstai priteisė nukentėjusiajai J. B. atsiradusią tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą, patirtą dėl sūnaus M. B. mirties, kadangi tarp patirtos žalos ir V. Š. padarytos nusikalstamos veikos (BK 140 str. 1 d.) nėra priežastinio ryšio.

Kaip teigia J. B. turtinė žala – 1882 litai, atsirado dėl mirusio sūnaus laidojimo išlaidų. Kadangi tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių – M. B. mirties nėra priežastinio ryšio, taigi nėra kaltų veiksmų, todėl 1882 litų priteista be pagrindo.

Neturtinė žala pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. 1 d. – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl turi būti siekiama, kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinę ir fizinę skriaudą. Civilinis kodeksas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 str. 2 d. nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Taigi, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, nukentėjusiojo elgesį ir jo turtinę padėtį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisės normos, reglamentuojančios neturtinės žalos atlyginimą, šioje baudžiamojoje byloje taikytos netinkamai.

Baudžiamojo proceso įstatymas nukentėjusiuoju pripažįsta tik tokį fizinį asmenį, kuriam nusikalstama veika tiesiogiai padarė fizinės, turtinės ar moralinės žalos (BPK 28 str. 1 d.). BK 140 str. įtvirtinto nusikaltimo padarymu neturtinę žalą patyrė M. B., t. y. būtent jam buvo suduotas smūgis ir jis juto fizinį skausmą, todėl šiuo atveju nukentėjusysis yra jis, o ne jo motina. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad kai sveikatos sužalojimo atveju nukentėjusiojo artimieji (t. y. tretieji asmenys) reikalauja iš žalą jų artimiesiems padariusių asmenų neturtinės žalos atlyginimo, CK aiškios nuostatos šiuo klausimu nėra, išskyrus išlaikytinių teisę į neturtinės žalos atlyginimą maitintojo gyvybės atėmimo atveju pagal CK 6.284 str.. Šiuo atveju turi būti vadovaujamasi teisinio apibrėžtumo principu, kuris būtinas siekiant išlaikyti teisinę interesų pusiausvyrą, kad būtų išvengta potencialiai nepagrįstų ieškinių tokio pobūdžio bylose, kad nekontroliuojama trečiųjų asmenų teisė reikšti ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo netaptų piktnaudžiavimu šia teise bei nepagrįsta ir nepakeliama našta žalą padariusiam asmeniui ir jo artimiesiems.

Kaip galima suprasti iš nukentėjusios pirmos instancijos teisme duotų parodymų, prašymo pripažinti civiliniu ieškovu, dvasinius sukrėtimus bei neigiamas emocijas ji patyrė dėl sūnaus mirties, o ne dėl pastarajam suduotų smūgių, todėl tenkinti jos civilinio ieškinio dėl sūnaus mirties patirtos neturtinės žalos atlyginimo, nėra pagrindo, nes ieškinys nėra grindžiamas žala patirta, dėl nusikaltimų, kurių padarymu V. Š. buvo kaltinamas (BK 140 str. 1 d., 144 str.). Dėl nurodytų aplinkybių, (nesant priežastinio ryšio tarp padarytos nusikalstamos veikos ir patirtos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos), apylinkės teismo nuosprendžio dalis, kuria tenkintas nukentėjusios J. B. ieškinys dėl turtinės ir iš dalies dėl neturtinės žalos priteisimo naikintina, civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu.

Dėl proceso išlaidų

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-01-22 nutarimu Nr. 69 (Žin., 2001, Nr. 8-231; 2013, Nr. 79-4011) patvirtintų taisyklių „Dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo“ 4 p., pateikė teismui 2014-05-27 ir 2014-07-03 pažymas, patvirtinančias 280 Lt ir 380 Lt dydžio išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo J. B. nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. Kadangi J. B. skundas atmetamas, išlaidos už nukentėjusiajai suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš nuteistojo nepriteistinos (BPK 105 str. 1, 5 d., 106 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 329 str. 1 p., 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 3 d.,

nusprendžia:

Nukentėjusiosios J. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo V. Š. apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 12 d. nuosprendžio dalį, kuria V. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 144 str. ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

– V. Š. dėl kaltinimo pagal BK 144 str. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 12 d. nuosprendžio dalį, kuria V. Š., vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d. nuostatomis, paskirtos bausmės subendrintos ir paskirta galutinė subendrinta bausmė.

Pakeisti nuosprendžio dalį dėl bausmės skyrimo V. Š. pagal BK 140 str. 1 d.: V. Š. pripažintam kaltu pagal BK 140 str. 1 d. skirti bausmę – laisvės apribojimą 1 (vieneriems) metams 2 (dvejiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 48 str. 6 d. 1, 3 p. įpareigoti laisvės apribojimo laikotarpiu būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., išskyrus oficialaus darbo laiką nurodytu metu ir per 1 mėnesį, nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, užsiregistruoti darbo biržoje arba tęsti darbo paiešką darbo biržoje. Į bausmės laiką, vadovaujantis BPK 140 str. 9 d., BK 66 str. 2 d., įskaityti nuo 2012-08-19 iki 2012-12-05 laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką, vieną sulaikymo dieną prilyginant 2 (dviem) laisvės apribojimo dienoms.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria tenkintas nukentėjusiosios J. B. civilinis ieškinys dėl 1882 Lt turtinės žalos atlyginimo ir iš dalies tenkintas bei priteistas iš nuteistojo V. Š. 5000 Lt civilinis ieškinys dėl padarytos neturtinės žalos atlyginimo ir J. B. ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iš V. Š. palikti nenagrinėtu.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.