- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-11-10
- Bylos Nr.
- eI3-3977-402/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00701-2020-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius
- Atsakovas
- V. S.
- Advokatai
- Valda Grigonytė
- Kategorijos
dalyvaujant pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus atstovei M. Z., atsakovės V. S. atstovei advokatei Valdai Grigonytei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus prašymą atsakovei V. S. dėl iš Vaikų išlaikymo fondo išmokėtų išmokų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius (toliau- ir VSDFV Mažeikių skyrius, pareiškėjas) teismui paduotu prašymu prašė iš atsakovės V. S. (toliau – ir atsakovė) priteisti 2318,71 Eur dydžio permoką, kuri be pagrindo buvo išmokėta jos vaikų D. S. ir V. P. S. išlaikymui.
Skunde nurodė ir atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad atsakovė Lietuvos Respublikos Vaikų išlaikymo fondo (toliau- ir Fondas) administracijai 2011 m. rugpjūčio 8 d. pateikė prašymus Nr. Dl-16484, Nr. D1 -16483 gauti išmokas vaikams V. P. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir D. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) iš Vaikų išlaikymo fondo. 2011 m. spalio 21 d. Fondo administracijos direktorius priėmė sprendimus Nr. V2-11013, Nr. V2-11016 „Dėl išmokos iš vaikų išlaikymo fondo mokėjimo“. 2011 m. spalio 21 d. Fondo administracija priėmė sprendimus Nr.V2-l 1014 ir Nr. V2-11017 „Dėl išmokų iš vaikų išlaikymo fondo mokėjimo“, kuriais nuo 2011 m. liepos 1 d. nutraukia išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą V. P. S. D. S.. Fondo administracija atsižvelgus į V. S. 2011 m. rugpjūčio 8 d. pažymą Nr. D1 -16483 bei 2011 m. spalio 10 d. gautą antstolio S. U. pažymą Nr. 0034/09/00270 „Apie priteistų lėšų vaikui išlaikyti mokėjimą“ priėmė sprendimus Nr. V2-11015 ir Nr. V2-11018 „Dėl išmokos iš vaikų išlaikymo fondo mokėjimo“, kuriais nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. kiekvieną mėnesį vaikams V. P. S. ir D. S. mokės 195 Lt dydžio išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo. Fondo administracija 2011 m. lapkričio 15 d. V. S. išsiuntė registruotu paštu raštą Nr. (V 1 -2849/2011 ) D2-33141 „Dėl išmokų iš vaikų išlaikymo Fondo skyrimo“, kuriuo pareiškėja (skolininkė) buvo informuota apie pareigą per 3 darbo dienas raštu informuoti Fondo administraciją apie aplinkybių, turinčių įtakos Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimui, atsiradimą. 2014 m. liepos 17 d. Fondo administracija gavo V. S. pranešimą Nr. 18286, atsižvelgus į tai, Fondo administracija 2014 m. rugsėjo 2 d. priėmė sprendimus Nr. V2-11483 ir Nr. V2-11481 „Dėl sprendimo pakeitimo“, kuriais pakeitė V. P. S. ir D. S. Fondo administracijos mokamas išmokų dydžius iš Vaikų išlaikymo fondo. 2014 m. rugsėjo 2 d. Fondo administracija priėmė sprendimus Nr.V2-l 1484 ir Nr.V2-11482 „Dėl išmokų iš vaikų išlaikymo fondo nutraukimo“, kuriais nusprendė nuo 2014 m. gegužės 1 d. nutraukė išmokų mokėjimą iš Vaikų išlaikymo fondo vaikams -V. P. S. ir D. S.. Fondo administracija 2014 m. rugsėjo 2 d. pareiškėjai (skolininkei) V. S. registruotu paštu, išsiuntė pretenziją Nr. (V 1-2848/2011) D2-22051 „Dėl išmokų iš vaikų išlaikymo fondo mokėjimo nutraukimo ir permokos grąžinimo“, kuriuo informuoja apie permokos grąžinimą. 2015 m. sausio 21 d. Fondo administracija gavo V. S. prašymą dėl permokos grąžinimo atidėjimo, Fondo administracija V. S. registruotu paštu, adresu: (duomenys neskelbtini), išsiuntė raštą Nr. (V 1 -2848/201 l)D2-3268, kuriuo informavo, apie likusios permokos sumą (2318,71 Eur). Fondo valdybos Mažeikių skyrius, patikrinęs duomenis, nustatė, kad pareiškėja (skolininkė) V. S. nuo 2013 m. gruodžio 20 d. deklaravo išvykimą į užsienį (Airiją). Pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2018-01-03 įsakymu Nr.V-5 patvirtinto Vaikų išlaikymo išmokų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo (toliau- ir Aprašas) 68 punktą, jei pareiškėjui už vaiką, kuriam išmoka neturėjo būti mokama, yra nustatyta išmokos permoka dėl pareiškėjo kaltės, išmokos permoka išieškoma Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio bei Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymo 15 straipsnio nustatyta tvarka. Socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žala Fondui atlyginama įstatymo nustatyta tvarka, o pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau- ir CK) 6.263 bei 6.237 straipsnius be pagrindo įgytas turtas turi būti grąžinamas.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepime į prašymą nurodė ir jos atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad vaikų tėvas G. S. išlaikymo buvusiai sutuoktinei, atsakovei V. S., tiek nepilnamečiams vaikams ilgą laiką neteikė, arba teikė nereguliariai mokėdamas ne visą teismo priteistą vaikams išlaikymo sumą. Atsakovė su Mažeikių skyriaus pareiškimu, reikalaujant iš V. S. priteisti 2318, 71 Eur permoką, remiantis tuo, kad atsakovė įstatymu nustatyta tvarka privalėjo raštu pranešti Fondo administracijai apie aplinkybes, turinčias įtaką Vaikų išlaikymo fondo išmokos mokėjimui, nesutinka, kadangi pareigą informuoti Fondo administraciją apie tėvo G. S. teikiamą išlaikymą vykdė, 2014-09-10 pateikė sutikslintus skaičius. Pažymėjo, kad G. S. išmokėta suma per mėnesį net nesiekdavo viso priteisto išlaikymo sumos dviem vaikams, t. y. 800 Lt. išlaikymo sumos per mėnesį. Tuo pagrindu, Fondo administracija privalėjo, vadovautis V. S. 2014 m. rugsėjo 10 d. parengta patikslinta lentele dėl gautų išlaikymo mokėjimų iš tėvo G. S., išmokėti išlaikymo skirtumą ir tęsti išmokų mokėjimą, bet ne daugiau nei tuo metu buvo nustatyta įstatymo 195 Lt. vienam vaikui, iš Vaikų išlaikymo fondo, iki atsakovės nepilnamečiai vaikai sulauks pilnametystės. Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 3 straipsnis 4 dalis reglamentavo, kad „Fondo išmokos mokamos tol, kol yra šiame straipsnyje nustatyti pagrindai ir kol vaikas teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi turi teisę gauti išlaikymą“. Įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad „į Fondo administratorių dėl Fondo išmokų mokėjimo gali būti kreipiamasi, kai vaikas negauna teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo ar gauna tik dalį nustatyto išlaikymo. Fondas išmoka teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatytą išlaikymą, o kai vaikas gauna tik dalį nustatyto išlaikymo, - teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaiku) išlaikymo sutartimi nustatytos ir skolininko mokamos sumos skirtumą. Abiem atvejais išmoka vienam vaikui per mėnesį negali būti didesnė negu 1,5 MGL dydžio“. Pagal 2014 m. rugsėjo 10 d. atsakovės parengtą lentelę, kurią atsakovė pateikė Vaikų išlaikymo Fondo administracijos direktoriui, matyti, kad laikotarpiu nuo 2011 m. spalio mėnesio iki 2014 metų gegužės mėnesio susidariusios permokos iš Fondo administracijos nėra, vaikų tėvas išlaikymui neskyrė pilno priteisto išlaikymo, todėl tuo pagrindu Fondo administracijos 2014 m. rugsėjo 2 d. Sprendimai Nr. V2-11484 ir Nr. V2-11482 nutraukti išmoku mokėjimą iš Vaikų fondo, atsakovės vaikams dar esant nepilnamečiams, priimti, kaip nepagristi ir neteisėti. Fondo administracija priėmė neteisėtus sprendimus, nesant išlaikymo mokėjimo permokos, nutraukti išmokas nepilnamečiams vaikams D. S. ir V. P. S. iš vaikų išlaikymo fondo mokėjimą, nutraukus mokėjimą nepilnamečiui vaikui, o būtent V. P. S. iki pilnametystės (2016-03-14) iš vaikų išlaikymo fondo nebuvo išmokėta už 23 mėn. - 1 299,04 Eur (vienas tūkstantis du šimtai devyniasdešimt devyni eurai ir 04 et), kas mėnesį mokant po 56,48 Eur. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. Al-356 patvirtinto „Išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo tvarkos aprašo“ (2011 m. vasario 18 d. redakcija) 12 punkte reglamentuota, kad „Dėl Vaikų išlaikymo fondo administracijos kaltės neišmokėta Fondo išmokos suma išmokama už tą laikotarpį, kada ji turėjo būti mokama Vaikų išlaikymo fondo administracijos direktoriaus ar jo įgalioto valstybės tarnautojo sprendimu.“ Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad Vaikų išlaikymo fondo įstatymo tikslas yra užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą ir garantuoti valstybės įsipareigojimą, esant šiame įstatyme nustatytiems pagrindams, suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą. Visų pirma, turi būti vadovaujamasi vaiko interesais ir siekiama, kad valstybės parama pasiektų adresatą - konkretų vaiką, kuriam ši parama skiriama. Todėl jei nėra įstatymo nustatytų pagrindų sustabdyti arba nutraukti išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mojimą, įstatymų leidėjo numatyta materialinė parama neturėtų būti atimta (LVAT 2013 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2J 75/2013; 2014 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-97/2014; 2017 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-274-552/2017). Nurodytos Vaikų išlaikymo fondo įstatymo nuostatos bei aptarta teismų praktika patvirtina, kad Fondo administracija neturėjo teisinio pagrindo Vaikų išlaikymo fondo įstatymo nuostatų šioje situacijoje aiškinti plečiamai. Pareiškėjas pareiškime nurodo, kad Fondo valdybos Mažeikių skyrius, patikrinęs duomenis, nustatė, kad atsakovė V. S. nuo 2013 m. gruodžio 20 d. deklaravo išvykimą į užsienį (Airiją). Pažymėtina, kad Fondo administracija 2014 m. rugsėjo 2 d. priimdama Sprendimą Nr. V2-11484 dėl nepilnamečio vaiko D. S., nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. birželio 10 d. išrašu apie asmenį Nr. D1-14909, kuriame galimai ir buvo nurodytas išvykimas į užsienį. Tai, kad atsakovė V. S. su vaiku atitinkamu laikotarpiu išvyko gyventi į užsienį, nedaro jokios įtakos vaiko teisei gauti nustatyto dydžio išmoką iš Vaikų išlaikomo fondo, kadangi, kaip nustatyta, įstatymu leidėjas Vaiku išlaikymo fondo Įstatyme nebuvo Įtvirtinęs tokio išlaikymo nutraukimo (kaip vaiko ar pareiškėjo išvykimas gyventi į užsienį) pagrindo. Kadangi nepilnamečių vaikų interesai yra prioritetiniai, o šiuo atveju išmokos iš Fondo yra skiriamos būtent jiems ir negali būti nutraukiamos nesant konkrečiame teisės akte nurodyto teisinio ir faktinio pagrindo. Taip būtų paneigta vaiko teisė į valstybės paramą ir išlaikymą. Prašo taikyti ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo prašymą atmesti, kaip nepagrįstą.
Prašymas netenkinamas.
Byloje kilo ginčas dėl išmokų, išmokėtų iš Vaikų išlaikymo fondo, 2318,71 Eur permokos išieškojimo.
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorius 2017 m. lapkričio 6 d. įsakyme Nr. V-562 „Dėl funkcijų, susijusių su Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymo įgyvendinimu, paskirstymo valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniams skyriams“ siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymo efektyvų įgyvendinimą nustatyta, kad: 1.1. Fondo valdybos Mažeikių skyrius centralizuotai vykdo vaikų išlaikymo išmokų apskaičiavimą, skyrimą ir mokėjimą, išmokėtų vaikų išlaikymo išmokų ir apskaičiuotų delspinigių išieškojimą iš skolininkų, pagal Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymą paskirtų ir neišmokėtų išmokų išmokėjimą, prašymų, gautų iki 2017 m. gruodžio 31 d., kai dėl jų iki 2017 m. gruodžio 31 d. nebuvo priimti sprendimai, nagrinėjimą, išmokų apskaičiavimą, skyrimą ir išmokėjimą bei pagal Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymą paskirtų ir išmokėtų išmokų bei priskaičiuotų palūkanų išieškojimą iš skolininkų.
Motyvuojamoji dalis
Pagal Vaikų išlaikymo fondo įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2018 m. sausio 1 d.) 2 straipsnio 8 dalį, Vaikų išlaikymo fondo išmokos – piniginės lėšos, išmokamos iš Fondo lėšų įgyvendinant šio įstatymo nustatytą Lietuvos Respublikos įsipareigojimą šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka mokėti vaiko išlaikymo lėšas. Vaikų išlaikymo fondas – Vaikų išlaikymo fondo administratoriaus administruojamos valstybės piniginės lėšos, iš kurių pagal šį įstatymą mokamos Vaikų išlaikymo fondo išmokos (Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 straipsnio 7 dalis). Fondo išmokos pagal šio įstatymo nuostatas mokamos tik tuo atveju, kai lėšos vaikui išlaikyti yra priteistos teismo sprendimu arba nustatytos teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi ir yra mokamos periodinėmis išmokomis vieną kartą per mėnesį (Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). Pagal Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 12 straipsnį, Fondo administratorius turi teisę iš pareiškėjų, kurių prašymu buvo mokamos Fondo išmokos, teisės aktų nustatyta tvarka išieškoti nepagrįstai išmokėtas sumas, jeigu pareiškėjai pateikė klaidingą informaciją arba nepranešė Fondo administratoriui apie aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, atsiradimą.
Pagal šiuo metu (nuo 2018 m. sausio 1 d.) galiojančio Vaikų išlaikymo išmokų įstatymo 1 straipsnio 1 dalį, šiuo įstatymu nustatomi valstybės įsipareigojimo garantuoti šio įstatymo nustatyto dydžio vaiko išlaikymą, kai yra šiame įstatyme nustatytos sąlygos, vykdymas ir valstybės mokamų išmokų, skirtų vaikams išlaikyti, administravimo pagrindai. Išmokų administratorius – VSDFV ir jos paskirta Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaiga (minėto įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Išmokų administratorius skiria ir moka išmokas, lygias teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko išlaikymo sutartimi nustatytam vaiko išlaikymo lėšų dydžiui (Vaikų išlaikymo išmokų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis). Vaikų išlaikymo išmokų įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo negrąžintos neteisėtai gautos išmokos išieškomos Valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatytais valstybinio socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo būdais.
Bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno rajono apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-689-97/2009 dėl išlaikymo dydžio vaikams pakeitimo nutarė patvirtinti taikos sutartį sudarytą tarp buvusių sutuoktinių G. S. ir atsakovės V. S.. Šalys taikos sutarties 1.1. punktu susitarė, kad G. S. įsipareigoja skirti buvusios sutuoktinės išlaikymui po 200 Lt (57,92 Eur) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki nepilnamečiai vaikai D. S. ir V. P. S. sulauks pilnametystės. Taikos sutarties 1.2 punktu G. S. įsipareigojo skirti nepilnamečio D. S., gim. (duomenys neskelbtini)ir V. P. S., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui po 400 Lt (115,85 Eur) kiekvienam vaikui atskirai kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki jie sulauks pilnametystės.
V. S. Fondo administracijai 2011 m. rugpjūčio 8 d. pateikė prašymus Nr. Dl-16484, Nr. D1-16483 gauti išmokas vaikų P. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir D. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) išlaikymui. Kartu su prašymais buvo pateikta antstolio S. U. pažyma Nr. 0034/11/00799 apie iš G. S. priteistų lėšų vaikams išlaikyti mokėjimą Nr. 0034/09/00270, kurioje buvo nurodyta, kad V. S. vaikams priteistas išlaikymo periodinėmis išmokomis dydis yra po 400 Lt. Ir, kad 2011 m. rugpjūčio bei rugsėjo mėn. skolininkas V. S. sumokėjo po 345 Lt.
Fondo administracijos direktorius 2011 m. spalio 21 d. priėmė sprendimus Nr. V2-11013 ir Nr. V2-11016 „Dėl išmokos iš vaikų išlaikymo fondo mokėjimo“, kuriais nusprendė D. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir V. P. S. (gim. (duomenys neskelbtini)), išmokėti 110,50 Lt dydžio išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 14 d. iki 2011 m. birželio 30 d. (apskaičiuota proporcingai nuo skirtinos 195 Lt dydžio mėnesinės išmokos), pinigus pervedant į V. S. sąskaitą. 2011 m. spalio 21 d. Fondo administracija priėmė sprendimus Nr.V2-11014 ir Nr. V2-11017 „Dėl išmokų iš vaikų išlaikymo fondo mokėjimo nutraukimo“, kuriais nuo 2011 m. liepos 1 d. nutraukia išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą V. P. S. ir D. S., nes skolininkas pradėjo mokėti nustatytą išlaikymą.
Fondo administracija atsižvelgdama į V. S. 2011 m. rugpjūčio 8 d. prašymą Nr. D1-16483 bei 2011 m. spalio 10 d. gautą antstolio S. U. pažymą Nr. 0034/09/00270 „Apie priteistų lėšų vaikui išlaikyti mokėjimą“ 2011 m. spalio 21 d. priėmė sprendimus Nr. V2-11015 ir Nr. V2-11018 „Dėl išmokos iš vaikų išlaikymo fondo mokėjimo“, kuriais nusprendė nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. kiekvieną mėnesį vaikams V. P. S. ir D. S. mokėti 195 Lt dydžio išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo, pinigus pervedant į V. S. sąskaitą.
2014 m. birželio 10 d. iš Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Fondo administracija gavo išrašą apie asmenį Nr. D1-14909, kad D. S., gim. (duomenys neskelbtini), nuo 2013 m. gegužės yra išvykęs gyventi į Airiją. 2014 m. birželio 19 d. Fondo administracija kreipėsi į antstolį S. U. dėl duomenų apie G. S. mokėjimus V. S. per laikotarpį 2011 m. birželio – 2014 m. birželio mėn. 2014 m. birželio 25 d. antstolis S. U. pateikė Fondo administracijai informaciją apie iš G. S. nuo 2009-12-10 iki 2014-01-10 vaikų išlaikymui išieškotas sumas. 2014 m. liepos 17 d. Fondo administracija gavo V. S. pranešimą Nr. 18286, atsižvelgus į tai, Fondo administracija 2014 m. rugsėjo 2 d. priėmė sprendimus Nr. V2-11483 ir Nr. V2-11481 „Dėl sprendimo pakeitimo“, kuriais pakeitė V. P. S. ir D. S. Fondo administracijos mokamas išmokų dydžius iš Vaikų išlaikymo fondo.
Fondo administracija, atsižvelgdama į Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos gautą išrašą apie asmenį Nr. D1-14909, V. S. 2014 m. liepos 17 d. pranešimą Nr. 18286, 2014 m. rugsėjo 2 d. priėmė sprendimą Nr.V2-l1484, kuriuo nusprendė nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutraukti išmokų mokėjimą iš Vaikų išlaikymo fondo D. S.. Fondo administracija, atsižvelgdama į gautą V. S. 2014 m. liepos 17 d. pranešimą Nr. 18286, 2014 m. rugsėjo 2 d. priėmė sprendimą Nr.V2-l1482, kuriuo nusprendė nuo 2014 m. gegužės 1 d. nutraukti išmokų mokėjimą iš Vaikų išlaikymo fondo V. P. S..
Atsakovei 2014 m. rugsėjo 2 d. buvo išsiųsta pretenzija Nr. (V1-2848/2011)D2-22051 dėl išmokų vaikams V. P. S. ir D. S. nutraukimo ir permokos grąžinimo, kurioje buvo nurodyti Fondo priimti sprendimai, nurodyta susidariusios permokos suma 8039,92 Lt., pasiūlymas permoką grąžinti. Atsakovė V. S. 2014 m. rugsėjo 11 d. pateikė prašymą Fondo administracijai, prašydama peržiūrėti 2014-09-02 sprendimus dėl išmokų iš vaikų išlaikymo fondo mokėjimo nutraukimo ir permokos grąžinimo dėl priežasčių, jog išmokų perskaičiavimai buvo atlikti atbuline data, remiantis atsakovės 2014-07-14 parengta ir pateikta lentele, kuri jos pačios buvo surašyta klaidingai. Fondo administracija 2014 m. spalio 1 d. el. paštu atsakovę pakartotinai informavo apie susidariusios permokos (8039,92 Lt.) iš Vaikų išlaikymo fondo lėšų grąžinimą. 2015 m. sausio 21 d. Fondo administracija gavo V. S. prašymą dėl permokos grąžinimo atidėjimo. Fondo administracija, išnagrinėjusi V. S. prašymą, 2015 m. vasario 24 d. raštu Nr. (V 1 -2848/201 l)D2-3268 informavo, kad atsižvelgiant į tai, kad Fondo administracijai atsakovė 2015 m. sausio 28 d. grąžino tik 10 Eur, šiuo metu valstybės biudžetui ji skolinga 2318,71 Eur, todėl susidariusią permoka prašo grąžinti iki 2015 m. birželio 20 d. į Fondo sąskaitą.
Atsakovė prašo taikyti senatį.
Kaip jau byloje nustatyta, išmoka iš Fondo atsakovei buvo paskirta bei šios išmokos permoka nustatyta, galiojant senos redakcijos Įstatymui. Laikytina, kad permoka nustatyta ir atsakovei prievolė ją grąžinti atsirado nuo 2014 m. rugsėjo 2 d., kai atsakovei buvo išsiųsta pretenzija grąžinti nustatytą permokos sumą.
Fondo administracija dėl nurodytos permokos išieškojimo į teismą nesikreipė, iki 2018-01-25 galiojusio Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007-12-11 įsakymu Nr.A1-356 patvirtinto Išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo tvarkos aprašo 11 punkte nustatyta galimybe permoką išskaičiuoti iš kitų atsakovei mokamų išmokų, nesinaudojo.
Įstatymo 15 straipsnyje įtvirtinta, jog nustačius, kad išmokos buvo išmokėtos neteisėtai, nes kreipdamasis dėl išmokų pareiškėjas pateikė neteisingus duomenis, reikalingus išmokoms skirti, arba išmokų mokėjimo laikotarpiu šiame įstatyme nustatytais terminais ir tvarka nepranešė apie atsiradusias aplinkybes, turinčias įtakos teisei į išmokas arba išmokų dydžiui, pareiškėjas privalo grąžinti išmokų administratoriui visą neteisėtai gautą pinigų sumą iš karto arba dalimis (1dalis); pareiškėjo negrąžintos neteisėtai gautos išmokos išieškomos Valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatytais valstybinio socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo būdais (3 dalis).
2017 m. rugsėjo 28 d. priimtu Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymo Nr.X-987 pakeitimo įstatymu Nr. XIII-650 (toliau- ir Pakeitimo įstatymas) buvo pakeistas Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymas Nr. X-987 ir jis išdėstytas nauja redakcija, be kita ko pakeičiant ir įstatymo pavadinimą į „Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymas“. Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo susidariusiam įsiskolinimui Fondui išieškoti taikomos įsigaliojus šiam įstatymui galiojančio šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymo 14 straipsnio nuostatos.
Pagal šiuo metu galiojančios redakcijos Įstatymo 14 straipsnio 2 dalį išmokėtos išmokos ir apskaičiuoti delspinigiai iš skolininko išieškomi Valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatytais valstybinio socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo būdais ir terminais. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad į Fondą nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir priskaičiuotų delspinigių, palūkanų bei baudų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai, o pagal šio straipsnio 8 dalį teisė priverstinai išieškoti įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas atsiranda nuo kitos dienos, kai socialinio draudimo įmokos, delspinigiai, palūkanos ir baudos turėjo būti sumokėti. Priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti laiku nesumokėtus socialinio draudimo įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas atsiradimo dienos. Priverstinio išieškojimo senaties terminas taikomas visoms socialinio draudimo įmokų skoloms, neatsižvelgiant į jų atsiradimo momentą (taip pat ir toms socialinio draudimo įmokų skoloms, kurios atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo).
Atsakovei išsiųstoje 2014 m. rugsėjo 2 d. pretenzijoje Nr. (V1-2848/2011) D2-22051 buvo nurodyta permokos sumą grąžinti iki 2015 m. birželio 20 d. Nurodytos permokos atsakovė negrąžino, tačiau 2015 m. sausio 21 d. Fondo administracijai pateikė prašymą dėl permokos grąžinimo atidėjimo, Fondo administracija V. S. registruotu paštu, adresu: (duomenys neskelbtini), 2015 m. vasario 24 d. išsiuntė raštą Nr. (V 1 -2848/201 l)D2-3268, kuriuo informavo, apie likusios permokos sumą (2318,71 Eur), nurodyta permokos sumą grąžinti iki 2015 m. birželio 20 d., todėl teisėja sprendžia, kad nuo 2015 m. birželio 20 d. atsirado teisė priverstinai išieškoti permoką, taigi, nuo šios datos skaičiuojamas 5 metų priverstinio išieškojimo senaties terminas. Pareiškėjas į teismą su tokiu reikalavimu kreipėsi 2020 m. kovo 27 d., t. y. nepraleidęs 5 metų priverstinio išieškojimo senaties termino.
Mažeikių skyriaus, perėmusio Fondo administracijos funkcijas, pareiškimo reikalavimo pagrindas yra Fondo administracijos Sprendimai, kuriais nutrauktas Fondo išmokų mokėjimas - vaikams V. P. S. ir D. S.. Taigi teismas, vertindamas, ar pagrįstas pareiškėjo reikalavimas priteisti išmokų iš Fondo permoką, nagrinėjamu atveju turi ex officio nustatyti, ar šie pareiškėjo sprendimai yra teisėti.
Pažymėtina, kad 1989 metų Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtinta, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai (1 dalis). Valstybės dalyvės įsipareigoja teikti vaikui tokią apsaugą ir globą, kokios reikia jo gerovei, atsižvelgdamos į jo tėvų, globėjų ar kitų asmenų, atsakančių už jį pagal įstatymą, teises ir pareigas, ir tam tikslui imasi atitinkamų teisinių ir administracinių priemonių (2 dalis). Lietuvos Respublika, 1995 m. liepos 3 d. įstatymu Nr. I-983 ratifikavusi Konvenciją, tuo pačiu prisiėmė įsipareigojimus dėl šios Konvencijos nuostatų vykdymo ir joje įtvirtintų principų, vienas iš kurių yra minėtas vaiko interesų prioriteto principas, užtikrinimo.
Iš esmės analogiškos nuostatos dėl pirmenybės teikimo vaiko interesams ir valstybės garantuojamo vaiko aprūpinimo yra taip pat įtvirtintos ir nacionalinio reguliavimo lygmenyje. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta, kad valstybė saugo ir globoja vaikystę (38 straipsnio 2 dalis), nepilnamečius vaikus gina įstatymas (39 straipsnio 3 dalis). Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnyje yra nustatyta, kad inter alia valstybės institucijos privalo: visur ir visada pirmiausia atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus (1 punktas); užtikrinti vaikui teisę naudotis visomis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, šiame ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytomis vaiko teisėmis bei laisvėmis (2 punktas); nė vieno vaiko nepalikti be gyvenamojo būsto, minimalių pragyvenimo lėšų ir globos ar rūpybos (5 punktas); sandoriai, sudaryti pažeidžiant vaiko interesus (vaiką paliekant be gyvenamojo būsto, minimalių pragyvenimo lėšų, globos, rūpybos), kiti aktai, ribojantys ar kitaip varžantys įstatymų nustatytas vaiko asmenines, turtines, kitas teises bei laisves, pripažįstami negaliojančiais (6 punktas). Taip pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.192 straipsnio 1 dalį, tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Išlaikymo tvarka ir forma nustatoma bendru tėvų susitarimu. Išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3.192 straipsnio 2 dalis). Kita vertus, Lietuvos valstybė išlaiko nepilnamečius vaikus, ilgiau kaip mėnesį negaunančius išlaikymo iš tėvo (motinos) ar iš kitų pilnamečių artimųjų giminaičių, turinčių galimybę juos išlaikyti, valstybės teikiamo išlaikymo dydį, tvarką ir sąlygas nustato Vyriausybė (CK 3.204 straipsnio 1, 2 dalys, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 15 straipsnio 1 dalis).
Pagal Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 3 straipsnio 1 dalį Fondo išmokos mokamos tik tuo atveju, kai lėšos vaikui išlaikyti yra priteistos teismo sprendimu arba nustatytos teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi ir yra mokamos periodinėmis išmokomis vieną kartą per mėnesį. Į Fondo administratorių dėl Fondo išmokų mokėjimo gali būti kreipiamasi, kai vaikas negauna teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo ar gauna tik dalį nustatyto išlaikymo. Fondas išmoka teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatytą išlaikymą, o kai vaikas gauna tik dalį nustatyto išlaikymo, – teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatytos ir skolininko mokamos sumos skirtumą. Antstolis, vykdantis teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo išieškojimą pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatas, išduoda išieškotojui nustatytos formos pažymą, patvirtinančią, kad vaikas negauna viso arba dalies teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo (3 str. 3 d.). Fondo išmokos mokamos tol, kol yra šiame straipsnyje nustatyti pagrindai ir kol vaikas teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi turi teisę gauti išlaikymą (3 str. 4 d.). Atitinkamai Fondo administratorius privalo nutraukti Fondo išmokų mokėjimą, jeigu išnyksta Fondo išmokų mokėjimo pagrindai, nurodyti šio įstatymo 3 straipsnyje (6 str. 1 d. 1 p.). Pareiškėjas privalo raštu pranešti Fondo administratoriui apie šio straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tos dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie šių aplinkybių atsiradimą (6 str. 2 d.).
Teismas pažymi, jog šiuo atveju tarp šalių nekyla ginčas dėl nustatytų faktinių aplinkybių išmokos skyrimo 2011 metais teisėtumui ir pagrįstumui, t. y. kad prašymas skirti išmoką D. S. ir V. P. S. pagal Vaikų išlaikymo fondo įstatymą buvo pateiktas tinkamai ir egzistavo visos sąlygos skirti ir mokėti šią išmoką (Įstatymo 3 straipsnis).
Fondo administracija 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr.V2-l1484, kuriuo nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutrauktas išmokų mokėjimas iš Vaikų išlaikymo fondo D. S., priėmė atsižvelgdama į Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos gautą išrašą apie asmenį Nr. D1-14909, V. S. 2014 m. liepos 17 d. pranešimą Nr. 18286.
2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimas Nr.V2-l1482, kuriuo nuo 2014 m. gegužės 1 d. nutrauktas išmokų mokėjimą iš Vaikų išlaikymo fondo V. P. S., priimtas atsižvelgiant į gautą V. S. 2014 m. liepos 17 d. pranešimą Nr. 18286.
Nagrinėjamu atveju matyti, kad Fondo administracijos 2014 m. rugsėjo 2 d. Sprendimai Nr. V2-11484 ir Nr. V2-11482, nutraukti mokėjimus vaikams, priimti remiantis tuo, kad skolininkas nepilnamečių vaikų tėvas G. S. sumokėjo nustatytą išlaikymą ir apie tai neinformavo Fondo administracijos.
Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatyme nustatyta pareiga pareiškėjui pranešti Fondo administracijai apie Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimo pagrindų, nurodytų šio įstatymo 3 str., išnykimą, tame tarpe - apie konkretų juridinį faktą dėl visos arba dalies vaiko išlaikymo prievolės įvykdymo. Vadovaujantis aukščiau išdėstytu teisiniu reguliavimu, Fondo administracija privalo vadovautis pareiškėjos ar trečiųjų asmenų teiktais oficialiais dokumentais ir juose nurodytais konkrečiais duomenimis dėl minėtos išlaikymo prievolės įvykdymo, užtikrinti teisingą jų tvarkymą, tačiau neturi teisės interpretuoti šių duomenų, suteikti jiems tokią prasmę ir reikšmę, kokia nėra galima pagal galiojantį teisinį reglamentavimą.
Atsakovė nurodė, kad ji vykdė pareigą informuoti Vaikų išlaikymo Fondo administraciją apie tėvo G. S. teikiamą išlaikymą.
Iš į bylą pateiktų duomenų nustatyta, kad atsakovė 2014 m. liepos 17 d. pateikė Fondo administracijai pranešimą Nr. 18286 ir lentelę su G. S. kiekvieno mėnesio alimentų vaikams mokėjimais (pradedant 2009 m. ir baigiant 2014 m. liepos mėn.), 2014 m. rugsėjo 10 d. pateikė sutikslintus skaičius.
Teismas daro išvadą, atsakovė vykdė pareigą pranešti Fondo administracijai apie aplinkybes, turinčias įtaką Vaikų išlaikymo fondo išmokos mokėjimui (Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnio 2 dalis (nuo 2018 m. sausio 1 d. įstatymo nauja redakcija, 12 straipsnis), nes 2014 m. liepos 17 d. pateikė Fondo administracijai pranešimą ir lentelę su G. S. kiekvieno mėnesio alimentų vaikams mokėjimais (pradedant 2009 m. ir baigiant 2014 m. liepos mėn.), 2014 m. rugsėjo 10 d. pateikė sutikslintus skaičius.
Kaip jau byloje nustatyta, kad Kauno rajono apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-689-97/2009 patvirtino taikos sutartį, kuria G. S. įsipareigoja skirti buvusios sutuoktinės išlaikymui po 200 Lt (57,92 Eur) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki nepilnamečiai vaikai D. S. ir V. P. S. sulauks pilnametystės; G. S. įsipareigojo skirti nepilnamečio D. S., ir V. P. S. išlaikymui po 400 Lt (115,85 Eur) kiekvienam vaikui atskirai kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki jie sulauks pilnametystės.
Teismas pažymi, kad iš atsakovės pateiktos Fondo administracijai 2014 m. rugsėjo 10 d. lentelės dėl G. S. alimentų mokėjimo vaikams D. S. ir V. P. S. nuo 2011 metų sausio mėn., nustatyta, jog susidariusios permokos tarp G. S. teikto išlaikymo ir mokėtos Fondo administracijos išmokų, nėra, kadangi teismo nutartimi patvirtinta išlaikymo suma dviem nepilnamečiams vaikams per mėnesį net nesiekė vaikų tėvo G. S. realiai teikiamo išlaikymo.
Iš į bylą atsakovės pateiktų Lentelių Nr. 1 ir Nr. 2 nustatyta, kad vaikų tėvas G. S. (pagal 2009-12-02 patvirtintą taikos sutartį) turėjo mokėti vaikams D. S. ir V. P. S. išlaikymą periodinėmis išmokomis kas mėnesį, bendrai sumoje 231,7 Eur (po 115,85 Eur), atsakovei V. S. - 57,92 Eur. Iš lentelėje esančios grafos, kurioje išskirtas realiai išmokėtas išlaikymas dviem nepilnamečiams vaikams, matoma, kad vaikų tėvo išmokėta suma per mėnesį net nesiekdavo viso priteisto išlaikymo sumos dviem vaikams (vaikų išlaikymui tenkanti suma buvo nuo 92,08 Eur iki 192,08 Eur). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, Fondo administracija privalėjo, vadovautis atsakovės V. S. 2014 m. rugsėjo 10 d. parengta patikslinta lentele dėl gautų išlaikymo mokėjimų iš tėvo G. S., išmokėti išlaikymo skirtumą ir tęsti išmokų mokėjimą, bet ne daugiau nei tuo metu buvo nustatyta įstatymo 195 Lt vienam vaikui, iš Vaikų išlaikymo fondo, iki atsakovės nepilnamečiai vaikai sulauks pilnametystės.
Teismas pažymi, kad atsakovės V. S. vaikai D. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) pilnametystės sulaukė - 2014 m. gegužės 11 d., o V. P. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) pilnametystės sulaukė 2016 m. kovo 14 d., kas reiškia, jog Fondo administracija sprendimus Nr. V2-11484 ir Nr. V2-11482 „Dėl išmokų iš vaikų išlaikymo fondo mokėjimo nutraukimo“ priėmė 2014 m. rugsėjo 2 d. ir išmokų mokėjimą nutraukė (D. S. nuo 2013-08-01 d., V. P. S. nuo 2014-05-01 d.), kai atsakovės vaikai buvo dar nepilnamečiai ir turėjo teisę pagal atsakovės pateiktą prašymą gauti išmoką iš vaikų išlaikymo fondo, skaičiuotiną kiekvienam vaikui po 195 LT, o bendrai 390 Lt (112,95 Eur).
Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą, nustatytas aplinkybes, įvertinus atsakovės V. S. 2014 m. rugsėjo 10 d. parengtą lentelę, kurią atsakovė pateikė Vaikų išlaikymo Fondo administracijos direktoriui, pateikdama tikslias G. S. išmokėtas sumas būtent nepilnamečiams vaikams, teismas daro išvadą, kad laikotarpiu nuo 2011 m. spalio mėnesio iki 2014 metų gegužės mėnesio susidariusios permokos iš Fondo administracijos nėra, vaikų tėvas išlaikymui neskyrė pilno priteisto išlaikymo, atitinkamai, nėra pagrindo teigti, kad buvo išnykę išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo pagrindai, todėl tuo pagrindu Fondo administracijos 2014 m. rugsėjo 2 d. Sprendimai Nr. V2-11484 ir Nr. V2-11482 nutraukti išmokų mokėjimą iš Vaikų fondo, atsakovės vaikams, priimti, kaip nepagristi ir neteisėti.
Fondo administracijos 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimas Nr.V2-l1484, kuriuo nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutrauktas išmokų mokėjimas iš Vaikų išlaikymo fondo D. S., priimtas atsižvelgiant į Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos gautą išrašą apie asmenį Nr. D1-14909.
Gyventojų registro tarnybos duomenimis nustatyta, kad nuo 2013 m. gruodžio 20 d. D. S. ir V. S. gyvenamoji vieta deklaruojama Airijoje
Iš 2014 m. liepos 17 d. dokumento - elektroninio susirašinėjimo, matoma, kad Išmokų skyriaus vyriausioji specialistė R. A. nurodė, kad remiantis Gyventojų registro tarnybos duomenimis nuo 2013 m. gruodžio 20 d. D. S. ir atsakovės gyvenamoji vieta deklaruojama Airijoje, todėl tuo pagrindu išmokos D. S. nepriklauso nuo 2013 m. gruodžio 20 d. ir nuo šio laikotarpio bus skaičiuojama permoka.
Pastebėtina, jog šio sprendimo priėmimo teisiniu pagrindu buvo nurodyti Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 3 straipsnis, 6 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir Aprašo 10.1 ir 13 punktas, numatantys, kad išmokų mokėjimas yra nutraukiamas, kai atsiranda CK nustatyti vaikui priteisto išlaikymo išieškojimo nutraukimo pagrindai. Pareiškėjo nurodomas Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 punktas yra blanketinė teisės norma, nukreipianti į CK įtvirtintas taisykles. Ginčo teisiniams santykiams aktuali CK 3.194 straipsnio norma numato baigtinį sąrašą atvejų, kai priteisto išlaikymo išieškojimas nutraukiamas: 1) nepilnametis emancipuojamas; 2) vaikas sulaukė pilnametystės; 3) vaikas įvaikinamas; 4) vaikas miršta.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2019 m. lapkričio 8 d. nutarime Nr. KT44-N13/2019 išaiškino, kad „<...> tarp Fondo įstatymo 3 straipsnyje nurodytų paskirtų Fondo išmokų mokėjimo būtinų sąlygų nebuvo reikalavimo tiek pareiškėjui, tiek vaikui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat nei Fondo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, nei kitose šio įstatymo nuostatose nebuvo nustatytas toks Fondo išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindas, kaip pareiškėjo ir (arba) vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimas išvykus iš Lietuvos Respublikos. Vadinasi, priešingai nei teigia pareiškėjas, ginčijamose Fondo įstatymo 2 straipsnio 3, 5 dalyse nebuvo nustatyta tokia Fondo išmokų mokėjimo sąlyga ir toks šių išmokų nutraukimo pagrindas, kaip pareiškėjo ir (arba) vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimas išvykus iš Lietuvos Respublikos, o reikalavimas tiek pareiškėjui, tiek vaikui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje buvo įtvirtintas tik kaip viena iš būtinų Fondo išmokų skyrimo sąlygų. Todėl Fondo išmokos, paskirtos pareiškėjui ir vaikui atitikus ginčijamu teisiniu reguliavimu įtvirtintą sąlygą – kreipimosi dėl Fondo išmokų ir jų skyrimo momentu nuolat gyvenant Lietuvos Respublikoje, net jeigu šie asmenys vėliau išvyko iš Lietuvos Respublikos į kitą valstybę, pagal Fondo įstatymą turėjo būti mokamos ir jų mokėjimas negalėjo būti nutraukiamas nei pagal ginčijamas šio įstatymo 2 straipsnio 3, 5 dalis, nei atitinkamai pagal šio įstatymo 3 straipsnio 1, 2 dalis, 6 straipsnio 1 dalį. Taigi konstatuotina, jog nėra pagrindo teigti, kad Fondo įstatymo 2 straipsnio 3, 5 dalyse įtvirtintu ginčijamu teisiniu reguliavimu, kuriuo reikalavimas pareiškėjui ir vaikui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje nustatytas tik kaip viena iš būtinų Fondo išmokų skyrimo sąlygų, buvo sudarytos prielaidos pažeisti vaikų interesus, taigi ir asmenų teisę laisvai judėti pareiškėjo šioje konstitucinės justicijos byloje nurodytu aspektu.“
Teismas šiame kontekste taip pat pažymi, jog teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad Vaikų išlaikymo fondo įstatymo tikslas yra užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą ir garantuoti valstybės įsipareigojimą, esant šiame įstatyme nustatytiems pagrindams, suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą. Visų pirma, turi būti vadovaujamasi vaiko interesais ir siekiama, kad valstybės parama pasiektų adresatą – konkretų vaiką, kuriam ši parama skiriama. Todėl jei nėra įstatymo nustatytų pagrindų sustabdyti arba nutraukti išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą, įstatymų leidėjo numatyta materialinė parama neturėtų būti atimta dėl to, jog pasikeitė besikreipusio dėl lėšų vaikui išlaikyti gavimo asmens ar vaiko gyvenamoji vieta (LVAT 2013 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2175/2013; 2014 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-97/2014; 2017 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-274-552/2017).
Nurodytos Vaikų išlaikymo fondo įstatymo nuostatos, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019 m. lapkričio 8 d. nutarimas Nr. KT44-N13/2019 bei teismų praktika patvirtina, kad Fondo administracija neturėjo teisinio pagrindo Vaikų išlaikymo fondo įstatymo nuostatų šioje situacijoje aiškinti plečiamai. Taigi išmokų mokėjimas D. S. negalėjo būti nutrauktas Sprendime nurodytu teisiniu pagrindu (atsižvelgiant į Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos gautą išrašą apie asmenį Nr. D1-14909 (D. S. 2013-12-20 išvyko į užsienio valstybę Airiją), o tai daro Sprendimą neteisėtą iš esmės, kaip prieštaraujantį aukštesnės galios teisės aktams. Esant nustatytam teismas ex officio pripažįsta Sprendimą neteisėtu.
Tai, kad atsakovė su vaiku atitinkamu laikotarpiu išvyko gyventi į užsienį, nedaro jokios įtakos vaiko teisei gauti nustatyto dydžio išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo, kadangi, kaip nustatyta, įstatymų leidėjas Vaikų išlaikymo fondo įstatyme nebuvo įtvirtinęs tokio išlaikymo nutraukimo (kaip vaiko ar pareiškėjo išvykimas gyventi į užsienį) pagrindo. Kadangi nepilnamečių vaikų interesai yra prioritetiniai, o šiuo atveju išmokos iš Fondo yra skiriamos būtent jam ir negali būti nutraukiamos nesant konkrečiame teisės akte nurodyto teisinio ir faktinio pagrindo. Taip būtų paneigta vaiko teisė į valstybės paramą ir išlaikymą.
Teismui nustačius, kad Fondo administracijos 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimai Nr.V2-l1484 ir Nr.V2-l1482, kuriais nutrauktas išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo D. S. ir V. P. S. mokėjimas, yra neteisėti ir nepagrįsti, darytina išvada, kad nepagrįstas pareiškėjo Mažeikių skyriaus reikalavimas priteisti iš atsakovės 2318,71 Eur permokos sumą, susidariusią Fondo administracijai nuo 2011 m. spalio mėnesio iki 2014 m. balandžio mėnesio iš Fondo D. S. ir V. P. S. mokėtas išmokas. Teismui konstatavus, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, Mažeikių skyriaus pareiškimas atmetamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Atsakovė pateikė prašymą priteisti 1200 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 4 dalis įtvirtina, kad teismas gali nesilaikyti šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar proceso šalių procesinis elgesys buvo tinkamas (taip pat ir mediacijos atveju), ir įvertinęs ginčo kilimo ir kitas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Proceso šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas, kurių atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
Išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (toliau – Rekomendacijos) (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Tačiau vien tai, kad bylinėjimosi išlaidos neviršija rekomenduotino dydžio nėra absoliutus pagrindas priteisti faktiškai visas šalies turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti.
Rekomendacijų 7 punkte rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).
Byloje esanti 2020 m. balandžio 23 d. atstovavimo sutartis patvirtina advokatės Valdos Grigonytės teisę atstovauti atsakovę. Atsiliepimą į pareiškėjo pareiškimą rengė ir teismui pateikė advokatė Valda Grigonytė, kuri taip pat dalyvavo teismo posėdžiuose. Iš į bylą pateiktų bankinių pavedimų, mokėjimo nurodymo matyti, kad atsakovė advokatei Valdai Grogonytei sumokėjo 1200 Eur. Taigi įrodymai patvirtina, kad atsakovė šioje byloje patyrė 1200 Eur išlaidų.
Atsakovė prašo priteisti 880 Eur už pareiškimo dėl iš Vaikų išlaikymo fondo išmokėtų išmokų priteisimo iš atsakovės teisinį vertinimą, teisminės praktikos analizę ir atsiliepimo į pareiškimą parengimą.
Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą apskaičiuojant maksimalų išlaidų dydį už atsiliepimą į skundą taikytinas koeficientas 2,5. Nagrinėjamu atveju maksimali priteistina išlaidų suma sudarytų 3396,5 Eur (1358,6 Eur (2019 m. IV ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) x 2,5). Atsakovės prašoma suma – 880 Eur, neviršija maksimalaus dydžio, todėl priteistina iš pareiškėjo.
Atsakovės prašo priteisti 270 Eur už prašymo dėl pareiškimo dėl senaties taikymo ir pareiškimo atmetimo surašymą.
Rekomendacijų 8.16 punkte numatyta, kad už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai maksimalus dydis yra 0,4. Už prašymo dėl pareiškimo dėl senaties taikymo ir pareiškimo atmetimo rengimą gali būti priteista 552,4 Eur (1381,0 Eur (2020 m. I ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) x 0,4). Prašoma priteisti 270 Eur suma, neviršija Rekomendacijose numatyto dydžio, todėl priteistina.
Atsakovė prašo priteisti 50 Eur už pasirengimą teismo posėdžiui ir atstovavimą teismo posėdyje.
Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad atsakovės atstovė advokatė Valda Grigonytė dalyvavo 2020 m. rugpjūčio 24 d. teismo posėdyje, kuris užtruko 1 val. ir 2020 m. rugsėjo 28 d. teismo posėdyje, kuris užtruko 18 min. Vadovaujantis Rekomendacijų 8.19 ir 9 punktais, už pasirengimą teismo posėdžiui ir atstovavimą 2020 m. rugpjūčio 24 d. ir 2020 m. rugsėjo 28 d. teismo posėdžiuose, atsakovei gali būti priteista 138,1 Eur (1381,0 Eur (2020 m. I ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) x 1 x 0,1). Prašoma priteisti 50 Eur suma, neviršija Rekomendacijose numatytą dydį, todėl priteistina.
Pagal bylos duomenis pagrįstomis laikytinos 1200 Eur atsakovės patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos.
Pagal nustatytas teisines ir faktines aplinkybes, prašomą priteisti bei maksimaliai galimą priteisti išlaidų sumą, atsižvelgiant į suteiktų teisinių paslaugų vienkartinį pobūdį bei į tai, kad šioje byloje apgintos atsakovės teisės, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, darytina išvada, kad atsakovė patyrė 1200 Eur pagrįstų bylinėjimosi išlaidų, kurios jai priteistinos iš pareiškėjo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovei V. S. iš pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus priteisti 1200 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.