Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų teisėja Rita Kisielienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės S. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 6 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės S. V. ieškinį atsakovams A. B. ir M. D. dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Atskirojo skundo argumentai ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų.

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmos instancijos teismas pagrįstai tenkino antstolio prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo.

Laikinosios apsaugos priemonės yra kompleksas teismo taikomų po vieną ar kelias priemonių dėl atsakovui priklausančio turto (kilnojamojo, nekilnojamojo, lėšų, turtinių teisių) nuosavybės teisių apribojimų ir kitų įpareigojimų, draudimų ar veiksmų sustabdymo, kuriais siekiama užtikrinti sprendimo, kuris bus priimtas ateityje, įvykdymą bei kartu išvengti teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo arba neįmanomumo. Laikinųjų apsaugos priemonių poreikį nulemia grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo, taip pat dėl objektyvių aplinkybių teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2003-08-28 apeliantė kreipėsi į teismą prašydama pripažinti negaliojančiu 2003-07-28 turto pardavimo iš varžytinių aktą, kuriuo apeliantės butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo parduotas A. B.. Ieškiniu apeliantė prašė areštuoti šį butą iki ieškinio išnagrinėjimo teisme, nes nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių butas gali būti parduotas ir nebebus galima įvykdyti būsimą teismo sprendimą. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2003 m. gruodžio 11 d. nutartimi šį prašymą tenkino ir taikė laikinąją apsaugos priemonę – areštavo minėtą butą. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-03-05 sprendimu apeliantės ieškinys buvo tenkintas ir 2003-07-28 turto pradavimo iš varžytinių aktas pripažintas negaliojančiu, priteisiant jai butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011-10-10 nutartimi Nr. 3K-3-377/2011 paliko galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010-03-05 sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinosios apsaugos priemonės galioja iki teismo sprendimo įvykdymo, jeigu ieškinys yra patenkinamas, arba iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, jeigu ieškinys yra atmetamas (CPK 150 str. 2 d. ir 3 d.). Atsižvelgiant į tai, kad įsiteisėjęs Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-03-05 sprendimas įvykdytas ir apeliantės ieškinio reikalavimai patenkinti, darytina išvada, kad laikinosios apsaugos priemonės šioje byloje pagrįstai buvo panaikintos. Nagrinėjamu atveju atmestini atskirojo skundo argumentai, kad apeliantė nėra atsiskaičiusi su atsakovu A. B., todėl turi būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės jos butui. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad areštas butui buvo pritaikytas apeliantės ieškinio reikalavimų užtikrinimui, t.y. tam, kad ginčo objektu esantis turtas nebūtų perleistas, o ne atsakovo reikalavimų užtikrinimui, kad apeliantė su juo galėtų atsiskaityti pritaikius restituciją natūra. 2011-10-10 įsiteisėjus Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-03-05 sprendimui butas nuosavybės teise priklauso apeliantei, todėl nėra jokio poreikio palikti galioti areštą apeliantės turtui.

Atskirajame skunde nurodoma, kad antstolio veiksmai visiškai neaiškūs, ir šio asmens teisių laikinosios apsaugos priemonės niekaip nepažeidžia. Apeliacines instancijos teismas, nesutikdamas su šiuo argumentu, pažymi, kad vienas pagrindinių vykdymo proceso principų yra tai, kad antstolis vykdydamas vykdomuosius dokumentus, privalo imtis visų teisėtų priemonių išieškotojo interesams tinkamai apginti, nepažeisti kitų vykdymo dalyvių, skolininko teisių ir teisėtų interesų (Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 3 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju antstolis nurodė, kad apeliantė nėra atsiskaičiusi pagal kitus vykdomuosius dokumentus. Tokiu būdu spręstina, kad šioje byloje laikinosios apsaugos priemonės, kaip jau minėta, nėra aktualios, tačiau tuo pačiu jų nepanaikinus užkertamas kelias vykdyti išieškojimus pagal kitus antstoliui pateiktus vykdomuosius dokumentus. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog antstolio prašymas panaikinti laikinąsias apsaugos priemones yra pagrįstas.

Remiantis išdėstytu, teismas konstatuoja, kad atskirajame skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmos instancijos nutartį. Todėl atskirasis skundas atmetamas, paliekant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 6 d. nutartį nepakeistą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas,

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.