Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 1 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 9 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. nuteistas už tai, kad 2007 m. kovo 9 d., apie 22 val., asmeninio konflikto su broliu M. S. metu, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), rankomis ir kojomis sudavė apie 8 smūgius pastarajam į galvą bei kitas kūno vietas, tokiu būdu padarydamas poodinę kraujosruvą dešiniame petyje, galvos sumušimą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis akių vokuose, ausų kaušeliuose, apatinės lūpos gleivinėje, odos nubrozdinimais panosėje ir smakre, kraujosruvomis galvos minkštuosiuose audiniuose dešiniame užausyje, kairėje momeninėje srityje, pakaušyje, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu kairio pusrutulio sferiniame paviršiuje, momeninėje srityje, kraujo išsiliejimu po minkštuoju galvos smegenų dangalais, kas komplikavosi į galvos smegenų suspaudimą ir pabrinkimą, nuo ko 2007 m. kovo 11 d. A. S. mirė, t. y. tokiais savo veiksmais A. S. tyčia nužudė brolį M. S. , padarydamas LR BK 129 str. 1 d. numatytą nusikaltimą.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistasis A. S. , jo gynėja ir nukentėjusioji J. V. prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, o prokuroras prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. S. apeliacinis skundas atmetamas.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nusikaltimo padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė motyvuotas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių ir nuteistojo kaltės bei teisingai paskyrė bausmę. Nuteistojo A. S. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal LR BK 129 str. 1 d., kadangi ji atitinka būtent šio baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo sudėtį.

Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo jo veiksmus iš tyčinio nužudymo perkvalifikuoti į sveikatos sutrikdymą, tačiau iš esmės neišdėsto tokį prašymą pagrindžiančių argumentų. Skunde akcentuoja viso proceso metu neneigęs, jog susimušė su savo broliu, iš ko akivaizdu, jog kaltininkas tokiu būdu bando sušvelninti savo atsakomybę, netiesiogiai teigdamas nenužudęs brolio M. S. . Kolegija nesutinka su apelianto prašymu dėl veiksmų perkvalifikavimo ir atmeta jį kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstė įrodymus, kurių pagrindu padarė pagrįstą išvadą dėl A. S. veiksmų kvalifikavimo pagal LR BK 129 str. 1 d. Kolegija iš naujo šių įrodymų neaptarinės, tik akcentuos keletą svarbesnių aplinkybių. Štai specialisto išvada Nr. M 924/07 (01) nustatė, jog M. S. mirė nuo galvos sumušimo (galvos smegenų suspaudimo ir pabrinkimo), mirtį sukėlė sužalojimų visuma į galvos sritį. Konstatuota, jog sužalojimai nukentėjusiajam padaryti mažiausiai 8 trauminiais poveikiais, iš kurių 7 į galvos sritį ir 1 – į peties (b. l. 12-18). Pats nuteistasis neneigia smurtavęs prieš savo brolį, tik teismui aiškino sudavęs „kokius 5 smūgius, ne daugiau, sudaviau ne tik į veidą, ir į krūtinę“ (b. l. 140-142). Iš byloje užfiksuotų A. S. parodymų matyti, kad jis viso proceso metu pripažino sudavęs broliui smūgius į veidą, galvą: pirmąkart apklausiamas įtariamuoju parodė kumščiu sudavęs broliui į veidą, po to spyręs į kojas, nuo ko M. S. griuvo, o šiam krentant apeliantas teigė dar kartą spyręs ir pataikęs jam į galvą. Nugriuvusiam M. S. , dar kartą spyrė į galvą, po ko „priklaupęs prie jo kumščiu norėjau suduoti, bet veidą jis buvo užsidengęs rankomis, todėl smūgis buvo suduotas į veidą, bet per jo rankas“ (b. l. 54-55). Tokias aplinkybes jis nurodė ir atliekant parodymų patikrinimą vietoje (b. l. 57-64). Antrąkart apklausiamas įtariamuoju, jis jau teigė M. S. kumščiu sudavęs tik du smūgius – į kairę akį ir lūpą (b. l. 66). Tuo tarpu nagrinėjant bylą teisme ir A. S. duodant parodymus, jis, kaip jau buvo minėta, vis tik pripažino sudavęs daugiau smūgių, nors tvirtino jų buvus ne daugiau kaip 5. Ir nors jis visą laiką abejojo, kad nuo jo suduotų smūgių brolis galėjo numirti, tačiau teisme jis vis dėlto neatmetė tokios galimybės: „mano smūgiai nebuvo stiprūs, nuo jų negalėjo mirti brolis. Jis po to dar vaikščiojo. Nežinau, nuo ko dar galėjo mirti brolis, gal ir nuo mano smūgių“ (b. l. 142).

Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad be apelianto nukentėjusįjį M. S. būtų sumušę kiti asmenys (ar asmuo), tai nuosprendyje pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas. Apeliaciniame skunde nuteistasis vis dėlto netiesiogiai vėl bando kelti versiją neva jo brolį galėjo sužaloti dar kažkas kitas ir mano, jog apygardos teismas nepakankamai įvertino liudytojų K. V. ir K. B. parodymus, pabrėždamas, jog K. V. parodė girdėjęs K. B. pasakojant, kaip jį ir M. S. 2007 m. kovo 10 d. sumušė kažkokie vyrai. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas šias aplinkybes aptarė ir pasisakė tiek dėl K. B. , tiek dėl K. V. parodymų. Iš tiesų liudytojas K. V. apklausiamas parodė, jog K. B. esą jam užsiminė, kad „jį sumušė kažkokie trys, o po to dar ir M. tie patys“ (b. l. 35-36; 149), tačiau daugiau apie tariamą įvykį nieko paaiškinti negalėjo. Tuo tarpu kaip liudytojas apklaustas K. B. kategoriškai paneigė matęs, kad 2007 m. kovo 10 d. kažkas būtų sumušęs M. S. , jis tik pasakė matęs jį tą dieną vaikščiojantį Trakų Vokėje, tačiau patvirtino, kad tai jį patį, o ne M. S. tą dieną sumušė du nepažįstami vyrai (b. l. 37; 145). Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu K. B. tvirtino nematęs jokių muštynių, per kurias būtų sužalotas M. S. . Teismas pagrįstai neturėjo pagrindo abejoti ar netikėti nuosekliais šio liudytojo parodymais, nėra ir pagrindo teigti, jog K. B. galėjo būti suinteresuotas vienokia ar kitokia bylos baigtimi, jis su broliais A. ir M. S. buvo tik pažįstamas, gyveno kaimynystėje, gretimame name. Atsižvelgiant į tai, kad tiek liudytojas K. B. , tiek liudytojas K. V. davė išsamius parodymus, netenkintinas apelianto prašymas apklausti juos dar kartą, kadangi akivaizdu, jog nei vienas, nei kitas negalėtų nurodyti kažkokių naujų bylai reikšmingų aplinkybių, nes nė vieno jų nebuvo įvykio metu, todėl minėti liudytojai proceso metu parodė aplinkybes, buvusias po įvykio (K. V. ), taip pat apibūdino apelianto bei nužudytojo asmenybes. Tad byloje nesant jokių duomenų, kad nukentėjusįjį M. S. būtų sumušęs ne tik apeliantas, bet ir kiti asmenys, pirmosios instancijos teismas pagrįstai dėl M. S. mirties kaltu pripažino A. S. . Pažymėtina, kad byloje kaip liudytojai apklausti asmenys (L. V. , K. B. , V. A. , K. V. ) patvirtino, jog išgėręs A. S. būdavo agresyvus, imdavo muštis, dažnai smurtavo prieš ramaus būdo brolį M. . Neginčijamai nustatyta, kad A. S. brolį mušė ir įvykio metu, t. y. 2007 m. kovo 9 d. vakarą, nors pastarasis ir tvirtina nenorėjęs jo nužudyti ir abejoja, ar M. S. galėjo mirti nuo jo suduotų smūgių. Apygardos teismas teisingai nustatė, jog nuteistasis nusikalto veikdamas netiesiogine tyčia, kadangi rankomis ir kojomis suduodamas smūgius į gyvybiškai svarbų organą – galvą, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl tokių jo veiksmų brolis gali mirti, ir nors jo mirties nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jai kilti. Nustatyta kaltės forma ir turinys kaip tik ir paaiškina nuteistojo tvirtinimą nenorėjus brolio mirties, tačiau vis dėlto sudavus jam smūgius į galvą.

Skunde nuteistasis pažymi, kad artimiesiems jo brolis nesiskundė sveikata, o suradęs jį negyvą apeliantas iškart iškvietė policijos pareigūnus. Tokiu teiginiu A. S. , matyt, siekia akcentuoti tai, kad po to, kai sumušė brolį, šis dar vaikščiojo, nesiskundė, jog prastai jaučiasi, kitą dieną jį bevaikščiojantį matė ir K. B. , kas, anot apelianto, reikštų, jog jo smūgiai nebuvo mirtini. Kolegija pažymi, jog tas faktas, kad nukentėjusysis mirė ne iš karto, nepaneigia to, jog nuteistojo suduoti smūgiai sukėlė nukentėjusiojo mirtį. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, jei nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti. Specialisto išvada nustatė, jog, remiantis sužalojimų makroskopiniu ir mikroskopiniu vaizdu, tikėtina, kad M. S. po sužalojimų padarymo galėjo gyventi iki dviejų parų (b. l. 12-18). Byloje nustatyta, jog įvykis, per kurį asmeninio konflikto metu buvo sumuštas M. S. . S. , įvyko 2007 m. kovo 9 d., apie 22 val., o nukentėjusysis mirė 2007 m. kovo 11 d. Ekspertai taip pat nustatė, kad nukentėjusysis M. S. , patyręs kūno sužalojimus, galėjo atlikti savarankiškus veiksmus (pavyzdžiui, judėti) iki tol, kol neprarado sąmonės dėl galvos smegenų suspaudimo ir pabrinkimo. Tad ta aplinkybė, kad nukentėjusysis mirė ne iš karto, niekaip nepaneigia nuteistojo kaltės įvykdžius LR BK 129 str. 1 d. numatytą nusikaltimą. Neginčijamai nustatyta, kad tai apelianto suduoti smūgiai buvo M. S. mirties priežastis, ir laiko tarpas iki nukentėjusiojo mirties šiuo atveju niekaip neįtakoja nuteistojo A. S. veikos kvalifikavimo.

Kolegija sutinka su nuteistajam A. S. paskirta laisvės atėmimo bausme 9 metams. Apygardos teismas atsižvelgė į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, t. y. padarytas labai sunkus nusikaltimas (LR BK 11 str. 6 d.), atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, nuteistojo asmenybę, ir skyrė A. S. laisvės atėmimo bausmę, savo dydžiu mažesnę už straipsnio sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. S. laisvės atėmimo 9 metams bausmę, bendrųjų bausmės pagrindų, numatytų LR BK 54 str., nepažeidė.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. S. apeliacinį skundą atmesti.