Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėjas Vitalijus Kondratjevas Baudž. byla Nr. 1A-72-168/2011

2011 m. vasario 7 d.

1.2.14.5.3;2.4.8.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Nijolės Sušinskienės, teisėjų Ričardo Gilio ir Algirdo Gapučio, sekretoriaujant Astai Railaitei, dalyvaujant prokurorei Jolantai Činčikienei, nuteistajam E. P., gynėjui advokatui Raimundui Gargasui, nukentėjusiajam M. K., nukentėjusiojo atstovui advokatui Antanui Jarašiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. P. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio, kuriuo E. P. pripažintas kaltu pagal LR BK 135 str. 1 d. ir nuteistas ketverių metų laisvės atėmimo bausme. Priteista iš nuteistojo E. P. nukentėjusiojo M. K. naudai 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Priteista iš nuteistojo E. P. valstybinės ligonių kasos naudai 2272,17 Lt nukentėjusiojo M. K. gydymo išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. P. nuteistas už tai, kad jis 2009 m. gruodžio 22 d. apie 21 val. 30 min., Kėdainių rajono, Šėtos seniūnijos (duomenys neskelbtini) kaime, ties (duomenys neskelbtini) namu, dėl asmeninių paskatų - nesutarimų ir pykčio, tyrimo metu nenustatytu aštriu duriančiu - pjaunančiu įrankiu vieną kartą dūrė M. K. į pilvą, tuo padarydamas jam kiauryminę durtinę - pjautinę pilvo žaizdą, lydimą didžiosios taukinės pažeidimo, tai yra padarė nukentėjusiajam M. K. sunkų sveikatos sutrikdymą.

Teismo posėdyje, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras, nukentėjusysis ir nukentėjusiojo atstovas advokatas prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis bei pastarojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, teisingai kvalifikavo nuteistojo E. P. nusikalstamą veiką ir, laikantis bendrų bausmių skyrimo pagrindų (LR BK 54 str.), teisingai jam paskyrė bausmę.

Apeliaciniu skundu nuteistasis E. P. iš esmės neigia kaltę, ginčija įrodymų vertinimą ir apylinkės teismo padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms. Teigia, kad be nukentėjusiojo parodymų, byloje nėra kitų objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad būtent jis sunkiai sužalojo M. K., o liudytojai tvirtinę, kad M. K. sužalojo jis, patys tokių aplinkybių nematė. Apeliantas mano, kad dėl šių priežasčių teismas negalėjo jo kaltę grįsti liudytojų parodymais.

Kolegija pažymi, kad byloje surinktų įrodymų vertinimas – išimtinė teismo teisė ir pareiga. Pagal LR BPK 20 str. įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaujantis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmę bylai išspręsti teisingai. Kalbant apie konkrečios baudžiamosios bylos įrodymų vertinimą visumoje, paminėtina, kad esminė įrodymų vertinimo taisyklė yra suformuluota LR BPK 20 str. 5 d. Čia nurodoma, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios nuostatos esmė yra ta, kad įrodymai vertinami ne juos imant skyrium, nemotyvuotai ir be pagrindo suteikiant vienam ar kitam įrodymui arba įrodymų grupei pirmenybę prieš kitus įrodymus – jie turi būti vertinami atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, visetą. Tik taip vertinant bylos įrodymus galima teisingai kvalifikuoti kaltininko nusikalstamą veiką, nustatyti jo kaltę bei išspręsti kitus kiekvienai bylai reikšmingus klausimus. Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas byloje esančius įrodymus iš esmės ištyrė nepažeisdamas LR BPK 20 str., 301 str. reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje motyvuotai konstatavo, kurie įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys turi reikšmės bylai teisingai išspręsti ir laikomi įrodymais, o įvertinęs jų visetą padarė teisingą išvadą dėl E. P. kaltės, padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą LR BK 135 str. 1 d. Ši išvada pagrįsta nuosekliais ir iš esmės detalėse sutampančiais nukentėjusiojo M. K., liudytojų K. K., B. K., D. Č., A. K., Ž. S., A. P., R. D., G. A., A. N., V. P. (nuteistojo brolio), D. P., V. P. (nuteistojo tėvo), A. Č., liudytojo G. S. Ž. 2010-06-28 teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, teismo medicinos eksperto V. B. paaiškinimais teisme, taip pat teismo medicinos specialisto išvada, įvykio vietos apžiūros, parodymų patikrinimų vietoje, daiktų apžiūros protokolais bei kita rašytine bylos medžiaga. Kolegija pažymi, kad šie duomenys gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Nagrinėjamoje byloje teismas įvertino byloje surinktus įrodymus, vadovaudamasis įstatymu bei remdamasis savo vidiniu įsitikinimu, išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių ištyrimu. Vertindamas įrodymų patikimumą, teismas įvertino visų parodymų turinį, jų nuoseklumą, atitikimą kitiems bylos įrodymams. Įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (paties nuteistojo teisiamojo posėdžio metu duotus paaiškinimus, liudytojo G. S. Ž. papildomus parodymus, pateiktus 2010-09-15 ir 2010-10-27 teisiamojo posėdžio metu) apkaltinamajame nuosprendyje išdėstyti, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos. Kolegija laiko, jog sprendžiant nuteistojo E. P. kaltės klausimą, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus bei paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą.

Teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismas E. P. paaiškinimą, kad jis 2009 m. gruodžio 22 d. vakare buvo namie ir niekur nebuvo išėjęs, M. K. peiliu nesužalojo bei, kad M. K. nurodydamas, kad buvo jo sužalotas peiliu, jį (E. P.) tik apklaba vien dėl to, kad nereikėtų grąžinti pinigų už suplėšytą jo (E. P.) striukę, pagrįstai įvertino kritiškai, t.y. kaip jo gynybos versiją ir juos atmetė, motyvuodamas tuo, jog tokie jo parodymai paneigti byloje ištirtų įrodymų visetu. Iš tiesų byloje esantys duomenys patvirtina, kad tuo metu tarp E. P. ir M. K. buvo susiklostę konfliktiški santykiai dėl M. K. tariamai suplėšytos E. P. striukės, už kurią M. K. E. P. turėjo grąžinti 550 Lt. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, nėra jokio pagrindo abejoti nukentėjusiojo M. K. nuosekliais parodymais, sutampančiais ir su kitais bylos įrodymais, t.y. kad jį 2009 m. gruodžio 22 d. apie 22 val. ties (duomenys neskelbtini) namu, (duomenys neskelbtini) kaime, Kėdainių rajone nenustatytu aštriu duriančiu – pjaunančiu įrankiu sužalojo E. P.. Nukentėjusysis M. K. tiek ikiteisminio tyrimo, kurio metu buvo apklaustas keturis kartus, tiek ir teisme nurodė vienodas jo atžvilgiu padaryto nusikaltimo aplinkybes, t. y. sužalojimo vietą, būdą, jį sužalojusį asmenį bei sužalojimo motyvą. M. K. viso tyrimo metu nuosekliai tvirtino, kad jam einant namo pro nuteistojo namą (su E. P. jie gyvena priešingose gatvės pusėse), E. P. jį pašaukė ir paprašė palaukti, dėl ko jis sustojo ir jo laukė, nes galvojo, kad vėl kalbės apie suplėšytą striukę, už kurią jis dar nebuvo grąžinęs pinigų. Nukentėjusysis parodė, kad iš savo namo kiemo be striukės į gatvę išėjęs E. P. iš karto priėjo prie jo ir paklausęs - „kur pinigai“, dūrė jam į pilvą. Po dūrio E. P. apsisuko ir nuėjo namo. Visas tas įvykis galėjo užtrukti apie 5 minutes. Tokius savo parodymus nukentėjusysis patvirtino ir parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu. Teismo medicinos specialisto išvada, kurią teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir specialistas V. B., kurioje nurodyta sužalojimų lokalizacija – padaryta kiauryminė durtinė – pjautinė pilvo žaizda, lydima didžiosios taukinės pažeidimo ir padarymo mechanizmas – padaryta aštriu duriančiu – pjaunančiu įrankiu, galėjo būti ir peiliu – atitinka nukentėjusiojo parodymus apie apelianto jam padarytą sužalojimo vietą ir būdą – dūrį į pilvą. Nukentėjusysis M. K. iš karto, t.y. tuoj po sužalojimo parėjęs į namus savo broliui A. N. bei motinos sugyventiniui G. S. Ž. nurodė, kad jį sužalojo E. P., o G. S. Ž. apie sužalotą M. K. telefonu pranešė kitam nukentėjusiojo broliui B. K., kurio paprašė iškviesti ir medikus. M. K. apie tai nurodė ir motinai K. K. bei draugams Ž. S. ir G. A.. Nukentėjusysis M. K. apie tai, kad jam dūrė pažįstamas asmuo, nurodė ir visai nepažįstamiems bei jokio suinteresuotumo bylos baigtimi neturintiems, tuoj po įvykio pas jį į namus atvykusiems greitosios pagalbos darbuotojams A. P. ir R. D.. Kolegijos nuomone, teismas pagrįstai apelianto kaltės įrodymais laikė liudytojo G. S. Ž. 2010-06-28 teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus, kur jis tvirtino, kad M. K. į namus grįžo jau būdamas sužalotas ir, kad nurodė E. P., kaip jį sužalojusį asmenį, nes tokie jo parodymai atitinka nukentėjusiojo M. K., liudytojų B. K., A. N., A. P., R. D., K. K., Ž. S. ir G. A. parodymus bei kitus rašytinius bylos įrodymus. Teismas pagrįstai kritiškai, kaip siekį kerštauti bei padėti nuteistajam išvengti atsakomybės, įvertino liudytojo G. S. Ž. 2010-09-15 (šio posėdžio metu jis buvo neblaivus) ir 2010-10-27 teisiamųjų pasėdžių metu pateiktus parodymus, kur jis nurodė, kad dėl to, jog tuo metu gyveno kartu su M. K. motina ir negalėjo prieš nukentėjusįjį liudyti, jis buvo priverstas duoti tokius pirminius parodymus bei tvirtino, kad E. P. nėra kaltas, kad M. K. jį apkalbėjo, kad nukentėjusysis yra psichiškai nesveikas ir linkęs save žaloti ir, kad 2009-12-22 M. K., būdamas girtas pats save sužalojo peiliu, kurį jis (G. S. Ž.) iš jo pilvo ištraukė. Tokius liudytojo G.S. Ž. parodymus paneigia ne tik jau aptarti nukentėjusiojo, liudytojų parodymai, bet ir teismo medicinos specialisto išvada bei teismo medicinos eksperto V. B. paaiškinimai teisme, kad M. K. pilve fiksuotas dūris yra negilus - iki 2 cm, be to buvo pažeista riebalinė pilvo dalis (pažeista taukinė), todėl peilis įsmigęs į pilvą laikytis negalėjo, jis būtų pats iškritęs. Teismo nuosprendyje išdėstyti išsamūs motyvai, pagrindžiantys ir teismo išvadas dėl liudytojo G. S. Ž. turėto pagrindo kerštauti M. K., su kuriais sutinka ir skundą nagrinėjantis teismas. Nuteistasis E. P. parodymų patikrinimo vietoje metu patvirtino savo parodymus, kad jis peiliu dūrė M. K. į pilvą ir tokiu būdu jį sužalojo, taip pat parodė vietą prie tvenkinio, esančio (duomenys neskelbtini) km., kur išmetė įrankį – peilį, kuriuo sužalojo M. K.. Nors nuteistasis savo vėlesnėse apklausose bei teisme pakeitė parodymus tvirtindamas, kad nėra kaltas bei nurodė, kad pirmosios apklausos metu prisipažino tik psichologiškai spaudžiamas policijos pareigūno D. Č., kolegija pažymi, kad teismas nuosprendyje išdėstė išsamius motyvus, kuriais paneigė tokius jo parodymus. Atkreiptinas dėmesys, kad tiek nukentėjusysis, tiek nuteistasis parodymų patikrinimų metu nurodė iš esmės tą pačią įvykio vietą, todėl nėra pagrindo netikėti visais apie įvykio aplinkybes išdėstytais, nuosekliais nukentėjusiojo parodymais. Teismas nenustatė, kad policijos pareigūnas D. Č. būtų turėjęs motyvą grasinti E. P. ir dėl to nuosprendyje išdėstė išsamius motyvus, su kuriais sutinka ir teisėjų kolegija. Policijos pareigūnas D. Č. parodė, kad E. P. savo noru jam papasakojo apie nusikaltimo – M. K. sužalojimo aplinkybes, t. y., kad tarp jo ir M. K. buvo kilęs konfliktas, kad M. K. jam buvo skolingas 500 Lt už suplėšytą striukę ir kad 2009 m. gruodžio 22 d. apie 22 val. prie savo namų pastebėjęs einantį M. K. jį pašaukė ir liepė palaukti, po to priėjęs klausė, kada bus pinigai ir vieną kartą peiliu jam dūrė į pilvo sritį. Kaip matyti, tokios E. P. D. Č. nurodytos įvykio aplinkybės, kurias jis teigia pats sugalvojęs ir tuo save apkalbėjęs, visiškai atitinka nukentėjusiojo parodymams. Taigi nėra pagrindo netikėti D. Č. parodymais apie E. P. jam išdėstytas nusikaltimo – M. K. sužalojimo aplinkybes. Apelianto parodymus, kad jis tą vakarą buvo namuose ir niekur nebuvo išėjęs, paneigia ir kartu su nuteistuoju namuose buvusių jo artimųjų - liudytojų V. P., D. P. ir V. P. parodymai. Liudytojas V. P. nurodė, kad jo sūnus E. P. 2009-12-22 vakare tarp 21 ir 22 val. du kartus buvo išėjęs parnešti malkų bei parūkyti į kiemą, liudytojas V. P. (nuteistojo brolis) parodė, kad tą vakarą parnešti malkų ir vandens ėjo tiek jis, tiek pusbrolis, tiek ir brolis E. P., o išėjęs parnešti malkų užtrukdavo nuo 5 iki 10 minučių. Liudytoja D. P. taip pat parodė, kad jos sūnus E. P. minėtą vakarą buvo išėjęs parūkyti bei iš tvarto parnešti malkų. D. P. teigimu malkos nešamos sudėjus jas į maišą ir jį užrišus, iš ko darytina išvada, kad tai turi užtrukti tam tikrą laiko tarpą. Visos šios aplinkybės patvirtina, jog nuteistasis 2009-12-22 vakare apie 22 val. buvo iš savo namų kelis kartus išėjęs į lauką. Nuteistojo ir nukentėjusiojo namai yra priešingose gatvės pusėse, todėl visiškai įrodyta, kad nuteistasis nurodytu laiku buvo išėjęs iš namų ir nukentėjusįjį sužalojo būtent toje vietoje, kuri parodyta jų abiejų parodymų patikrinimų vietoje metu. Tiek nukentėjusysis M. K., tiek ir liudytojai K. K., B. K., D. Č., A. K., Ž. S., A. P., R. D., G. A., A. N., V. P. (nuteistojo tėvas), D. P., V. P. (nuteistojo brolis), A. Č., G. S. Ž. parodymus davė būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą ir prisiekę, todėl nėra pagrindo netikėti jų iš esmės detalėse sutampančiais parodymais, kuriuos atitinka ir kiti rašytiniai bylos įrodymai. Taigi E. P. kaltė yra visiškai įrodyta apylinkės teismo nuosprendyje aptartų įrodymų visetu.

Atsižvelgiant į tai, nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo E. P. apeliacinį skundą atmesti.