- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2008-12-08
- Bylos Nr.
- 1A-424/2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rūta Mickevičienė, Kęstutis Jucys (pran.), Elena Vainienė
- Nuteistasis
- K. L.
- Advokatai
- Jolanta Teresė Litvinskienė
- Kategorijos
- 1.2.3.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžio, kuriuo K. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimis, ši bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 24 d. nuosprendžiu paskirta bauda ir K. L. nustatyta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 10 (dešimčiai) metų ir 15 MGL (1 850 Lt) dydžio bauda, laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš K. L. priteista B. G. 50 000 Lt neturtinei, S. G. – 3 735 Lt turtinei ir 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
K. L. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2007 m. gegužės 20 d., apie 14 val., (duomenys neskelbtini), J. G. gyvenamojo namo virtuvėje, tarpusavio konflikto metu du kartus tyčia medine lazda sudavė R. P. į veidą, dėl ko šis nugriuvo ir galvos užpakaline dalimi atsitrenkė į grindis, taip padarė kraujosruvas veide, kraujo susikaupimą po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinėje pusėje, kraujo išsiliejimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, nubrozdinimą momenų vidurinėje užpakalinėje dalyje. R. P. nuo kraujo susikaupimo po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinėje pusėje, suspaudus galvos smegenis, išsivysčius komai, 2007 m. gegužės 21 d. mirė.
Šalies argumentai
Nuteistasis K. L. apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti, civilinius ieškinius atmesti. Skunde nurodo, kad R. P. nužudyti nenorėjo, nes neturėjo tokio tikslo. Teigia, kad jokios lazdos neturėjo, ekspertai ant jos jokio kraujo nerado. Liudytojos B. G. parodymus reikia vertinti kritiškai, nes jie nevienodi: vienu atveju ji aiškina, jog neprisimena, kad nuteistasis turėjo lazdą, kitu tvirtina, kad turėjo. Liudytojas J. G. aiškina priešingai. Jo (nuteistojo) santykiai su B. G. yra blogi: ji jį įžeidinėdavo, daužydavo jo buto duris, jų viršų buvo suplėšiusi. Ikiteisminio tyrimo metu B. G. parodė, kad jis (K. L. ) sudavė lazda gulinčiam R. P. , nors to jis tikrai nedarė. Tai teisme patvirtino ekspertas A. J. Kerežis. Todėl teismas nepagrįstai remiasi B. G. parodymais, nes jie prieštarauja liudytojo J. G. ir eksperto parodymams.
Skunde nurodo, kad jis tyčia R. P. nenužudė, nes jokio smurto nenaudojo. Jis pažinojo R. P. , santykiai tarp jų buvo normalūs, bendravo. Teisme ekspertas parodė, kad R. P. mirė dėl to, kad griuvo ir galvos užpakaline dalimi atsitrenkė į kietus bukus daiktus ar paviršius, dėl ko kraujas susikaupė po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinėje pusėje, tai suspaudė galvos smegenis ir išsivystė koma. Anot apelianto, tokie veiksmai gali būti vertinami pagal BK 132 straipsnio 1 dalį.
Jis dirba, turi šeimą, augina penkis vaikus, iš jų keturi yra nepilnamečiai, ir juos išlaiko. Teismas nepagrįstai priteisė civilinius ieškinius, nes jis R. P. nenužudė. Nukentėjusioji S. G. su mirusiuoju R. P. jokiais giminystės ryšiais nesusijusi, nes gyvena atskirai, turi savo šeimą, todėl teismas nepagrįstai jai priteisė atlyginti neturtinę žalą. Prašo Šiaulių apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują, jį išteisinantį, nuosprendį, civilinius ieškinius atmesti.
Šalies argumentai
K. L. ir jo gynėja prašo nuteistojo skundą tenkinti, prokurorė - atmesti.
Nuteistojo K. L. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Šiaulių apygardos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas ir 328 straipsnio 1, 3 punktai).
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, patikrino surinktus duomenis ir įvertino įrodymus nepažeidamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų. Tačiau K. L. veiksmus, sukėlusius nukentėjusiojo R. P. mirtį, kvalifikuodamas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, kadangi nuteistojo veika pasižymi neatsargaus gyvybės atėmimo požymiais, numatytais BK 132 straipsnio 1 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinis teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad 2 smūgius lazda į galvą sudavė būtent K. L. ir kad dėl to R. P. griuvo ir galvos užpakaline dalimi atsitrenkė į grindis, dėl ko įvyko kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu, tai sukėlė nukentėjusiojo mirtį. Šios aplinkybės buvo nustatytos labai išsamiai ištyrus byloje surinktus visus duomenis. Įrodymai, kuriais remiantis konstatuoti minėti faktai, aprašyti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantas skunde visiškai nepagrįstai teigia, kad minėta aplinkybė nustatyta tik išvestiniais nukentėjusiosios B. G. , iš dalies liudytojo J. G. parodymais, o objektyvūs įrodymai neįvertinti.
Iš nukentėjusiosios B. G. parodymų matyti, kad konflikto iniciatorius buvo K. L. , kuris lauke šaukė ant jos, sakydamas, kad užmuš. Ji išsigando, todėl nubėgo pas J. G. į namus, kur buvo sugyventinis (žuvusysis) R. P. . Nuteistasis, kambaryje B. G. paėmęs už kojų, pradėjo ją tempti pro duris į lauką, sakydamas, kad pirmiausia užmuš ją, o po to R. P. . Tuo metu R. P. ją norėjo užstoti ir pasakė: „Ką darai, ko ją tampai ir keiki.“ Tada R. P. atsistojo priešais K. L. . Tačiau R. L. 2 kartus lazda sudavė R. P. į galvą, dėl ko pastarasis nukrito ant grindų, ant slenksčio, o ji išbėgo į lauką. Ji matė, kaip K. L. išgėrė 3 stikliukus degtinės.
Iš liudytojo J. G. parodymų matyti, kad B. G. atbėgo į jo namus ir pasakė, kad „ruskis“ (nuteistasis K. L. ) nori ją užmušti. Netrukus į kambarį įėjo K. L. su pagaliu rankose, kurio vienas galas buvo toks, lyg būtų nulaužtas. K. L. išgėrė tris stikliukus degtinės ir pasakė, kad pirma užmuš ją (B. G. ), po to Rimą (R. P. ), ir pradėjo vilkti B. G. už kojų link durų, o pastaroji priešinosi ir klykė, todėl nuteistasis ją paleido. Tuo metu atsistojo R. P. ir susikibo su K. L. , abu pradėjo stumdytis. Jis išgirdo duslų garsą (bilstelėjimą), o atsisukęs pamatė, kad R. P. guli kniūpsčias ant grindų, o prie jo kojų stovi K. L. .
Teisėjų kolegija atmeta nuteistojo versiją, kad R. P. į galvą pagaliu nesudavė, o pastarojo sužalojimai galvoje gavo atsirado nugriuvus ant grindų po to, kai jie susikibo. Tokia nuteistojo versija prieštarauja byloje surinktiems įrodymams: pirma, tai, kad R. L. turėjo pagalį, patvirtina liudytojas J. G. ; antra, įvykio vietos apžiūros metu pagalys buvo paimtas (t. 1, b. l. 25-32); trečia, nukentėjusioji B. G. parodė, kad nuteistasis tuo pačiu pagaliu sudavė R. P. į galvą; ketvirta, iš J. G. parodymų matyti, kad iki smūgių sudavimo R. P. pagaliu į galvą momento šis pagalys buvo prie krosnies, prie malkų, o po smūgių pagalys gulėjo dešinėje pusėje nuo žuvusiojo; penkta, teismo medicinos specialistas A. J. Kerežis teismo posėdyje parodė, kad 2 kraujosruvos R. P. kaktoje galėjo būti padarytos ne mažiau kaip 2 smūgiais, gali būti, kad lazda. Specialistas taip pat parodė, kad R. P. susižaloti galvą, kai jis susistumdė su nuteistuoju ir nugriuvo ant nuteistojo, negalėjo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad būtent K. L. du kartus sudavė R. P. į kaktos sritį atsineštu pagaliu, todėl pastarasis nugriuvo ant grindų ir susitrenkė galvos užpakalinę dalį, dėl ko išsiliejo kraujas į galvos smegenis, dėl to mirė. Tai objektyviai patvirtina nukentėjusiosios B. G. , liudytojo J. G. parodymuose, teismo medicinos specialisto išvadoje (t. 1, b. l. 35-38, 40) ir įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys (t. 1, b. l. 25-31). Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo netikėti nukentėjusiosios B. G. parodymais, nes juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Nukentėjusiosios B. G. ir liudytojo J. G. parodymai dėl įvykių eigos iki nusikaltimo padarymo ir po jo nežymiai skiriasi, tačiau tai nelaikytina esminiais prieštaravimais. Iš bylos medžiagos matyti, kad įvykiai klostėsi greitai, nukentėjusioji B. G. buvo išsigandusi, todėl pagal susiklosčiusias aplinkybes galėjo nematyti, ar K. L. atsinešė pagalį pas J. G. , o J. G. galėjo nepastebėti nuteistojo smūgio R. P. į galvą momento.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas nustatytas bylos aplinkybes, mano, kad K. L. skundo dalis, kurioje jis teigia, kad jo veiksmai atitinka neatsargų gyvybės atėmimą, o ne nužudymą netiesiogine tyčia, pagrįsta. Nužudymo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, ir neatsargaus gyvybės atėmimo, numatyto BK 132 straipsnio 1 dalyje, sudėtys skiriasi tik subjektyviuoju požymiu - kaltės forma. Nužudymas gali būti padaromas tik tiesiogine arba netiesiogine tyčia, o neatsargus gyvybės atėmimas - dėl nusikalstamo pasitikėjimo ar nusikalstamo nerūpestingumo. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad K. L. atėmė gyvybę R. P. veikdamas netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis). Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui.
Teismų praktikoje laikomasis nuostatos, kad neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo pasitikėjimo yra tada, kai kaltininkas numato, kad jo veika gali sukelti kito žmogaus mirtį, tačiau lengvabūdiškai tikisi šių padarinių išvengti (BK 16 straipsnio 2 dalis). Esant nusikalstamam pasitikėjimui kaltininkas supranta, kad elgiasi rizikingai dėl kito žmogaus gyvybės, tačiau tikisi gyvybės atėmimo išvengti. Kaltininko tikėjimas turi būti paremtas aplinkybėmis, kurios, jo manymu, turi užkirsti kelią kito žmogaus gyvybės atėmimui. Šios aplinkybės turi būti objektyvaus pobūdžio. Tikėjimas abstrakčiomis aplinkybėmis – sėkme, pranašystėmis ar pan., kurios neturi objektyvaus pagrindo ir iš esmės negali užkirsti kelio žalingiems padariniams atsirasti, nelaikomas tikėjimu kaip nusikalstamo pasitikėjimo kaltės elementu. Tikėjimas konkrečiomis aplinkybėmis, kurios, kaltininko manymu, objektyviai gali padėti išvengti kito žmogaus mirties, yra pagrindinis požymis, pagal kurį veika atribojama nuo nužudymo netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis), kai kaltininkas yra abejingas galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui dėl savo veikos, sąmoningai leisdamas kilti numatomiems padariniams.
Neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo nerūpestingumo yra tada, kai kaltininkas nenumatė, kad jo veika gali atimti gyvybę kitam žmogui, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti (BK 16 straipsnio 3 dalis). Esant nusikalstamam nerūpestingumui, kaltininkas nesupranta, kad darydamas veiką kelia pavojų kito žmogaus gyvybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 26 punktas). Nusikalstamas pasitikėjimas reikalauja, kad asmuo ne tik suprastų, jog veikia rizikingai žmogaus sveikatai, ir numatytų žmogaus mirtį kaip galimus tokios veikos padarinius, bet ir tikėtųsi išvengti tų padarinių, t. y. kartu numatytų konkrečias realias aplinkybes, kurios, jo manymu, toje situacijoje pašalins pavojingų padarinių (žmogaus mirties) atsiradimo galimybę. K. L. nenurodo jokių konkrečių aplinkybių, dėl kurių, kaip teigia, jo veiksmai - dviejų smūgių lazda sudavimas nukentėjusiajam į galvą - toje situacijoje negalėjo sukelti nukentėjusiojo mirties. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija mano, kad K. L. nesuprato pavojingo nukentėjusiojo gyvybei savo veikos pobūdžio, nenumatė, kad nuo dviejų smūgių lazda nukentėjusiajam į galvą, kurie sukėlė tik nežymų sveikatos sutrikdymą, dėl to R. P. gali griūti ir susitrenkti galvą į grindis ir tai sukels nukentėjusiojo mirtį, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai suprasti ir numatyti.
Iš teismo nustatytų bylos aplinkybių matyti, kad K. L. nukentėjusiajam sudavė lazda tik du smūgius į galvą, kurie pagal savo pobūdį vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikimas. Kaip matyti iš bylos aplinkybių, nuteistasis šiuos smūgius sudavė jam ir nukentėjusiajam stovint ant lygaus pagrindo (grindų), kur nebuvo didesnio pavojaus nugriūti. Tokie nuteistojo veiksmai rodo padarytos veikos (smūgių sudavimo į galvą) pavojingumo pobūdį, o nestiprių smūgių į galvą sudavimas paprastai nesukelia tokių padarinių, kaip žmogaus kritimas, pavojingas gyvybei sužalojimas ir mirtis. Šiuo atveju priežastinio ryšio pobūdis rodo, kad kilusios pasekmės nebuvo neišvengiamos, tačiau jos ir nebuvo atsitiktinės. Šios veikos padarymo aplinkybės rodo, kad K. L. nesuprato, jog smūgio sudavimas nukentėjusiajam į galvą yra pavojingas žmogaus gyvybei ir gali sukelti nukentėjusiojo mirtį. Tačiau, Apeliacinio teismo teisėjų kolegija mano, kad K. L. turėjo ir galėjo suprasti, kad jo veiksmai pavojingi nukentėjusiojo sveikatai ir gyvybei, bei turėjo ir galėjo numatyti, kad šie veiksmai gali sukelti nukentėjusiojo mirtį. Teismų praktikoje ir baudžiamosios teisės teorijoje laikomasi nuostatos, kad turėjimas numatyti padarinius yra objektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato pareigos būti atsargiam, darant atitinkamas veikas, buvimą. Tokia pareiga gali išplaukti iš įstatymo, tarnybos pareigų, profesijos, ankstesnės veiklos, gyvenimo patyrimo ir pan. Galėjimas numatyti padarinius yra subjektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos pavojingumą bei numatyti kito žmogaus gyvybės atėmimą kaip jo veikos padarinius. Apie tai teismas sprendžia įvertinęs kaltininko asmenines savybes – patirtį, kompetenciją, išsilavinimą, sveikatos būklę ir pan. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija mano, kad K. L. pareiga toje situacijoje būti rūpestingam ir elgtis atsargiai seka iš bendrų visuomeninio gyvenimo taisyklių, bendrų atsargumo normų, iš bendro draudimo naudoti bet kokį fizinį smurtą prieš kitus asmenis. Tai, kad nuteistasis galėjo numatyti, jog nukentėjusysis gali nugriūti nuo suduoto smūgio ir mirtinai susižaloti, rodo veikos padarymo aplinkybės ir K. L. asmenybė, vieta, kur buvo suduotas smūgis (medinės grindys). Todėl įvertinus visas šias aplinkybes tikimybė, jog nuo suduotų smūgių R. P. gali nugriūti ir susižaloti galvą, buvo pakankamai didelė. Visos minėtos aplinkybės K. L. buvo žinomos, todėl įvertinus dar ir nuteistojo amžių, gyvenimišką patirtį, tai, kad jis yra normaliai protiškai išsivystęs, darytina išvada, kad nuteistasis turėjo ir galėjo suprasti, kad jo veiksmai pavojingi nukentėjusiojo gyvybei, turėjo ir galėjo numatyti, kad dėl jų nukentėjusysis gali būti ne tik sužalotas, bet ir mirti. Teisėjų kolegijos nuomone, K. L. prie padarinių (nukentėjusiojo mirties) prisidėjo tik iš dalies, t. y. suduodamas smūgius lazda nukentėjusiajam į galvą, dėl ko pastarasis nukrito ir susižalojo galvą, kraujas susikaupė po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinėje pusėje, suspaudė galvos smegenis ir išsivystė koma ir pastarsis mirė. Esant šioms aplinkybėms, tarp nuteistojo veikos ir atsiradusių padarinių yra sudėtingas priežastinis ryšys, kuris komplikuotas pašalinių jėgų įsikišimo.
Apygardos teismas K. L. veiksmus neteisingai įvertino kaip padarytus netiesiogine tyčia dėl šių priežasčių: pirma, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pagalys, kuriuo K. L. sudavė R. P. į galvą, yra pakankamai masyvus. Iš specialisto išvados matyti, kad minėta medinė lazda yra 2,5 cm storio, 3,7 cm pločio ir 57,6 cm ilgio, keturkampė, vienas galas nulaužtas (t. 1, b. l. 117-119). Akivaizdu, kad šis pagalys nėra specialiai pritaikytas žaloti, nenustatyta, iš kur K. L. jį paėmė ir kodėl atsinešė į J. G. namą; antra, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad šiuo pagaliu K. L. du kartus sudavė į galvą R. P. netikėtai. Priešingai, iš liudytojo J. G. parodymų matyti, kad K. L. atsinešė lazdą ir pastatė prie spintelės, o jis (J. G. ) ją numetė prie malkų, po to nuteistasis už kojų vilko B. G. link durų. Tik po to, kai R. P. užstojo B. G. , nuteistasis ir nukentėjusysis susistumdė, nuteistasis minėtu pagaliu du kartus sudavė į galvą (veido sritį) R. P. , dėl ko pastarasis nugriuvo ant grindų. Iš liudytojo J. G. parodymų matyti, kad minėtą pagalį pamatė šalia nukentėjusiojo vėliau, kai šis jau gulėjo ant grindų. Iš liudytojos B. G. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad K. L. ir R. P. iš tikrųjų susistumdė po to, kai nuteistasis ją paleido, nuteistasis viena ranka pagriebė pagalį ir sudavė nukentėjusiajam į galvą, dėl ko pastarasis nugriuvo. Tačiau nukentėjusioji B. G. šiek tiek skirtingai aiškina sudavimo pagaliu momentą. Akivaizdu, kad K. L. smūgius lazda R. P. sudavė ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, dėl to nukentėjusysis nugriuvo ant grindų po kilusio ginčo, o ne iš karto po to, kai įėjo į kambarį. Iš liudytojo J. G. parodymų matyti, kad kai K. L. ir R. P. susistumdė, nuteistasis jokio pagalio rankoje neturėjo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nukentėjusioji B. G. buvo išsigandusi dėl tokių nuteistojo veiksmų, ji nematė ir adekvačiai nesuvokė visų įvykio aplinkybių, todėl savaip interpretuoja kai kurias iš jų. Iš bylos aplinkybių matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytoja B. G. taip pat teigė, kad nuteistasis sudavė į galvą R. P. , kai šis jau gulėjo ant grindų. Tačiau pirmosios instancijos teismas šią B. G. parodymų dalį vertino kritiškai ir juos atmetė, nes jų nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Teisėjų kolegija su teismo tokia išvada sutinka, nes apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas spėjimais ar abejonėmis.
Iš nukentėjusiosios B. G. ir liudytojo J. G. parodymų matyti, kad K. L. pasakė, kad pirma užmuš ją, o po to R. P. . Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje šios aplinkybės nevertino ir dėl to nepasisakė. Teisėjų kolegijos nuomone, ši aplinkybė neturi esminės reikšmės vertinant bylos aplinkybes, nes vertinama kartu su visais įrodymais, o ne atskirai nuo faktinių bylos aplinkybių. Nustatyta, kad po konflikto ir kai R. P. gulėjo ant grindų, nei nukentėjusiajai B. G. , nei liudytojui J. G. tokia situacija nepasirodė grėsminga, todėl net greitąją medicinos pagalbą iškvietė žymiai vėliau. Akivaizdu, kad tiek nukentėjusioji, tiek įvykio vietoje esantys liudytojai nesureikšmino susidariusios situacijos, nes manė, kad R. P. pavojaus sveikatai ar gyvybei negresia. Nors K. L. prieš konfliktą pasakė, kad pirmiausia užmuš ją (B. G. ), o po to Rimą (R. P. ), tačiau tas noras ir minėti žodžiai nebuvo realiai įgyvendinti dėl šių motyvų: pirma, K. L. neteisėtus veiksmus visų pirma naudojo prieš B. G. , kai, paėmęs ją už kojų, tempė link durų, o pastaroji priešinosi; tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistajam dėl to kaltinimas nebuvo nepareikštas; antra, konfliktas tarp nuteistojo ir R. P. prasidėjo po to, kai pastarasis užstojo sugyventinę B. G. , konflikto pradžioje jokių įrankių nė vienas iš jų neturėjo; tik po to, kai nuteistasis ir R. P. susistumdė, nuteistasis du kartus lazda sudavė į galvą nukentėjusiajam. Iš liudytojos D. L. parodymų matyti, kad po to, kai ji atėjo pas J. G. ir pastarasis įpylė išgerti, ji matė, kad R. P. pakėlė galvą ir net paklausė, „ar jo eilė gerti“. Todėl K. L. veiksmai iki ir po nusikalstamos veikos padarymo nereiškia jo abejingumo dėl R. P. gyvybės atėmimo, t. y. nėra pagrindo jo veiką vertinti kaip padarytą netiesiogine tyčia.
Atsižvelgdama į tai, Apeliacinio teismo teisėjų kolegija mano, kad K. L. veiksmai, dėl kurių mirė R. P. , turi būti vertinami kaip neatsargus gyvybes atėmimas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, todėl jo veika iš BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuojama į BK 132 straipsnio 1 dalį.
Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau išdėstytus įrodymus, nustatė, kad K. L. 2007 m. gegužės 20 d., apie 14 val., (duomenys neskelbtini), J. G. gyvenamojo namo virtuvėje, tarpusavio konflikto metu, du kartus medine lazda tyčia sudavė R. P. į veidą ir padarė kraujosruvas veide, dėl ko nukentėjusysis nugriuvo ir galvos užpakaline dalimi atsitrenkė į grindis, dėl to kraujas susikaupė po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinėje pusėje ir išsiliejo po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, taip pat buvo padarytas nubrozdinimas momenų vidurinėje užpakalinėje dalyje. R. P. nuo kraujo susikaupimo po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinėje pusėje, suspaudus galvos smegenis, išsivysčius komai, 2007 m. gegužės 21 d. mirė, t. y. K. L. nužudė R. P. dėl nusikalstamo nerūpestingumo.
Kadangi K. L. veika perkvalifikuojama iš nužudymo netiesiogine tyčia į neatsargų gyvybės atėmimą, todėl jam turi būti skiriama nauja bausmė. Skiriant K. L. bausmę atsižvelgiama į bendruosius bausmių skyrimo reikalavimus, numatytus BK 54 straipsnyje, bei BK 61 straipsnio nuostatas. Remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).
K. L. padarė neatsargų nusikaltimą dėl nusikalstamo nerūpestingumo, kas sukėlė labai sunkius ir nepataisomus padarinius. Byloje nėra K. L. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas, kai jis duoda tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų, nuoširdus gailėjimasis – kritiškas savo padarytos veikos vertinimas, išgyvenimas dėl padarytų nusikalstamų veiksmų, stengimasis sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. K. L. savo parodymuose nepripažino teismo nustatytų esminių aplinkybių (smūgių nukentėjusiajam lazda, sau naudinga linkme aiškina šios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes), nors jos akivaizdžiai paneigtos kitais byloje surinktais įrodymais. Visa tai rodo, kad K. L. duodamas parodymus yra nenuoširdus, atskleidžia ne visas esmines įvykio aplinkybes ir stengiasi duoti tik sau naudingus parodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, toks nuteistojo prisipažinimas negali būti vertinamas kaip teisingų parodymų davimas ir nuoširdus gailėjimasis, todėl negali būti pripažįstamas ir atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
K. L. teisiamas jau ne pirmą kartą, Klaipėdos apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 24 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bauda nesumokėta, šioje byloje nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Nors BK 132 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką K. L. padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo, turi šeimą, išlaiko nepilnamečius vaikus, jam skiriama laisvės atėmimo bausmė nežymiai didesnė, nei numato sankcijos vidurkis. Apeliacinės instancijos teismas mano, kad nėra pagrindo K. L. taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, nes dėl aukščiau paminėtų aplinkybių nėra pakankamo pagrindo manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (BK 75 straipsnio 1 dalis).
Pagal CK 6.250 straipsnį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo, bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, teismas taip pat atsižvelgia į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šis įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, ją įvertinti palikta teismui, kuris, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, turi vadovautis ne tik CK 6.250 straipsniu, bet ir CK 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais. Remiantis CK 6.282 straipsnio 3 dalimi teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į sunkią žalą padariusio asmens turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia. Apygardos teismas iš K. L. priteisė B. G. 50 000 Lt neturtinei, S. G. – 3 735 Lt turtinei ir 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Nuteistasis apeliaciniame skunde prašo šiuos priteistus civilinius ieškinius atmesti, nes jis jokio nusikaltimo nepadarė. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas iš dalies teisingai įvertino iš K. L. priteistinos neturtinės žalos kriterijus, juos aptarė nuosprendyje, todėl su jais nesutikti ar kitaip vertinti teisėjų kolegija neturi pagrindo. Tačiau K. L. veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikavus į BK 132 straipsnio 1 dalį, atsižvelgiant į nuteistojo šeiminę ir turtinę padėtį bei įvertinus proporcingumo kriterijų tarp nusikalstamos veikos pobūdžio ir kilusių padarinių, B. G. ir S. G. priteista atlyginti neturtinė žala sumažinama. K. L. yra jauno amžiaus, darbingas, padarė neatsargų nusikaltimą. Nuteistasis apeliaciniame skunde neišdėsto naujų įtikinamų argumentų, kad priteistas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo turėtų būti visiškai atmestas.
Pirmosios instancijos teismas iš K. L. priteisė 3 735 Lt S. G. turtinei žalai atlyginti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusiosios S. G. pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo pagrįstas byloje esančiais dokumentais (t. 1, b. l. 199-201), todėl jį mažinti ar visiškai panaikinti nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 3 punktais,
nusprendžia:
Šiaulių apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. nuosprendį pakeisti:
K. L. veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) perkvalifikuoti į BK 132 straipsnio 1 dalį ir jam paskirti 2 (dvejų) metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, šią bausmę visiško sudėjimo būdu subendrinti su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 24 d. nuosprendžiu paskirta bauda ir K. L. nustatyti galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams 3 mėnesiams ir 15 MGL (1 850 Lt) dydžio baudą, laisvės atėmimo bausmę atliekant atvirojoje kolonijoje.
Iš K. L. priteisti B. G. 25 000 Lt (dvidešimt penkis tūkstančius litų), S. G. 10 000 Lt (dešimt tūkstančių litų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.