- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-31
- Bylos Nr.
- e2A-1802-585/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Zelianka, Loreta Bujokaitė, Rosita Patackienė
- Ieškovas
- F. A.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės, Rositos Patackienės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo F. A. apeliacinį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovo F. A. ieškinį atsakovei 491-ajai garažų statybos ir eksploatavimo bendrijai dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas pareiškė teisme ieškinį, prašydamas priteisti iš atsakovės 6 473,01 Eur skolą, 121,37 Eur palūkanas ir procesines penkių procentų palūkanas. Ieškiniu nurodoma, jog pagal 1993 m. rugsėjo 16 d. paskolos sutartį 1994 m. balandžio 12 d. paskolino atsakovei 28 500 Lt (8 254,17 Eur). Susitarė, jog paskolos grąžinimo terminas – 1995 m. vasario 1 d. Šis terminas buvo pratęstas iki 1997 m. vasario 1 d. Ieškovas ir bendrijos valdyba 1997 m. gegužės 26 d. žodžiu susitarė, jog, pirma, paskolos sutartis yra neterminuota, antra, bendrijos nario ir kiti su garažo bokso eksploatavimu susiję mokesčiai bus įskaitomi į bendrijos įsiskolinimą, trečia, bendrija, ieškovui pareikalavus, nedelsdama grąžins skolos likutį. Bendrijos įsiskolinimas 2015 m. gegužės 1 d. sudarė 6 473,01 Eur. Ieškovas 2015 m. balandžio 7 d. ir 2015 m. gegužės 7 d. raštais pareikalavo skolos grąžinimo. Atsakovė atsisakė padengti įsiskolinimą.
Atsiliepimas
Atsakovė nesutiko su ieškiniu. Atsiliepimu į ieškinį atsikirto, jog yra praleistas ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl skolos grąžinimo pareikšti. Paskolos sutarties pakeitimai turėjo būti įforminti raštu. Ieškovas neįrodo, jog taip įformino sutarties pakeitimus.
Dubliku nurodoma, kad paskolos sutartyje nėra išlygos, jog sutartis gali būti pakeista tik raštu. Žodinis susitarimas dėl sutarties pakeitimo atitinka įstatymą. A. J. laikotarpiu nuo 1996 m. spalio 24 d. iki 2011 m. lapkričio 3 d. ėjo bendrijos valdybos pirmininko pareigas. Todėl jo 2015 m. balandžio 7 d. rašytinis patvirtinimas, jog buvo sudarytas ieškovo nurodomas žodinis susitarimas, yra pakankamas paskolos sutarties pakeitimo faktui nustatyti. Ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo ieškovo reikalavimo grąžinti skolą. Vadinasi, senaties terminas nėra pasibaigęs.
Tripliku nurodoma, jog bendrija neturi dokumento, kuris patvirtintų paskolos gavimo faktą. Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog A. J. buvo bendrijos valdybos narys ir pirmininkas.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. vasario 17 d. sprendimu atmetė ieškinį. Pirmosios instancijos teismas, be kitų faktinių aplinkybių, nustatė, jog šalys 1993 m. rugsėjo 16 d. pasirašė paskolos sutartį, pagal kurią ieškovas paskolino atsakovei 28 500 Lt. Sutartimi numatyta, jog paskola turi būti grąžinta iki 1995 m. vasario 1 d. Paskolos grąžinimo terminas šalių susitarimu buvo pratęstas iki 1997 m. vasario 1 d. Pinigų perdavimo pagal 1993 m. rugsėjo 16 d. paskolos sutartį faktą patvirtina 1994 m. balandžio 12 d. kasos pajamų orderio kvitas. Taip tarp šalių susiformavo paskolos teisiniai santykiai.
Pirmosios instancijos teismo vertinimu, paskolos grąžinimo termino pratęsimas po 1997 m. vasario 1 d. turėjo būti įformintas raštu. Teismas, atsižvelgdamas į rašytinio susitarimo dėl termino pratęsimo nebuvimo aplinkybę, padarė išvadą, jog šalys susitarė, kad paskola bus grąžinta iki 1997 m. vasario 1 d. Buvusio bendrijos valdybos pirmininko paaiškinimai ir rašytinis patvirtinimas apie paskolos grąžinimo termino pratęsimą nesudaro pagrindo laikyti, jog šalys susitarė, kad paskolos sutartis yra neterminuota.
Atsakovė prašo taikyti ieškinio senatį. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovas apie savo teisės pažeidimą turėjo sužinoti 1997 m. vasario 2 d., kurią, pasibaigus terminui, jam nebuvo grąžinta paskola. Civilinio kodekso (redakcija, galiojusi iki 2001 m. liepos 1 d.) 83 straipsnis numatė bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą. Teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, konstatavo, jog ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl paskolos grąžinimo pareikšti pasibaigė 2000 m. vasario 2 d. Ieškovas neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino. Todėl pirmosios instancijos teismas atsakovės reikalavimu taikė senatį ir atmetė ieškovo materialinį subjektinį reikalavimą dėl skolos priteisimo. Kartu atmestas ir išvestinis reikalavimas dėl palūkanų priteisimo.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovas pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė neįrodyta aplinkybę, kad šalys žodžiu susitarė, jog paskolos sutartis yra neterminuota. Buvęs bendrijos valdybos pirmininkas tiek raštu, tiek žodžiu patvirtino, jog buvo sudarytas ieškovo įrodinėjamas susitarimas. Šio susitarimo sudarymą patvirtina ir atsakovės konkliudentiniai veiksmai. Ji dvidešimt metų nereikalavo nario ir kitų mokesčių.
Atsakovė prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsakovės vertinimu, skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniu skundu nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas ieškovo apeliaciniu skundu, be to, neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).
Šalys 1993 m. rugsėjo 16 d. pasirašė paskolos sutartį. Apeliantas įsipareigojo suteikti atsakovei 28 500 Lt paskolą. Atsakovė, savo ruožtu, įsipareigojo iki 1995 m. vasario 1 d. grąžinti paskolą. Pinigai pagal paskolos sutartį buvo perduoti 1994 m. balandžio 12 d. Šalys raštu (rankraštiniu įrašu, padarytu pačioje paskolos sutartyje) pratęsė paskolos grąžinimo terminą iki 1997 m. vasario 1 d. Apeliantas įrodinėja, kad šalys 1997 m. gegužės 26 d. sudarė žodinį susitarimą, pagal kurį paskolos sutartis tapo neterminuota.
Paskolos sutartis turėjo būti ir buvo sudaryta rašytine forma (Civilinio kodekso, galiojusio iki 2001 m. liepos 1 d., 43 straipsnio 1 punktas). Sutarties pakeitimas, kaip ir sutarties sudarymas, yra sandoris (Civilinio kodekso, galiojusio iki 2001 m. liepos 1 d., 40 straipsnio 1 dalis). Sutarties pakeitimui sudaryti ir patvirtinti taikomi tie patys, kaip ir tos rūšies sutarčiai (pradiniam sandoriui) sudaryti, formos reikalavimai ir jos nesilaikymo teisiniai padariniai.
Apeliantas pripažįsta, jog jo nurodomas paskolos sutarties pakeitimo sandoris sudarytas, nesilaikant rašytinės formos reikalavimo. Jis įrodinėja, kad šis sandoris buvo sudarytas žodžiu. Šiai aplinkybei pagrįsti pateikė buvusio atsakovės valdybos pirmininko A. J. 2015 m. balandžio 7 d. rašytinį patvirtinimą. Be to, šis asmuo pirmosios instancijos teisme pateikė paaiškinimus. Civilinio kodekso, galiojusio iki 2001 m. liepos 1 d., 58 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, esant ginčui, remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais. A. J., kurio rašytiniais ir žodiniais paaiškinimais remiasi apeliantas, teikdamas šiuos paaiškinimus, nebėjo atsakovės valdybos pirmininko pareigų. Todėl jo paaiškinimai negali būti vertinami kitaip negu liudytojo parodymais. Civilinis kodeksas, galiojęs iki 2001 m. liepos 1 d., nenumatė draudimo remtis liudytojų parodymais įrodinėjant sandorio sudarymo faktą išlygų. Tokios išlygos yra numatytos aktualios Civilinio kodekso redakcijos 1.93 straipsnio 6 dalyje. Ši norma (kartu su to paties straipsnio antrąja dalimi) turi procesinės teisės normos bruožų, nes reglamentuoja įrodymų leistinumo klausimą. Vadinasi, sprendžiant klausimą dėl leidimo remtis liudytojo parodymais įrodinėjant žodinio susitarimo dėl paskolos sutarties pakeitimo faktą, galėtų būti taikoma Civilinio kodekso 1.93 straipsnio 6 dalis (Civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 8 dalis). Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nesirėmimas buvusio valdybos pirmininko rašytiniais ir žodiniais paaiškinimais galimas, nes nėra sąlygų, numatytų CK 1.93 straipsnio 6 dalies 1-4 punktuose, kurioms esant galimos Civilinio kodekso 1.93 straipsnio 2 dalies išimtys. Atsakovės pateikti įrodymai patvirtina, jog 1997 m. gegužės 26 d., kurią, pasak apelianto, buvo sudarytas jo nurodomas žodinis susitarimas, vyko visuotinis bendrijos narių susirinkimas. Darbotvarkėn, be kitų klausimų, buvo įtrauktas klausimas „Dėl bendrijos narių, kurie pateikė kasos pajamų orderius, išrašytus buvusios pirmininkės L. B. <...>“. Protokole (žemiau šio darbotvarkės klausimo) yra prierašas „Valdyba siūlo neužskaityti“. Apeliantas pateikė apeliacinės instancijos teismui rašytinius paaiškinimus, kuriais, be kita ko, nurodo, jog nėra aišku, kokie kasos pajamų orderiai turimi omenyje, formuluojant aukščiau nurodytą darbotvarkės klausimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, galima numanyti, jog turimi omenyje tie kasos pajamų orderiai, kuriais užfiksuoti pinigų, tarp jų – ir apelianto, priėmimo faktai. Būtent aukščiau nurodoma pirmininkė atsakovės vardu pasirašė paskolos sutartį, kurios pagrindu apeliantui 1994 m. balandžio 12 d. buvo išrašytas kasos pajamų orderio kvitas. Be to, atsakovė pirmosios instancijos teisme pateikė visuotinio narių susirinkimo, įvykusio 1997 m. sausio 15 d., protokolą. Visuotinis narių susirinkimas, be kitų sprendimų, 1997 m. sausio 15 d. priėmė tokį sprendimą: „Įpareigoti valdybą nepriimti iš žmonių L. B. pasirašytų raštelių, kuriuose ji tvirtina apie pinigų paėmimą ar bet kokius kitokius garažo reikalus. Taip pat nepriimti kasos orderių, atneštų po inventorizacijos“. Šie (1997 m. sausio 15 d. ir 1997 m. gegužės 26 d.) protokolai patvirtina, jog tiek visuotinis susirinkimas, tiek valdyba laikėsi pozicijos nepripažinti pinigų perdavimo bendrijai pagal dokumentus, pasirašytus buvusios valdybos pirmininkės, faktų. Apeliantas nurodo, jog visuotinis susirinkimas 1997 m. gegužės 26 d. nebalsavo ir nepriėmė sprendimo darbotvarkės klausimu „Dėl bendrijos narių, kurie pateikė kasos pajamų orderius, išrašytus buvusios pirmininkės L. B. <...>“. Šią aplinkybę patvirtina ir pats protokolas, kuriame nėra užfiksuota aptariamo klausimo svarstymo eiga. Kaip nustatyta, žemiau šio darbotvarkės klausimo yra prierašas „Valdyba siūlo neužskaityti“. Be to, visuotinis narių susirinkimas ankstesniu sprendimu įpareigojo valdybą nepripažinti pinigų perdavimo (priėmimo) faktų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, mažai tikėtina, jog valdybos pirmininkas, visuotiniam susirinkimui ir valdybai laikantis pozicijos apskritai nepripažinti pinigų perdavimo (priėmimo) pagal paskolos sutartį fakto, sudarytų susitarimą dėl sutarties pakeitimo (sutarties tapimo neterminuota). Patvirtinimas, kuriuo užfiksuoti A. J. rašytiniai paaiškinimai, parengtas 2015 m. balandžio 7 d., praėjus beveik 18 (aštuoniolikai) metų nuo apelianto nurodomo žodinio susitarimo sudarymo dienos. Nustatytomis aplinkybėmis ir daroma išvada, jog buvusio valdybos pirmininko rašytiniai ir žodiniai paaiškinimai nėra pakankami apelianto įrodinėjamam sutarties pakeitimo faktui patvirtinti (nustatyti).
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog apeliantas neįrodė, kad paskolos sutartis tapo neterminuota. Kaip nustatyta, paskola, pratęsus jos grąžinimo terminą, turėjo būti grąžinta 1997 m. vasario 1 d. Paskola nustatytu terminu nebuvo grąžinta. Vadinasi, ieškinio senaties terminas materialiniam subjektiniam reikalavimui dėl paskolos grąžinimo pareikšti prasidėjo 1997 m. vasario 2 d. (Civilinio kodekso, galiojusio iki 2001 m. liepos 1 d., 86 straipsnis), baigėsi 2000 m. vasario 2 d. (Civilinio kodekso, galiojusio iki 2001 m. liepos 1 d., 84 straipsnio 1 dalis). Atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį. Apeliantas neprašė atnaujinti šio termino. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį ir šiuo savarankišku pagrindu atmetė ieškinį (Civilinio kodekso, galiojusio iki 2001 m. liepos 1 d., 85 straipsnio 2 dalis ir 90 straipsnio 1 dalis).
Apibendrinus nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą. Todėl apeliacinės instancijos teismas palieka skundžiamą sprendimą nepakeistą (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kiti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi. Todėl apeliacinės instancijos teismas jais nepasisako.
Apeliantas pralaimėjo bylą apeliacinės instancijos teisme. Vadinasi, atsakovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų šiame bylos etape, atlyginimą (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 3 dalys). Atsakovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 200 Eur išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Todėl apeliacinės instancijos teismas priteisia atsakovei iš apelianto 200 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas
nutarė:
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimą nepakeistą.
Priteisti 491-ajai garažų statybos ir eksploatavimo bendrijai iš F. A. 200 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.