Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Teisėjas G. Večerskas Procesinio sprendimo kategorija 1.1.8.10; 2.1.6.2;

LIETUVOS Apeliacinis teismas

NUOSPRENDIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2005 m. lapkričio 16 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. G. ir nukentėjusiosios A. R. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. balandžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo L. G. pripažintas kaltu ir nuteistas :

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 1 dalį - laisvės atėmimu trejiems metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 1 dalį - laisvės atėmimu ketveriems metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą - laisvės atėmimu dešimčiai metų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 4 dalimi, paskirtas bausmes subendrinus iš dalies jas sudedant, paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas trylikai metų. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo L. G. nukentėjusiajai A. R. priteista 1100 Lt advokato paslaugoms apmokėti, 908,88 Lt turtinės žalos ir 150 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei 2603,50 Lt Valstybinei ligonių kasai už A. R. gydymą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. G. nuteistas už tai, kad, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, seksualiai prievartavo, išžagino nukentėjusiąją A. R. bei po to, siekdamas nuslėpti šiuos nusikaltimus, pasikėsino ją nužudyti, o būtent :

2004 m. gegužės 26 d., apie 21 val., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, važiuodamas automobiliu Vilkaviškio link, pastebėjo einančią nukentėjusiąją A. R. ir, turėdamas tikslą patenkinti su ja lytinę aistrą, išžaginti, ją užpuolė, sugriebęs už plaukų viršugalvio srityje bei rankos, nutempė į pakelės krūmus, nukentėjusiąją parklupdė, ranka prispaudė jos galvą prie žemės, rankoje turimu peiliu grasino papjauti, jei ši nenustos šaukti, po to vieną kartą perpjovė jai gerklę ir taip pavartojęs prieš ją fizinį smurtą, palaužęs nukentėjusiosios pasipriešinimą, tenkino su ja lytinę aistrą prieš jos valią, įkišdamas savo rankos pirštus į lyties organus ir atlikdamas ne mažiau penkis judesius. Po to, tęsdamas savo prievartinius veiksmus, esant palaužtam nukentėjusiosios A. R. pasipriešinimui, prieš jos valią su nukentėjusiąja lytiškai santykiavo. Patenkinus lytinę aistrą ir išžaginus nukentėjusiąją, turėdamas tikslą nuslėpti šiuos padarytus nusikaltimus, tuo pačiu peiliu siekdamas nužudyti A. R., antrą kartą jai perpjovė gerklę, tuo padarydamas jai pjautinę žaizdą su kaklo raumenų, gerklų ir stambiųjų kraujagyslių sužalojimu, kurie sukėlė pavojų jos gyvybei, bet iki galo savo kėslų neįvykdė, t.y. A. R. nenužudė, nes pastaroji, ištrūkusi iš nuteistojo, išbėgo į kelią, kur sulaukė pagalbos, o L. G., vengdamas sulaikymo, iš įvykio vietos pasišalino.

Teismas nepagrįstai pripažino apeliantą kaltu dėl pasikėsinimo nužudyti nukentėjusiąją, siekiant paslėpti kitus nusikaltimus. Ši išvada neatitinka bylos aplinkybių ir pagrįsta tik nukentėjusiosios manymu, liudytojų parodymais ir prielaidomis. Nukentėjusioji parodė, kad po to, kai jis sugriebė ją už plaukų ir pradėjo tempti į krūmus, ji priešinosi, šaukė, o tada jis jai pagrasino, kad ją papjaus. Jai nenustojus šaukti, jis su peiliu perpjovė jai gerklę, po to atliko seksualinį prievartavimą ir tuo pat metu lytinį aktą. Taip pat nukentėjusioji parodė, kad apeliantas jai gerklę pjovė ir antrą kartą toje pačioje vietoje. Apeliantas mano, kad šias aplinkybes nukentėjusioji nurodė siekdama, kad apeliantui būtų inkriminuotas kuo sunkesnis nusikaltimas. Apeliantas teigia, kad nukentėjusioji jo neklausė, šaukė, priešinosi, todėl jis jai pagrasino, norėdamas, kad ji nutiltų. Kadangi ji nenustojo šaukusi, todėl jis išsitraukė iš kišenės peilį, perpjovė jai gerklę ir tokiu būdu palaužęs nukentėjusiosios pasipriešinimą, galėjo atlikti lytinį aktą. Ar atliko prieš tai seksualinį prievartavimą, jis nepamena, bet sutinka, kad tai galėjo padaryti. Teismas teigdamas, jog apelianto kaltę dėl pasikėsinimo nužudyti patvirtina teismo medicinos specialisto išvados, daro tik prielaidą, kad nukentėjusiosios sužalojimas padarytas dviem poveikiais peiliu. Apeliantas nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

Pirmoje teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad nukentėjusiajai pjautinė žaizda su kaklo raumenų, gerklų bei stambiųjų kraujagyslių sužalojimu galėjo būti padaryta peiliu vienu poveikiu. Vėlesnėje teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad sužalojimas galėjo būti padarytas ir dviem poveikiais. Todėl apeliantas teigia, kad teismo medicinos specialisto parodymai teisme yra nepatikimi, jis minėtas išvadas davė net neapžiūrėjęs nukentėjusiosios, remdamasis tik nuotraukų kopijomis. Teismas nepagrįstai nepasisakė apie pirmosios išvados pagrįstumą. Apeliantas teigia, kad teismas į nuosprendį įrašė du atskirtus tyrimus, jo kaltę grindė šių tyrimų plakiniu, nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr.40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžių surašymą“ nuostatomis, nepašalino abejonių dėl minėtų išvadų ir šias abejones aiškino nuteistojo nenaudai.

Teismo motyvas, kad apelianto tikslą ir siekį nužudyti nukentėjusiąją patvirtina jos sužalojimui panaudotas įrankis bei sužalojimo būdas, netinkamas ir nepagrįstas. Teismas šališkai sprendė apie tyčios turinį, atsižvelgdamas tik į nusikaltimo padarymo įrankį bei sužalojimų pobūdį, nepagrįstai neatsižvelgė, kad apeliantas neteistas, augina du mažamečius vaikus, turėjo nuolatinį darbą, charakterizuojamas teigiamai, nusikaltimų padarymo vakarą jo gimtadienio proga vartojo alkoholį, dėl ko ir galėjo kilti nesuvokiama mintis išžaginti nukentėjusiąją. Apeliantas teigia, kad tempdamas nukentėjusiąją į krūmus, siekė ją tik išžaginti, o peilį iš striukės kišenės išsitraukė tik tada, kai neklausiusi jo perspėjimo nukentėjusioji rėkė ir bandė ištrūkti. Todėl siekdamas palaužti jos pasipriešinimą, peiliu perpjovė jai gerklę, kad ji nebegalėtų rėkti. Teigia, kad nesiekė jos nužudyti, todėl nepagrįsta teismo išvada, kad apeliantas bandė vytis nukentėjusiąją tam, kad ją nužudytų. Nukentėjusioji 2004 m. birželio 3 d. apklausoje nurodo, kad apeliantas ją vijosi iš paskos, o papildomoje 2004 m. birželio 15 d. apklausoje parodė, kad nepastebėjo ar jis ją vijosi. Teismo posėdžio metu ji vėl parodė, kad jis ją vijosi ir kažką mojavo rankomis. Liudytojos D. M. ir E. K. parodė, kad apeliantas vijosi nukentėjusiąją, tačiau rankomis nemojavo. Apeliantas teigia, kad jis bėgo paskui nukentėjusiąją norėdamas kuo greičiau įsėsti į automobilį ir pasišalinti iš nusikaltimo vietos. Teigia, kad jo tariamas tikslas – noras nužudyti nukentėjusiąją, nėra įrodytas teisme ištirtais įrodymais. Todėl nurodo, kad jis veikė neapibrėžta tyčia ir galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams, numatė bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizavo, jo veiksmai rodo, kad jis norėjo bet kurių iš padarinių. Todėl, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ nuostatomis, kai yra tiesioginė neapibrėžta tyčia, veika turi būti kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius. Todėl jo padaryta nusikalstama veika turi būti perkvalifikuota iš Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies 11 punkto į Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalį.

Taip pat teismas pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“ 17 punkto reikalavimus. Apeliantas teigia, kad jo padarytos nusikalstamos veikos sudaro idealiąją išžaginimo ir seksualinio prievartavimo nusikaltimų sutaptį, todėl teismas netinkamai kvalifikavo šiuos apelianto padarytus nusikaltimus bei paskyrė apeliantui neteisingą bausmę, nes įstatymų leidėjas idealiąją nusikaltimų sutaptį laiko mažiau pavojinga negu realiąją. Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnyje nurodyta, kad bausmės esant šiai nusikaltimų sutapčiai turi būti bendrinamos apėmimo būdu. Apimant bausmes, griežtesnė bausmė apima švelnesnę ir subendrinta bausmė turi prilygti griežčiausiajai iš paskirtų už įeinančius į sutaptį nusikaltimus bausmei. Kadangi teismas nepagrįstai pripažino apeliantą kaltu padarius tariamą pasikėsinimą nužudyti, slepiant kitus sunkius nusikaltimus, neteisingai kvalifikavo seksualinį prievartavimą bei išžaginimą, todėl neteisingai paskyrė laisvės atėmimo bausmę.

Apeliantas sutinka su priteistu civiliniu ieškiniu dėl materialinės žalos padarymo, tačiau mano, kad teismas nepagrįstai priteisė iš jo 150 000 Lt padarytai moralinei žalai atlyginti, nes šios žalos dydis yra nepagrįstas įrodymais. Teismas privalėjo vadovautis ir atsižvelgti į padarytas faktines pasekmes, žalą padariusio asmens turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Apeliantas supranta, kad nukentėjusioji patyrė didelį fizinį skausmą, moralinį sukrėtimą, tačiau nurodo, kad nukentėjusioji turėjo lytinių santykių dar prieš įvykį. Be to, ji ligoninėje gydėsi neilgai. Nurodo, kad apelianto turtinė padėtis susijusi su žmonos bei dviejų mažamečių vaikų gerbūviu, nes nekilnojamas turtas jam priklauso kartu su sutuoktine bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Apeliantui atliekant ilgą laivės atėmimo bausmę, šeimos finansinė padėtis akivaizdžiai pablogės, nes ją išlaikyti turės tik sutuoktinė. Turtinę žalą nukentėjusioji įvertino 1745,18 litų, kuri yra nepalyginamai mažesnė nei teismo priteista neturtinė žala. Todėl apeliantas teigia, kad iš jo priteista neturtinė žala turi būti atitinkamai sumažinta.

Atsikirtime į nuteistojo L. G. apeliacinį skundą nukentėjusioji A. R. teigia, kad nuteistojo apeliacinis skundas nepagrįstas ir turi būti atmestas. Nurodo, kad po nusikaltimo, kurio metu buvo sužalota fiziškai ir psichologiškai, mokslai sekėsi žymiai blogiau, todėl ji neteko galimybių studijuoti norimą specialybę. Teigia, kad šios aplinkybės visiškai įrodo nusikaltimo pasekmes.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis prašė jo apeliacinį skundą patenkinti, o nukentėjusiosios - atmesti. Nuteistojo gynėjas prašė jo ginamojo apeliacinį skundą patenkinti, o nukentėjusiosios – atmesti. Prokuroras prašė nukentėjusiosios apeliacinį skundą atmesti, o nuteistojo patenkinti iš dalies, pakeisti nuosprendžio dalį dėl bausmių subendrinimo ir bausmes už seksualinius nusikaltimus subendrinti apėmimo būdu, o kitos nuosprendžio dalies nekeisti. Nukentėjusioji prašė jos apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o nukentėjusiosios atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, apelianto kaltė padarius jam inkriminuotus nusikaltimus įrodyta. Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Teisėjų kolegija nenustatė duomenų, kurie patvirtintų, kad bylą tyrę pareigūnai ar ją nagrinėjęs teismas būtų buvę šališki apeliantui. Tai, kad kreipiantis į apylinkės teismą dėl suėmimo apeliantas buvo apibūdintas kaip nestabilios psichikos asmenybė, buvo realiai sąlygota pačių veikų, kuriomis jis įtartas, pobūdžio ir padarymo aplinkybių. Bylą nagrinėjusio teismo nutartyse dėl suėmimo termino pratęsimo apie nestabilią apelianto psichiką jau nekalbama, todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad šis buvęs jo apibūdinimas turėjo kokią nors įtaką skundžiamam nuosprendžiui (b. l. 68, 82, t. 2). Prokuroro pareiškimuose dėl suėmimo paskyrimo ir teismų nutartyse tuo klausimu esančios nuorodos apie gresiančios bausmės didumą taip pat nevertintinos kaip išankstinis nusistatymas prieš L. G., nes tokie teiginiai atitiko įstatymo nustatytos už konkretų nusikaltimą sankcijos įvertinimą. Tokiu nusistatymu nelaikytina ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu apelianto veiksmai naujame pranešime apie įtarimą papildomai buvo kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 1 dalį, iš Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkto buvo perkvalifikuoti į 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą, iš Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalies ir 149 straipsnio 1 dalies buvo perkvalifikuoti į 149 straipsnio 1 dalį (b. l. 151, 160, t. 1). Toks įtarimo pakeitimas atitiko nustatytas aplinkybes, tinkamą įstatymo taikymą ir išnagrinėjus bylą teismuose, pripažintas teisingu.

Ginčydamas pasikėsinimą nužudyti, apeliantas apeliaciniame skunde pažymi, kad nukentėjusiajai kaklą pjovė tik vieną kartą, kai siekė ją išžaginti. Nukentėjusioji nuosekliai tvirtino, kad buvo du pjūviai, t.y. vienas iki išžaginant ir seksualiai prievartaujant, o kitas - jau po to.

Byloje yra kelios specialistų išvados tuo klausimu. 2004-05-28 specialisto išvadoje Nr. G 445/04 (09) nurodyta, kad sužalojimas A. R. kakle galėjo būti padarytas vienu peilio poveikiu (b. l. 70-71, t. 1).

2004-07-26 specialisto išvadoje Nr. KG 20/04 (09) nurodyta, kad, vertinant fotonuotraukose matomą randą kakle, galima būtų teigti, kad sužalojimas galėjo būti padarytas kad ir dviem poveikiais (b. l. 75, t. 1).

Pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodytus tyrimus atlikęs specialistas D. Iešmantavičius pareiškė, kad tvirtina savo išvadas, nurodė, kad iš nuotraukų ir apžiūros paaiškėjo, kad galėjo būti ir du poveikiai į kaklo sritį (b. l. 116-117, t. 2).

Konsultacinėje A. Garmaus teismo medicininių tyrimų biuro išvadoje teigiama, kad anksčiau minėtos išvados nėra pagrįstos bei nurodoma, jog yra žymiai didesnė tikimybė, kad sužalojimai galėjo būti padaryti vieno žalojančio įrankio poveikio metu. Tai aiškinama tuo, kad nukentėjusioji užpuolikui priešinosi, muistėsi, mosikavo rankomis ir kitaip aktyviai bandė išvengti galimo smurto, be to, pagrindinis randas sudaro nenutrūkstančią liniją, o rando atsišakojimas nesudaro atskiros ištisinės krypties su pagrindine rando eiga.

Teisės medicinos ekspertas J. M. Paliulis, atlikęs ekspertizę teisme, į pateiktą klausimą atsakė, kad A. R. kaklas sužalotas dviem poveikiais.

Teisės medicinos specialisto D. Iešmantavičiaus išvados prieštarauja tarpusavyje, antroji išvada, kaip teisingai nurodyta A. Garmaus teismo medicininių tyrimų biuro išvadoje, remiasi A. R. kaklo fotonuotraukomis, kurios atsižvelgiant į jų gavimo datą, dar nebuvo gautos surašant išvadą (b. l. 75, 74, t. 1). A. Garmaus teismo medicininių tyrimų biuro išvadoje taip pat nėra remiamasi nukentėjusiosios kaklo apžiūra, todėl ši išvada nėra kategoriška, o tik tikimybinė, nurodant, kad nemačius kaklo randų natūroje, nėra objektyvios galimybės nustatyti, keliais poveikiais padaryti kaklo sužalojimai. O teisės medicinos ekspertas J. M. Paliulis, atlikdamas ekspertizę teisme, apžiūrėjo nukentėjusiąją, rėmėsi ir pirmine medicinine dokumentacija. Jis kategoriškai atsakė į pateiktą klausimą ir įtikinamai motyvavo, kad iš rando matyti, jog jo linijos sueina stačiu kampu ir turi atsišakojančią šaką. Tokį randą paliekančios žaizdos padaryti vienu poveikiu negalima. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija teisinga laiko ir vadovaujasi pastarąja išvada.

Ekspertas teisme, be to, paaiškino, kad kaklo kairėje pusėje veną pažeidęs sužalojimas turėjo būti padarytas vėliau, t.y. antruoju žalojančio įrankio poveikiu į kaklą, kadangi kitu atveju (jei vena būtų sužalota pirmuoju žalojančio įrankio poveikiu) per laikotarpį nuo pirmojo sužalojimo padarymo nukentėjusioji būtų nukraujavusi. Su tokia išvada taip pat nėra pagrindo nesutikti. Tokia išvada atitinka ir nukentėjusiosios parodymus apie jai padarytų dviejų sužalojimų eiliškumą ir pobūdį. Antrasis kaklo sužalojimas su venos pažeidimu padarytas jau po to, kai nukentėjusioji buvo išžaginta, taigi šiam nusikaltimui, taip pat ir seksualiniam prievartavimui jis nebuvo reikalingas. Toks poveikis nukentėjusiosios sveikatai pirmosios instancijos teismo teisingai įvertintas kaip pasikėsinimas nužudyti. Iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad po to, kai jai antrą kartą įpjovė kaklą, jai pavyko ištrūkti ir pabėgti, o ją bėgančią apeliantas vijosi, tačiau nepasivijo, nes ji pamatė ir sutiko ieškoti jos atvažiavusius tėvus. Apeliacinio skundo argumentai, kad nukentėjusioji 2004 m. birželio 3 d. apklausoje nurodžiusi, kad apeliantas ją vijosi iš paskos, papildomoje 2004 m. birželio 15 d. apklausoje parodė, kad nepastebėjo, ar jis ją vijosi, taip pat nuoroda į tai, kad jos parodymai teisme apie besivejančio apelianto mosikavimą rankomis neatitiko liudytojų D. M. ir E. K. parodymų, kad apeliantas vijosi nukentėjusiąją, tačiau rankomis nemojavo, nepaneigia teismo išvados apie vijimąsi teisingumo. Nukentėjusioji 2004 m. birželio 15 d. apklausoje nors ir parodė, kad nepastebėjo, ar L. G. ją vijosi, patį vijimosi faktą vis tik nurodė (b.l. 82-83, t. 1). Tai, kad D. M. ir E. K. pasakodamos apie vijimąsi nepasisakė apie apelianto mosikavimą rankomis, pačio vijimosi fakto taip pat nepaneigia, nes iš liudytojų D. S. S., B. R., J. R. parodymų matyti, kad apeliantas, bėgdamas paskui nukentėjusiąją, prabėgo tą vietą, kurioje stovėjo jo automobilis. Tai visiškai paneigia jo aiškinimą, kad jo tikslas buvo ne pavyti nukentėjusiąją, o pasiekti savo automobilį ir pasišalinti iš įvykio vietos. Todėl atsižvelgiant į nukentėjusiajai antruoju pjūviu padaryto sužalojimo pobūdį ir pavojingumą bei įvertinus tai, kad nukentėjusiajai pavyko ištrūkti ir pabėgti nuo besivejančio apelianto, pirmosios instancijos teismo išvada apie tai, kad buvo pasikėsinta nukentėjusiąją nužudyti, yra teisinga. Tai, kad apeliantas neteistas, augina du mažamečius vaikus, turėjo nuolatinį darbą, charakterizuojamas teigiamai, nusikaltimų padarymo vakarą jo gimtadienio proga vartojo alkoholį, neturi ryšio su nusikaltimo aplinkybėmis ir kaltininko tyčios turiniu, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad neatsižvelgdamas į šias aplinkybes ir nustatydamas jo tyčios turinį pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nėra pagrįsti. Pasikėsinimas nužudyti padarytas tuoj po kitų nusikaltimų padarymo, todėl logiška ir teisinga pirmosios instancijos teismo išvada, kad juo siekta paslėpti šiuos nusikaltimus. Tuo pačiu pasikėsinimas nužudyti teisingai kvalifikuotas kaip Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 11 punkte numatytas nusikaltimas. Dėl nurodytų motyvų apelianto prašymas perkvalifikuoti jo veiką iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies 11 punkto į BK 135 straipsnio 1 dalį netenkinamas.

Nuteistojo apeliacinio skundo teiginys, kad teismas, surašydamas nuosprendį, pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžių surašymą“ 3.1.9 punkto reikalavimus, nes nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nenurodė motyvų atskirai dėl kiekvienos apelianto padarytos nusikalstamos veikos, nėra pagrįstas. Nusikaltimai, už kuriuos nuteistas L. G., padaryti beveik vienu metu ir toje pačioje vietoje, todėl nuosprendyje aprašant ir analizuojant šias veikas buvo galima vadovautis to pačio nutarimo 3.1.9 punkto 2 dalimi, numatančia, kad „kai vienas ar grupė asmenų yra padarę kelias nusikalstamas veikas, jas patvirtinantys įrodymai paprastai išdėstomi pagal kiekvieną veiką atskirai chronologine ar kitokia patogia tvarka“.

Apeliaciniame skunde apeliantas pagrįstai nurodo, kad jo padarytos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 1 dalyje ir 150 straipsnio 1 dalyje, sudaro idealiąją išžaginimo ir seksualinio prievartavimo nusikaltimų sutaptį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“ 17 punkte numatyta, kad jei asmuo su nukentėjusiuoju lytiškai santykiavo ir iš karto po to tenkino lytinę aistrą arba atvirkščiai, padarytos veikos sudaro idealiąją išžaginimo ir seksualinio prievartavimo nusikaltimų sutaptį. Apeliantas abu minėtus nusikaltimus padarė beveik vienu metu, todėl pripažintina, kad šie nusikaltimai sudaro idealiąją sutaptį. Dėl šios priežasties, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, bei minėto straipsnio 6 dalimi, už išžaginimą bei seksualinį prievartavimą paskirtos bausmės subendrintinos apėmimo būdu, po to ši subendrinta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrintina su bausme paskirta už pasikėsinimą nužudyti. Tai padarytina pakeičiant nuosprendį dėl netinkamo Lietuvos Respublikos BK bendrosios dalies normų taikymo. Tuo iš dalies tenkinamas nuteistojo apeliacinis skundas. Tačiau už atskirus nusikaltimus paskirtos bausmės bei galutinė subendrinta bausmė apeliantui nešvelnintinos.

Lietuvos Respublikos BK 61 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į:

1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį;

2) kaltės formą ir rūšį;

3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus;

4) nusikalstamos veikos stadiją;

5) kaltininko asmenybę;

6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį;

7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Apelianto padaryti nusikaltimai yra skirtingo pavojingumo – nuo apysunkio iki labai sunkaus, jie padaryti tyčia, jų tikslai ir motyvai buvo seksualinės aistros patenkinimas bei tikslas paslėpti nusikaltimus. Nusikaltimai, išskyrus pasikėsinimą nužudyti, yra baigti. Apeliantas charakterizuojamas teigiamai, nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 1 dalį jam paskirta už sankcijos vidurkį nežymiai mažesnė bausmė, pagal Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė sankcijos vidurkį nežymiai viršija, o pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą paskirta 10 metų laisvės atėmimo bausmė yra 2,5 metų mažesnė už sankcijos vidurkį. Kaip matosi, už nusikaltimus žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui paskirtos bausmės artimos sankcijų vidurkiui, o už pasikėsinimą nužudyti, kaip už nebaigtą nusikaltimą, paskirta švelnesnė už sankcijos vidurkį bausmė. Tokios bausmės atitinka nurodytus Lietuvos Respublikos BK normų, reglamentuojančių bausmių skyrimą, reikalavimus, jos yra teisingos ir nekeistinos. Galutinė bausmė taip pat buvo paskirta teisinga, todėl ji ir nekeistina, nors už nusikaltimus žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui paskirtų bausmių subendrinimo būdas ir pakeičiamas. Taikyti visiško bausmių sudėjimo principą nebūtų teisinga, kadangi prie griežčiausios, paskirtos už vieną nusikaltimą bausmės, pridėta gana ženkli dalis švelnesnės bausmės. Dėl nurodytų motyvų nukentėjusiosios skundo dalis dėl bausmių padidinimo netenkinama. Jos skunde nepagrįstai teigiama, kad nuteistajam pirmosios instancijos teismas be pagrindo taikė Lietuvos Respublikos BK 61 straipsnio 4 dalies nuostatas, kurios negali būti taikomos, kai yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, numatytų Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte. Iš nuosprendžio matyti, kad Lietuvos Respublikos BK 61 straipsnio 4 dalies pirmosios instancijos teismas netaikė.

Apeliantai nesutikdami su nuosprendžio dalimi dėl neturtinės žalos atlyginimo, nurodo priešingus argumentus.

Kaip numatyta Lietuvos Respublikos BPK 109 straipsnyje, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 113 straipsnį, civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio kodekso nuostatas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas, turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šis įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, ją įvertinti palikta teismui, kuris, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, turi vadovautis ne tik Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnyje, bet ir Lietuvos Respublikos CK 6.282 bei 6.283 straipsniuose nurodytais kriterijais. Pagal Lietuvos Respublikos CK 6.282 straipsnio 3 dalį teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia. Lietuvos Respublikos CK 6.283 straipsnio 1 dalyje pasakyta, kad jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiajam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Kaip matyti iš apygardos teismo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl nukentėjusiosios civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos priteisimo, atsižvelgė į nusikalstamos veikos ilgalaikes pasekmes bei žalą padariusio asmens kaltę bei tyčios formą. Nustatytas neturtinės žalos atlyginimas atitinka kaltininko materialinę padėtį, sąžiningumo, protingumo, teisingumo kriterijus, besiformuojančią teismų praktiką neturtinės žalos atlyginimo bylose, kur atlyginta neturtinė žala už panašaus lygio neturtinę žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2003; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-576), todėl jis nei didintinas, nei mažintinas. Nuteistojo argumentai apie jo šeimos turtinės padėties pablogėjimą dėl pareigos atlyginti neturtinę žalą nėra visiškai nepagrįsti, tačiau įstatymas šiuo atveju pirmiausia įpareigoja atsižvelgti ne į kaltininko, bet į nukentėjusios pusės interesus. Todėl ir dėl šios priežasties neturtinės žalos atlyginimo dydis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2005 m. balandžio 22 d. nuosprendžio dalį dėl bausmių subendrinimo pakeisti:

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 5 dalimi L. G. pagal Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 1 dalį paskirtą ketverių metų laisvės atėmimo bausmę apėmimo būdu subendrinti su pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 1 dalį paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausme ir už šiuos nusikaltimus nustatyti subendrintą ketverių metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 6 dalimi, prie 10 metų laisvės atėmimo bausmės, L. G. paskirtos pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą pridėti dalį subendrintos laisvės atėmimo bausmės, paskirtos pagal nusikaltimų numatytų Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 1 dalyje ir 150 straipsnio 1 dalyje sutaptį ir galutinę subendrintą bausmę L. G. paskirti trylika metų laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose. Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nukentėjusiosios A. R. apeliacinį skundą atmesti.