- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-11-28
- Bylos Nr.
- 2A-1817-945/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-22-3-00725-2019-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Marius Bartninkas
- Atsakovas
- L. R.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Miško ranga“
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Marius Bartninkas
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo L. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. liepos 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Miško ranga“ ieškinį atsakovui L. R. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė pateikė teismui ieškinį (b. l. 1–2), kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 1 606,50 Eur skolą, 209,97 Eur delspinigių, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškinyje nurodoma, kad šalys 2018 m. lapkričio 19 d. sudarė miško ruošos paslaugų rangos sutartį (toliau – Sutartis), kuria susitarė dėl apvalios medienos ruošos. Pagal Sutartį ieškovė atliko darbų už 22 022 Eur. Atsakovas 2019 m. sausio 24 d. sumokėjo 2 000 Eur avansą, dar 583,69 Eur buvo sumokėti 2019 m. kovo 29 d. Šalys taip pat sudarė keletą vienkartinių medienos pirkimo – pardavimo sutarčių, pagal kurias ieškovė įsigijo iš atsakovo medienos už 17 831,81 Eur. Medienos kainą ir ieškovės atliktų darbų pagal Sutartį kainą įskaičius tarpusavyje, liko nepadengtas ieškovės prašomas priteisti įsiskolinimas (22 022 Eur – 2 000 Eur – 583,69 Eur – 17 831,81 Eur = 1 606,50 Eur). Sutarties 3.6 punktu šalys susitarė dėl 0,2 proc. dydžio delspinigių už vėlavimo atsiskaityti laiką, atsakovui taip pat tenka pareiga mokėti procesines palūkanas.
Atsiliepimas
2. Atsiliepimu į ieškinį (b. l. 21–22) atsakovas, pripažinęs ieškovės ieškinyje nurodytas aplinkybes dėl šalis siejusių sutartinių santykių, nurodė, kad šalys taip pat buvo sudarę ieškinyje nenurodomą 2019 m. vasario 1 d. medienos pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas ieškovei perdavė medienos būtent už 1 606,50 Eur. Ši aplinkybė, atsakovo vertinimu, patvirtina visiško atsiskaitymo pagal Sutartį faktą. Sutikdamas, kad dalis įsiskolinimo (583,69 Eur) buvo sumokėta pavėluotai, atsakovas nurodė pripažįstantis reikalavimo dalį dėl 40,95 Eur delspinigių priteisimo ir su atsiliepimu į ieškinį pateikė šios sumos sumokėjimą patvirtinantį dokumentą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Kauno apylinkės teismas 2019 m. liepos 8 d. sprendimu (b. l. 77–82) ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovei iš atsakovo 1 606,50 Eur skolą, 169,02 Eur delspinigių, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. balandžio 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 47,01 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, priteisė iš atsakovo valstybei 7,06 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimą.
4. Teismas konstatavo, kad šalis siejo sutartiniai rangos teisiniai santykiai. Ieškovė atliko sutartyje nustatytus darbus, todėl atsakovui tenka pareiga atsiskaityti su ieškove. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.644 straipsnio 1 dalimi, pareiga įrodyti atsiskaitymo faktą tenka atsakovui.
5. Teismas pažymėjo, kad atsiskaitymo su ieškove pagal Sutartį faktą atsakovas įrodinėja aplinkybe, jog 2019 m. vasario 1 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu perdavė atsakovei medienos, kurios kaina atitinka ieškovės prašomos priteisti skolos sumą. Teismas sprendė, kad pareiga įrodyti medienos perdavimo faktą tenka atsakovui.
6. Teismas nurodė, kad į bylą pateiktoje 2019 m. vasario 1 d. pirkimo – pardavimo sutartyje nėra užfiksuotas prekės perdavimo faktas, šalys nepasirašė ir medienos priėmimo – perdavimo akto. Byloje nėra jokių rašytinių medienos perdavimo faktą patvirtinančių įrodymų, o apklausti ieškovės atstovas K. M. bei liudytojas K. K. paaiškino, kad ieškovė aptariama sutartimi įsigytą medieną buvo nusprendusi perleisti UAB „Miškų tarnyba“, tačiau, šiai bendrovei atvykus ir pasiėmus dalį medienos (22 m³ iš 30 m³), atsakovas pareiškė pretenziją, jog mediena priklauso jam, dėl ko UAB „Miškų tarnyba“ sudarė savarankišką medienos įsigijimo sutartį su atsakovu. Liudytojas K. K. taip pat patvirtino, kad vietoje, kurioje buvo kraunama mediena, jos buvo apie 30 m³ (būtent tiek, kiek ieškovei buvo įsipareigojęs parduoti atsakovas), tačiau UAB „Miškų tarnyba“ neturėjo galimybės iš karto išsivežti visą medienos kiekį. Šias aplinkybes teismas įvertino kaip paneigiančias medienos perdavimo pagal 2019 m. vasario 1 d. sutartį faktą.
7. Teismas kaip neįrodytą įvertino atsakovo argumentą, kad 2019 m. vasario 1 d. pirkimo – pardavimo sutartyje nurodytą medienos kiekį pasiėmė pati ieškovė. Nors mediena buvo ruošiama atsakovui priklausančiame miške, jis jokiomis objektyviomis priemonėmis neužfiksavo medienos išvežimo fakto.
8. Įvertinęs kaip pagrįstą ieškinio reikalavimą dėl netesybų priteisimo, teismas šį reikalavimą tenkino iš dalies, kadangi atsakovas pateikė įrodymus apie reikalavimo dalies įvykdymą.
9. Bylinėjimosi išlaidas teismas paskirstė atsižvelgdamas į patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų santykį. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovė neturi teisės į atstovavimo išlaidų atlyginimą, kadangi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 98 straipsnio 1 dalimi, atlygintinos tik išlaidos advokato ar advokato padėjėjo paslaugoms apmokėti, o ieškovei paslaugas teikė nurodytų reikalavimų neatitinkantis juridinis asmuo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
10. Apeliaciniu skundu (b. l. 85–86) atsakovas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. liepos 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1.1. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo sprendė, kad atsakovas ieškovei neperdavė medienos pagal 2019 m. vasario 1 d. medienos pirkimo – pardavimo sutartį. Ieškovei neginčijant, kad sutartis buvo sudaryta, būtent jai, o ne atsakovui, tenka pareiga įrodyti, jog mediena pagal sutartį nebuvo perduota.
1.2. Reikšminga pripažintina ir aplinkybė, kad ieškovė atsakovui nepateikė ataskaitos apie vykdant Sutartį iškirstos medienos kiekį.
1.3. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vykdė liudytojo Karolio Kuodžio apklausą, be pagrindo jo parodymus pripažino patikimais. Patvirtinęs, kad išvežus 22 m³ medienos pakrovimo vietoje dar liko apie 6–8 m³, vėliau liudytojas nurodė krovimo dieną nurodytoje vietoje nebuvęs. Toliau tikslinantis, kaip iš nurodytos vietos vėliau galėjo būti išvežtas didesnis kiekis medienos, atsakymus liudytojui pasufleravo bylą nagrinėjęs teisėjas, dar posėdžio metu atlikęs liudytojo parodymų vertinimą ir nurodęs, kad bylai reikšmingas aplinkybes liudytojas aiškina dalykiškai.
1.4. Nurodęs, kad atsakovas nepateikė medienos perdavimo – priėmimo akto, teismas ignoravo aplinkybę, jog tokie aktai nebuvo pasirašomi ir vykdant kitas šalių sudarytas sutartis.
Atsiliepimas
11. Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 91–93) ieškovė prašo skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovė nurodo, kad dėl ieškovės atliktų darbų kokybės ir su Sutarties vykdymu susijusių aplinkybių ginčo nekilo, atliktų darbų ir iškirstos medienos kiekiai užfiksuoti darbų priėmimo – perdavimo akte, Sutartyje ir jos pagrindu išrašytoje sąskaitoje, todėl atsakovui tenka pareiga atsiskaityti už darbus. Atsakovo teismui pateikta 2019 m. vasario 1 d. medienos pirkimo – pardavimo sutartis tepatvirtina, kad šalys susitarė, jog atsakovas ieškovei parduos medienos, tačiau neleidžia spręsti, kad sutartinius įsipareigojimus atsakovas įvykdė. Byloje kilo ginčas dėl atsiskaitymo pagal rangos sutartį, todėl būtent atsakovui tenka pareiga įrodyti atsiskaitymo faktą. Liudytojo parodymais teismas vadovavosi dėl to, kad į bylą nebuvo pateikta jokių atsakovo nurodytą aplinkybę dėl medienos pagal 2019 m. vasario 1 d. sutartį perdavimo faktą patvirtinančių rašytinių įrodymų. Skundo argumentai dėl to, kad teismas liudytojo parodymus vertino netinkamai, yra nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
13. Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad ieškovė Sutarties (b. l. 3) pagrindu atliko miško ruošos darbus, kurių vertė – 22 022 Eur (b. l. 4). Atsakovas darbus priėmė (b. l. 5) ir jokių pretenzijų ieškovei dėl darbų kokybės nereiškė (CK 6.123 straipsnio 2 dalis). Vadovaujantis CK 6.644 straipsnio 1 dalimi, 6.655 straipsniu, atsakovui priėmus darbus jam kilo pareiga sumokėti darbų kainą. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiga įrodyti, kad Sutarties kaina yra sumokėta, t. y., jog prievolė yra pasibaigusi įvykdymu (CK 6.123 straipsnis), tenka atsakovui (CPK 178 straipsnis).
14. Į bylą buvo pateikti du mokėjimo dokumentai 2 000 Eur ir 583,69 Eur sumoms (b. l. 6, 12, 24, 30). Be to, į bylą pateiktos ir 5 medienos pirkimo – pardavimo sutartys (b. l. 7–10, 25–29), pagal kurias atsakovas įsipareigojo parduoti ieškovei medienos gaminių, o ieškovė įsipareigojo už šiuos gaminius sumokėti atsakovui iš viso 19 438,31 Eur (5 808,95 Eur + 2 945,03 Eur + 7 874,10 Eur + 1 203,73 Eur + 1 606,50 Eur), o taip pat sumokėti mokesčius valstybei. Ši suma atitinka skirtumą tarp atsakovo ieškovei mokėtinos ir faktiškai sumokėtos sumų (22 022 Eur – 2 000 Eur – 583,69 Eur = 19 438,31 Eur). Nurodyti duomenys, vertinant juos kartu su ieškovės atsakovui siųstu raginimu atsiskaityti (b. l. 11) ir gavus raginimą atsakovo atliktu skolos likučio apskaičiavimu ir sumokėjimu (b. l. 12, 30), leidžia spręsti, kad šalys neginčija tarp jų egzistavusio susitarimo, pagal kurį atsakovo neapmokėta kainos dalis už ieškovės pagal Sutartį atliktus darbus buvo įskaitoma su ieškovės atsakovui už iš atsakovo įsigytą medieną mokėtinomis sumomis.
15. Vadovaujantis CK 6.130 straipsniu kuriamu teisiniu reglamentavimu, gali būti įskaitomi tik priešpriešiniai vienarūšiai reikalavimai, kurių įvykdymo terminai yra suėję. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad atsakovo prievolė atsiskaityti su ieškove pagal Sutartį gali būti pripažinta pasibaigusia įskaitymu tik konstatavus, kad ieškovės pareiga atsiskaityti su atsakovu pagal 2019 m. vasario 1 d. pirkimo – pardavimo sutartį egzistavo ir buvo įskaityta teisės aktuose nustatyta tvarka.
16. Ieškovės atsakovui siųsta pretenzija (b. l. 11) atskleidžia, kad ieškovė patvirtino įskaičiusi pagal 4 iš 5 pirkimo – pardavimo sutarčių ieškovės mokėtinas sumas su atsakovo už ieškovės pagal Sutartį atliktus darbus mokėtinomis sumomis. 2019 m. vasario 1 d. pirkimo – pardavimo sutartyje nurodyta medienos kaina nebuvo įskaityta. Tokią savo poziciją ieškovė grindžia aplinkybe, kad sutartis nebuvo vykdoma, t. y. atsakovas neperdavė ieškovei sutartyje nurodytos medienos, todėl atsakovė neprivalo mokėti sutarties kainos. Įvertinęs bylos medžiagą teismas pažymi keletą reikšmingų aplinkybių:
5.1. Vadovaujantis pirkimo – pardavimo teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis, pirkimo – pardavimo sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti pirkėjui sutartyje nurodytą daiktą, o pirkėjas įsipareigoja sumokėti pardavėjui daikto kainą (CPK 6.305 straipsnio 1 dalis). Šių teisinių santykių tikslas yra už atlygį perkelti pirkėjui nuosavybės teises į pardavėjui priklausiusį daiktą (CK 4.47 straipsnio 1 punktas). Jeigu prekė, o kartu ir nuosavybės teisės į ją pirkėjui neperduodamos, konstatuoti pirkėjo pareigą sumokėti prekės kainą nėra pagrindo (CK 6.324 straipsnio 1 dalis). Kadangi pareiga perduoti daiktus nustatyta pardavėjui (CK 6.317 straipsnio 1 dalis), kilus ginčui būtent jam tenka pareiga įrodyti daiktų perdavimo faktą. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia kaip nepagrįstą atmesti apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą byloje.
5.2. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad daikto perdavimo faktą įrodo sutarties pasirašymas. Nesutikdamas su tokia pozicija pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 2019 m. vasario 1 d. pirkimo – pardavimo sutartyje nėra užfiksuotas faktas, kad prekė buvo perduota iki sutarties sudarymo ar jos sudarymo metu. Be to, atsakovas nepateikė ir perdavimo – priėmimo akto ar kito rašytinio dokumento, kuriuo būtų patvirtintas sutartyje nurodytos medienos perdavimo faktas. Įvertinęs aplinkybę, kad įstatyme nėra nustatytų specialių kilnojamojo daikto perdavimo pirkėjui įforminimo reikalavimų, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliacinio skundo motyvu, jog vien nuorodos sutartyje ar perdavimo – priėmimo akto nebuvimas savaime negali būti vertinami kaip paneigiantys prekės perdavimo faktą. Kita vertus, skundžiamu sprendimu rašytinių dokumentų, patvirtinančių medienos perdavimą, nebuvimas ir nebuvo įvertintas kaip absoliuti kliūtis konstatuoti atsakovo prievolių pagal pirkimo – pardavimo sutartį įvykdymą. Jam tenkančią įrodinėjimo pareigą atsakovas galėjo įvykdyti teikdamas kitokio pobūdžio įrodymus, pvz., savo poziciją grįsti liudytojų parodymais ar netiesioginiais įrodymais. Tokių įrodymų į bylą atsakovui nepateikus, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad konstatuoti medienos perdavimą ieškovei pagal 2019 m. vasario 1 d. sutartį nėra pagrindo.
5.3. Apeliaciniame skunde atsakovas taip pat akcentuoja aplinkybę, kad tarp šalių buvo sudarytos penkios medienos pirkimo – pardavimo sutartys ir nei vienu atveju prekės perdavimas nebuvo įformintas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad prekių gavimo pagal kitas sutartis faktą ieškovė pripažino. Be to, keturios sutartys, kuriose nurodytą medieną ieškovė pripažino gavusi (b. l. 7–10), buvo sudarytos laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 16 d. iki 2019 m. sausio 24 d., t. y. iki darbų pagal Sutartį perdavimo (sąskaita pagal Sutartį išrašyta 2019 m. sausio 25 d. (b. l. 4), darbai perduoti 2019 m. sausio 27 d. (b. l. 5)). Ši aplinkybė leidžia spręsti, kad, jeigu pagal kitas pirkimo – pardavimo sutartis ieškovė ir turėjo galimybę vykdydama darbus pati pasiimti paruoštą medieną, dėl kurios buvo sudaromos pirkimo – pardavimo sutartys, tai 2019 m. vasario 1 d. pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu ieškovė jau buvo baigusi vykdyti Sutartį. Jokių įrodymų, kad ieškovės atstovai buvo medienos sandėliavimo vietoje po 2019 m. sausio 25 d. ir pasiėmė 2019 m. vasario 1 d. pirkimo – pardavimo sutartyje nurodytą medieną, atsakovas nepateikė.
5.4. Pirkimo – pardavimo sutarčių turinys taip pat negali būti vertinamas kaip netiesioginis medienos perdavimo faktą patvirtinantis įrodymas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sudarydamos pirmas keturias pirkimo – pardavimo sutartis šalys nurodydavo itin tikslius ieškovės įsigyjamos medienos kiekius (šimtųjų kubinio metro dalių tikslumu). Toks kiekių tikslumas leidžia manyti, kad buvo tariamasi dėl konkrečiai identifikuotos ir išmatuotos medienos. Gi sudarydamos 2019 m. vasario 1 d. pirkimo – pardavimo sutartį šalys nurodė, kad parduodama 30 m³ medienos, toks susitarimo turinys, nesant jokių kitų įrodymų, negali būti vertinamas kaip patvirtinantis tikslų prekės identifikavimą ar galimą jos perdavimą iki sutarties sudarymo ar jos sudarymo metu.
5.5. Apeliaciniame skunde taip pat akcentuojama aplinkybė, kad ieškovė nepateikė atsakovui duomenų apie vykdant darbus pagal Sutartį paruoštą medieną (b. l. 31–32). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Sutarties 5.1 punkte buvo nurodytas preliminarus ruošiamos medienos kiekis – 1 300 ktm. Toks pats kiekis užfiksuotas ir darbų perdavimo priėmimo akte (b. l. 5). Būtent pagal šį medienos kiekį buvo apskaičiuota ir Sutarties kaina (Sutarties 3.3 punktas) (b. l. 4). Pagal šį kiekį atsakovas ir turėjo galimybę įvertinti turimos medienos kiekius, įrodinėti trūkumą ir pan.
5.6. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė laikėsi pozicijos, kad susitarusi su atsakovu dėl 30 m³ medienos įsigijimo, ieškovė teises į šią medieną perleido UAB „Miškų tarnyba“. Kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, šią aplinkybę patvirtino liudytoju apklaustas UAB „Miškų tarnyba“ darbuotojas K. K., patvirtinęs dalies medienos (22 m³) pasiėmimo faktą. Liudytojas taip pat nurodė, kad, atsakovui pareiškus pretenzijas, jog buvo paimta ne ieškovei, bet atsakovui priklausanti mediena, už paimtą medienos kiekį UAB „Miškų tarnyba“ atsiskaitė su atsakovu. Šią aplinkybę patvirtina į bylą pateikta atsakovo su UAB „Miškų tarnyba“ sudaryta medienos pirkimo – pardavimo sutartis (b. l. 41). Atsakovas nurodytų aplinkybių neginčijo, keldamas abejones dėl liudytojo parodymų apie išvežus 22 m³ likusį medienos kiekį patikimumo bei aiškinantis kilusias abejones bylą nagrinėjusio teisėjo užduotų patikslinamųjų (galimai menamų) klausimų. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamo sprendimo motyvais, kad liudytojo parodymais buvo patvirtinti ieškovės argumentai dėl 2019 m. vasario 1 d. sutarties vykdymo tvarkos, t. y. ieškovė siekė pasiimti prekę, tačiau atsakovas informavo UAB „Miškų tarnyba“, kad mediena, kurią ši bendrovė išsivežė, ieškovei nepriklauso.
5.7. Reikšminga pripažintina ir atsakovo pozicija dėl to, kada ir kokiu būdu atsakovė pasiėmė 2019 m. vasario 1 d. sutartyje nurodytą medieną. Atsakovas nenurodė nei konkrečios vietos, iš kurios mediena buvo paimta, nei tikslių medienos paėmimo aplinkybių. Iš esmės atsakovas įrodinėjo ne aplinkybę, kad atsakovas ieškovei perdavė sutartyje nurodytą prekę, bet jog ieškovė vykdydama darbus pagal Sutartį galimai savavališkai pasiėmė atsakovui priklausančią medieną. Išanalizavęs į bylą surinktų įrodymų visumą kaip labiausiai tikėtiną apeliacinės instancijos teismas vertina situaciją, kad šalys susitarė dėl medienos pirkimo – pardavimo ir ieškovė ketino pasiimti prekę bei su UAB „Miškų tarnyba“ pagalba pradėjo tai daryti, tačiau atsakovas, manydamas, kad ieškovė galimai neteisėtai pasisavino atsakovo turtą, nusprendė, jog medienos pagal sutartį ieškovei neperduos bei medieną perleido UAB „Miškų tarnyba“. Toks atsakovo elgesys paneigia jo teisę reikalauti, kad ieškovė sumokėtų 2019 m. vasario 1 d. sutartyje nurodytą medienos kainą. Manydamas, kad ieškovė pasisavino atsakovo turtą, atsakovas turi teisę reikalauti iš ieškovės žalos atlyginimo, įrodinėdamas civilinės atsakomybės taikymo sąlygų egzistavimą.
17. Apibendrindamas nutarties 16 punkte nurodytų aplinkybių visumą apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovė įrodė egzistuojant atsakovo pareigai atsiskaityti už ieškovės atliktus darbus, o atsakovas neįrodė priešpriešinio reikalavimo pagal 2019 m. vasario 1 d. pirkimo – pardavimo sutartį egzistavimo fakto. Dėl nurodytų priežasčių naikinti ar keisti skundžiamo sprendimo dalį, kuria ieškovei iš atsakovo priteista skola, apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.
18. Skundžiamu sprendimu buvo iš dalies patenkintas ir ieškovės reikalavimas dėl netesybų taikymo. Kaip matyti iš ieškovės pateikto delspinigių apskaičiavimo (b. l. 13), prašomą priteisti sumą ieškovė apskaičiavo Sutarties 3.6 punkte nustatyta tvarka. Teismas pažymi, kad atsakovas nekėlė klausimo dėl delspinigių dydžio teisėtumo ir pagrįstumo, delspinigių sumą, su kuria sutiko, apskaičiavo taikydamas sutartinį delspinigių dydį (b. l. 23). Ginčo santykiai susiklostė tarp dviejų ūkinės veiklos subjektų, laisva valia sudariusių sutartį ir pasirinkusių savo teisių gynimo būdus ir apimtis. Vadovaujantis CPK 12–13 straipsniuose įtvirtintais rungimosi ir dispozityvumo principais, taip pat CPK 320 straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis bylos nagrinėjimo ribas, nėra pagrindo spręsti, kad mokėtina delspinigių suma buvo apskaičiuota netinkamai. Atsakovui pateikus įrodymus apie dalies delspinigių sumokėjimą (b. l. 33), pirmosios instancijos teismas pagrįstai aptariamą reikalavimą patenkino iš dalies.
19. Pirmosios instancijos teismas bylinėjimosi išlaidas paskirstė laikydamasis patenkintų ir atmestų reikalavimų proporcijos, atsisakė priteisti ieškovei atstovavimo išlaidų atlyginimą, kadangi ieškovę atstovavo CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 98 straipsnio 1 dalies reikalavimų neatitinkantis subjektas. Ieškovė apeliacinio skundo neteikė, todėl atmetęs atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl ginčo esmės teismas sprendžia, kad nėra pagrindo keisti ir skundžiamo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.
20. Apeliacinį skundą atmetus iš atsakovo ieškovei priteisiamas ieškovės atstovavimo išlaidų apeliaciniame procese atlyginimas – 350 Eur (b. l. 99–100) (CPK 93 straipsnis). Iš atsakovo valstybei priteisiamas teismų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliaciniame procese, atlyginimas – 5,24 Eur (CPK 96 straipsnis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2019 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Miško ranga“, juridinio asmens kodas 302470126, iš atsakovo L. R., (duomenys neskelbtini), 350 Eur (trijų šimtų penkiasdešimties eurų) atstovavimo išlaidų apeliaciniame procese atlyginimą.
Priteisti valstybei iš atsakovo L. R., gim. (duomenys neskelbtini), 5,24 Eur (penkių eurų 24 ct) teismų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliaciniame procese, atlyginimą.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.