Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Daliaus Jocio ir Savinijaus Katausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų S. Š. ir I. Š. apeliacinius skundus dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 25 d. nuosprendžio, kuriuo S. Š. nuteista pagal BK 284 str. 1 d. 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda, I. Š. nuteistas pagal BK 284 str. 2 d. 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. Š. ir I. Š. nuteisti už tai, kad pažeidė viešąją tvarką, t. y. 2011 m. gruodžio 27 d. apie 08.30 val. viešoje vietoje – Plungės m. Stoties g. daugiabučio gyvenamojo namo Nr. (duomenys neskelbtini) trečio aukšto bendro naudojimo koridoriuje S. Š., veikdama kartu su I. Š., įžūliu elgesiu ir veiksmais, pasireiškusiais patyčiomis ir fizinio smurto pavartojimu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. S. Š. necenzūriniais žodžiais išplūdo A. Š., ranka suėmusi už kaklo ją smaugė, taip padarydama nukentėjusiajai odos nubrozdinimus kakle - nežymų sveikatos sutrikdymą, tuo pačiu metu I. Š. necenzūriniais žodžiais išplūdo A. Š., tokiu būdu jie demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį, sukėlė pasipiktinimą įvykį mačiusiai nukentėjusiajai R. I..

Apeliaciniu skundu nuteistoji S. Š. prašo nuosprendį dėl jos nuteisimo pagal BK 284 str. 1 d. panaikinti ir ją išteisinti konstatavus, jog veika, turinti BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių, nepadaryta. Nurodo, jog pripažindamas ją kalta teismas padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių, ir netinkamai taikė minėtą baudžiamąjį įstatymą.

Teismo išvados dėl sužalojimo A. Š. padarymo aplinkybių, dėl jos veiksmų chuliganiško motyvo neatitinka bylos aplinkybių. Byloje nėra paneigta, jog sužalojimą A. Š. patyrė kuomet ji pati gynėsi nuo A. Š. užpuolimo, šiai pasipiktinus jos pasirodymu prie A. Š. ir jos sūnaus bendro buto. Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ji nuosekliai tvirtino, jog būtent A. Š. žinodama, kad sūnus ją pakvietė pabūti kaip liudytoja konflikte, laukė jos prie savo buto durų, užpuolė ją ir pradėjo jos atžvilgiu naudoti smurtą, o ji gynėsi nuo jos užpuolimo. Teismas, paneigdamas jos parodymus ir aukščiau jų iškeldamas nukentėjusiosios A. Š. parodymų vertingumą, turėjo atlikti išsamią jos ir A. Š. parodymų analizę bylos duomenų visumos kontekste. Akivaizdu, kad nukentėjusioji įvykio metu buvo priešiškuose santykiuose su jos sūnumi I. Š. ir turėjo į ją, kaip į I. Š. motiną, neigiamą požiūrį, todėl jos parodymai gali būti neobjektyvūs. Pati nukentėjusioji A. Š. nurodo, kad sužinojusi, jog I. Š. į konflikto vietą pakvietė ją kaip liudytoją, pareiškė jam, kad ji neateitų, kas rodo, jog nukentėjusioji buvo nusiteikusi prieš jos atėjimą. Vertinant, kas pradėjo naudoti smurtą, svarbi ir ta aplinkybė, kad priešiškai jos atžvilgiu nusiteikusi nukentėjusioji A. Š. sužinojusi, kad sūnus I. Š. ją pakvietė ateiti, pati nuėjo prie laukųjų buto durų ir laukė jos ateinančios (b. l. 9).

Pažymi, kad teismas nepagrįstai teisme rėmėsi mažamečio liudytojo A. Š. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu dalyvaujant jo motinai A. Š., kadangi tokie duomenys, pirmiausia, buvo gauti pažeidžiant įstatymo nustatytą tvarką, antra, nebuvo patvirtinti, o priešingai, netgi paneigti teisme. Teismas nuosprendyje pažymėjo, kad pagarsinus A. Š. duotus ikiteisminio tyrimo metu parodymus: „Paskutinį kartą tėtis atėjo su močiute pas juos į namus, močiutė smaugė mamą, paėmusi rankomis už kaklo. Jis močiutei spyrė į koją, o jo mama šaukė ant tėčio ir močiutės”,- liudytojas iš esmės jų nepaneigė, motyvavo juos pamiršęs. Atkreipia dėmesį į tai, kad A. Š. yra šiuo skundžiamu nuosprendžiu nuteisto I. Š. sūnus, jos anūkas. Liudytojo A. Š. apklausos protokole nėra nurodyta, kad jam, kaip tėvo I. Š. ir senelės S. Š. artimam giminaičiui, būtų buvus išaiškinta jo teisė neduoti parodymų prieš savo artimuosius giminaičius, ką numato BPK 82 str. 2 d. Nagrinėjant bylą teisme, mažamečio liudytojo A. Š. apklausos metu taip pat šiam asmeniui nebuvo išaiškinta analogiška jo teisė neduoti parodymų prieš kaltinamuosius - savo artimuosius giminaičius. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo mažamečio apklausų duomenis laikyti įrodymais BPK 20 str. prasme. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismas nemotyvuotai ignoravo mažamečio liudytojo A. Š. parodymus, duotus teismui, kur jis teigia, jog: „kai ateidavo močiutė su tėčiu pas mus, mama pradėdavo pulti močiutę, ji pirma pradėdavo. Močiutė nesmaugė mamos. Pats močiutei nesu spyręs į koją, tikrai atsimenu”,- nepagrįstai konstatuodamas, kad šis liudytojas iš esmės nepaneigė pagarsintų ikiteisminio tyrimo metu savo duotų parodymų.

Spręsdamas, ar ji panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją A. Š. jos nurodytomis aplinkybėmis, teismas turėjo atsižvelgti ir į tai, kad nukentėjusioji A. Š. nei į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams, kurie su jais buvo iki pat kol I. Š. susirinko savo daiktus iš kambario ir visi išsiskirstė, nei į įvykio vietą atėjusiai ir ilgą laiką joje buvusiai savo draugei R. I. net neminėjo apie tai, kad S. Š. būtų ją užpuolusi (policijos pareigūno T. D. tarnybiniame pranešime apie tai, kad 2011-12-27 buvo gautas pranešimas dėl to, kad buvęs vyras I. Š. kelia triukšmą, nurodoma, kad konfliktas buvo be smurto, o nukentėjusioji R. I. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nenurodė, jog A. Š. ar kas kitas jai būtų sakęs, kad S. Š. būtų smaugusi ar kaip kitaip smurtavusi A. Š. atžvilgiu).

Nors teismas ir rėmėsi teismo medicinos specialisto išvados konstatavimu, jog A. Š. odos nubrozdinimas kakle padarytas kietu buku bukabriauniu daiktu, kuo galėjo būti nagas, atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, tačiau tokio sužalojimo buvimas net neprieštarauja jos parodymams, nes sužaloti nukentėjusiąją galėjo besigindama nuo jos užpuolimo. Be to, teismo medicinos specialisto išvada kelia abejonių jos objektyvumu, kadangi išvadoje teigiama, jog sužalojimas galėjo būti padarytas užduotyje nurodytu laiku, tačiau, kaip matyti iš medicininių dokumentų, aprašant gydymo įstaigoje odos nubrozdinimą pažymėta, jog yra paviršinis odos nudrėskimas, tačiau net neaprašyta nudrėskimo spalva ar kiti jo būklę apibūdinantys duomenys, kurie sudarytų sąlygas spręsti apie sužalojimo padarymo laiką.

Teismas, siekdamas jos veiksmams suteikti didesnį kriminalinį atspalvį, nepagrįstai konstatavo, jog dėl jos neteisėtų veiksmų buvo iškviesta policija. Bylos aplinkybėmis yra nustatyta, kad A. Š. išsikvietė policiją dar iki jos atėjimo pas ją į namus, ką patvirtina tiek nukentėjusiosios A. Š. parodymai, tiek nuteistojo I. Š. parodymai, tiek byloje esantis policijos pareigūno T. D. tarnybinis pranešimas apie tai, kad 2011-12-27 buvo gautas pranešimas dėl to, kad buvęs vyras I. Š. kelia triukšmą, teismo nuosprendžiu negali ateiti ir būti pas pranešėją nurodytu adresu (b. l. 5). Atkreipia dėmesį į tai, kad tame pačiame tarnybiniame pranešime, eilutėje „Įvykio tipas” nurodoma: „Viešosios tvarkos pažeidimai. Triukšmas, konfliktas be smurto”, taip pat nurodoma, kad: „vyriškiui susirinkus daiktus paliko patalpas, skundų negauta”.

Šių aplinkybių visuma rodo, kad byloje nėra paneigta (o teisme duoti mažamečio liudytojo A. Š. parodymai netgi patvirtina), jog nukentėjusioji A. Š. pirmoji užpuolė ją panaudodama fizinį smurtą, o sužalojimą patyrė tuo metu, kai ji, neperžengdama būtinosios ginties ribų (kadangi nežymaus sveikatos sutrikdymo atveju būtinosios ginties ribų peržengimas nekonstatuojamas - BK 28 str.) gynėsi nuo jos užpuolimo stumdama ją šalin nuo savęs. Taip pat nėra neabejotinai nustatyta, kad nukentėjusiajai nustatytas sveikatos sutrikdymas yra jos veiksmų pasekmė.

Byloje nėra patikimų duomenų apie tai, jog ji būtų išvadinusi A. Š. necenzūriniais žodžiais. Nuosprendyje nukentėjusiajai A. Š. nepagrįstai priskirti parodymai: „kai atėjo R. I., būnant bendrame koridoriuje abu kaltinamieji šaukė ant jos ir plūdo necenzūriniais žodžiais”. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, jog nukentėjusioji nėra davusi tokių parodymų. Nukentėjusioji A. Š. parodė, kad S. Š. ją „koliojo”, tačiau nenurodė, kad būtų vartojusi necenzūrinius žodžius. Nukentėjusioji R. I. parodė, kad ji girdėjo besibarant ir pavadinant A. Š. „psichine ligone”, „valkata”. Pavadinimas „psichine ligone” ar „valkata” nėra laikytinas necenzūrinių žodžių vartojimu, dėl to nėra aišku, kodėl teismas laikė, jog ji ištarė kokius nors (nuosprendyje nenurodytus) necenzūrinius žodžius. Dėl to darytina išvada, jog teismo išvada, kad ji patyčiomis, necenzūriniais žodžiais viešoje vietoje išplūdo A. Š., yra neatitinkanti bylos aplinkybių.

Nenustačius, jog ji tyčia nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis sužalojo A. Š., net jei byloje ir būtų nustatyta, jog viešoje vietoje būtų necenzūriniais žodžiais išplūdusi nukentėjusiąją, tam, kad pripažinti tokius veiksmus nusikaltimu, reikalinga konstatuoti, kad veiksmai yra pavojingi ir nusikalstami. BK 284 str. 2 d. numatyta, kad tas, kas viešoje vietoje necenzūriniais žodžiais ar nepadoriu elgesiu trikdė visuomenės rimtį ar tvarką, padarė baudžiamąjį nusižengimą, o ATPK 174 str. numatyta, kad nedidelis chuliganizmas, tai yra necenzūriniai žodžiai ar gestai viešosiose vietose, įžeidžiantis kibimas prie žmonių ar kiti panašūs veiksmai, pažeidžiantys viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Taigi atsakomybė už necenzūrinių žodžių vartojimą viešoje vietoje, pažeidžiant viešąją tvarką ir žmonių rimtį, ne visais atvejais turi būti baudžiamoji ir ne visais atvejais turi būti laikoma nusikaltimu. Pavojingumas yra objektyvi nusikaltimo savybė, kurią apibūdina pavojingumo pobūdis ir laipsnis. Nusikaltimo pavojingumo pobūdį lemia baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės, žalingi padariniai ir kaltės forma, o pavojingumo laipsnį - kėsinimosi dalyko vertingumas, nusikaltimo padarymo būdas, vieta ir laikas, panaudoti įrankiai ar priemonės, padarytos žalos dydis, nusikaltimo tikslai bei motyvai. BK 12 str. baudžiamąjį nusižengimą apibrėžia taip pat kaip pavojingą ir baudžiamajame įstatyme uždraustą veiką, už kurią numatyta bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, išskyrus areštą. Baudžiamieji nusižengimai atribojami nuo administracinių teisės pažeidimų taip pat pagal veikos pavojingumą. Tiek BK 284 str. 1 d., 2 d., tiek ATPK 174 str. dispozicijose numatytos veikos yra panašios savo pavojingumo pobūdžiu, nes kėsinamasi į vieną ir tą pačią vertybę - viešąją tvarką. Tačiau jos skiriasi pavojingumo laipsniu. Įstatymų leidėjas, aprašydamas viešosios tvarkos trikdymo ir nedidelio chuliganizmo požymius, neišskyrė griežtai apibrėžtų kiekybinių ar kokybinių kriterijų, leidžiančių atriboti šias dvi veikų rūšis bei įvertinti kiekvienos jų pavojingumą. Tokiomis sąlygomis atsakomybės atribojimo klausimas spręstinas vadovaujantis ne vien BK ir ATPK atitinkamų straipsnių teksto aiškinimu, bet ir ATPK 9 str. 2 d. nuostata, iš kurios išplaukia reikalavimas sprendžiant veikos priskyrimo baudžiamajam nusižengimui ar nusikaltimui klausimą atsižvelgti į konkrečios veikos pobūdį ir įvertinti kaltininko veiksmų ypatybes, intensyvumą, trukmę, nukentėjusiųjų asmenybę, viešosios vietos specifiką ir kt.

Jos atveju yra akivaizdu, jog konfliktas tarp A. Š., jos ir jos sūnaus buvo A. Š. ir I. Š. ankstesnių konfliktų tąsa, o ji į įvykio vietą buvo iškviesta sūnaus I. Š. dėl to, jog A. Š. išlaužė bendro jų buto kambario, kuriame buvo sūnaus asmeniniai daiktai ir dokumentai, duris, kad dalyvautų sūnui pasiimant savo asmeninius daiktus kaip liudytoja. Taigi yra akivaizdu, jog konfliktas vyko asmeninių, šeimyninių santykių aiškinimosi aplinkybėmis, kas rodo chuliganiškų motyvų, rodančių didesnį kaltininko pavojingumą, nebuvimą. Jos ir nukentėjusiosios konfliktas nebuvo ilgalaikis, sužalojimas, jei toks buvo padarytas įvykio metu, padarytas ne tiesiogine tyčia, o besiginant. Policijos pareigūnai į įvykio vietą bylos duomenimis buvo iškviesti ne dėl jos, o dėl I. Š. veiksmų. Be to, nukentėjusioji R. I. įvykio vietoje atsidūrė jos draugės A. Š. prašymu, t. y. nebuvo visiškai pašalinis asmuo ir įvykio vietoje girdėjo žodžius, kurie nelaikytini necenzūriniais ar itin įžeidžiančiais, girdėjo barantis visus tris konflikto dalyvius. Visų šių aplinkybių visuma, net jei laikyti, jog ji išsakė necenzūrinius žodžius įvykio vietoje, rodo, kad veika nesiekia tokio pavojingumo, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Visų šių aplinkybių visuma rodo, kad teismas nuosprendyje padarė bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą apie tai, kad jos veiksmai pagal savo pavojingumą gali būti laikomi nusikaltimu, kas lėmė netinkamą BK 284 str. 1 d. normos taikymą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis I. Š. prašo nuosprendį dėl jo nuteisimo pagal BK 284 str. 2 d. panaikinti ir jį išteisinti konstatavus, jog veika, turinti BK 284 str. 2 d. numatyto baudžiamojo nusižengimo požymių, nepadaryta. Nurodo, jog pripažindamas jį kaltu teismas padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių ir netinkamai taikė minėtą baudžiamąjį įstatymą.

Teismas nuosprendyje nustatytas nusikalstamų veikų aplinkybes aprašė tokiu būdu, jog iš nuosprendžio tampa neaišku, kurie veiksmai kuriam iš nuteistųjų priskirti ir už ką konkrečiai kiekvienas iš nuteistųjų yra pripažinti kaltais. Nors S. Š. tuo pačiu nuosprendžiu pripažinta kalta pagal BK 284 str. 1 d. (t. y. kitą nusikalstamą veiką, nei jis), nuosprendyje teigiama, jog S. Š., veikdama kartu su kaltinamuoju I. Š., įžūliu elgesiu ir veiksmais, pasireiškusiais patyčiomis ir fizinio smurto pavartojimu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Taigi nuosprendžiu jam priskirti ir S. Š. inkriminuoti veiksmai (fizinio smurto pavartojimas) bei konstatuota, jog jis kartu su S. Š. sutrikdė visuomenės rimtį, nors jis buvo kaltinamas ir nuteistas tik dėl veikos, kuri neapima tokių veiksmų (BK 284 str. 2 d.). Nuosprendyje taip pat teigiama, kad pagal nustatytas faktines aplinkybes viešoje vietoje, kur buvo ir daugiau žmonių bei galėjo bet kada jų dar daugiau atsirasti, kaltinamasis I. Š. necenzūriniais žodžiais įžeidinėjo nukentėjusiąją A. Š., trikdė žmonių rimtį, jo veika atitinka BK 284 str. 2 d. numatyto baudžiamojo nusižengimo požymius. Iš minėtų nuosprendžio formuluočių, nuosprendžiu nustačius, jog fizinio smurto jis nukentėjusiosios atžvilgiu nepanaudojo, seka, jog BK 284 str. 2 d. numatyto baudžiamojo nusižengimo objektyvioji pusė jo veikoje buvo konstatuota dėl to, kad necenzūriniais žodžiais įžeidinėjo nukentėjusiąją A. Š. viešoje vietoje, tuo trikdydamas viešąją rimtį.

Teismo išvados, jog jis necenzūriniais žodžiais viešoje vietoje įžeidinėjo A. Š., yra prieštaraujančios bylos aplinkybėms. Byloje nėra jokių patikimų duomenų apie tai, jog jis būtų išvadinęs A. Š. necenzūriniais žodžiais, tuo labiau, viešoje vietoje. Nuosprendyje nukentėjusiajai A. Š. nepagrįstai priskirti parodymai: „kai atėjo R. I., būnant bendrame koridoriuje abu kaltinamieji šaukė ant jos ir plūdo necenzūriniais žodžiais”. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, jog nukentėjusioji nėra davusi tokių parodymų. Tokiu būdu teismas nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. Nr. 40 nutarimo „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą” 3.1.4. p. reikalavimo nuosprendį pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje. Priešingai, nei nurodė nuosprendyje teismas, nukentėjusioji A. Š. teisme parodė, kad ji pati atrakino jam duris, o jis ją pavadino „psichine ligone”, kas ją įžeidė, nes iki to momento dar nebuvo niekur gydyta. Ji taip pat parodė, kad: „pirmas mane už išlaužtas duris pradėjo kolioti I. Š., o aš jo nekeikiau”. Taigi iš teisme duotų A. Š. parodymų seka, jog jis galėjo „koliotis” jau būdamas bute, dėl to, kad pamatė išlaužtas kambario duris. Pavadinimas „psichine ligone” nėra laikytinas necenzūrinių žodžių vartojimu, dėl to nėra aišku, kodėl teismas laikė, jog jis ištarė kokius nors (nuosprendyje nenurodytus) necenzūrinius žodžius. Aplinkybę, jog jis viešoje vietoje nevartojo necenzūrinių keiksmažodžių, patvirtina ir nukentėjusiosios R. I. parodymai, duoti nagrinėjant bylą teisme. R. I. parodė, kad kuomet ji atėjo pas A. Š., jis buvo kambaryje. Nuvedusi jų vaikus į darželį, R. I. grįžo pas A. Š.. Grįžus: „tada jie buvo fojė, visi trys barėsi, girdėjau ją vadinant „psichine ligone”, kai atėjau, vyko konfliktas tarp A. ir jos uošvienės. Kai grįžau nuvežusi vaikus, irgi buvo A. atžvilgiu išsakyti žodžiai „psichinė ligonė“, „valkata”. Taigi net nukentėjusioji R. I. nenurodė nei vieno necenzūrinio žodžio, juo labiau, iš jos parodymų seka, kad ji girdėjo S. Š., o ne jo žodžius. Dėl to darytina išvada, jog teismas, konstatuodamas, jog jis necenzūriniais žodžiais viešoje vietoje išplūdo A. Š., yra neatitinkanti bylos aplinkybių, dėl ko yra nepagrįstai pripažintas kaltu.

Net jei byloje ir būtų nustatyta, jog viešoje vietoje būtų necenzūriniais veiksmais išplūdęs A. Š., tam, kad pripažinti tokius veiksmus baudžiamuoju nusižengimu, nepakanka vien tik nustatyti, jog buvo trikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Teismas, pasisakydamas dėl jo veikos kvalifikavimo pagal BK 284 str. 2 d. pažymėjo, kad tiek nusikaltimo, numatyto BK 284 str. 1 d., tiek baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 284 str. 2 d., objektyvioji pusė turi pasireikšti bent vienu iš šių būdų : a) įžūliais veiksmais; b) grasinimais, c) patyčiomis, d) vandališkais veiksmais. Toks teismo aiškinimas yra klaidingas, kadangi BK 284 str. 2 d. numato du būdus, kuriais gali būti padaroma veika - a) necenzūriniais žodžiais; b) nepadoriu elgesiu. Kaip minėta, buvo pripažintas kaltu dėl nuosprendyje ir kaltinamajame akte nenurodytų necenzūrinių žodžių vartojimo, tuo trikdant visuomenės rimtį. ATPK 174 str. numatyta, kad nedidelis chuliganizmas, tai yra necenzūriniai žodžiai ar gestai viešosiose vietose, įžeidžiantis kibimas prie žmonių ar kiti panašūs veiksmai, pažeidžiantys viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Taigi, atsakomybė už necenzūrinių žodžių vartojimą viešoje vietoje, pažeidžiant viešąją tvarką ir žmonių rimtį ne visais atvejais turi būti baudžiamoji. BK 12 str. baudžiamąjį nusižengimą apibrėžia kaip pavojingą ir baudžiamajame įstatyme uždraustą veiką, už kurią numatyta bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, išskyrus areštą. Šiame BK straipsnyje įtvirtinti baudžiamojo nusižengimo požymiai. Baudžiamieji nusižengimai atribojami nuo administracinių teisės pažeidimų pagal vieną iš baudžiamojo nusižengimo požymių - veikos pavojingumą. Tiek BK 284 str. 2 d., tiek ATPK 174 str. dispozicijose numatytos veikos yra panašios savo pavojingumo pobūdžiu, nes kėsinamasi į vieną ir tą pačią vertybę - viešąją tvarką. Tačiau jos skiriasi pavojingumo laipsniu. Įstatymų leidėjas, aprašydamas viešosios tvarkos trikdymo ir nedidelio chuliganizmo požymius, neišskyrė griežtai apibrėžtų kiekybinių ar kokybinių kriterijų, leidžiančių atriboti šias dvi veikų rūšis bei įvertinti kiekvienos jų pavojingumą. Tokiomis sąlygomis atsakomybės atribojimo klausimas spręstinas vadovaujantis ne vien BK ir ATPK atitinkamų straipsnių teksto aiškinimu, bet ir ATPK 9 str. 2 d. nuostata, iš kurios išplaukia reikalavimas sprendžiant veikos priskyrimo baudžiamajam nusižengimui klausimą atsižvelgti į konkrečios veikos pobūdį ir įvertinti kaltininko veiksmų ypatybes, intensyvumą, trukmę, nukentėjusiųjų asmenybę, viešosios vietos specifiką ir kt.

Jo atveju yra akivaizdu, jog jo ir nukentėjusiosios A. Š. tarpusavio santykiai dėl prasidėjusio skyrybų proceso buvo įtempti, o konfliktas kilo dėl to, jog A. Š. išlaužė bendro jų buto kambario, kuriame buvo jo asmeniniai daiktai ir dokumentai, duris, t. y. buvo objektyvios priežastys asmeninio pobūdžio konfliktui kilti ir nebuvo chuliganiškų paskatų, rodančių didesnį kaltininko pavojingumą. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, jis neturėjo tikslo veltis į konfliktą, atėjo į savo butą pasiimti savo daiktų ir dokumentų tokiu metu, kai A. Š. veda vaikus į vaikų darželį, t. y. tokiu būdu siekdamas jos net nesutikti. Kaip minėta, nagrinėjant bylą teisme nebuvo gauta duomenų apie tai, jog jis būtų keikęsis viešoje vietoje, todėl negali būti ir nėra duomenų ir apie neteisėtų veiksmų intensyvumą bei trukmę. Visų šių aplinkybių visuma rodo, kad teismas nuosprendyje padarė bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą apie tai, kad jo veiksmai pagal savo pavojingumą gali būti laikomi baudžiamuoju nusižengimu, kas lėmė netinkamą BK 284 str. 2 d. normos taikymą.

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjas prašė apeliacinius skundus tenkinti. Prokurorė ir nukentėjusioji A. Š. prašė apeliacinius skundus atmesti. Nukentėjusioji R. I. prašė byloje priimti sprendimą teismo nuožiūra.

Nuteistosios S. Š. apeliacinis skundas atmestinas. Nuteistojo I. Š. apeliacinis skundas tenkintinas.

Dėl nuteistosios S. Š. apeliacinio skundo argumentų

S. Š. skundžiamu nuosprendžiu nuteista pagal BK 284 str. 1 d. už tai, kad kaltinime nurodytu laiku daugiabučio gyvenamojo namo bendro naudojimo koridoriuje, veikdama kartu su I. Š., įžūliu elgesiu ir veiksmais, pasireiškusiais patyčiomis (necenzūriniais žodžiais išplūdo A. Š.) ir fizinio smurto pavartojimu (ranka suėmusi už kaklo smaugė A. Š., taip padarydama nukentėjusiajai odos nubrozdinimus kakle - nežymų sveikatos sutrikdymą), demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Nuteistoji S. Š. su jos nuteisimu ir jos veiksmų kvalifikavimu nesutinka, anot jos, jos veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 284 str. 1 d., sudėties, kadangi ji nukentėjusiosios A. Š. atžvilgiu fizinio smurto nenaudojo, pastaroji sužalojimą patyrė, kuomet S. Š. gynėsi nuo nukentėjusiosios A. Š. užpuolimo, neigia tyčiojusis iš A. Š. ir plūdusi ją necenzūriniais žodžiais. Anot nuteistosios S. Š., net jei ir būtų nustatyta, jog ji plūdo A. Š. necenzūriniais žodžiais, jos veiksmai nesiekė tokio pavojingumo, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę.

Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas motyvuotai atsakyti į nuteistosios S. Š. apeliacinio skundo argumentus, atliko įrodymų tyrimą. Tuo tikslu apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo apklausti nuteistieji S. Š. ir I. Š., nukentėjusiosios A. Š. ir R. I., liudytojas policijos pareigūnas T. D. bei ekspertas D. V., o taip pat buvo ištirta baudžiamosios bylos medžiaga, kuria buvo remtasi priimant skundžiamą nuosprendį, tačiau kuri nustatyta tvarka nebuvo ištirta teisiamojo posėdžio metu.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, taip pat pats atlikęs įrodymų tyrimą bei įvertinęs ištirtus įrodymus konstatuoja, jog nuteistoji S. Š. padarė jai inkriminuojamą nusikaltimą, jos veika teisingai kvalifikuota pagal BK 284 str. 1 d.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 284 str. 1 d. kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Teismų praktikoje išaiškinta, kad BK 284 str. 1 d. prasme viešoji vieta - tai tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos, joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kitų asmenų, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-408/2013). BK 284 str. 1 d. dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais. Įžūlus elgesys (kuris nagrinėjamu atveju inkriminuotas nuteistajai S. Š.) reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan. Patyčios (kurios nagrinėjamu atveju taip pat inkriminuotos nuteistajai S. Š.) – tai demonstratyvus ciniškas žmonių orumo ir garbės žeminimas įvairiais žodžiais ir veiksmais (vadinant žmogų žeidžiančiais žodžiais, atliekant žeidžiančius veiksmus ar rodant atitinkamus gestus, apipilant skysčiu ar apspjaudant, juokiantis iš neįgalaus, ligonio ar nusenusio žmogaus ir pan.). Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad kiekvienu iš minėtų būdų demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan. Visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla, kilo sumaištis, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-160/2013).

Neigdama savo kaltę padarius BK 284 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, teisiamojo posėdžio metu (b. l. 122) nuteistoji S. Š. parodė, jog jai atėjus A. Š. pradėjo ją kolioti, stumdyti, ko pasekoje ji buvo sužalota. Ji A. Š. nesmaugė, tik stūmė ją nuo savęs. Apklausiama apeliacinės instancijos teismo posėdyje (b. l. 183) nuteistoji S. Š. taip pat parodė, kad A. Š. ją pamačiusi ėmė rėkti, o ji jai nieko nesakė. Kai A. Š. nurimo, paklausė, ką ji jai padarė. Tada A. Š. metė vaiką ant grindų ir puolė ant jos, griebė už gerklės. Ji buvo sužalota. Ji A. Š. niekaip nevadino, jai nieko nesakė. Tačiau nors nuteistoji S. Š. neigia nukentėjusiąją A. Š. vadinusi necenzūriniais žodžiais, be to, neigia nukentėjusiosios A. Š. atžvilgiu naudojusi fizinį smurtą, iškėlė versiją, kad A. Š. sužalojimą patyrė, kuomet ji pati gynėsi nuo nukentėjusiosios A. Š. užpuolimo, tokia nuteistosios S. Š. versija ir parodymai paneigti nukentėjusiųjų A. Š. ir R. I. parodymais, specialisto išvada, eksperto D. V. paaiškinimais.

Nukentėjusioji A. Š. nuosekliai viso proceso metu, t. y. tiek apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdyje kategoriškai tvirtino, kad sužalojimą kakle jai padarė nuteistoji S. Š., ir kad pastaroji ją vadino necenzūriniais žodžiais. Ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 9) nukentėjusioji A. Š. parodė, kad jai stovint ant slenksčio atidarius buto duris į koridorių, pamatė koridoriumi link jos pareinančią uošvienę S. Š.. Priėjusi prie jos, S. Š. griebė rankomis jai už kaklo ir pradėjo ją smaugti. Gindamasi nuo jos ji taip pat S. Š. suėmė už kaklo. Smaugdama S. Š. šaukė ant jos, kad ji yra „psichinė ligonė“, „paleistuvė“. Jai paėmus S. Š. už kaklo, S. Š. staiga ją paleido ir įėjo į jos butą. Būdama bute ji garsiai šūkavo, o I. Š. liepė jai ramintis, pasakė, jog ji buvo kviesta kaip liudininkė, o ne „prisidirbti“. Po to ji su vaikais ir I. Š. su S. Š. išėjo į koridoriaus fojė. Tuo metu atėjo jos draugė R. I., ir jai girdint tiek S. Š., tiek I. Š. garsiai šaukdami pradėjo ją vadinti necenzūriniais žodžiais. O atvažiavus policijos pareigūnams, S. Š. jiems pradėjo nurodyti melagingas įvykio aplinkybes. Akistatos su nuteistąja S. Š. metu (b. l. 38) nukentėjusioji A. Š. parodė, jog pamačiusi S. Š. jai pasakė, kad jai tokių liudininkių nereikia. Po tokio jos pasakymo uošvienė rankomis griebė jai už kaklo, koliojo ją necenzūriniais žodžiais „kurva“, „kekšė“ ir t. t., žemino ją, kad ji „psichinė ligonė“, „labdarinė“ ir t. t. Teisiamojo posėdžio metu (b. l. 123-124) nukentėjusioji A. Š. parodė, kad atėjusi S. Š. iš karto ją pradėjo smaugti, iškoliojo ją. Jai buvo nubrozdinimai ant kaklo. I. Š. smurto prieš ją nenaudojo, tik S. Š.. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje (b. l. 194-195) nukentėjusioji A. Š. parodė, kad policijai dar neatvažiavus atėjo uošvienė. Ji tuo metu buvo tarpduryje su vaikais, mažąjį laikė ant rankų, o didysis vaikas stovėjo šalia. Uošvienė pradėjo ant jos pulti ir vadinti visokiais negražiais žodžiais. S. Š. paėmusi ją už gerklės pradėjo smaugti. Uošvienė jai suėmė už gerklės ir viskas. Viskas vyko greitai, netikėtai. Pirmoji už kaklo griebė uošvienė ir jai buvo įbrėžta. Ji padėjusi vaiką ant žemės pradėjo gintis, stumtelėjo S. Š., nes pastaroji jai buvo paėmusi už gerklės. S. Š. paleido ją tada, kai ji pradėjo gintis. Jei ji būtų uošvienę smaugusi, tai S. Š. nebūtų taip palikusi ir būtų ėjusi pas daktarus. Po to S. Š. fojė laukė policijos ir tame koridoriuje vadino ją visokiais žodžiais, kad išveš į mišką, vadino „šlykštyne“. Nukentėjusioji A. Š. patvirtino, kad jos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (b. l. 9) teisingi, vyras ir uošvienė vadino ją visokiais žodžiais: „psichine ligone“, „paleistuve“, „kurva“, „vadala“. Taigi iš aukščiau aptartų nukentėjusiosios A. Š. parodymų matyti, jog ji viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad jai stovint tarpduryje ant slenksčio (savo buto duris atidarius į koridorių), atėjusi nuteistoji S. Š. iš karto jai griebė už kaklo, o po to sekė jos gynybiniai veiksmai nuteistosios S. Š. atžvilgiu.

Nukentėjusiosios A. Š. parodymus, kad sužalojimas ant kaklo jai buvo padarytas sugriebiant už kaklo, patvirtina specialisto išvada (b. l. 16), kurioje konstatuota, kad A. Š. odos nubrozdinimas kakle padarytas kietu bukabriauniu daiktu, kuo galėjo būti nagas. Sužalojimas galėjo gautis užduotyje nurodomu laiku (t. y. 2011-12-27 apie 09 val.), tam neprieštarauja įrašai medicininiuose dokumentuose.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje (b. l. 181-182) ekspertas D. V. paaiškino, kad specialistas, duodamas išvadą, vadovavosi jam pateikta asmens sveikatos istorija. Iš sveikatos istorijos įrašų matyti, kad A. Š. kreipėsi kitą dieną po nagrinėjamo įvykio – 2011-12-28 11.15 val. ir ją apžiūrėjo chirurgas. Nukentėjusioji chirurgui nurodė, kad gruodžio 27 d. apie 09 val. namuose smaugė uošvienė S. Š., yra odos nubrozdinimai. Apžiūrėjęs chirurgas rado dešinėje kaklo pusėje 3,0 x 0,1 cm paviršinį odos nudrėskimą. Pažymėta, kad pulpuojant skausminga dešinė kaklo sritis. Diagnozė - dešinės kaklo pusės paviršinis odos nubrozdinimas. Ekspertas padarė išvadą, kad A. Š. odos nubrozdinimas kakle padarytas kietu bukabriauniu daiktu, kuo galėjo būti nagas. Nubrozdinimas galėjo gautis užduotyje nurodytu laiku, tam neprieštarauja medicininiuose dokumentuose nurodytos aplinkybės. Chirurgai, aprašydami tokius sužalojimus, labai retai nurodo nubrozdinimo paviršių. Pirmomis valandomis būna paraudimas, po to paraudimas išnyksta, po 12 valandų nubrozdinimas jau būna sausas, apdžiūvęs. Į antrą parą nubrozdinimo paviršius po truputį kyla ir pasidengia šašu. Priklausomai nuo gylio, įdrėskimas per savaitę ir užgyja. Toks įdrėskimas, koks yra nurodytas, praėjus maždaug parai po įvykio galėjo būti. Tokie įdrėskimai dažniausiai ir gaunasi nago poveikyje. Nagams daugiau būdinga puslankio formos įdrėskimas. Jeigu mechanizmas yra smaugimas, tai dažniausiai būna keletas įdrėskimų, nudrėskimų. Jie būna vienas šalia kito ir panašios krypties. Tikėtina, kad sužalojimas atsirado nuo nykščio. 3 cm - tai ne tiek spaudimas, kiek dinaminis kontaktas. Nuo kaklo spaudimo būna kraujosruvos. Įdrėskimas galėjo gautis sugriebus už kaklo. Objektyvių duomenų, kad sužalojimas padarytas smaugiant, nėra. Toks sužalojimas, koks yra, galėjo gautis įvairiomis aplinkybėmis. Gautis atsistumiant ranka už kaklo nelabai galėjo, kadangi dažniausiai atsistumiama už krūtinės. Kad būtų sužalojimas ant kaklo, turi būti kažkoks tai griebimas. Sužalojimas labiau būdingas ne stūmimui, o griebimui. Nebūdinga, kad toks nudrėskimas būtų atsiradęs atsistumiant. Kaklas yra vieta, kuri nėra patogi atsistūmimui. Grumtynių metu ir griebiama už kaklo.

Ekspertas D. V. taip pat paaiškino, jog pagal medicininius dokumentus chirurgui abejonių nekilo dėl sužalojimo atsiradimo laiko, o jei sužalojimas būtų buvęs senas, chirurgas būtų į tai atkreipęs dėmesį. Atsižvelgiant į tai abejoti, kaip to prašoma nuteistosios S. Š. apeliaciniame skunde, tyrimui atlikti pateiktuose medicininiuose dokumentuose esančių duomenų apie A. Š. padarytus odos nubrozdinimus bei šių duomenų pagrindu pateiktos specialisto išvados objektyvumu ir patikimumu apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.

Aukščiau aptarti eksperto D. V. paaiškinimai paneigia nuteistosios S. Š. versiją, kad sužalojimas A. Š. ant kaklo buvo padarytas jai ginantis nuo A. Š., t. y. A. Š. atstumiant. Kaip paaiškino ekspertas, tokio pobūdžio sužalojimas, koks buvo padarytas nukentėjusiajai A. Š., nebūdingas atstūmimui, toks sužalojimas padaromas sugriebiant už kaklo. Tokie eksperto D. V. paaiškinimai patvirtina nukentėjusiosios A. Š. parodymus, kad nuteistoji S. Š. griebė jai už kaklo. Nors ekspertas taip pat paaiškino, kad esant smaugimo mechanizmui dažniausiai ant kaklo būna kraujosruvos, keletas įdrėskimų vienas šalia kito (tuo tarpu nukentėjusiajai A. Š. ant kaklo buvo nustatytas tik vienas 3,0x0,1 cm dydžio paviršinis nubrozdinimas) ir nėra jokių objektyvių duomenų, kad sužalojimas padarytas smaugiant, šalinti iš kaltinimo aplinkybę, kad S. Š. ranka suėmusi už kaklo smaugė A. Š. nėra pagrindo, kadangi smaugimas gali pasireikšti įvairiais būdais ir intensyvumu – kaip kaklo apėmimas plaštaka ir staigus skausmingas spustelėjimas, kaip grubus spaudimas ar pan. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nuteistoji S. Š. griebė nukentėjusiajai A. Š. už kaklo, ko pasekoje buvo padarytas nubrozdinimas. Kadangi griebiant nukentėjusiajai už kaklo toje srityje buvo padarytas nubrozdinimas, darytina išvada, kad pats sugriebimas buvo pakankamai stiprus, dėl ko nukentėjusioji A. Š. pajuto smaugimą.

Apylinkės teismas, pripažindamas įrodytu, kad nuteistoji S. Š. griebė nukentėjusiajai A. Š. už kaklo, rėmėsi ir mažamečio liudytojo A. Š. ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 18) tyrėjai duotais parodymais, nors jis teisiamojo posėdžio metu (b. l. 140) nurodė priešingas aplinkybes, o pagarsinus jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus teigė truputį viską pamiršęs. Kad būtų galima mažamečio liudytojo A. Š. parodymus laikyti įrodymais BPK 20 str. prasme, jie turi būti gauti įstatymų nustatyta tvarka. Apklausiant asmenį liudytoju, be kita ko, turi būti taikomos BPK 82 str. 2 d. nuostatos – įtariamojo ar kaltinamojo šeimos nariai ar artimieji giminaičiai gali neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateikus klausimus. Pagal BPK 15 str., BK 248 str. 1 d. senelė yra laikoma artimu giminaičiu. Iš nepilnamečio liudytojo apklausos protokolo (b. l. 18) matyti, jog ši teisė protokole šabloniškai įrašyta, tačiau po visų liudytojų teisių ir pareigų išvardijimo nėra mažamečio liudytojo A. Š. interesus atstovaujančio asmens parašo, kad mažamečiui A. Š. ir jo interesus atstovaujančiam asmeniui buvo išaiškinta, jog A. Š. gali neduoti parodymų prieš savo močiutę S. Š. arba gali neatsakyti į kai kuriuos klausimus. Teisiamojo posėdžio metu (b. l. 140) mažamečiui liudytojui A. Š. ir jo interesus atstovaujančiam asmeniui tokia teisė taip pat nebuvo išaiškinta. Todėl teisėjų kolegija laiko, kad mažametis liudytojas A. Š. buvo apklaustas pažeidžiant įstatymo nustatytą tvarką, dėl ko nei jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kaltinančiais nuteistąją S. Š., nei teismo posėdyje duotais parodymais, kurie teisina nuteistąją S. Š. ir kuriais ji prašo remtis, apeliacinės instancijos teismas nesivadovauja. Nesivadovauti liudytojo mažamečio A. Š. parodymais duoda pagrindo ir ta aplinkybė, kad iki galo nebuvo paneigta tėvų – nukentėjusiosios A. Š. ir nuteistojo I. Š. - įtaka mažamečio liudytojo A. Š. parodymams. Bylos medžiaga nustatyta, jog apklausos pas tyrėją metu 2012-01-03 mažametis A. Š., gim. (duomenys neskelbtini), tebuvo 6 metų, jis tuo metu gyveno su mama A. Š., ir, kaip matyti iš jo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų (b. l. 18), parodymai naudingi nuteistuosius kaltinančiai pusei, t. y. nukentėjusiajai A. Š.. Tuo tarpu kai mažametis A. Š. buvo apklausiamas teisme 2013-02-01, jis tuo metu gyveno su tėvu I. Š., ir, kaip matyti, jo parodymai (b. l. 140) buvo naudingi nuteistiesiems. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, jog, kaip matyti iš nuteistojo I. Š. ir nukentėjusiosios A. Š. paaiškinimų apeliacinės instancijos teismo posėdyje (b. l. 182-183, 194-195), po nagrinėjamo įvykio A. Š. atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl mažamečio sūnaus A. Š. sužalojimo (ikiteisminis tyrimas jos atžvilgiu nutrauktas susitaikius). Aptartos aplinkybės leidžia teigti, kad mažametis A. Š. paklūsta tam iš tėvų, su kuriuo tuo metu gyvena, o norėdamas įtikti duoda kartu su juo gyvenančiam tėvui/mamai naudingus parodymus.

BPK 186 str. 2 d. inter alia nustatyta, jog jaunesnis kaip aštuoniolikos metų liudytojas ikiteisminio tyrimo metu paprastai apklausiamas ne daugiau kaip vieną kartą. Jaunesnis kaip aštuoniolikos metų liudytojas į teisiamąjį posėdį kviečiamas tik išimtiniais atvejais. Taigi nepilnamečių liudytojų apklausa turi būti atliekama itin kruopščiai ir kvalifikuotai, siekiant, kad toks liudytojas būtų apklausinėjamas kuo mažiau kartų, tokiu būdu apsaugant jo interesus ir išvengiant psichologinio traumavimo. Šiuo atveju mažametis A. Š. buvo apklausiamas ir ikiteisminio tyrimo metu pas tyrėją, ir teisiamojo posėdžio metu. Dėl neaiškių priežasčių ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pasinaudota BPK 184 str., 186 str. 1 d. numatyta galimybe apklausti mažametį A. Š. pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tokiu būdu išvengiant jo papildomo apklausinėjimo, kartu ir psichologinio traumavimo bylos nagrinėjimo teisme metu. Teisėjų kolegijos nuomone, dar kartą mažametį A. Š. apklausinėti apeliacinės instancijos teisme, siekiant pašalinti prieštaravimus jo parodymuose, netikslinga, nes vaikas vėl būtų traumuojamas psichologiškai, verčiamas prisiminti jam artimų asmenų - tėvų ir senelės konflikto aplinkybes, juo labiau atsižvelgiant dar ir į tai, kad mažametis A. Š. yra patyręs fizinį smurtą nuo šeimos nario. Todėl apeliacinės instancijos teismas byloje duotais mažamečio liudytojo A. Š. parodymais nesiremia.

Nors kiti proceso dalyviai – nuteistasis I. Š., nukentėjusioji R. I. bei liudytojas policijos pareigūnas T. D. nepatvirtino matę sužalojimus ant nukentėjusiosios A. Š. kaklo, aukščiau aptartas objektyvus įrodymas – specialisto išvada patvirtina, kad nukentėjusiajai A. Š. įvykio metu buvo padarytas sužalojimas kaklo srityje, o objektyvūs eksperto D. V. paaiškinimai patvirtina, kad tas sužalojimas buvo padarytas sugriebiant nukentėjusiajai A. Š. už kaklo, tuo patvirtinant nukentėjusiosios A. Š. versiją, kad už kaklo jai griebė nuteistoji S. Š.. Kartu pažymėtina, jog nei nukentėjusiosios R. I., nei liudytojo T. D. fizinio smurto panaudojimo momentu įvykio vietoje nebuvo, jie atvyko jau po fizinio smurto panaudojimo, todėl jie ir negalėjo nurodyti kokių tai smurto nukentėjusiosios A. Š. atžvilgiu panaudojimo aplinkybių, jei nukentėjusioji A. Š. jiems apie tai nieko neužsiminė. Tuo tarpu nuteistasis I. Š. teisiamojo posėdžio metu (b. l. 122-123) nurodė, kad buvo kambaryje ir nematė, kas vyko koridoriuje. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje (b. l. 182-183) jis taip pat nurodė nematęs, kaip A. Š. apsistumdė su S. Š.. Kaip matyti, nuteistasis I. Š. nepaneigė, kad fizinis kontaktas tarp nuteistosios S. Š. ir nukentėjusiosios A. Š. visgi buvo, tačiau jis motyvuoja jo nematęs, kita vertus, galimai kaip nuteistosios S. Š. sūnus jis atsisako nurodyti jam žinomas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas laiko, jog nagrinėjamu atveju surinktų įrodymų (nukentėjusiosios A. Š. parodymų, specialisto išvados bei eksperto D. V. paaiškinimų) visiškai pakanka abejonių nekeliančiai išvadai padaryti, kad nuteistoji S. Š. nukentėjusiosios A. Š. atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą - ranka sugriebė jai už kaklo ir padarė odos nubrozdinimą. Apeliacinės instancijos teismas laiko, jog neabejotinai nustatyta, kad nukentėjusiajai A. Š. nustatytas sveikatos sutrikdymas yra tyčinių nuteistosios S. Š. veiksmų pasekmė.

Kaip aukščiau aptarta, nukentėjusioji A. Š. nuosekliai viso proceso metu teigė, jog nuteistoji S. Š. ją išvadino necenzūriniais, įžeidžiančiais žodžiais. Ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 9) ji nurodė, kad smaugdama S. Š. šaukė ant jos, kad ji yra „psichinė ligonė“, „paleistuvė“. Po to, ji su vaikais ir I. Š. su S. Š. išėjo į koridoriaus fojė. Tuo metu atėjo jos draugė R. I., ir jai girdint tiek S. Š., tiek I. Š. garsiai šaukdami pradėjo ją vadinti necenzūriniais žodžiais. Akistatos su nuteistąja S. Š. metu (b. l. 38) nukentėjusioji A. Š. parodė, jog uošvienė rankomis griebė jai už kaklo, koliojo ją necenzūriniais žodžiais „kurva“, „kekšė“ ir t. t., žemino ją, kad ji „psichinė ligonė“, „labdarinė“ ir t. t. Teisiamojo posėdžio metu (b. l. 123-124) nukentėjusioji A. Š. parodė, kad atėjusi S. Š. iš karto ją pradėjo smaugti, iškoliojo ją. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje (b. l. 194-195) nukentėjusioji A. Š. parodė, kad atėjusi uošvienė pradėjo ant jos pulti ir vadinti visokiais negražiais žodžiais. Po to S. Š. fojė laukė policijos ir tame koridoriuje vadino ją visokiais žodžiais, kad išveš į mišką, vadino „šlykštyne“. Patvirtino, kad jos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (b. l. 9) teisingi, vyras ir uošvienė vadino ją visokiais žodžiais: „psichine ligone“, „paleistuve“, „kurva“, „vadala“. Nuteistoji S. Š. teisingai apeliaciniame skunde pastebėjo, jog nuosprendyje aprašant nukentėjusiosios A. Š. teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus teismas nurodė, kad A. Š. parodė: <...> „kai atėjo R. I., būnant bendrame koridoriuje, abu kaltinamieji šaukė ant jos ir plūdo necenzūriniais žodžiais”, tačiau, kad tokius parodymus nukentėjusioji A. Š. būtų davusi teisme, teisiamojo posėdžio protokole (b. l. 123-124) neužfiksuota. Bet, kaip matyti iš A. Š. pirminės apklausos protokolo (b. l. 9), tokius parodymus ji davė ikiteisminio tyrimo metu („po to <...> išėjome į koridoriaus fojė. Tuo metu, kai mes bendravome, atėjo mano draugė R. I.. Girdint mano draugei R. tiek S. Š., tiek I. Š. garsiai šaukdami mane pradėjo vadinti necenzūriniais žodžiais“). Darytina išvada, kad apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, rėmėsi ir nukentėjusiosios A. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Nors apylinkės teismas šiais parodymais rėmėsi neištyręs jų įstatymo nustatyta tvarka, šis pirmosios instancijos teismo padarytas procesinis pažedimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo ištaisytas, parodymai buvo perskaityti, o nukentėjusioji A. Š. patvirtino, kad jie yra teisingi (b. l. 167, 194-195).

Nukentėjusiosios A. Š. parodymus apie tai, kad ji bendro naudojimo koridoriuje nuteistosios S. Š. buvo išvadinta necenzūriniais, įžeidžiančiais žodžiais, patvirtina nukentėjusiosios R. I. parodymai, kuri apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 19) parodė, jog stovėdama koridoriuje girdėjo, kaip I. Š. mama garsiai šaukė, A. Š. vadino necenzūriniais žodžiais. Būnant koridoriaus fojė ir laukiant policijos I. Š. mama pradėjo garsiai šaukti ant A. Š., vadindama ją „kurva“, „valkata“, „ubage“, „psichine ligone“, neprižiūrinčia vaikų. Teisiamojo posėdžio metu (b. l. 124-125) nukentėjusioji R. I. pavirtino, jog jai atėjus tarp A. Š. ir jos uošvienės vyko konfliktas, o grįžusi po to, kai nuvežė vaikus į darželį, girdėjo, kaip A. Š. fojė buvo vadinama „psichine ligone“, „valkata“. Tokiu elgesiu ji pasipiktino. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje (b. l. 194) nukentėjusioji R. I. taip pat parodė, kad eidama pas A. Š. girdėjo visokius keiksmus, po to, jai grįžus iš vaikų darželio, fojė – bendro naudojimo koridoriuje I. Š. ir S. Š. keiksnojo A. Š. negražiais žodžiais. Tokie žodžiai: „kurva“, „valkata“, „ubagė“, „psichinė ligonė“, kad neprižiūri vaikų - buvo pasakyti. Netikėti nukentėjusiosios R. I. parodymais apie tai, kad nuteistoji S. Š. vartojo necenzūrinius ir įžeidžiančius žodžius nukentėjusiosios A. Š. atžvilgiu, teisėjų kolegija neturi pagrindo, nors ji ir yra nukentėjusiosios A. Š. draugė, nenustatyta aplinkybių, kurios leistų manyti, kad nukentėjusioji R. I. būtų suinteresuota melagingai apkaltinti nuteistąją S. Š..

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje (b. l. 194) apie įvykio aplinkybes - necenzūrinių žodžių nukentėjusiosios A. Š. atžvilgiu viešoje vietoje vartojimą - taip pat buvo apklaustas liudytojas policijos pareigūnas T. D., kuris pagal A. Š. iškvietimą buvo atvykęs į įvykio vietą. Tačiau jis nurodė nepamenantis, ar buvo grasinimų ir keiksmažodžių nukentėjusiosios atžvilgiu, pamena tik tai, kad didžiausias pretenzijas reiškė ir keiksmažodžius vartojo pati nukentėjusioji A. Š., ji įžeidinėjo S. Š.. Nors liudytojas policijos pareigūnas T. D. ir nepatvirtino girdėjęs nukentėjusiosios A. Š. atžvilgiu vartojamus necenzūrinius, įžeidžiančius žodžius, pažymėtina, jog jo parodymai nepaneigia nukentėjusiųjų A. Š. ir R. I. parodymų, kad nukentėjusioji A. Š. necenzūriniais, įžeidžiančiais žodžiais nuteistosios S. Š. buvo išvadinta dar iki policijos pareigūnų atvykimo. Pastebėtina, jog atvykus policijos pareigūnams kaltininkas gali imti elgtis priešingai, pasirinkti jam palankų elgesio modelį, gali įvykio aplinkybes nupasakoti visai kitokias, negu buvo iš tikrųjų, tokiu būdu siekdamas nuslėpti savo ankstesnį elgesį ir išvengti neigiamų pasekmių. Kas šiuo atveju, anot nukentėjusiosios A. Š. (b. l. 9), ir buvo - atvažiavus policijos pareigūnams, nuteistoji S. Š. jiems pradėjo nurodyti melagingas įvykio aplinkybes.

Iš aukščiau aptartų nukentėjusiųjų A. Š. ir R. I. parodymų matyti, jog abi nukentėjusiosios nurodė, kad A. Š. nuteistosios S. Š. buvo vadinama „kurva“. Teisėjų kolegijos nuomone, žodis „kurva“ laikytinas necenzūriniu (nepadoriu, nemoraliu, netinkamu viešai sakyti) žodžiu. Taip pat tiek nukentėjusioji A. Š., tiek nukentėjusioji R. I. nurodė, kad A. Š. nuteistosios S. Š. buvo vadinama „psichine ligone“, „valkata/vadala“. R. I. taip pat nurodė girdėjusi, kad A. Š. buvo vadinama „ubage“, o A. Š. nurodė, kad buvo išvadinta „kekše“, „paleistuve“, „šlykštyne“, „labdarine“. Šie nukentėjusiųjų nurodyti žodžiai, kuriais buvo vadinama nukentėjusioji A. Š., apeliacinės instancijos teismo vertinimu, laikytini žeminančiais ir įžeidžiančiais žodžiais. O ciniškas asmens išvadinimas viešoje vietoje žeminančiais ir įžeidžiančiais žodžiais laikytinas patyčiomis.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad nuteistoji S. Š. viešoje vietoje (tarpduryje – tarpe tarp nukentėjusiosios A. Š. buto ir bendro naudojimo koridoriaus) nukentėjusiosios A. Š. atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą - ranka griebė jai už kaklo, padarydama nežymų sveikatos sutrikdymą, kas laikytina įžūliu, moralės požiūriu nepriimtinu elgesiu, bei viešoje vietoje (tarpduryje – tarpe tarp nukentėjusiosios A. Š. buto ir bendro naudojimo koridoriaus, o vėliau ir bendro naudojimo koridoriuje) plūdo nukentėjusiąją A. Š. necenzūriniais bei įžeidžiančiais ir žeminančiais žodžiais, kas laikytina patyčiomis, o taip pat atsižvelgdamas į tai, kad neteisėti nuteistosios S. Š. veiksmai tęsėsi pakankamai ilgai (po fizinio smurto panaudojimo nukentėjusiosios A. Š. atžvilgiu ji neapsiramino, nors, kaip nurodė nukentėjusiosios, ir buvo raminama savo sūnaus I. Š., toliau intensyviai viešoje vietoje ji vartojo necenzūrinius ir įžeidžiančius žodžius), sprendžia, kad tokie nuteistosios S. Š. veiksmai akivaizdžiai viršija administracinio teisės pažeidimo numatyto, ATPK 174 str., sudėtį ir turi būti kvalifikuojami kaip nusikaltimas pagal BK 284 str. 1 d., nes nuteistosios S. Š. nusikalstami veiksmai pasireiškė ne tik necenzūrinių, įžeidžiančių ir žeminančių žodžių vartojimu, bet ir fiziniu smurtu, kurį panaudojus buvo pažeistas nukentėjusiosios A. Š. kūno neliečiamumas. Kadangi nuteistosios S. Š. nusikalstamus veiksmus stebėjo ir pašalinis asmuo - nukentėjusioji R. I., kuri, kaip pati nurodė, dėl tokių veiksmų buvo labai pasipiktinusi, be to, įvykio vietoje buvo ir nuteistosios S. Š. nusikalstamus veiksmus stebėjo du mažamečiai nukentėjusiosios A. Š. bei nuteistojo I. Š. sūnūs, kurie, ką patvirtino abi nukentėjusiosios, dėl tokių nuteistosios S. Š. veiksmų labai išsigando, pradėjo verkti, neabejotinai, tokio elgesio buvo šokiruoti, pasijuto nesaugiai, laikytina kad S. Š. nusikalstamais veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis (kaip aukščiau buvo pažymėta, visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan.). O šių padarinių – visuomenės rimties sutrikdymo konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama nuteistosios S. Š. veika peržengė privataus konflikto ribas ir buvo pavojinga ne tik konflikto dalyviams, bet ir aplinkai bei aplinkiniams.

Kaltinime inkriminuota, kad nuteistosios S. Š. neteisėtais veiksmais taip pat buvo sutrikdyta visuomeninė tvarka. Kaip aukščiau aptarta, visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla, kilo sumaištis, sustabdytas eismas ir pan. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės S. Š. teiginiu, kad policijos pareigūnai į įvykio vietą buvo kviečiami ne dėl jos neteisėtų veiksmų. Bylos medžiaga (b. l. 5, 38, 122-123) nustatyta, kad nukentėjusioji A. Š. policijos pareigūnus iškvietė ne dėl neteisėtų nuteistosios S. Š. veiksmų, jie buvo iškviesti dar iki pastarosios atėjimo pas A. Š., A. Š. policijos pareigūnus iškvietė, nes I. Š., būdamas teismo įpareigotas gyventi skyrium, atėjo pas A. Š. pasiimti savo asmeninių daiktų. Kadangi policijos pareigūnai į įvykio vietą buvo kviečiami ne dėl nuteistosios S. Š. nusikalstamų veiksmų, ir nenustačius, kad dėl S. Š. nusikalstamų veiksmų būtų nutrauktas kitų žmonių poilsis ar darbas, kilusi sumaištis ir pan., nelaikytina, kad jos veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės tvarka, todėl ši aplinkybė šalintina iš kaltinimo.

Apylinkės teismas nuteistosios S. Š. veiksmus – fizinio smurto panaudojimą nukentėjusiosios A. Š. atžvilgiu - vertino kaip padarytus dėl chuliganiškų paskatų, kadangi, kaip nurodė teismas, nenustatyta jokia netinkama nukentėjusiosios A. Š. veika S. Š. atžvilgiu. Anot nuteistosios S. Š., konfliktas vyko dėl asmeninių, šeimyninių santykių aiškinimosi, kas rodo chuliganiškų motyvų jos veiksmuose nebuvimą. Tačiau pažymėtina, jog BK 284 str. 1 d. dispozicijoje nenurodytas veikos motyvas, todėl, kvalifikuojant veiką pagal šį straipsnį, veikos padarymo motyvai neturi reikšmės – jie gali būti ir chuliganiški, ir asmeniniai. Kartu pažymėtina, jog kaltinime S. Š. nebuvo inkriminuotos nei chuliganiškos, nei asmeninės paskatos, teismas apie jas užsiminė tik motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje. Bylos medžiaga nustatyta, jog nagrinėjamo įvykio metu tarp A. Š. ir I. Š. vyko skyrybų procesas, tuo metu I. Š. gyveno pas savo mamą S. Š., nes teismo buvo įpareigotas gyventi skyrium nuo A. Š.. S. Š. buvo žinomi nesutarimai tarp sūnaus I. Š. ir A. Š.. I. Š. S. Š. į įvykio vietą išsikvietė dėl sugadinto turto – išlaužtų kambario durų, šis turtas įvykio metu dar priklausė ir nuteistajam I. Š.. Akivaizdu, kad konfliktas įvyko dėl šeimoje vykstančių nesutarimų, S. Š. paskatos elgtis neteisėtai A. Š. atžvilgiu buvo asmeninio pobūdžio, tačiau asmeninio pobūdžio paskatų buvimas nepaneigia jos veikos priešingumo viešajai tvarkai.

Taip pat nenustatyta, kad nuteistoji S. Š. būtų veikusi kartu su nuteistuoju I. Š.. Nuteistasis I. Š. pas nukentėjusiąją A. Š. atėjo vienas, pradžioje kartu su juo jo mamos S. Š. nebuvo. Tiek iš nukentėjusiosios A. Š., tiek iš nukentėjusiosios R. I. parodymų (b. l. 9, 19) matyti, kad nuteistasis I. Š. vėliau atėjusią nuteistąją S. Š., šiai pradėjus elgtis neteisėtai, ramino. Nenustatyta, kad nuteistasis I. Š. su S. Š. būtų taręsis dėl fizinio smurto nukentėjusios A. Š. atžvilgiu panaudojimo ar būtų pritaręs tokiems nuteistosios S. Š. veiksmams, netgi priešingai, jis bandė ją nuraminti, todėl iš kaltinimo taip pat šalintina aplinkybė, kad nuteistoji S. Š. vėikė kartu su nuteistuoju I. Š..

Apeliacinės instancijos teismas laiko nustatytu, kad S. Š. 2011 m. gruodžio 27 d. apie 08.30 val. viešoje vietoje – Plungės m. Stoties g. daugiabučio gyvenamojo namo Nr. (duomenys neskelbtini) trečio aukšto bendro naudojimo koridoriuje įžūliu elgesiu, pasireiškusiu fizinio smurto pavartojimu, ir patyčiomis demonstravo nepagarbą aplinkiniams - S. Š. necenzūriniais ir įžeidžiančiais žodžiais išplūdo A. Š., sukeldama pasipiktinimą įvykį mačiusiai nukentėjusiajai R. I., ranka suėmusi A. Š. už kaklo ją smaugė, taip padarydama nukentėjusiajai odos nubrozdinimus kakle - nežymų sveikatos sutrikdymą, ir tokiu būdu sutrikdė visuomenės rimtį.

Iš nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad nuteistoji S. Š. viešoje vietoje – daugiabučio gyvenamojo namo bendro naudojimo koridoriuje nukentėjusiosios A. Š. atžvilgiu pavartodama fizinį smurtą bei plūsdama ją necenzūriniais, įžeidžiančiais ir žeminančiais žodžiais bendrais bruožais numatė, jog tokiais veiksmais bus sutrikdyta visuomenės rimtis, ir norėjo taip elgtis. Toks nuteistosios S. Š. veiksmų demonstratyvumas, akivaizdus savęs priešpastatymas rodo ją veikus tiesiogine tyčia. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad nuteistoji S. Š. pavartojo nukentėjusiosios A. Š. atžvilgiu fizinį smurtą, plūdo ją keiksmažodžiais, vadino įžeidžiančiais ir žeminančiais žodžiais, pagrįstai sprendė, kad tokie nuteistosios S. Š. veiksmai turi būti kvalifikuojami kaip nusikaltimas pagal BK 284 str. 1 d.

Nors šiuo nuosprendžiu iš kaltinimo pašalintos kai kurios aplinkybės, tačiau tai nesudaro pagrindo iš naujo spręsti bausmės, nuteistajai S. Š. paskirtos už BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymą, rūšies ir dydžio klausimą, kadangi nuteistajai S. Š. skundžiamu nuosprendžiu buvo skirta viena iš švelniausių bausmių - bauda, o dydis nustatytas ženkliai mažesnis už šios bausmės vidurkį, numatytą BK 47 str. 3 d. 2 p. (už nesunkų nusikaltimą numatytas baudos vidurkis yra 250 MGL, o nuteistajai S. Š. skirta 15 MGL dydžio bauda).

Dėl nuteistojo I. Š. apeliacinio skundo argumentų

Skundžiamu nuosprendžiu I. Š. nuteistas pagal BK 284 str. 2 d. už tai, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje necenzūriniais žodžiais išplūdo A. Š., tokiu būdu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį, sukėlė pasipiktinimą įvykį mačiusiai nukentėjusiajai R. I..

Nuteistasis I. Š. su jo nuteisimu ir jo veiksmų kvalifikavimu nesutinka, anot jo, jo veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 284 str. 2 d., sudėties, kadangi jis nukentėjusiosios A. Š. atžvilgiu jokių necenzūrinių žodžių nevartojo. Anot nuteistojo I. Š., net jei ir būtų nustatyta, jog jis viešoje vietoje necenzūriniais žodžiais išplūdo A. Š., jo veiksmai nesiekė tokio pavojingumo, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, taip pat pats atlikęs įrodymų tyrimą bei įvertinęs ištirtus įrodymus konstatuoja, jog nuteistojo I. Š. veiksmuose nėra baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 284 str. 2 d., sudėties.

Apeliaciniame skunde teisingai pastebėta, kad teisiamojo posėdžio protokole (b. l. 123-124) nėra užfiksuota, jog nukentėjusioji A. Š. teisiamojo posėdžio metu būtų sakiusi, jog „kai atėjo R. I., būnant bendrame koridoriuje abu kaltinamieji šaukė ant jos ir plūdo necenzūriniais žodžiais”, tačiau, kaip jau aptarta aukščiau, tokius parodymus nukentėjusioji A. Š. buvo davusi apklausiant ją ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 9), ir ji savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apeliacinės instancijos teismo posėdyje (b. l. 194-195) patvirtino kaip teisingus. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 9) nukentėjusioji A. Š. parodė, kad 2011-12-27 apie 08.30 val. kartu su mažamečiais vaikais išėjusi iš buto koridoriaus fojė pamatė stovintį savo vyrą I. Š.. Eidama pro šalį jo paklausė: „ką čia veiki, ko čia stovi?“. Po jos užduotų klausimų vyras pakeltu tonu jai pradėjo sakyti, kad ji jam neaiškintų, kad butas priklauso abiems. Pradėjo ją vadinti necenzūriniais žodžiais: „kurva“, „kekše“, „paleistuve“, „psichine ligone“, „vadala“, „debile“. Atrakinusi buto duris liepė eiti pasiimti ko jam reikia. I. Š. įėjęs į butą ir pamatęs, kad ji yra išlaužusi vaikų kambario duris, pradėjo ant jos šaukti vadindamas necenzūriniais žodžiais. I. Š. pasiėmęs mobiliojo ryšio telefoną pradėjo skambinti. Iš jo pokalbio ji suprato, kad skambina savo mamai, jis kvietė ją ateiti ir pabūti liudininke. Tai išgirdusi ji jam pasakė, kad jo mama neitų. Tuo metu ji paskambino savo draugei R. I.. Praėjus apie 5 min., atėjo S. Š. <...> Būdama bute S. Š. garsiai šūkavo, o I. Š. liepė jai ramintis ir pasakė, kad ji buvo kviesta kaip liudininkė, o ne „prisidirbti“. Po to ji su vaikais ir S. Š. bei I. Š. išėjo į koridoriaus fojė. Tuo metu atėjo R. I.. Girdint R. I. tiek S. Š., tiek I. Š. garsiai šaukdami pradėjo ją vadinti necenzūriniais žodžiais. Apklausiama teisiamojo posėdžio metu (b. l. 123-124) nukentėjusioji A. Š. parodė, kad tą dieną pasakiusi I. Š., ko jis nori, pati atrakino buto duris. Jis ją pavadino „psichine ligone“. Tai ją įžeidė, nes iki tol ji niekur nebuvo gydyta. Pamatęs išlaužtas duris, I. Š. dar labiau pradėjo keiktis. Už išlaužtas duris pirmasis ją pradėjo kolioti I. Š.. Ją iškeikė visokiais žodžiais. Apklausiama apeliacinės instancijos teismo posėdyje (b. l. 194-195) A. Š. parodė, kad apie 08.30 val. vedė vaikus į darželį ir sutiko fojė I. Š.. Jis atrodė kaip išgėręs ir ji jam pasakė, kad į kambarį neis, nes tada jam buvo apribojimai ir negalėjo lankytis namuose. Jis norėjo patekti į namus pasiimti savo daiktų. Ji atrakino duris, paliko duris atviras, pati pasiliko stovėti tarpduryje, o I. Š. įėjo į kambarį. Jis buvo užrakinęs vaikų kambarį ir vaikai negalėjo eiti į savo kambarį. Ji buvo išlaužiusi tas kambario duris. I. Š. tai pamatęs pasiuto. Koridoriuje pradėjo ją vadinti visokiais žodžiais, paskambino savo mamai, kad ateitų. Policijai dar neatvažiavus atėjo uošvienė <...>. Patvirtino, jog ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (b. l. 9) teisingi, vyras ir uošvienė ją vadino visokiais žodžiais: „psichine ligone“, „paleistuve“, „kurva“, „vadala“. I. Š. necenzūrinius žodžius vartojo ir bute, ir koridoriuje. Necenzūrinius žodžius girdėjo R. I..

Nukentėjusiosios A. Š. parodymus, kad nuteistasis I. Š. jos atžvilgiu vartojo įžeidžiančius žodžius, patvirtino nukentėjusioji R. I., kuri apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 19) parodė, kad būnant koridoriaus fojė I. Š. mama pradėjo garsiai šaukti ant A. Š.. I. Š. tuo metu vis ramino mamą sakydamas, kad baigtų. Po to, girdėjo, kaip I. Š. šaukdamas pradėjo A. Š. vadinti „suskina“, „kekše“. Teisiamojo posėdžio metu (b. l. 124-125) nukentėjusioji R. I. parodė, kad būdami fojė visi trys barėsi, girdėjo A. Š. vadinant „psichine ligone“. Jai grįžus po to, kai nuvežė vaikus, A. Š. atžvilgiu buvo išsakyti žodžiai „psichinė ligonė“, „valkata“. Ji tokiu kaltinamųjų elgesiu pasitiktino (kaip matyti, R. I. teisiamojo posėdžio metu įvardijo, kad tokius žodžius vartojo abu nuteistieji, priešingai negu teigiama nuteistojo I. Š. apeliaciniame skunde, ji šių žodžių nepriskiria vien nuteistajai S. Š.). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje (b. l. 194) nukentėjusioji R. I. parodė, kad jau eidama iki A. Š. namų girdėjo visokius keiksmus, girdėjo barnį ir balsus. Parėjusi iš darželio vėl užsuko pas A. Š.. I. Š. ir S. Š. buvo fojė ir keiksnojo A. Š. žodžiais. Žodžiai buvo negražūs. I. Š. šaukdamas A. Š. vadino „suskina“ ir „kekše“.

Tuo tarpu nuteistasis I. Š. neigia nukentėjusiosios A. Š. atžvilgiu vartojęs kokius kitus įžeidžiančius žodžius, pripažįsta ją vadinęs tik „psichine ligone“. Teisiamojo posėdžio metu (b. l. 122-123) nuteistasis I. Š. pripažino nukentėjusiąją A. Š. pavadinęs „psichine ligone“. Apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje (b. l. 182-183) nuteistasis I. Š. taip pat pripažino konflikto metu A. Š. atžvilgiu pasakęs, kad ji yra „psichinis ligonis“. Nurodė, kad tie žodžiai tikrai buvo, tačiau „ubage“ jis jos nevadino. Be žodžių „psichinė ligonė“, daugiau nieko nesakė. Kai pavadino „psichine ligone“, buvo laiptinėje, koridoriuje.

Iš aukščiau aptartų nuteistojo I. Š. ir nukentėjusiųjų A. Š. bei R. I. parodymų matyti, jog nuteistasis I. Š. pripažįsta vadinęs nukentėjusiąją A. Š. tik „psichine ligone“, tuo tarpu A. Š. teigia, kad I. Š. ją išvadino „kurva“, „kekše“, „paleistuve“, „psichine ligone“, „vadala“, „debile“, o nukentėjusioji R. I. nurodė girdėjusi, kad I. Š. A. Š. vadino „suskina“, „kekše“, „psichine ligone“, „valkata“. Nors ir nepaneigti nukentėjusiųjų parodymai, kad nuteistasis I. Š. nukentėjusiąją A. Š. vadino ne tik įžeidžiančiai „psichine ligone“, bet ir kitais žeminančiais žodžiais, apeliacinės instancijos teismas laiko, kad nuteistojo I. Š. veiksmai – nukentėjusiosios A. Š. išvadinimas viešoje vietoje įžeidžiančiais ir žeminančiais žodžiais nebuvo tiek pavojingi, kad užtrauktų jam baudžiamąją atsakomybę.

Teismų praktika atskleidžia, kad baudžiamosiose bylose, kuriose asmuo kaltinamas padaręs BK 284 str. numatytą nusikalstamą veiką, teismams tenka spręsti atribojimo klausimus tarp BK 284 str. ir ATPK 174 str. numatytų veikų. Baudžiamasis įstatymas nenubrėžia aiškios ribos tarp baudžiamosios ir administracinės atsakomybės už viešosios tvarkos pažeidimą, dėl to iškyla šių dviejų teisinės atsakomybės rūšių atribojimo problema. Įstatymų leidėjas, aprašydamas viešosios tvarkos pažeidimo ir nedidelio chuliganizmo požymius, neišskyrė griežtai apibrėžtų kiekybinių ar kokybinių kriterijų, leidžiančių atriboti šias dvi veikų rūšis bei įvertinti kiekvienos jų pavojingumą. Tokiomis sąlygomis atsakomybės atribojimo klausimas spręstinas vadovaujantis ne vien BK ir ATPK atitinkamų straipsnių teksto aiškinimu, bet ir ATPK 9 str. 2 d. nuostata, iš kurios išplaukia reikalavimas sprendžiant veikos nusikalstamumo klausimą atsižvelgti į konkrečios veikos pobūdį ir įvertinti kaltininko veiksmų ypatybes, intensyvumą, trukmę, nukentėjusiųjų asmenybę, viešosios vietos specifiką (pvz., dėl susiklosčiusių tradicijų rimties ir tvarkos laikymosi reikalavimai būna griežtesni oficialių iškilmių, ceremonijų, kulto apeigų ir pan. vietose, tuo tarpu sporto renginiuose, buitinio bendravimo vietose, neformaliuose susibūrimuose elgesio normos nėra tokios griežtos) ir kt. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-160/2013).

Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, jog teismas privalo nurodyti išsamius motyvus, labai aiškiai ir nedviprasmiškai paaiškinančius teismo išvadą dėl veikos, kurios padarymu kaltininkas pripažįstamas kaltu, atitikties BK nustatytiems nusikalstamos veikos požymiams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-160/2013). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išsamiai nemotyvavo, kodėl nuteistojo I. Š. veiksmai užtraukia jam baudžiamąją, o ne administracinę atsakomybę.

Bylos medžiaga nustatyta, kad nuteistasis I. Š. pas nukentėjusiąją A. Š. nuvyko siekdamas pasiimti savo asmeninius daiktus, kadangi teismo sprendimu jis buvo įpareigotas gyventi skyrium nuo A. Š.. Taip pat nustatyta, jog jis daiktų pasiimti vyko ryte apie 08.30 val., t. y. tuo metu, kai A. Š. turėjo nebūti namuose, tokiu metu paprastai ji išvesdavo vaikus į vaikų darželį, todėl I. Š. tikėjosi jos nesusitikti, galimai numatydamas, kad susitikus nukentėjusiąją A. Š. gali kilti barnis, ko jis siekė išvengti. Susitikus su A. Š. tarp jų prasidėjo konfliktas, neabejotina, kad I. Š. veiksmams – įžeidžiančių žodžių pasakymui - tiesioginės įtakos turėjo ir rastos išlaužtos kambario durys. Kita vertus, I. Š. A. Š. fiziškai neužsipuolė, o siekdamas užfiksuoti, kad buvo sugadintas ir jam priklausantis turtas, kaip liudininkę išsikvietė savo mamą S. Š., kuriai atėjus ir kilo didžiausias konfliktas su nukentėjusiąja A. Š., kurio metu buvo pavartotas fizinis smurtas. Nukentėjusiųjų A. Š. ir R. I. parodymais taip pat nustatyta, jog nuteistasis I. Š. ne kurstė, o ramindamas S. Š. siekė numalšinti prasidėjusį konfliktą. Laukiant policijos pareigūnų, nukentėjusiosios A. Š. atžvilgiu I. Š. dar kartą išsakė įžeidžiančius žodžius. Nustatyta, jog neteisėtas nuteistojo I. Š. elgesys nebuvo intensyvus, jis nukentėjusiąją A. Š. įžeidžiančiais žodžiais išvadino atėjęs pas ją, o vėliau belaukiant policijos pareigūnų. Akivaizdu, kad tokį nuteistojo I. Š. elgesį įtakojo ir pačios nukentėjusiosios A. Š. veiksmai – pretenzijų dėl atėjimo į butą reiškimas, bendro turto sugadinimas. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad I. Š. neteisėtas elgesys – įžeidžiančių ir žeminančių žodžių išsakymas - pagal savo pavojingumo laipsnį (žodžiai buvo išsakomi periodiškai, trumpai, jo veiksmai nebuvo intensyvūs,) nesiekė tokio pavojingumo, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę, ir gali duoti pagrindą vertinti jo veiksmus kaip administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 174 str. Kadangi nuteistojo I. Š. veiksmuose nėra baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 284 str. 2 d., sudėties, jis dėl kaltinimo pagal BK 284 str. 2 d. išteisintinas (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 4 d., 329 str. 1 p., 331 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Plungės rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 25 d. nuosprendį dalyje dėl I. Š. nuteisimo pagal BK 284 str. 2 d. panaikinti, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – I. Š. dėl kaltinimo pagal BK 284 str. 2 d. išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti šio baudžiamojo nusižengimo požymių.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistosios S. Š. apeliacinį skundą atmesti.