Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Egidijaus Bieliūno, teisėjo Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. kovo 15 d. nuosprendžio.

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2005 m. spalio 26 d. nuosprendžiu nuteisti:

I. Š. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 163 straipsnį laisvės atėmimu penkiems mėnesiams: pritaikius BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalis, šios bausmės dalis pridėta prie Marijampolės rajono apylinkės teismo 2004 m. sausio 9 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės ir nustatyta galutinė bausmė – laisvės atėmimas devyniems mėnesiams;

A. P. pagal BK 163 straipsnį nuteistas areštu šešiasdešimčiai parų.

Kauno apygardos teismo 2006 m. kovo 15 d. nuosprendžiu Marijampolės rajono apylinkės teismo 2005 m. spalio 26 d. nuosprendis panaikintas ir I. Š. bei A. P. išteisinti pagal BK 163 straipsnį, nes nepadarė veikos, turinčios jiems inkriminuoto nusikaltimo požymių.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorą prašiusį kasacinį skundą patenkinti, nuteistųjų gynėją, prašiusį kasacinį skundą atmesti,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 163 straipsnio taikymo

Baudžiamojo kodekso 15 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas padaromas tiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti. Čia yra pateiktas tiesioginės tyčios apibrėžimas formaliųjų nusikalstamų veikų atveju. Formalioji nusikalstamos veikos sudėtis yra tokia, kurios konstrukcija lemia, kad baudžiamajai atsakomybei taikyti pakanka pagrįsti faktą, jog asmuo padarė pavojingą ir priešingą teisei nusikalstamą veiką arba atsiradus įstatymo numatytai pareigai nepradėjo jos vykdyti ar nustojo ją vykdyti (neveikimas). Baudžiamojo kodekso 163 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formali. O padarant nusikalstamas veikas, kurių sudėtys yra formalios, tyčia gali būti tik tiesioginė, todėl šioje byloje turi būti įrodinėjama tik tiesioginė tyčia. Tokiu atveju tiesioginei tyčiai reikalingi šie požymiai: pavojingos nusikalstamos veikos pobūdžio suvokimas (intelektinis suvokimas) ir norėjimas veikti (valinis suvokimas). Daromos nusikalstamos veikos pavojingo pobūdžio suvokimas – tai faktinių daromos veikos aplinkybių, t. y. objektyviųjų inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymių suvokimas, tai reiškia, kad asmuo suvokia faktines savo poelgio aplinkybes, aiškiai įsivaizduoja, kokią daro veiką ir kokiai vertybei kelia pavojų taip darydamas. Taigi šioje byloje I. Š. ir A. P. turėjo suvokti, kad jie piktnaudžiauja tėvų teisėmis ir pareigomis, kad nuo 2004 m. birželio 11 d. iki 2004 m. lapkričio 22 d. nesirūpina savo dukters O. P. sveikata, jos neprižiūri, nesudaro sąlygų visapusiškai ir harmoningai jai vystytis bei fiziškai ir psichologiškai ja gniuždo, žiauriai elgdamiesi su ja. Be to, išteisintieji, suvokdami, kad daro BK 163 straipsnyje nustatytą nusikalstamą veiką, dar turėjo norėti taip veikti (valinis tiesioginės tyčios momentas).

Kaltinimas pirmosios instancijos teisme pagal BK 163 straipsnį I. Š. ir A. P. buvo grindžiamas tuo, kad mažametei jų dukrai O. konstatuotas ryškus baltymų ir energetinių medžiagų trūkumas dėl nepakankamo maitinimo, ir todėl teismas padarė išvadą, kad taip jie suvokdami savo teises ir pareigas mažametei dukrai, savo nusikalstamos veikos pavojingą pobūdį, numatydami jos padarinių atsiradimo galimybę, sąmoningai leisdami jiems atsirasti, piktnaudžiavo įstatymų jiems suteiktoms teisėmis ir pareigomis, žiauriai elgėsi su vaiku bei fiziškai ir psichologiškai jį gniuždė. Matyti, kad teismas nustatė, jog jie veikė netiesiogine tyčia, o tai būdinga materialiosioms nusikaltimų sudėtims, kai kaltininkai turi numatyti, kad dėl jų veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai. Šiuo atveju, kai yra formalioji nusikaltimo sudėtis, reikia įrodyti, kad kaltininkai suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad šioje baudžiamojoje byloje nenustatyta, kad I. Š. bei A. P. suvokė, jog piktnaudžiauja savo teisėmis ir pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždydami vaiką, nenustatyta ir tai, kad jie suvokė savo pavojingos veikos pobūdį, apkaltinamajame nuosprendyje net nenurodyta, kaip reiškėsi jų piktnaudžiavimas, ar jie vaiką ilgą laiką palikdavo be priežiūros, ar nemaitindavo, ar kitaip žiauriai elgėsi ir ar norėjo jie taip elgtis. Apkaltinamajame nuosprendyje daugiau dėmesio skiriama tam, kad kaltininkai turėjo numatyti padarinių atsiradimo galimybę ir sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Tačiau to įrodinėti šioje byloje nereikėjo, nes, kaip minėta, BK 163 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formalioji ir jis padaromas tik tiesiogine tyčia. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka ir atlikdamas teisminį tyrimą, padarė teisingą išvadą, kad byloje nenustatyta išteisintųjų tiesioginė tyčia. Kad nusikaltimas padarytas netiesiogine tyčia pripažįstama ir kasaciniame skunde.

Dėl BPK 22 straipsnio 3 dalies taikymo

Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apeliacinio teismo išvada dėl kaltinimų deklaratyvumo I. Š. ir A. P. yra nepagrįsta ir neteisinga.

Kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad kaltinimas I. Š. ir A. P. suformuluotas pernelyg abstrakčiai, nes iš kaltinimo nėra aišku, kokiuose teisės aktuose numatytas tėvų teises ir pareigas pažeidė I. Š. ir A. P., neaišku, kuriuo iš trijų alternatyvių veikos padarymo būdų (fiziniu ar psichiniu gniuždymu, palikimu vaiko ilgą laiką be priežiūros, kitokiu panašiu žiauriu elgesiu su vaiku), dėl mažametės O. P. nepakankamo maitinimo, I. Š. ir A. P. padarė nusikalstamą veiką. Atsižvelgus į tai, kad kaltinimas suformuluotas pernelyg abstrakčiai, pripažintina, kad buvo suvaržytos kaltinamųjų teisės žinoti, kuo jie yra kaltinami. Padarytas pažeidimas vertintinas kaip esminis Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimas, nes buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad kaltinimas netinkamas, turėjo pats ištaisyti šį pažeidimą. Tačiau I. Š. ir A. P. išteisinti nepadarius veikos, turinčios jiems inkriminuoto nusikaltimo požymių, todėl toks pažeidimas neturėjo reikšmės, todėl ir šis kasacinio skundo argumentas nepagrįstas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo

Kasaciniame skunde dar nurodoma, kad apeliacinio teismo teigimas, jog byloje nėra duomenų, rodančių apie išteisintųjų piktnaudžiavimą tėvų teisėmis bei nebuvimą subjektyviųjų – tyčios – požymių, kad pastarieji sąmoningai, žinodami savo pareigą ir galėdami tą pareigą vykdyti, paremta tik spėjimais, prielaidomis, bet ne byloje esančiais objektyviais įrodymais ar motyvuotomis išvadomis. Kolegijos nuomone, toks kasacinio skundo argumentas taip pat nepagrįstas.

BK 3 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu veikos padarymo metu iš jo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Iš O. P. buities sąlygų tyrimo akto, I. Š. ir A. P. parodymų matyti, kad I. Š. ir A. P. šeimoje, kurioje gimė O. P., gyveno 5 asmenys, šeimos pajamas sudarė socialinės paramos išmokos vaikams: O. P. – 93,75 Lt, R. Š. – 50 Lt, ir pajamos, gautos iš I. Š. bei A. P. iš atsitiktinių darbų; bendros šeimos pajamos sudarė apie 400 Lt per mėnesį. Išdėstyti duomenys rodo, kad vienam šeimos nariui per mėnesį teko pinigų suma, mažesnė negu 1 MGL, todėl kyla abejonių, ar turėdami tokias pajamas I. Š. ir A. P. galėjo realiai materialiai prisidėti, užtikrindami O. P. tinkamas sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, t. y. elgtis taip, kad jų elgesys atitiktų įstatymo reikalavimus. Tai nei ikiteisminiame tyrime, nei priimant apkaltinamąjį nuosprendį, nebuvo tiriama ir įvertinta.

Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad pagal Civilinio kodekso bei Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo reikalavimus mažametės O. P. tėvai turėjo specialią pareigą rūpintis dukterimi bei užtikrinti sąlygas jos vystimuisi, patenkinti jos poreikius maistui, aprangai, sveikatai ir kitokiam ugdymui. Tačiau pažymėtina, kad, aiškinant CK 3.180 straipsnio 1 dalį, „nesirūpinimą vaiku“ galima konstatuoti tik tuo atveju, kada tėvai, turėdami galimybes ir sąlygas atlikti vaikų išlaikymo pareigą, to nedaro sąmoningai arba dėl aplaidumo, taigi tokie tėvų veiksmai šiuo atveju turi reikštis konkrečiais veiksmais paties vaiko atžvilgiu ir turi būti padaromi tik dėl jų kaltės. Taigi net Civilinio kodekso nustatyta tvarka ir remiantis Vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatymu, tėvų valdžios apribojimo taikymas, nesant neteisėtos tėvų veikos ir jų kaltės, negalimas, nes nebūtų suderinamas su Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio reikalavimais.

Byloje I. Š. ir A. P. tvirtina tinkamai, laikydamiesi gydytojų rekomendacijų, maitino mažametę dukrą O. P. Iš liudytojų gydytojų D. K. ir E. M. parodymų, O. P. ligos istorijos matyti, kad I. Š. buvo informuota apie tai, kaip tinkamai maitinti mažametę dukrą, iš teismo ekspertizės akto matyti, kad O. P. buvo nustatytas ryškus baltymų ir energetinių medžiagų trūkumas dėl nepakankamo maitinimo, o kompleksinės ekspertizės akto išvadoje nustatyta, kad toks medžiagų trūkumas galėjo pasireikšti ketvirtąjį jos gyvenimo mėnesį. Tačiau byloje, priešingai negu kasaciniame skunde, visiškai nenustatyta, kad dėl to kalti išteisintieji. Kaip tik iš byloje esančių duomenų matyti, kad O. P. dėl per mažo svorio nuo pat gimimo buvo gydytojų prižiūrima, vaikų teisių apsaugos inspektorė parodė, kad šeima buvo tikrinama daug kartų ir vaiko nepriežiūros ar maisto trūkumo nebuvo konstatuota (b.l.255); medicinos ekspertė J. S. apeliacinės instancijos teismo posėdyje taip pat patvirtino, kad baltymų trūkumas galėjo susidaryti ne tik dėl nepakankamo maisto kiekio, bet ir dėl netinkamo maisto bei nepakankamos gydytojų priežiūros (b.l.258). Esant tokioms aplinkybėms teigti, kad apeliacinio teismo išvados dėl I. Š. ir A. P. tyčios nebuvimo paremtos spėjimais ir prielaidomis, negalima.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas patikrina priimtus nuosprendį ir nutartį, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas tikrina baudžiamojo įstatymo taikymo tinkamumą, remdamasis teismų sprendimais nustatytomis veikos aplinkybėmis, o pats šių aplinkybių nenustato. Kasacinis teismas taip pat iš naujo nevertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų įvertintų įrodymų, todėl, sutikdama su apeliacinės instancijos teismo sprendimu padarytomis išvadomis, teisėjų kolegija smulkiau jų neaptarinėja, konstatuodama, kad baudžiamasis įstatymas I. Š. ir A. P. buvo pritaikytas tinkamai. Kolegijos nuomone, kitų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai išnagrinėti bylą ir paveikusiais teisėto bei pagrįsto išteisinamojo nuosprendžio priėmimą, dėl ko reikėtų keisti ar naikinti jį, padaryta nebuvo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti.