Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė, sekretoriaujant Vilmai Sinicaitei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos V. U. skundą atsakovui Lukiškių tardymo izoliatoriui–kalėjimui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja V. U. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (b. l. 1-5) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo už 2007 m. – 3 639,74 Lt, už 2008 m. – 8 147,45 Lt (iš viso: 11 787,19 Lt) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį ir bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 str. 1 ir 2 d. (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai ir priemokos. Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal VTĮ 23 str. 2 d. (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą į valstybės tarnautojams, mokamų priedų ir priemokų sumą, kuri negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos, nebebuvo įskaitomas priedas už tarnybos stažą, tačiau priedų ir priemokų ribojimas išliko. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame pripažino, kad VTĮ VI skyrius „Darbo užmokestis“ tiek, kiek jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo VTĮ 23 str. 2 d. (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 str. 1 d. ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Pagal Konstitucijos 48 str. 1 d. negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Pasak pareiškėjos, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (Konstitucinio Teismo įstatymas) 72 str. 4 d. nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Taip pat pažymėjo, kad valstybės tarnautojai gali pareikšti reikalavimus dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo per Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 str. 2 d. nustatytą bendrą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra konstatavusi, jog vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, dirbę poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikę papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo VTĮ 23 str. 2 d. (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą ir todėl atitinkama darbo užmokesčio suma jiems nebuvo išmokėta, turi teisę reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto apribojimo taikymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010).

Atsakovas Lukiškių tardymo izoliatorius–kalėjimas atsiliepime į skundą (b. l. 11) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą ir nurodė, kad atsakovas, neišmokėdamas pareiškėjai minimos darbo užmokesčio dalies, vykdė tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, todėl elgėsi pagrįstai ir teisėtai. Pažymėjo, kad atsakovas neturi teisės ar pareigos spręsti apie galiojančio įstatymo teisėtumą ar tinkamumą. Atsakovo teigimu, teisės akto nustatytas ribojimas buvo vykdomas pagrįstai, todėl atsakovas nėra atsakingas dėl to, kad pareiškėjai nebuvo išmokėti minimi priedai.

Atsakovas taip pat prašė priėmus pareiškėjai palankų sprendimą sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams (b. l. 22).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į skundą (b. l. 14-17) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad, kol nustatyta tvarka nebuvo nustatyta ir pripažinta, kad VTĮ 23 str. 2 d. nuostata, jog pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 70 procentų pareiginės algos prieštarauja Konstitucijai, VTĮ 23 str. 2 d. nuostatos buvo teisėtos ir valstybės institucijos privalėjo vykdyti įstatymo reikalavimus, mokėdamos priedus ir priemokas valstybės pareigūnams. Taip pat pažymėjo, kad teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, kuri reiškia, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovas skaičiuodamas ir išmokėdamas darbo užmokestį pareiškėjai, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Teismui nusprendus patenkinti pareiškėjos reikalavimą, atsižvelgiant į tai, kad neišmokėtą darbo užmokestį prašoma priteisti už laikotarpį nuo 2007 m. iki 2008 m. bei tai, kad skundas teismui pateiktas 2010 m. birželio 21 d., prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

Teismo posėdyje pareiškėja V. U., pareiškėjos atstovas advokatas Edmundas Rusinas, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovai nedalyvavo, apie posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai (b. l. 27-30).

Skundas tenkinamas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl pareiškėjai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies už 2007–2008 metus, susidariusios dėl šiuo laikotarpiu galiojusioje VTĮ 23 str. 2 d. numatytos priedų ir priemokų ribos.

Statutinių pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja VTĮ VI skyriaus 23–26 str. nuostatos, kurios, remiantis VTĮ 4 str. 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams. VTĮ 23 str. 1 d. (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. VTĮ 25 str. 1 d. (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija) nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Pagal VTĮ 25 str. 7 d. (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija), šio straipsnio 1 d. 2, 3 ir 4 p. nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Pagal VTĮ 26 str. 3 d. (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija), vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.

VTĮ 23 str. 2 d. papildyta 2007 m. birželio 7 d. įstatymu Nr. X-1175 ir nurodyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomi šio įstatymo 25 str. 1 d. 1 ir 5 p. nustatyti priedai.

Tokiu teisiniu reglamentavimu buvo ribojamas faktiškai skaičiuotinų priedų bei priemokų dydis.

Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. gruodžio 9 d. priėmė VTĮ 4, 10, 16¹, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26¹, 43¹ straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymą, kurio 6 str. buvo pakeistas ir papildytas VTĮ 23 str., kurio 2 d. (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal VTĮ 23 str. 2 d. (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos; į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 d. 4 p. nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 str. 1 d. 1 ir 5 p. nustatyti priedai.

Kaip matyti iš byloje esančios pareiškėjos asmeninės uždarbio kortelės (b. l. 8) dėl minėtų įstatymo leidėjo nustatytų ribojimų, laikotarpiu 2007–2008 m. pareiškėjai nebuvo išmokėta 11787,19 Lt dydžio darbo užmokesčio dalis. Šiuose dokumentuose pareiškėjai apskaičiuotų darbo užmokesčio ir neišmokėtos jo dalies sumų atsakovas neginčija, taigi ginčo dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies pareiškėjai nekyla.

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad VTĮ VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo VTĮ 23 str. 2 d. (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. VTĮ 23 str. 2 d. nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai, tačiau pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 29 ir 30 str. nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą VTĮ dalį kartu su minėtais Statuto straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo VTĮ nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Byloje konstatuota, kad nei ginčytame VTĮ, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo VTĮ nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

Toks Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjos atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai visiškai atsiskaitęs ir to neneigia bei neginčija skundu priteisti prašomos sumos.

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ taip pat pažymėjo, kad VTĮ 23 str. 2 d. (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas suponuoja tai, kad vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovai ar kiti atsakingi asmenys įstaigos darbą turėjo organizuoti inter alia, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama bei atliekamos papildomos užduotys viršijant nustatytą darbo trukmę taip, kad neviršytų nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja termino, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, todėl atsiranda teisinis pagrindas tokiais atvejais valstybės tarnautojų atžvilgiu taikyti senaties terminus, kurie yra numatyti DK. DK 27 str. 2 d. nustato bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą, jeigu Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Kreipimasis į teismą teisminės gynybos, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių net ir tada, jei jis į teismą kreipėsi po atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos (LVAT išplėstinių teisėjų kolegijų sprendimai administracinėse bylose Nr. A12-219/2004; A1-638/2005).

Pareiškėja į teismą kreipėsi 2010 m. liepos 13 d. ir prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį laikotarpiu 2007–2008 m., trečiasis suinteresuotas asmuo daliai pareiškėjos reikalavimų prašo taikyti ieškinio senatį ir šiuos reikalavimus atmesti, kaip nepagrįstus.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A143-397/2010 konstatavo, kad dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, nustatymas iš esmės suponuojamas dvejopo pobūdžio aspektų aiškinimo bei vertinimo: 1) atitinkamų įrodymų, leidžiančių spręsti apie konkretaus asmens (pareiškėjo) subjektyvaus suvokimo apie tariamą jo teisės pažeidimo laiką, įvertinimu, 2) materialinės teisės normos, kuri tariamai yra pažeista, aiškumu ta prasme, kiek ji yra aiški ir suprantama konkrečiam asmeniui (pareiškėjui), kuris kreipėsi į teismą dėl savo teisės gynimo.

Nustatyta, kad skundas teismui paduotas 2010 m. liepos 13 d. (b. l. 1-5), o ginčas keliamas dėl išmokų, mokėtų laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. Kaip matyti iš bylos medžiagos, V. U. priedų, priemokų ribojimas buvo pritaikytas laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., todėl laikytina, kad reikalavimų daliai už 2007 m. sausio–birželio mėnesius pareiškėja V. U. praleido senaties terminą. Pažymėtina, jog apie priedų, priemokų ribojimą už 2007 m. liepos mėnesį (pažeidimą) pareiškėjai tapo žinoma 2007 m. rugpjūčio mėnesį, kai gavo darbo užmokestį už liepos mėnesį, todėl laikytina, kad senaties termino reikalavimų daliai už 2007 m. liepos mėnesį pareiškėja V. U. nepraleido.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1285/2009 nurodė, kad administraciniai teismai, atsižvelgdami į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2006; teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartį civilinėje Nr. 3K-3-64/2008; 2009 m. birželio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2009), savo iniciatyva turi nagrinėti ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrįstumą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti (CK 1.131 str. 2 d.), teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (CK 1.5 str. 3–4 d., 2002 m. CK 3 str. 6 d.) bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1037/2009).

Pareiškėjos reikalavimo daliai už 2007 m. sausio–birželio mėnesius teismas taiko ieškinio senaties terminą, numatytą DK 27 str. 2., kadangi to prašė trečiasis suinteresuotas asmuo, o aplinkybių, kurių pagrindu jis būtų atnaujintinas, teismas nenustatė, todėl teismo vertinimu pagrįsti ir teisėti pareiškėjos reikalavimai laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., t. y. už 2007 metus: liepos mėnesį – 208,30 Lt, rugpjūčio mėnesį – 74,30 Lt, rugsėjo mėnesį – 515,74 Lt, spalio mėnesį – 461,16 Lt, lapkričio mėnesį – 403,87 Lt, gruodžio mėnesį – 309,84 Lt, už 2008 metus: sausio mėnesį – 362,50 Lt, vasario mėnesį – 489,12 Lt, kovo mėnesį – 1011,19 Lt, balandžio mėnesį – 540,37 Lt, gegužės mėnesį – 702,03 Lt, birželio mėnesį – 609,82 Lt, liepos mėnesį – 671,11 Lt, rugpjūčio mėnesį – 869,41 Lt, rugsėjo mėnesį – 853,97 Lt, spalio mėnesį – 966,42 Lt, lapkričio mėnesį – 966,42Lt, gruodžio mėnesį – 1071,51 Lt, iš viso 10 120,66 Lt (dešimt tūkstančių vienas šimtas dvidešimt litų ir šešiasdešimt šeši centai).

Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies (nepriemokos) priteisimo yra taikytinos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuojančios, o ne civilinės teisės normos. Todėl laikotarpis, už kurį pareiškėjai turi būti priteisiama neišmokėta darbo užmokesčio dalis, turi būti nustatomas vadovaujantis DK 298 str. (2009 m. sausio 23 d. nutartis byloje Nr. A822-790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis byloje Nr. A756-859/2009; 2009 m. gruodžio 23 d. nutartis byloje Nr. A756-1285/2009). Pagal šią įstatymo nuostatą darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Taigi, DK 298 str. imperatyviai apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas trejais kalendoriniais metais.

Pareiškėja prašo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį, neviršijantį 3 metų.

Paminėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, konstatavo, jog teisingu atlyginimu už darbą, kuris liko neatlygintas dėl minėtos legislatyvinės omisijos, gali būti darbo užmokesčio dalies, kuri būtų buvusi, bet dėl VTĮ 23 str. 2 d. (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytos ribos taikymo nebuvo išmokėta, sumokėjimas. Pareiškėja to reikalauja, bet iki šiol tai neatlikta, todėl pažeista jos teisė šiuo atveju turi būti ginama, teismui priimant sprendimą. Pabrėžtina, kad pažeistą pareiškėjos teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi – asmuo net ir per įstatyme nustatytą terminą kreipęsis į teismą dėl inter alia iš Konstitucijos kylančių teisių gynimo, realiai tokių teisių apginti teisme negalėtų. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjai teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 str. ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 str. 1 d., numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Juk iš tiesų, kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, šiuo konstituciniu imperatyvu yra siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis); kad dėl tokio teisės akto (jo dalies) taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių; kad nebūtų pažeistos asmens teisės; kad asmuo, kuriam būtų taikytas Konstitucijai ar įstatymui priešingas teisės aktas, dėl to nepagrįstai neįgytų jam nepriklausančių teisių ar atitinkamo teisinio statuso (Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas). Be to, ši Konstitucijos nuostata atspindi konstitucinį principą, – vieną iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, – kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pareiškėjos V. U. skundas tenkinamas iš dalies: V. U. naudai iš atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo priteistina 10 120,66 Lt darbo užmokesčio nepriemoka už 2007–2008 m. laikotarpį.

Atsakovas prašė prašė atidėti sprendimo vykdymą metams, motyvuodamas sunkia Lietuvos valstybės finansine padėtimi, tačiau teismui nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad pareiškėjos skundo tenkinimas, priteisiant nurodytą sumą, reikšmingai paveiks atsakovo turtinę padėtį. Teismas įvertina darbo užmokesčio nepriemokos ir reikalavimo senumą (pareiškėja nepriemoką patyrė 2007–2008 metais, skundas teismui pateiktas 2010 m. liepos mėnesį, byla išnagrinėta praėjus 1,5 metų), todėl sprendimo vykdymo atidėjimas dar metams neadekvačiai pažeistų pareiškėjos teisę ginti savo konstitucinę teisę į teisingą atlyginimą už darbą.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, taip pat vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika analogiškose administracinėse bylose dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo (2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1856/2011, 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3291/2011, 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-236/2011), teismas daro išvadą, kad atsakovo prašymas atidėti sprendimo vykdymą netenkintinas.

Pareiškėja taip pat pateikė prašymą priteisti jai 79 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas neturi galimybės spręsti tokių išlaidų atlyginimo klausimo, nes pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ji patyrė tokias išlaidas. Pareiškėja turi teisę pateikti teismui įrodymus dėl išlaidų pagrindimo ne vėliau kaip per 14 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo ir pareiškėjos prašymas bus išspręstas ABTĮ 45 str. nustatyta tvarka.

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 2 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos V. U. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjai V. U. iš atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo 10120,66 Lt (dešimties tūkstančių vieno šimto dvidešimties litų ir šešiasdešimt šešių centų) darbo užmokesčio nepriemoką.

Kitoje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.