Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. A. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 21 d. nuosprendžio, kuriuo R. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį (2015 m. liepos 23 d. vagystė) areštu 15 parų, pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (2015 m. liepos 27 d. vagystė) areštu 20 parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir subendrinta bausmė R. A. paskirta areštas 30 parų.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir galutinė bausmė paskirta areštas 20 parų.

Priteista iš R. A. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui V. M. 350 Eur turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. A. nuteistas už tai, kad 2015 m. liepos 23 d., apie 11 val., (duomenys neskelbtini), išplėšęs užkalto lango lentas, įsibrovė į patalpą – V. M. priklausantį statybinį vagonėlį, iš kurio pagrobė svetimą, nukentėjusiajam V. M. priklausantį turtą: tris kibirus ir 100 kg įvairių raktų ir varžtų, bendros 60 eurų vertės, 10 vnt. armatūros, 100 eurų vertės, 6 m ilgio, 100 eurų vertės metalinį kampuotį, 4 vnt. 4 m ilgio metalinių kampuočių, bendros 100 eurų vertės, tuo padarydamas nukentėjusiajam V. M. 360 eurų turtinę žalą.

Be to, R. A. nuteistas už tai, kad 2015 m. liepos 27 d., apie 11 val., (duomenys neskelbtini), per tarpą tarp sienos ir stogo, įsibrovė į patalpą – V. M. priklausantį sandėlį, iš kurio pagrobė svetimą, nukentėjusiajam V. M. priklausantį turtą: 6 vnt. 4 m ilgio metalinių kampuočių, bendros 100 eurų vertės, 8 vnt. 4 m ilgio metalinių vamzdžių, bendros 200 eurų vertės, 60 kg įvairaus metalo laužo, bendros 50 eurų vertės, tuo padarydamas nukentėjusiajam V. M. 350 eurų turtinę žalą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. A. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Šališku pripažįstamas teismas, kai bylą išnagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad teisėjas negali dalyvauti procese, jeigu proceso dalyviai nurodo kitas aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-523/2010, 2K-122/2011, 2K-354/2013). Tačiau teismo nešališkumo principas negali būti suvokiamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie yra esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas bylą nagrinėjo šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio ar nutarties motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų vertinimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2009, 2K-122/2010, 2K-425/2012, 2K-349/2014, Nr. 2K-P-89/2014, 2K-67-746/2015, 2K-217-699/2015, 2K-491-303/2015).

Nuteistojo R. A. teigimu, skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas buvo šališkas, nes neatsižvelgė į tai, kad jam (R. A.) diagnozuotas vidutinis protinis atsilikimas ir jam nepaskyrė advokato. Taip teismas suvaržė ir jo, kaip kaltinamojo, teises.

Pagal BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas gynėjo dalyvavimas yra būtinas ir nagrinėjant neregių, kurčių, nebylių ir kitų asmenų, dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalinčių pasinaudoti savo teise į gynybą, bylas.

Iš byloje esančios VšĮ Radviliškio rajono pirminės sveikatos priežiūros centro Psichikos sveikatos centro pažymos (122 b. l.) matyti, kad R. A. yra diagnozuotas vidutinis protinis atsilikimas. Taigi sutiktina su nuteistojo skundo argumentu, kad bylą pirmosios instancijos teismas turėjo nagrinėti dalyvaujant jo gynėjui. Tačiau, kolegijos vertinimu, ši pirmosios instancijos teismo klaida, padaryta netinkamai taikant procesinės teisės normas, nesant kitų teismo šališkumą rodančių duomenų, negali būti siejama su teismo šališkumu. Be to, minėta klaida ištaisyta ir nuteistojo teisė turėti gynėją įgyvendinta apeliacinės instancijos teisme: byloje atliktas įrodymų tyrimas ir R. A. apklaustas dalyvaujant jį ginti paskirtam advokatui M. Švažui.

Akivaizdu, kad teismas pripažino R. A. kaltu padarius jam inkriminuotus nusikaltimus įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą. Iš nukentėjusiojo V. M. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad jis nuosekliai nurodė, jog metalo R. A. nedavė, metalą pastarasis iš jo pavogė. Metalas buvo pavogtas iš sandėlio ir vagonėlio (43–45, 49–50 b. l.). Nukentėjusiojo parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai – liudytojų A. P. (61–63 b. l.), V. A. parodymai (66–68 b. l.), įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys (10–22 b. l.), metalo laužo pirkimo-pardavimo kvitų kopijos (24, 25 b. l.), todėl netikėti nukentėjusiojo parodymais nėra pagrindo. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad ir pats nuteistasis R. A. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų pripažino visiškai ir nuoširdžiai gailėjosi nusikaltęs (77–79, 84–85, 159 b. l.), tik apeliaciniame skunde iškėlė versiją, kad jis kaltu prisipažino dėl to, jog nukentėjusysis jį gąsdindamas privertė prisipažinti. Kadangi tokios nuteistojo versijos bylos duomenys nepatvirtina, o naujų duomenų, kurių nebūtų vertinęs pirmosios instancijos teismas, R. A. nepateikė, minėta versija atmetama kaip nepagrįsta. Be to, priešingai negu teigia skunde, teisiamojo posėdžio metu R. A. nurodė žinojęs, kad sodyboje esantis metalas priklauso ne jo motinai. Kartu atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu R. A. kaip įtariamasis buvo apklausiamas dalyvaujant advokatui Z. Lipnevičiui, tačiau nė vienos apklausos metu jis nenurodė, kad nukentėjusysis būtų jam grasinęs ir taip vertęs prisipažinti įvykdžius vagystes. Pažymėtina ir tai, kad apklausiamas apygardos teismo posėdyje R. A. savo kaltę pripažino, nurodė, kad jis įvykdė vagystes ir pagrobė kaltinime nurodytą metalą.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. A. bausmę, BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į tai, kad R. A. padarė du apysunkius nusikaltimus (BK 178 straipsnio 2 dalis, 11 straipsnio 4 dalis), nusikaltimai yra baigti, juos R. A. padarė būdamas anksčiau ne kartą teistas, neišnykus teistumui (94–99, 100–115 b. l.), yra baustas administracine tvarka (119–120 b. l.), taip pat įvertino tai, kad seniūnija dėl R. A. elgesio nusiskundimų neturi (124 b. l.), yra viena pastarojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Nors BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos šios alternatyvios bausmės: bauda arba areštas, arba laisvės apribojimas, arba laisvės atėmimas, teisėjų kolegija sprendžia, kad įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes teismas padarė pagrįstą išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus R. A. už padarytus nusikaltimus arešto bausmes. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis nedirba (125 b. l.), skirti jam baudą būtų netikslinga, taip pat netikslinga būtų skirti ir laisvės apribojimą – bylos duomenys liudija, kad tokia bausmė R. A. jau kartą buvo paskirta (100–102 b. l.), tačiau akivaizdu, kad tai nuteistajam teigiamo poveikio nepadarė, jis toliau pažeidinėjo baudžiamuosius įstatymus, o tai rodo susiformavusias pastarojo antivisuomenines nuostatas bei nenorą laikytis įstatymų.

Kadangi skundžiamu nuosprendžiu apeliantui už nusikaltimus, numatytus BK 178 straipsnio 2 dalyje, paskirtos arešto bausmės (atitinkamai areštas 15 parų ir 20 parų) savo dydžiais yra mažesnės negu šios bausmės, skiriamos už nusikaltimą, vidurkis (vidurkis yra 52 paros (BK 49 straipsnio 3 dalis)), nėra pagrindo daryti išvadą, kad šios bausmės per griežtos ir jas švelninti. Nuteistajam paskirtos bausmės subendrintos laikantis bausmių bendrinimo taisyklių, paskirta galutinė subendrinta bausmė – areštas 30 parų, taip pat nėra per griežta, be to, ši bausmė, pritaikius BK 64¹ straipsnį, sumažinta vienu trečdaliu. Taigi daroma išvada, kad skundžiamu nuosprendžiu R. A. paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, ji atitinka nuteistojo asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį ir pavojingumą bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

Atsižvelgiant į tai, kad pagal BK 75 straipsnio nuostatas gali būti atidedamas tik laisvės atėmimo bausmės vykdymas, o R. A. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas arešto bausme, svarstyti gynėjo prašymą atidėti nuteistajam R. A. paskirtos bausmės vykdymą nėra teisinio pagrindo.

Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam civilinį ieškinį.

Civilinio ieškinio klausimas baudžiamojoje byloje išsprendžiamas priimant nuosprendį. BPK 115 straipsnyje nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas gali civilinį ieškinį visiškai ar iš dalies patenkinti arba jį atmesti. Išimtiniais atvejais, t. y. kai ieškinio negalima tiksliai apskaičiuoti neatidėjus bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis).

Iš bylos matyti, kad nukentėjusysis ir civilinis ieškovas V. M. 2015 m. liepos 31 d. pareiškė byloje civilinį ieškinį prašydamas priteisti jam 710 Eur turtinei žalai atlyginti (58 b. l.), o 2015 m. spalio 20 d. pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo prašė priteisti jam iš R. A. 350 Eur turtinei žalai atlyginti (54 b. l.). Teismas nukentėjusiojo civilinį ieškinį patenkino ir priteisė jam iš R. A. 350 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad turtinę žalą nukentėjusysis patyrė dėl neteisėtų nuteistojo R. A. veiksmų, be to, nukentėjusiojo pareikštas civilinis ieškinys atitinka protingumo kriterijų, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino nukentėjusiojo V. M. ieškinį ir priteisė jam iš R. A. 350 Eur turtinei žalai atlyginti.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 21 d. nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas ir jį keisti ar naikinti apelianto skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistojo R. A. apeliacinį skundą.