Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Teisėjas Osvaldas Briedis Teisėjas Osvaldas Briedis Procesinio sprendimo kategorija

2009 m. balandžio 23 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Pociaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. U. apeliacinį skundą dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nuosprendžio, kuriuo S. U., gim. (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 3 d. ketverių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. U. nuteistas už tai, kad 2007 m. lapkričio mėnesio pabaigoje – gruodžio mėnesio pradžioje, ikiteisminio tyrimo metu tiksli data ir laikas nenustatyti, (duomenys neskelbtini) kaime, R. U. priklausančio gyvenamojo namo kambaryje, žinodamas ir suprasdamas, kad V. U., gim. (duomenys neskelbtini), yra nepilnametė, kuri nusikaltimo padarymo prieš ją metu buvo vidutinio protinio atsilikimo būsenos ir ribotai galėjo suprasti įvykio aplinkybes, negalėjo suprasti su ja atliekamų veiksmų pobūdžio ir prasmės, tai yra pasinaudojo bejėgiška nukentėjusiosios būkle, lytiškai su ja santykiavo ir taip nepilnametę V. U. išžagino, atliko natūralų prievartinį lytinį aktą į lytinius organus.

Apeliaciniame skunde nuteistasis S. U. mano, kad nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamamojo įstatymo, nes nepritaikyta norma, kuriai pritaikyti yra pagrindas, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, nes teismas neatsižvelgė į bylos aplinkybes, kurios galėjo iš esmės paveikti teismo išvadas (BPK 328 str. 1, 3 p.).

Apeliaciniame skunde nuteistasis S. U. teigia, kad savo kaltę pripažįsta visiškai, nes, pakalbėjęs su teisininkais, suprato, kad padarė nusikaltimą, prašo teismo atsižvelgti į jo atsakomybę lengvinančias ir bausmę švelninančias aplinkybes. Apeliantas pabrėžia, kad teismo metu savo kaltę pripažino iš dalies, nuoširdžiai gailisi. Teismas patvirtino, jog jis su dukra lytiškai santykiavo tik vieną kartą ir šį faktą pripažino jo atsakomybę švelninančia aplinkybe. S. U. abejoja nurodytų liudytojų parodymais, nes jie galėjo neteisingai suprasti V. U. dėl neįgalumo nerišliai reiškiamas mintis ir pasakytus žodžius. Nuteistasis teigia, kad dėl protinės negalios duktė nepajėgi suprasti su ja atliekamų veiksmų seksualinės prievartos pobūdžio ir esmės. Apeliantas nurodo, kad V. U. viską skaičiuoja tik iki šešių, nuteistąjį vadina blogu dėl alaus gėrimo ir badymosi ūsais. Dukra V. U. buvo neteisingai suprasta dėl atliktų lytinių aktų skaičiaus, nes jos žodžiais ir padrikais veiksmais išreikštos mintys iš dalies buvo inicijuojamos apklausiančių asmenų menamais klausimais. Nuteistasis S. U. tvirtina, kad su visais vaikais ir V. U. žaisdavo kaip tėvas su dukra, vaikams dėl jų išdaigų būdavo ir griežtas, bet seksualiai vaikų, t. y ir dukters V. U., neišnaudojo. Nuteistasis S. U. mano, kad nuosprendyje nurodytos veikos aplinkybės neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistojo S. U. kaltė, padarius nusikaltimą, už kurį jis nuteistas, yra įrodyta byloje surinktais, teisiamajame posėdyje ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, S. U. nusikalstama veika pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 3 d. kvalifikuota teisingai.

Teisiamojo posėdžio protokole S. U. žodžiai, kad jis kaltu prisipažino iš dalies, įrašyti (b. l. 170). Po to, kai nuteistasis teisiamajame posėdyje pareiškė, kad galvoja, jog dukters nežagino, bet užsimiegojęs dukrą galėjo palaikyti žmona per klaidą, nes po darbo buvo pavargęs (b. l. 170–171), teismas, remdamasis tokiais nuteistojo parodymais, nuosprendyje tai, kad S. U. kaltu neprisipažino konstatavo pagrįstai.

Iš apklausos protokolų datų matyti, kad R. U. kaip liudytoja buvo apklausta 2008-04-30 ir 2008-09-16, o ne 2008-09-19, kaip nurodyta apeliaciniame skunde. R. U., kaip įtariamojo S. U. šeimos narei, prieš apklausą buvo išaiškinta BPK 82 str. 2 d. numatyta teisė neduoti prieš S. U. jokių parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus. Liudytoja R. U. apklausos protokoluose tokių teisių išaiškinimą patvirtino parašais (b. l. 86, 90), parodymus duoti sutiko.

Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nuteistojo gynėjas M. M. prašė prie bylos pridėti R. U. paaiškinimo prokuratūrai kopiją ir išreikalauti iš prokuratūros to paaiškinimo originalą. Teismas šį prašymą atmetė motyvuodamas tuo, kad R. U. apie visas jai žinomas bylos aplinkybes turėjo teisę duoti ir davė parodymus teisiamajame posėdyje laisva valia. Toks teismo sprendimas nuteistojo ar liudytojos R. U. teisių nepažeidė.

Nuteistojo S. U. kaltė grindžiama ne vien liudytojos R. U. parodymais, bet ir kitais byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, įvertintų įrodymų visuma.

Liudytoja R. U. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje parodė, kad po to, kai sūnus A. jai prasitarė apie tai, kad matė, kaip S. U. prispaudė savo dukrą V. U. ar ant jos virstelėjo, S. U. įtarė turėjus negerų kėslų, bet pati dukters ir tėvo santykiuose nieko įtartino nepastebėjo. Liudytoja R. U. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų nepaneigė. Ji parodė, kad į lovą, kur ji miegojo su vyru S. U., dukra V. U. ateidavo, bet retai. Dukra su jais miegojo nuolat, kai ji sirgo ir tada jai buvo 10–11 metų. Paaiškėjus dukters nėštumui, R. U. įtarė, kad dukra gali būti nėščia ir nuo S. U. (b. l. 86–87, 175–176).

Liudytojos I. R. ir L. M. teisiamajame posėdyje parodė, kad iš pokalbio su V. U. motina R. U. suprato, kad R. U. įtarė, jog jos duktė V. U. nėščia nuo savo tėvo S. U. (b. l. 176–177).

Apeliaciniame skunde nuteistasis S. U. pripažįsta, kad faktinę aplinkybę, jog vieną kartą jis su dukra lytiškai santykiavo, teismas nustatė pagrįstai, todėl S. U. samprotavimai dėl dukters V. U. parodymų objektyvumo nėra visiškai pagrįsti. Apylinkės teismas V. U. parodymus įvertino teisingai, nustatė, kad ji dėl protinės negalios negalėjo nurodyti atskirų nusikaltimo epizodų laiko, vietos, kitų aplinkybių, pastebėjo ir tai, kad V. U. daugiau negu iki šešių suskaičiuoti nesugebėjo, tai konstatavo nuosprendyje, vertindamas įrodymus, atsižvelgė ir į tai, kad duomenų apie V. U. lytinius santykius su S. U. nebuvo gauta mažamečių A. U., V. U. apklausų metu. Apylinkės teismas padarė teisingą išvadą, kad vien nukentėjusiosios V. U. parodymų apkaltinti S. U. tuo, kad jis V. U. žagino ne mažiau kaip šešis kartus, nepakanka, todėl, įvertinus įrodymų visumą, kaltinimas buvo patikslintas, kaltinimų S. U. apimtis sumažėjo. Nors dėl tokių aplinkybių S. U. teisinė padėtis palengvėjo, tačiau jo kaltė neišnyko, atsakomybę lengvinančių aplinkybių neatsirado. Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 punkte kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė numatyta kaltininko prisipažinimas, padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas 1999 m. gruodžio 23 d. nutarime „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ išaiškino, jog „kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo, grąžina pagrobtą daiktą ir pan.). Kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų“. Nors nuteistasis skunde teigia, kad dėl padaryto nusikaltimo nuoširdžiai gailisi, tačiau tuo nuoširdumu, vertinant nuteistojo parodymus, stebint jo elgesį, buvo suabejota ir apeliaciniame teismo posėdyje. Apeliaciniame skunde nuteistasis S. U. tvirtina supratęs, kad padarė nusikaltimą, tik po pokalbio su teisininkais. Toks savo kaltės supratimas su visišku savo kaltės pripažinimu ir nuoširdžiu gailėjimusi neturi nieko bendro, yra nelogiškas, vertintinas kaip siekimas išvengti realios laisvės atėmimo bausmės. Nuteistasis S. U. parodymus duodavo dalyvaujant gynėjui, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamajame posėdyje visiškai kaltu neprisipažino. Iš 2008-05-06 įtariamojo apklausos protokolo turinio matyti, kad S. U. parodymus duoti atsisakė, kol nepasitars su savo gynėju (b. l. 115). Ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje S. U. davė parodymus dalyvaujant gynėjui M. M. . Todėl nuteistojo pasiteisinimas apeliaciniame skunde, kad savo kaltę suprato tik pasikalbėjęs su teisininkais, teismui priėmus nuosprendį, jo atsakomybės nešvelnina, visišku prisipažinimu ir nuoširdžiu gailėjimusi nelaikytinas.

Byloje nuteistojo kaltę neginčijamai patvirtino specialisto išvada, kad S. U. yra V. U. žuvusio vaisiaus tėvas su 99, 99999 procentų tikimybe (b. l. 41–42), tačiau ir sakydamas paskutinį žodį, nuteistasis dėl savo kaltės abejojo, nuoširdžiai dėl savo poelgio nesigailėjo, labiausiai bijojo netekti ūkio (b. l. 188). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo gali būti pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei toks gailėjimasis įvyko iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, bet ne formaliomis frazėmis apeliaciniame skunde, todėl kolegija apylinkės teismo nuomonei, kad nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nėra, pritaria. Išžaginimas (BK 149 str. 3 d.) priskiriamas prie sunkių nusikaltimų, įstatymo sankcijoje už jį numatyta tik laisvės atėmimo bausmė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarime Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“ išaiškinta, jog sprendžiant bausmės rūšies parinkimo klausimą šiose bylose pirmiausia būtina svarstyti laisvės atėmimo bausmės paskyrimo klausimą, o kitos rūšies bausmė, negu numatyta įstatymo sankcijoje, gali būti skiriama tik esant BK 54 straipsnio 3 dalyje ar BK 62 straipsnyje numatytoms sąlygoms.

Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnis numato galimybes skirti švelnesnę negu įstatymo nustatyta bausmę, net tada, kai pati švelniausia BK straipsnio sankcijoje numatyta bausmė yra per griežta. Tokiu atveju, skiriant švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę, atsižvelgiama į bylos aplinkybių visumą, kuri mažina kaltininko asmenybės pavojingumą, padarytos veikos pavojingumą, rodo veikos atsitiktinį pobūdį ir panašiai. Tačiau, skirdamas bausmę, teismas privalo atsižvelgti ir į bausmės paskirtį, kiekvienu atveju nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 str. 2 d.).

Iš nuteistojo S. U. apeliacinio skundo motyvų matyti, kad jis bet kokiu būdu siekia išvengti realios laisvės atėmimo bausmės. Iš bylos aplinkybių, apeliacinio skundo motyvų matyti, jog nuteistasis S. U. turėjo pagrindą tikėti, kad jo nusikalstama veika neišaiškės, nes V. U. yra neįgali, savarankiškai aiškiai išreikšti savo supratimo apie lytinius santykius nesugeba, V. U. motina R. U. į sūnaus A. užuominą apie tėvo elgesį su savo dukra V. U. nekreipė dėmesio, to dalyko nesureikšmino, į tėvo ir dukters santykius nesigilino, jų išsiaiškinti nebandė. S. U. išžagino savo nepilnametę dukrą, pasinaudodamas jos bejėgiška būkle dėl negalios. Apelianto nurodytos aplinkybės, kad pati dukra ateidavo miegoti į lovą, kurioje miegodavo nuteistasis ir jo žmona, jog lytinius santykius su dukra atliko be išankstinio sumanymo, nes lytiškai santykiavo tik anksti iš ryto, savo lovoje, jo nusikalstamos veikos pavojingumo nesumažina. Iš visumos ištirtų bylos aplinkybių matyti, jog S. U. lytinio santykiavimo metu suprato, kad lytinį aktą atlieka su savo nepilnamete neįgalia dukra, nusikalstamos veikos nenutraukė, ją baigė, dėl padaryto nesigailėjo. Nuteistasis pats savo noru neatvyko ar apie šią veiką nepranešė, ją padaręs neprisipažino, nuoširdžiai nesigailėjo, ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką nepadėjo. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, neįgalią dukrą prižiūri (duomenys neskelbtini) specialioji mokykla (b. l. 15), motina R. U., kitus mažamečius vaikus išlaiko ir prižiūri ne vienas nuteistasis, bet ir vaikų motina R. U. Palikti mažamečių vaikų, nepilnametės dukters V. U. priežiūrą nuteistajam, sprendžiant iš bylos aplinkybių, šiuo metu būtų net pavojinga. Iš bylos aplinkybių matyti, kad nuteistasis S. U. V. U. išžagino pasinaudodamas tuo, kad R. U. iš ryto išėjo šerti gyvulių (b. l. 175–176). Nuteistajam S. U. BK 62 straipsnio 1-oje ar 2-oje dalyse numatytų pagrindų švelnesnei negu įstatymo numatyta bausmei skirti nėra. Nuteistasis S. U. savo vaidmenį dėl šeimos išlaikymo ir ūkio priežiūros apeliaciniame skunde aiškiai pervertino. Iš gyvų gyvulių ir deklaruotų bandų sąrašo matyti, kad gyvulių laikytoja yra R. U. (b. l. 183–184). Nuteistasis turėjo visas galimybes, kurias deklaruoja apeliaciniame skunde, rūpintis šeima, arti žemę, naudoti techniką derliui nuimti, tačiau tai jo nuo nusikaltimo padarymo nesulaikė. Nuteistojo S. U. argumentai, kad jam netekus laisvės jo daugiavaikė šeima liktų be pragyvenimo šaltinio, laikytini per dideliu savęs sureikšminimu. S. U. apie šeimos gerovę turėjo galimybių ir privalėjo pamąstyti dar prieš nusikalstamos veikos padarymą ar nors tuojau pat po to. Iš bylos duomenų matyti, kad S. U. 2007-07-28 automobilį vairavo neblaivus. 2007-08-16 teisė vairuoti transporto priemones iš jo buvo atimta 24 mėnesiams (b. l. 127). Taigi S. U. neteko teisės vairuoti ir žemės ūkio techniką. Iš R. U. parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, nuteistojo parodymų, duotų apeliaciniame teismo posėdyje, matyti, kad gyvulius šeria R. U., o S. U. tik kartais padeda (b. l. 175–176). 2007-07-13 S. U. buvo baustas už nedidelį chuliganizmą (b. l. 126). Tokie nuteistojo S. U. poelgiai šeimai ne padeda, bet kenkia jai ir finansiškai, ir morališkai. Iš byloje esančių paskolų sutarčių kopijų matyti, kad paskolas yra gavusi R. U., o ne nuteistasis. Paskolos paimtos jau po to, kai S. U. buvo atimta teisė vairuoti transporto priemones, žinant, kad S. U. pats su žemės ūkio technika žemės dirbti negalės (b. l. 157–161, 162–167). Paskolų paėmimo metu, matyt, šią aplinkybę nuteistasis ir jo žmona apsvarstė ir, nepaisydami to, paskolas ėmė. S. U. vaikams sudaryti tinkamas gyvenimo sąlygas galimybę turėjo, tačiau patikrinus U. šeimos buitį, Vaiko teisių apsaugos tarnybos vyr. specialistė D. B. 2008-05-06 buities tyrimo akte nurodė, kad name trūksta švaros, vaikams sudarytos tik patenkinamos sąlygos (b. l. 54). Iš Vaiko teisių apsaugos tarnybos vyr. specialistės D. B. 2008-04-30 surašyto apsilankymo pas U. akto turinio matyti, kad specialistė norėjo S. U. įspėti dėl girtavimo, ketinant surašyti buities tyrimo aktą, S. U. pats nurodė, jog visus reikalus tvarko žmona, kuri specialistės apsilankymo metu buvo išvykusi į Žemėtvarkos skyrių, todėl bet kokią informaciją specialistei suteikti atsisakė (b. l. 52).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ išaiškino, jog taikydamas švelnesnės negu straipsnio sankcijoje numatyta bausmės paskyrimą (BK 54 str. 3 d.), teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas galima tada, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų. Taikyti BK 62 str. pagrindų nėra, bet kolegija nerado pagrindo nuteistajam taikyti ir BK 54 str. 3 d. bei paskirti švelnesnę bausmę, nes Lietuvos Respublikos BK 149 str. 3 d. sankcijoje numatyta ir apylinkės teismo paskirta bausmė aiškiai teisingumo principui neprieštarauja, bausmės paskirtį atitinka.

Šilalės rajono apylinkės teismas, skirdamas bausmę nuteistajam S. U., bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 str. 2 d., vadovavosi, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę aptarė, jo atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nenustatė. Apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis S. U. neteistas, baustas administracine tvarka už nedidelį chuliganizmą ir transporto priemonės vairavimą neblaiviam (b. l. 126–127), charakterizuojamas kaip konfliktuojantis su kaimynais asmuo (b. l. 129), ūkininkauja savo ūkyje, padarė tyčinį sunkų nusikaltimą (BK 11 str. 5 d.) prieš dukrą, pasinaudodamas jos bejėgiška būkle dėl negalios, todėl pagrįstai paskyrė laisvės atėmimo bausmę, tačiau žymiai mažesnę negu BK 149 str. 3 d. sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Paskirtoji bausmė aiškiai per griežta nėra. Apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutaria:

nuteistojo S. U. apeliacinį skundą atmesti.