- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-11-14
- Bylos Nr.
- I-984-629/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05097-2013-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- E. K.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos E. K. skundą atsakovams Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, sprendimo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja E. K. (toliau – pareiškėja) su skundu (b. l. 9–11) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) 2013 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. (15/1-3)10K-34070 bei priteisti solidariai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamai Departamento, ir Departamento nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 5 120,37 Lt (1 482,96 Eur).
Pareiškėja nurodė, kad nuo 1995 m. kovo 27 d. dirba Departamente (A lygio, 9 kategorija, 3-ia kvalifikacinė klasė). Pareiškėjos nuomone, jos teisė gauti teisingą atlyginimą už atliktą darbą buvo pažeista, nes jos darbo užmokestis ginčo laikotarpiu buvo mažinamas pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija) prieštaraujančias teisės aktų nuostatas. Teigė, kad Departamento teisės akto nebuvimas nepaneigia pareiškėjos teisės gauti teisingą atlyginimą už atliktą, todėl Departamento sprendimas negali būti pripažintas teisėtu.
Atsiliepimas
Departamentas atsiliepime (b. l. 16–19) su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Departamentas nurodė, kad pareiškėjos reikalavimui taikytinas 3 metų senaties terminas bei Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 301 str. Pažymėjo, kad pareiškėjos praradimų dėl sumažinto darbo užmokesčio kompensavimo mechanizmo nustatymas yra įstatymų leidėjo kompetencija, o ne Departamento.
Teismo posėdyje pareiškėja, atsakovo atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 45, 46).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl valstybės tarnautojos darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl Konstitucijai prieštaraujančio reglamentavimo taikymo, priteisimo.
Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2014 m. gegužės 8 d. nutarime konstatavo, kad DK nuostata, ribojanti darbuotojo teisę gauti jam priklausantį, bet neišmokėtą darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias sumas, prieštarauja Konstitucijai, todėl Departamento atsiliepime nurodomas DK 301 str. netaikytinas.
Departamentas pareiškėjos reikalavimui priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką taip pat prašo taikyti DK 27 str. 2 d. nustatytą 3 metų senaties terminą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu DK 27 str. 2 d. ir taikytinu reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo (žr. LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 str. 5 d. nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatos. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Ieškinio senatį pagal CK 1.126 str. 2 d. teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.127 str. 1 d. nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Pareiškėja prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d., o į teismą su skundu pareiškėja kreipėsi 2013 m. spalio 14 d. (b. l. 1).
Kadangi pagal DK nuostatas, darbo užmokestis turi būti mokamas ne rečiau kaip kas mėnesį, pareiškėja ne vėliau kaip kiekvieno mėnesio atlyginimo mokėjimo dieną galėjo suprasti, ar darbo užmokestis už praėjusį mėnesį jai išmokėtas teisingai. Todėl, atsižvelgiant į Departamento prašymą taikyti ieškinio senatį ir DK 27 str. 2 d. nuostatą, kurioje įtvirtinta, kad bendras ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra 3 metai, taip pat CK I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, konstatuotina, kad pareiškėja pateikė skundą praleidusi ieškinio senaties terminą reikalavimui, kildinamam už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio mėn. iki 2010 m. rugsėjo mėn. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos reikalavimas šioje dalyje atmetamas.
Nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėja dirbo Departamento Administravimo skyriaus vyriausiąja specialiste (karjeros valstybės tarnautoja, A lygio 9 kategorija), jai buvo suteikta 3-ia kvalifikacinė klasė (b. l. 21, 22).
Pareiškėjos darbo užmokestį nustato Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatos. Pagal VTĮ 23–25 str. nuostatas, valstybės tarnautojo darbo užmokesčio pagrindinę dalį sudaro pareiginė alga, kurios dydis apskaičiuojamas taikant šio įstatymo 1 priede atitinkamai valstybės tarnautojo pareigybės kategorijai nustatytą pareiginės algos koeficientą. Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalis, be kita ko, yra ir priedai už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją.
2009 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymui, buvo sumažinti priedų už kvalifikacines klases dydžiai, todėl pareiškėja gaudavo mažesnį darbo užmokestį nei iki tol.
Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, kad teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis ginčo laikotarpiu pareiškėjai buvo mažinamas darbo užmokestis, prieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Taigi Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime akcentavo ne tik Seimo teisę, bet ir aiškią pareigą – pašalinti neigiamas teisines pasekmes, kilusias taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai; Konstitucinis Teismas nurodė šios pareigos įvykdymo būdą – įstatymu nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Tai, kad sumažinto darbo užmokesčio kompensavimas turi būti vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas, kuriame konstatuota, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.
Teismas atkreipia dėmesį, jog VTĮ 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – Įgyvendinimo įstatymas) 2 str. 2 p. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – Vyriausybė) buvo pavesta iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikti pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. Minėtas terminas vėliau pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas, kuriuo vieneriems metams buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, laikytinas protingu laikotarpiu ir neprieštarauja Konstitucijai.
Apibendrinant nurodytą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.
Atkreiptinas dėmesys, kad 2015 m. balandžio 30 d. Vyriausybė pateikė Seimui įstatymo projektą, kurio pagrindu Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d. Minėto įstatymo preambulėje inter alia nurodyta, kad Seimas jį priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus bei siekdamas atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurių nebūtų buvę patirta, jeigu būtų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas tam tikru mastu. Taigi šiuo įstatymu yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.
Taigi teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, konstatuoja, kad Departamentui Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme ir pareiškėjai nesuformulavus teisiškai pagrįstų argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti jai neišmokėto darbo užmokesčio nepriemoką teismo sprendimu.
Teismo vertinimu, Departamentas, kol nebuvo priimtas Grąžinimo įstatymas, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai darbo užmokesčio nepriemoką, todėl reikalavimas panaikinti Departamento 2013 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. (15/1-3)10K-34070 atmetamas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 85–87 str., 88 str. 1 p., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.) 132 str. 1 d., 133 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjos E. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.