Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko (pranešėjo) Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos skyriaus prokuroro, nukentėjusiosios V. P. , nuteistųjų R. P. , A. K. ir R. R. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirtoji bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Kauno apygardos teismo 2008 m. sausio 18 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi ir A. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas trejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

R. R. pripažintas kaltu pagal BK 294 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtosios bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant R. R. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

R. P. pripažintas kaltu pagal BK 294 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtosios bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant R. P. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

Iš A. K. , R. R. ir R. P. solidariai nukentėjusiosios V. P. naudai priteista 6000 (šeši tūkstančiai) litų neturtinei žalai atlyginti ir 500 (penki šimtai) litų turėtoms atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. , R. R. ir R. P. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe ir būdami susitarę, bendrininkui R. R. 2009 m. rugpjūčio 29 d. automobiliu „Audi“ nuvežus nukentėjusiąją V. P. į laukymę, esančią 300 m atstumu nuo automagistralės „Kaunas-Klaipėda“ 109 kilometro, kur bendrininkams R. R. ir A. K. naudojant psichinę prievartą – grasinant fiziniu smurtu jos ir jos sūnaus atžvilgiu, vėliau bendrininkams R. R. ir A. K. , 2009 m. rugsėjo 2 d., prie namo, esančio Kaune, Kalniečių g. 196, naudojant psichinę prievartą – grasinant neteisėtai atimti laisvę, vėliau bendrininkams R. R. ir A. K. 2009 m. rugsėjo 8 d. apie 11.00 val. Kaune, Baltų pr., prie namo Nr. 159, automobiliu „VW Sharan“ užblokavus kelią V. P. vairuojamam automobiliui „Ford Focus“, tokiu būdu sustabdžius V. P. ir bendrininkui A. K. įsėdus į V. P. automobilį ir privertus ją nuvykti į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią Kaune, netoliese Baltijos g. 106, bendrais veiksmais atėmus laisvę V. P. , neleidžiant jai pasišalinti iš šios aikštelės, iškvietus padėjėją R. P. , tą pačią dieną bendrininkams R. R. ir A. K. tęsiant nusikalstamus veiksmus, naudojant psichinę prievartą – grasinant atimti iš nukentėjusios V. P. turtą – automobilį „Ford Focus“, pranešti jos sūnui, kad ji yra ligoninėje, siekiant priversti V. P. surašyti paskolos sutartį, kaip įrodymą dėl nukentėjusiajai V. P. kaltinamojo A. K. suteiktos 20 000 Lt paskolos, bei tą pačią dieną apie 18 val., bendrininkui A. K. privertus nukentėjusiąją jos automobiliu „Ford Focus“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atvykti prie namo, esančio Kaune, Partizanų g. 124, nukentėjusiosios automobilyje bendrininkams R. R. ir A. K. privertus nukentėjusiąją V. P. parašyti paskolos sutartį 20 000 Lt sumai, šiais bendrais veiksmais, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą nukentėjusiosios V. P. , bet nerealizuotą kaltinamojo A. K. tikrą teisę tikslu susigrąžinti suteiktą paskolą, tuo padarydami didelę žalą nukentėjusiosios V. P. teisėms, savavavaldžiavo, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje.

Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos skyriaus prokuroro apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas nuteistųjų padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, neteisingai įvertino byloje esančius duomenis, todėl apygardos teismo nuosprendis negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.

Motyvuojamoji dalis

Kauno apygardos prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiosios V. P. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, nuteistųjų A. K. , R. P. ir R. R. apeliaciniai skundai atmetami.

Apklaustas apeliacinės instancijos teisme nuteistasis R. R. iš dalies pakeitė savo parodymus ir patvirtino, jog 2009 m. rugsėjo 8 d. įvykusio susitikimo metu jis pasakė R. P. , kad V. P. yra skolinga 20 000 Lt A. K. . Nuteistasis R. P. pirmosios instancijos teisme parodė, jog 2009 m. rugsėjo 8 d. mobiliojo ryšio telefonu jam paskambino R. R. ir pasiūlė susitikti Šilainių mikrorajone bei aptarti jiems priklausančio automobilio pardavimo aplinkybes. Atvykęs į susitikimo vietą ten rado R. R. ir iš matymo pažįstamą A. K. , kuris buvo su mergina. R. R. jam pasakė, kad toji mergina, kaip vėliau paaiškėjo V. P. , yra skolinga A. K. 20 000 Lt. Todėl jis kelis kartus buvo priėjęs prie automobilyje sėdinčios V. P. ir paragino ją grąžinti skolą A. K. . R. P. tvirtino, jog tai padarė niekieno neprašytas, savo noru, o V. P. atžvilgiu psichologinio smurto nenaudojo (5 t. 109-110 b.l.). Įvertinusi pirmiau aptartus nuteistųjų parodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog jie yra prieštaringi. Nors vis trys nuteistieji neneigia apygardos teismo nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis susitikę su V. P. , tačiau skirtingai aiškina susitikimo aplinkybes bei tikslus. Antai, A. K. tvirtina, jog su V. P. buvo susitikęs atsitiktinai, siekdamas išsiaiškinti asmeninius tarpusavio santykius, o apie 20 000 Lt dydžio skolą su ja kalbėjo tik paskutinio susitikimo Šilainiuose metu. R. R. teigė, jog A. K. pats aktyviai ieškodavo nukentėjusiosios, o susitikimų metu kalbėdavo ne vien dėl asmeninių santykių, tačiau ir dėl skolos. Jis teigė, jog R. P. buvo susitikęs su V. P. vieną kartą ir apie jos skolą A. K. nieko nežinojo. Tuo tarpu nuteistasis R. P. patvirtino, jog kelis kartus buvo priėjęs prie V. P. automobilio ir paragino ją grąžinti A. K. 20 000 Lt skolą. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nuteistųjų parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs ir vienodi, todėl jais apeliacinės instancijos teismas remiasi tiek, kiek jie sutampa su kitais byloje surinktais duomenimis.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartus bylos duomenis, konstatuoja, jog byloje surinktais įrodymais patikimai nustatyta, kad: nuteistieji A. K. ir R. R. susitikimų, įvykusių 2009 m. rugpjūčio 29 d. ir 2009 m. rugsėjo 2 d. naudojo psichinę prievartą V. P. atžvilgiu – grasino panaudoti fizinį smurtą jos ir jos sūnaus atžvilgiu, pranešti jos sūnui apie tai, kad ji pateko į ligoninę, atimti automobilį, tokiu būdu siekdami palaužti jos valią; R. P. 2009 m. rugsėjo 8 d. susitikimo Šilainiuose metu, žinodamas apie bendrininkų A. K. ir R. R. išsakytus grasinimus, nurodė nukentėjusiajai V. P. perduoti 20 000 Lt, tokiu būdu prisidėdamas prie jos bauginimo. Tokios byloje surinktais duomenimis nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti kategorišką išvadą, jog visi trys nuteistieji – A. K. , R. R. ir R. P. , reikalaudami iš V. P. 20 000 Lt bei pasirašyti paskolos raštelį šiai sumai, jos atžvilgiu panaudojo psichologinį smurtą. Byloje surinktais duomenimis nustatyta ir tai, kad: A. K. 2009 m. rugsėjo 2 d. įvykusio susitikimo metu supykęs dėl V. P. atsisakymo leisti jiems dalyvauti jos ir Z. S. turto dalybose, sugriebė ją už kaklo, tokiu būdu panaudodamas fizinį smurtą; A. K. ir R. R. 2009 m. rugsėjo 8 d., nuo 11 val iki 18 val., neteisėtai privertė nukentėjusiąją vykti į jų nurodytą vietą, neleido jai išlipti iš automobilio, naudotis mobiliojo ryšio telefonu bei laisva valia pasirinkti savo buvimo vietos, tokiu būdu neteisėtai atimdami jai laisvę. Nuosprendį priėmęs teismas konstatavo, jog nukentėjusiajai V. P. neteisėtai laisvę atėmė visi trys nuteistieji. Apeliacinės instancijos teismas su šia nuosprendį priėmusio teismo išvada nesutinka. Pirmiau aptartais nukentėjusiosios parodymais bei iš dalies pačių nuteistųjų parodymais byloje nustatyta, kad V. P. laisvė pasirinkti savo buvimo vietą ir elgesio variantą buvo atimta 2009 m. rugsėjo 8 d., apie 11 val., kuomet jai išėjus iš draugės namų bei automobiliu išvažiuojant iš kiemo, kelią užblokavo R. R. vairuojamas automobilis, o iš jo išlipęs A. K. atsisėdo į nukentėjusiosios automobilį ir nurodė važiuoti paskui R. R. automobilį. Abu jie – R. R. ir A. K. nurodė V. P. , kad ji negali laisvai išvykti, tokiu būdu ją baugindami ir atimdami galimybę laisvai pasirinkti savo buvimo vietą iki tos pačios dienos 18 valandos. Tuo tarpu R. P. į susitikimą su abiem nuteistaisiais bei V. P. atvyko vėliau, tik po to, kai jį į susitikimo vietą pakvietė R. R. . Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių daryti kategorišką išvadą, kad nuteistieji A. K. ir R. R. su R. P. būtų iš anksto susitarę dėl tokio veikimo būdo (nukentėjusiosios laisvės atėmimo) siekiant užvaldyti nukentėjusiosios turtą. Iš bylos duomenų matyti, kad V. P. A. K. ir R. R. kelią užblokavo, o vėliau iš automobilio išlipti neleido veikdami tik savo nuožiūra ir tarpusavio susitarimu. Kaltininko kaltė dėl kiekvienos jam inkriminuotos nusikalstamos veikos ar jos kvalifikuojančių požymių padarymo turi būti įrodyta byloje surinktų įrodymų visetu, kuris neginčytinai patvirtintų kiekvienos inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Šiuo atveju byloje nesant pakankamai objektyvių duomenų, leidžiančių daryti kategorišką išvadą, kad nuteistasis R. P. , veikdamas bendrai su A. K. ir R. R. , neteisėtai atėmė laisvę nukentėjusiajai V. P. , ši jam inkriminuota kvalifikuojanti aplinkybė iš kaltinimo šalintina.

Psichinė prievarta yra būtinas tiek nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 2 dalyje, už kurios padarymą A. K. , R. R. ir R. P. pripažinti kaltais ir nuteisti skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, sudėties požymis, tiek nusikalstamos veikos, numatytos BK 181 straipsnio 2 dalyje, kurios padarymu nuteistieji buvo kaltinami ir, už kurios padarymą prokuroras bei nukentėjusioji apeliaciniais skundais prašo pripažinti A. K. , R. R. ir R. P. kaltais, sudėties požymis. Veika kvalifikuojama pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, kaip turto prievartavimas tuo atveju, jei kaltininkas, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai verčia kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. Pagal BK 181 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas prievartaudamas turtą panaudojo fizinį smurtą, atėmė asmeniui laisvę, sunaikino ar sugadino jo turtą arba kitokiu būdu padarė jam didelės turtinės žalos. Reikalavimas turto prievartavimo atveju visada yra neteisėtas, jis nėra susijęs su reikalaujančiojo, ar asmens, kurio interesais reikalaujantysis veikia, ir nukentėjusiojo ankstesniais turtiniais santykiais, ar kitomis aplinkybėmis, kurios, suinteresuoto asmens manymu, suteikia jam tokią teisę, tuo tarpu, prievartinis reikalavimas patenkinti turtines pretenzijas, atsiradusias Lietuvos Respublikos civilinio kodekso numatytais pagrindais, nesudaro turto prievartavimo nusikaltimo sudėties ir, esant Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatytiems savavaldžiavimo požymiams, kvalifikuojamas kaip savavaldžiavimas. Taigi sprendžiant klausimą, ar kaltininko veiksmai atitinka turto prievartavimo, ar savavaldžiavimo sudėties požymius, būtina nustatyti, ar kaltininkas turėjo teisėtą pagrindą reikalauti iš nukentėjusiosiojo asmens perduoti turtą.

Kaip jau buvo minėta, A. K. , R. R. ir R. P. ikiteisminio tyrimo metu pagal BK 181 straipsnio 2 dalį buvo kaltinami tuo, kad veikdami organizuota grupe, naudodami psichinę prievartą bei neteisėtai atimdami laisvę V. P. , siekė išgauti iš jos sutikimą leisti dalyvauti jos ir buvusio sugyventinio turto dalybų procese, o vėliau, neteisėtai, neturėdami jokio pagrindo, vertė nukentėjusiąją sumokėti 20 000 Lt kaip atlygį už nuteistųjų ir kitų asmenų tariamai atliktus veiksmus, siekiant padėti turto dalybų procese, bei privertė ją pasirašyti paskolos raštelį šiai pinigų sumai. Skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas nuteistųjų nusikalstamus veiksmus iš BK 181 straipsnio 2 dalies perkvalifikavo į BK 294 straipsnio 2 dalį konstatavęs, jog byloje surinkti duomenys leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusioji V. P. buvo skolinga nuteistajam A. K. , todėl šis, veikdamas bendrai su R. R. ir R. P. , vykdė savo teisėtą, nerealizuotą, nukentėjusiosios ginčijamą teisę. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų nesilaikė, neįvertino visų byloje esančių duomenų, neteisingai interpretavo objektyviais duomenimis byloje nustatytas faktines aplinkybes, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą A. K. , R. R. ir R. P. nusikalstamus veiksmus kvalifikuodamas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį.

Kaip matyti iš pirmiau aptartų nukentėjusiosios V. P. parodymų viso proceso metu, ji nuosekliai ir vienodai tvirtino, jog su nuteistuoju A. K. jos nesiejo jokie bendri turtiniai reikalai, jis nebuvo paskolinęs jai 20 000 Lt bendram verslui – grožio salonui kurti. Iš nuoseklių V. P. parodymų matyti ir tai, kad ji su A. K. po skyrybų su sugyventiniu Z. S. artimai bendravo. Todėl jis (A. K. ) žinojo, jog V. P. su buvusiu sugyventiniu nesutaria dėl turtinių ir vaiko išlaikymo klausimų. Dar tuo metu, kai nukentėjusiąją ir A. K. siejo artimi santykiai, šis užsiminė, kad galėtų „paauklėti“ Z. S. ir tokiu būdu paspartinti turto dalybų procesą, tačiau ji atsisakė. Vėliau, V. P. ir A. K. santykiams pašlijus, 2009 m. rugpjūčio 29 d. įvykusio susitikimo metu, A. K. ir R. R. vėl pasiūlė jai padėti išspręsti problemas, kylančias tarp jos ir buvusio sugyventinio Z. S. dalinantis bendrą turtą. Nukentėjusioji vėl atsisakė tokių siūlomų „paslaugų“, tačiau 2009 m. rugsėjo 2 d. susitikimo metu R. R. ir A. K. pasakė, kad „reikalas jau užsuktas“, „žmonės įtraukti“, o už šias „paslaugas“ V. P. turi sumokėti. 2009 m. rugsėjo 8 d. susitikimo metu nuteistieji pakartojo tą patį, o R. P. nurodė ir konkrečią sumą – 20 000 Lt, kurią turi sumokėti nukentėjusioji. V. P. viso proceso metu tvirtino ir tai, jog niekada neprašė A. K. kokiu nors būdu kištis į jos ir Z. S. santykius. Taigi nukentėjusiosios V. P. parodymais, kuriais, kaip jau buvo minėta, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, nustatyta, jog nuteistieji A. K. , R. R. ir R. P. vertė nukentėjusiąją perduoti 20 000 Lt ir pasirašyti šiai sumai paskolos raštelį neturėdami tam jokio teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija sutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentu, jog V. P. parodymus apie tai, kad ji buvo verčiama perduoti 20 000 Lt ne kaip paskolos grąžinimą, patvirtina ir liudytojos J. M. parodymai. Ši liudytoja ikiteisminiame tyrime duotuose parodymuose, kuriuos patvirtino nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, teigė, jog V. P. jai sakė, kad A. K. ir R. R. iš jos reikalauja pinigų, kadangi ji skiriasi su vyru ir gali gauti dalį bendro turto (2 t. 113-114, 5 t. 101 b.l.). Taigi priešingai nei teigiama apygardos teismo nuosprendyje (nuosprendžio 8 lapas) J. M. savo parodymuose konkrečiai nurodė, už ką iš V. P. buvo reikalaujama pinigų. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nuosprendį priėmęs teismas, vertindamas J. M. byloje duotus parodymus, taip pat nebuvo nuoseklus. Kaip jau minėta, vienoje nuosprendžio dalyje teigiama, jog liudytoja J. M. nenurodė motyvo, dėl ko iš V. P. buvo reikalaujami pinigai (nuosprendžio 8 d lapas). Tuo tarpu kitoje nuosprendžio dalyje teigiama, jog „...liudytoja J. M. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad kaltinamieji R. R. ir A. K. reikalauja iš nukentėjusiosios pinigų, kadangi ji skiriasi su vyru ir gali gauti dalį bendro turto ar pinigų...“ (nuosprendžio 9 lapas).

Kaip jau buvo minėta, viena svarbiausių byloje surinktų įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nuosprendį priėmęs teismas, vertindamas operatyvinių veiksmų atlikimo protokole užfiksuotus duomenis, šio reikalavimo nesilaikė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje esančios telefoninių pokalbių tarp nuteistųjų išklotinės tiesiogiai nepatvirtina turto prievartavimo fakto, tačiau jose užfiksuoti duomenys, vertinant juos visumoje su kitais byloje surinktais duomenimis (nukentėjusiosios V. P. , liudytojų J. M. ir D. P. , bei iš dalies pačių nuteistųjų parodymais), yra reikšmingi sprendžiant A. K. , R. R. ir R. P. atsakomybės klausimą. Iš telefoninių pokalbių, vykusių tarp A. K. ir R. R. , turinio matyti, jog jie nuo 2009 m. rugpjūčio 29 d. iki 2009 m. rugsėjo 14 d. bendraudami mobiliojo ryšio telefonu kalba apie V. P. , ją įvardindami “velniu”, tariasi dėl susitikimo su ja, kalba apie tai, kad iš jos reikia reikalauti pinigų, pavartoti fizinį smurtą: “..A kada su velniu?... Ką? Velnias šiandien negali, aš jau ruošiau (necenzūrinis žodis), būčiau vienas nuvažiavęs ir užmetęs ant ausų (necenzūrinis žodis)… Žinutės nerašysiu, tai (necenzūrinis žodis), išgaudysim…” (2009 m. rugsėjo 3 d., 20.03 val. įvykęs telefoninis pokalbis tarp A. K. ir R. R. (1 t. 23 b.l.); “… Klausyk, a girdi, tas velnias nekelia ragelio (necenzūrinis žodis), nei nieko… Nu bet (necenzūrinis žodis), nu tai (necenzūrinis žodis) pasiimsim ją ir viskas, ko čia pergyvent…” (2009 m. rugsėjo 4 d., 11.16 val. įvykęs telefoninis pokalbis tarp A. K. ir R. R. (1 t. 23 b.l); “…Labas. Stovi prie “gogos’ chatos “fokusas” (duomenys neskelbtini) Tai gal einam į vidų?... (necenzūrinis žodis), pradės rėkti, žmogau, sakau pradės rėkti, aš jau tikrai, dabar jau nekalbėsiu, man tai (necenzūrinis žodis), kalbėt…Karoče, iki kokios dvylikos gali išvažiuoti…Todėl, kad vaiko jos čia nėra, tai tu būk ramus…Atvažiuok, palauksim, pastumsim. Gerai?...” (2009 m. rugsėjo 7 d., 22.13 val. įvykęs telefoninis pokalbis tarp A. K. ir R. R. (1 t. 29 b.l.); “…(necenzūrinis žodis) ką jinai čia (necenzūrinis žodis) man sąlygas dar (necenzūrinis žodis) stato (necenzūrinis žodis), aš tau padarysiu 10 štukų eurų …” (2009 m. rugsėjo 8 d., 12. 43 val. įvykęs telefoninis pokalbis tarp A. K. ir R. R. (1 t. 31 b.l). Šie užfiksuoti telefoniniai pokalbiai tarp A. K. ir R. R. patvirtina nukentėjusiosios V. P. parodymus apie tai, kad po 2009 m. rugpjūčio 29 d. įvykusio susitikimo ji vengė su jais bendrauti, tačiau patys nuteistieji A. K. ir R. R. aktyviai ieškojo kontaktų su ja.

Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog tarp nukentėjusiosios V. P. ir nuteistojo A. K. buvo susiklostę turtiniai santykiai, kurių pagrindu jis turėjo teisę reikalauti 20 000 Lt, rėmėsi nuteistųjų ir liudytojo V. K. parodymais. Nuosprendį priėmęs teismas padarė išvadą, jog nuteistojo A. K. bei kitų nuteistųjų parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, patvirtinami kitais byloje surinktais duomenimis – liudytojo V. K. parodymais ir kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nesutinka ir su šia apygardos teismo išvada.

Nuteistasis A. K. ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog 2009 metų vasaros pradžioje paskolino nukentėjusiajai V. P. 20 000 Lt. Pinigai buvo skirti bendram grožio salonui atidaryti, technikai įsigyti bei patalpų nuomai. A. K. teigė, jog V. P. iš karto pasirašė paskolos raštelį, kai tik jai buvo paskolinti pinigai. 2009 metų vasarą jų santykiai nutrūko, todėl jis paprašė V. P. grąžinti skolą (3 t. 115 b.l.). Apklaustas teisiamajame posėdyje A. K. iš dalies pakeitė savo parodymus ir ėmė teigti, jog 20 000 Lt, kuriuos paskolino V. P. , prieš tai pasiskolino iš savo tėvo V. K. , kuris buvo paėmęs banko kreditą šiai sumai, kadangi norėjo pirkti automobilį. Nuteistasis tvirtino, jog V. P. skolos lapelį pasirašė 2009 metų vasaros pradžioje, jo namuose, tuo pačiu metu, kai jai buvo perduoti pinigai. Nuteistasis negalėjo paaiškinti, kodėl jo ir V. P. pasirašytame skolos lapelyje nurodyta, kad 20 000 Lt nukentėjusioji pasiskolino 2009 m. gegužės 20 d. (5 t. 105-109 b.l.). Taigi priešingi nei nurodoma apygardos teismo nuosprendyje, nuteistojo A. K. parodymai viso proceso metu nebuvo visiškai vienodi bei nuoseklūs. Akivaizdu, jog jis, ikiteisminio tyrimo pabaigoje susipažinęs su visa bylos medžiaga, pirmosios instancijos teisme iš dalies pakeitė savo parodymus, tokiu būdu siekdamas suderinti juos su kitais byloje surinktais duomenimis. Be to, nuteistojo A. K. parodymai nevisiškai sutampa ir su liudytojo V. K. parodymais. Apklaustas teisiamajame posėdyje liudytojas V. K. teigė, jog jo sūnus A. K. artimai bendravo su nukentėjusiąja V. P. , kartu kūrė ateities bei bendro verslo planus. A. K. iš savo draugo buvo pasiskolinęs 20 000 Lt, už kuriuos nupirko grožio salonui reikalingos įrangos bei baldų. Liudytojas teigė, jog 2008 m. rugsėjo 11 d. buvo pasiėmęs iš banko 20 000 Lt dydžio kreditą, kurį ketino panaudoti būsto remontui. Tačiau prasidėjus ekonominei krizei, jis šių pinigų pagal paskirtį nepanaudojo, todėl paprašytas sūnaus A. K. , 2009 metų gegužės mėnesį juos paskolino jam. Sūnus A. K. jam sakė, kad pinigus perduos V. P. , kad ši nupirktų soliariumo įrangą ketinamam atidaryti grožio salonui. Vėliau V. K. , sužinojęs, jog A. K. perdavė V. P. 20 000 Lt, pareikalavo pasirašyti su ja skolos lapelį. A. K. su V. P. skolos lapelį pasirašė 2009 metų birželio mėnesį ir perdavė jį liudytojui. V. K. teigė, jog paskolintų pinigų A. K. jam negrąžino, tačiau liudytojas ir nesidomėjo dėl jų likimo (5 t. 125-126 b.l.). Taigi nuteistojo A. K. ir liudytojo V. K. byloje duoti parodymai yra prieštaringi. Nuteistasis A. K. tvirtino, jog 20 000 Lt V. P. paskolino 2009 metų birželio mėnesį ir tą pačią dieną buvo pasirašytas skolos lapelis. Tuo tarpu liudytojas V. K. teigė, jog pinigus paskolino 2009 metų gegužės mėnesį, o skolos lapelį A. K. su V. P. pasirašė tik tada, kai to pareikalavo liudytojas, t.y. birželio mėnesį. Kaip matyti iš byloje esančio skolos lapelio, jame nurodyta, jog V. P. 20 000 Lt pasiskolino 2009 m. gegužės 20 d. (2 t. 109 b.l.). Tačiau nuteistasis A. K. negalėjo nurodyti įtikinamų motyvų, kodėl V. P. , pasak jo, gera valia pasirašydama šį raštelį, jame nurodė neteisingą pinigų gavimo datą. Kita vertus, nors apygardos teismas ir konstatavo, jog šių proceso dalyvių parodymai yra patikimi, tačiau iš nuosprendžio turinio matyti, kad jį priėmęs teismas jų parodymus dalyje dėl skolos lapelio pasirašymo aplinkybių atmetė ir konstatavo, jog skolos lapelis buvo pasirašytas 2009 m. rugsėjo 8 d., nukentėjusiosios V. P. parodymais nustatytomis aplinkybėmis. Todėl apygardos teismo išvada, kad nuteistojo A. K. ir liudytojo V. K. parodymai patikimi, yra prieštaringa. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad liudytojo V. K. nurodytos aplinkybės dėl to, kad jis pasiėmęs 20 000 Lt dydžio kreditą iš banko, jo nepanaudojo pagal paskirtį, o praėjus pusei metų, sutiko šią pinigų sumą paskolinti mažai pažįstamai V. P. , iš anksto nepasirašęs su ja tai patvirtinančio dokumento bei neaptaręs paskolos grąžinimo sąlygų, yra neįtikinamos ir nelogiškos. Juolab, kad paskolinęs nemažą pinigų sumą, liudytojas dėl jos grąžinimo pats asmeniškai į V. P. nesikreipė ir dėl savo pinigų likimo nesiteiravo.

Pirmiau aptarti nuteistojo A. K. parodymai nesutampa ir su kitų nuteistųjų šioje byloje duotais parodymais. Nuteistasis R. R. apklausų, vykusių ikiteisminio tyrimo metu, kaltu neprisipažino ir atsisakė duoti detalesnius parodymus (4 t. 4, 6-7, 11 b.l.). Apklaustas teisiamajame posėdyje R. R. teigė, jog 2009 metų vasaros pradžioje jis paskolino A. K. 20 000 Lt, kuriuos, kaip sužinojo vėliau, pastarasis paskolino V. P. bendram verslui kurti. Todėl, žinodamas, kad V. P. vengia A. K. grąžinti skolą, kartu su juo vykdavo į susitikimus su V. P. , tokiu būdu norėdamas padėti A. K. atgauti pinigus. (5 t. 101-105 b.l.). Taigi priešingai nei A. K. ir liudytojas V. K. , nuteistasis R. R. tvirtino, jog 20 000 Lt, kuriuos paskolino V. P. , A. K. gavo iš jo (R. R. ). Nuteistojo R. P. parodymai viso proceso metu taip pat buvo nenuoseklūs ir prieštaringi. Apklaustas įtariamuoju pirmąjį kartą jis neigė savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, tvirtino, jog R. R. pažįsta, tačiau su juo jokių bendrų reikalų neturi, 2009 m. rugsėjo 8 d. nei su R. R. , nei su V. P. susitikęs nebuvo ir jai negrasino (4 t. 31 b.l.). Antrosios apklausos ikiteisminiame tyrime metu, po to, kai buvo supažindintas su byloje esančių telefoninių pokalbių išklotinių turiniu, R. P. pakeitė savo parodymus ir teigė, jog su R. R. užsiiminėjo automobilių prekyba (4 t. 63 b.l.), tačiau vėliau atsisakė duoti išsamesnius parodymus (4 t. 66 b.l.). Pirmosios instancijos teisme R. P. paaiškino, jog jis yra R. R. draugas, kartu su juo užsiiminėja automobilių prekyba. 2009 m. rugsėjo 8 d. jam paskambino R. R. ir pasiūlė susitikti Šilainių mikrorajone, kadangi reikėjo aptarti automobilio pardavimo klausimus. Kartu su R. R. buvo jo draugas A. K. , kurį R. P. teigė pažinojęs kaip R. R. draugą, bei viena mergina. R. R. užsiminė, kad ši mergina, kaip paaiškėjo vėliau V. P. , yra skolinga A. K. 20 000 Lt, todėl jis (R. P. ) kelis kartus buvo priėjęs prie V. P. ir paragino ją grąžinti skolą (5 t. 109-110 b.l.). Tą aplinkybę, kad nuteistasis į 2009 m. rugsėjo 8 d. įvykusį susitikimą atvyko pakviestas R. R. išimtinai tik pasikalbėti dėl bendro automobilių verslo, paneigiama byloje surinktais duomenimis. Iš 2009 m. rugsėjo 24 d. įvykusio telefoninio pokalbio tarp R. R. ir R. P. išklotinės matyti, jog jie kalbasi apie 2009 m rugsėjo 8 d. įvykusį susitikimą: R. P. : “…Žinai, Ryčiuk, ką norėjau paklaust, ką tas mūsų popierius kalba daro ką nors ar ne, nes dabar su draugais kaip tik susitikę ir kaip tik užklausiau taip draugiškai, sako: įdomu, kaip procesas pasislinkęs, gal ką pastumti reikia?..”; R. R. : “…Popierius…. Tu kalbi apie velnią?...”; R. P. : “…Jo, čia Šilainiuose, kur visi buvom su tuo mažiuku…” (1 t. 90 b.l.). Iš šio telefoninio pokalbio turinio galima daryti neabejotiną išvadą, jog R. P. kalba apie 2009 m. rugsėjo 8 d. Šilainių mikrorajone vykusį susitikimą, kurio metu jis perdavė V. P. visų nuteistųjų bendrą reikalavimą sumokėti 20 000 Lt. R. P. nurodyta aplinkybė, kad į susitikimą Šilainiuose jis atvyko išimtinai tik norėdamas aptarti su R. R. automobilio pardavimo aplinkybes, yra nelogiška ir paneigiama byloje surinktais duomenimis. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog R. P. palaikė ryšį su R. R. mobiliojo ryšio telefonu, todėl jiems nebuvo būtina automobilio pardavimo aplinkybes aptarti susitikimo metu. Be to, nukentėjusiosios V. P. parodymais nustatyta, jog į susitikimą atvykęs R. P. kalbėjosi ne tik su R. R. , bet ir su A. K. , o po pokalbio su jais kelis kartus buvo priėjęs prie V. P. bei išsakė reikalavimą perduoti 20 000 Lt. Akivaizdu, jog tokį reikalavimą R. P. išsakė prieš tai dėl to susitaręs su A. K. ir R. R. .

Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartus duomenis, konstatuoja, jog nuteistųjų A. K. , R. R. ir R. P. parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs ir vienodi, jų nepatvirtina jokie patikimi byloje surinkti duomenys. Vadinasi, pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusioji V. P. buvo skolinga A. K. 20 000 Lt ir tarp jų buvo susiklostinę turtiniai santykiai, yra nepagrįsta. Tuo tarpu, kaip jau buvo minėta, nuosekliais V. P. parodymais byloje nustatyta, kad nuteistieji A. K. , R. R. ir R. P. , panaudodami psichinį smurtą, A. K. ir fizinį smurtą, R. R. ir A. K. atimdami nukentėjusiajai laisvę, vertė ją perduoti 20 000 Lt bei pasirašyti skolos lapelį šiai sumai neturėdami jokio teisėto pagrindo.

Ikiteisminio tyrimo metu A. K. , R. R. ir R. P. buvo kaltinami tuo, jog BK 181 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė veikdami organizuota grupe. Nuosprendį priėmęs teismas padarė išvadą, jog byloje nėra objektyvių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad nuteistieji padarė nusikalstamą veiką veikdami šia bendrininkavimo forma. Apygardos teismas konstatavo, jog A. K. , R. R. ir R. P. nusikalstamą veiką padarė veikdmai bendrininkų grupe ir pripažino A. K. bei R. R. nusikalstamos veikos vykdytojais, o R. P. – padėjėju. Iš prokuroro apeliacinio skundo turinio matyti, jog jis neginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalyje dėl bendrininkavimo formos nustatymo, tačiau nesutinka su apygardos teismo išvada dėl R. P. nustatytos bendrininkavimo rūšies. Apeliacinės instancijos teismas šį apeliacinio skundo argumentą pripažįsta pagrįstu.

BK 24 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Tuo tarpu BK 24 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vykdytojas yra asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis arba nesulaukusius BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti. Pirmiau aptartais bylos duomenimis patikimai nustatyta, kad nuteistasis R. P. , veikdamas bendrai su A. K. ir R. R. , 2009 m. rugsėjo 8 d. įvykusio susitikimo metu nurodė V. P. , kad „reikalas užsuktas“ ir ji turi sumokėti 20 000 Lt. Maža to, V. P. parodymais nustatyta ir tai, jog būtent R. P. pirmasis nurodė konkrečią pinigų sumą, kurią ši turi sumokėti. Akivaizdu, jog tokiais nusikalstamais veiksmais R. P. , veikdamas bendrai su A. K. ir R. R. , realizavo BK 181 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, todėl jis pripažintinas šios nusikalstamos veikos bendravykdytoju.

Remiantis pirmiau išdėstytu, teisėjų kolegija nustato, kad A. K. , R. R. ir R. P. nusikalstamą veiką padarė tokiomis aplinkybėmis:

A. K. , R. R. ir R. P. , veikdami bendrininkų grupe, 2009 m. rugpjūčio 29 d. R. R. automobiliu „Audi“ nuvežus nukentėjusiąją V. P. į laukymę, esančią 300 m atstumu nuo automagistralės „Kaunas -Klaipėda“ 109 kilometro, kur veikdamas kartu su A. K. , naudodamas psichinę prievartą – grasindamas fiziniu smurtu jos ir jos sūnaus atžvilgiu siekė išgauti nukentėjusiosios sutikimą leisti jiems dalyvauti V. P. ir buvusio jos sugyventinio Z. S. turto dalybų procese, vėliau tęsdami savo nusikalstamą veiką, 2009 m. rugsėjo 2 d., prie namo, esančio Kaune, Kalniečių g. 196, naudodami psichinę prievartą – grasindami neteisėtai atimti laisvę, o A. K. ir panaudodamas fizinį smurtą – ranka sugriebdamas nukentėjusiąją už kaklo ir ją smaugdamas, pakartotinai bendrais veiksmais siekė išgauti nukentėjusiosios sutikimą leisti jiems dalyvauti jos ir Z. S. turto dalybų procese, kartu nurodydami, kad jie jau yra inicijavę veiksmus, kuriais siekiama padėti V. P. , ir už tai ji privalės perduoti pinigus; vėliau tęsdami nusikalstamus veiksmus, 2009 m. rugsėjo 8 d., apie 11.00 val. Kaune, Baltų pr. prie namo Nr.159, A. K. ir R. R. automobiliu „VW Sharan“ užblokavo kelią V. P. vairuojamam automobiliui „Ford Focus“, tokiu būdu sustabdė V. P. , A. K. įsėdęs į V. P. automobilį privertė ją nuvykti į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią Kaune, Baltijos g.106, tokiais bendrais veiksmais R. R. ir A. K. atėmė laisvę V. P. , neleisdami jai pasišalinti iš šios aikštelės; R. R. iškvietus R. P. , kuris apie 11.30 val. V. P. nurodė konkrečią pinigų sumą, kurią ji turės sumokėti – 20 000 Lt, kaip atlygį už tariamai atliktus veiksmus V. P. ir jos buvusio sugyventinio Z. S. turto dalybų procese; tą pačią dieną tęsdami nusikalstamus veiksmus R. R. ir A. K. , naudodami psichinę prievartą – grasindami atimti iš nukentėjusios V. P. turtą – automobilį „Ford Focus“, pranešti jos sūnui, kad ji yra ligoninėje, siekė priversti V. P. surašyti tariamos paskolos raštelį, kuriuo ji tariamai iš A. K. skolinasi 20 000 Lt, bei tą pačią dieną, apie 18 val., privertė nukentėjusiąją V. P. parašyti paskolos raštelį, nurodant tikrovės neatitinkančias aplinkybes apie jos tariamą 20 000 Lt paskolą iš A. K. ir šios paskolos suteikimo datą – 2009 m. gegužės 20 d. Tokiais bendrais veiksmais A. K. , R. R. ir R. P. , neturėdami teisėto pagrindo, vertė V. P. perduoti 20 000 Lt, kaip atlygį už tariamai pradėtus veiksmus siekiant padėti V. P. turto dalybų procese.

Tokie nuteistųjų A. K. ir R. R. nusikalstami veiksmai atitinka BK 181 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Byloje surinktais duomenimis patikimai nustatyta, jog nuteistasis R. P. , veikdamas bendrai su A. K. ir R. R. , išsakydamas neteisėtą reikalavimą perduoti 20 000 Lt, naudojo psichinę prievartą V. P. atžvilgiu, tačiau neprisidėjo prie bendrininkų veiksmų atimant jai laisvę bei panaudojant fizinį smurtą, todėl jo nusikalstama veika kvalifikuotina pagal BK 181 straipsnio 1 dalį.

Įvertinusi pirmiau nuosprendyje aptartas aplinkybes ir nustačiusi, kad A. K. , R. R. ir R. P. nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija šią aplinkybę pripažįsta nuteistųjų atsakomybę sunkinančia. Byloje nenustatyta A. K. , R. R. ir R. P. atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Kaip nurodyta BK 54 straipsnio 1 dalyje, teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Be to, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltininkų kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininkų asmenybę.

Skirdamas bausmę pagal BK 181 straipsnio 2 dalį A. K. , apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad jis anksčiau teistas du kartus, teistumas neišnykęs, šią nusikalstamą veiką padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu. Be to, iki suėmimo paskyrimo šioje byloje A. K. niekur nedirbo, ne kartą buvo baustas administracine tvarka. Jis padarė sunkų, tyčinį, baigtą nusikaltimą. Byloje nenustatyta A. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikaltimas padarytas veikiant bendrininkų grupe. Teisėjų kolegija, skirdama bausmę A. K. , atsižvelgia ir į tai, kad jo vaidmuo nusikalstamos veikos padaryme buvo aktyviausias, jis nukentėjusiosios atžvilgiu panaudojo ne tik psichinį, bet ir fizinį smurtą bei neteisėtai atėmė jai laisvę. BK 181 straipsnio 2 dalyje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė iki aštuonerių metų. Įvertinusi pirmiau aptartas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog A. K. skirtina laisvės atėmimo bausmė, jos dydį nustatant didesnį, nei šiame BK specialiosios dalies straipsnyje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad R. R. anksčiau teistas nebuvo, šiuo metu dirba J. G. įmonėje, kur yra charakterizuojamas teigiamai, turi nepilnamečių vaikų. Kita vertus, teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad R. R. padarė sunkų, tyčinį, baigtą nusikaltimą, byloje nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Iš pirmiau aptartų bylos duomenų matyti, kad R. R. nukentėjusiosios V. P. atžvilgiu aktyviai vartojo psichologinį smurtą, veikdamas bendrai su A. K. , neteisėtai atėmė jai laisvę. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog R. R. vaidmuo nusikalstamos veikos padaryme buvo aktyvus. Įvertinus šias pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog bausmės tikslai bus pasiekti R. R. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį paskyrus laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatant mažesnį, nei šiame BK specialiosios dalies straipsnyje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis.

Nuteistasis R. P. anksčiau teistas nebuvo, nusikalstamos veikos padarymo metu dirbo V. S. IĮ skardininku – dažytoju, charakterizuojamas teigiamai, vedęs, augina nepilnametį sūnų (5 t. 44 b.l.). Jis padarė apysunkį, baigtą, tyčinį nusikaltimą, už kurį įstatymas numato alternatyvias bausmes – areštą arba laisvės atėmimo bausmę iki šešerių metų. Byloje nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, atsakomybę lengvinančių aplinkybių R. P. atžvilgiu nenustatyta. Teisėjų kolegija, spręsdama bausmės skyrimo klausimą R. P. , atsižvelgia į tai, kad jo vaidmuo nusikalstamos veikos padaryme nebuvo aktyvus. Jis nukentėjusiosios atžvilgiu panaudojo psichinį smurtą, tačiau tokie jo nusikalstami veiksmai nebuvo aktyvūs, tęsėsi trumpą laiko tarpą. R. P. V. P. atžvilgiu nenaudojo fizinio smurto bei neprisidėjo prie kitų bendrininkų veiksmų atimant jai laisvę. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog R. P. įvykdyta nusikalstama veika yra mažesnio rūšinio pavojingumo. Įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog R. P. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį skirtina laisvės atėmimo bausmė trejiems metams.

BK 75 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Teisėjų kolegija, įvertinus pirmiau aptartas aplinkybes, susijusias su R. P. asmenybe bei su jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsniu, konstatuoja, jog bausmės tikslai bus pasiekti jam realiai neatliekant laisvės atėmimo bausmės, todėl jo atžvilgiu taikytinos BK 75 straipsnio nuostatos.

Prokuroras ir nukentėjusioji savo apeliaciniuose skunduose nurodo, jog nuosprendį priėmęs teismas visiškai nepagrįstai V. P. pareištą 20 000 Lt dydžio civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti sumažino iki 6000 Lt. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su šiais apeliacinių skundų argumentais.

Civilinis ieškinys baudžiamajame procese – tai asmens, dėl nusikalstamos veikos patyrusio turtinės ar neturtinės žalos, reikalavimas kaltininkui atlyginti padarytus turtinius ar neturtinius nuostolius. Pagal CK 6.250 straipsnyje įtvirtintą prezumpciją, neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Įvertinti šią žalą palikta teismui, kuris vadovaujasi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Nuosprendį priėmęs teismas V. P. pareikštą civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti sumažino iki 6000 Lt nustatęs, jog jos atžvilgiu nebuvo panaudotas fizinis smurtas, jai nebuvo padaryti sužalojimai. Daugiau jokių kitų motyvų, kuriais remiantis apygardos teismas sumažino pareikštą civilinį ieškinį, nuosprendyje nenurodyta. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti dydžio klausimą, neįvertino visų svarbių aplinkybių ir nepagrįstai sumažino V. P. pareikštą civilinį ieškinį iki 6000 Lt.

Byloje surinktais duomenimis patikimai nustatyta, kad nuteistieji neteisėtai, neturėdami pagrindo, naudodami psichinį, fizinį smurtą bei atimdami laisvę, vertė nukentėjusiąją perduoti 20 000 Lt bei pasirašyti šiai sumai paskolos raštelį. V. P. tokiais nuteistųjų veiksmais buvo bauginama pakankamai ilgą laiko tarpą. Apeliacinės instancijos teismui nukentėjusioji pateikė išrašus iš medicininių dokumentų, iš kurių matyti, kad ji po nusikalstamos veikos padarymo nuolat lankosi pas gydytojus, jai diagnozuota depresija. Nukentėjusiosios pareikštame civiliniame ieškinyje nurodyta, jog po nusikalstamos veikos padarymo ji prarado pasitikėjimą žmonėmis, jaučia nuolatinę baimę ne tik dėl savo, bet ir dėl sūnaus saugumo. Tokias pačias aplinkybes V. P. nurodė ir apklausta apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, sprendžia, jog proporcingumo, sąžiningumo bei teisingumo principai būtų įgyvendinti priteisiant V. P. solidariai iš visų nuteistųjų 10 000 Lt dydžio civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nukentėjusiosios atstovė advokatė teismui pateikė pinigų priėmimo kvitus 1600 Lt sumai, kuriuose nurodytos nukentėjusiosios V. P. turėtos atstovavimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Atstovė prašė pripažinti šias išlaidas proceso išlaidomis ir priteisti jas iš nuteistųjų. BPK 104 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog proceso išlaidos liudytojui, nukentėjusiajam, ekspertui, specialistui, vertėjui atlyginamos iš ikiteisminio tyrimo įstaigų, prokuratūros ar teismo lėšų. Tuo tarpu šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. Todėl, vadovaujantis pirmiau nurodytomis nuostatomis, nukentėjusiosios V. P. turėtos atstovavimo išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistųjų A. K. , R. R. ir R. P. .

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 4 punktais,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nuosprendį pakeisti.

A. K. nusikalstamą veiką iš BK 294 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 181 straipsnio 2 dalį.

A. K. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį paskirti laisvės atėmimo bausmę penkeriems (5) metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, A. K. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį paskirtąją bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Kauno apyagrdos teismo 2008 m. sausio 18 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi ir A. K. nustatyti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą penkeriems (5) metams ir šešiems (6) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

R. R. nusikalstamą veiką iš BK 294 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 181 straipsnio 2 dalį.

R. R. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį paskirti laisvės atėmimo bausmę ketveriems metams (4), bausmę atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžią R. R. skaičiuoti nuo sulaikymo dienos.

Į paskirtos bausmės laiką R. R. įskaityti laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2009 m. spalio 20 d. iki 2010 m. lapkričio 30 d.

R. P. nusikalstamą veiką iš BK 294 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 181 straipsnio 1 dalį.

R. P. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį paskirti laisvės atėmimo bausmę treijiems (3) metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, R. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti trejiems metams, įpareigojant R. P. per šį laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Iš A. K. , R. R. ir R. P. solidariai priteisti nukentėjusiosios V. P. naudai: 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; 1600 Lt turėtoms atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistųjų A. K. , R. R. ir R. P. apeliacinius skundus atmesti.