Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2S-421-280/2014

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 12 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laimutė Sankauskaitė

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. B. ir trečiųjų asmenų A. B. ir D. B. atskiruosius skundus dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 27 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-84-876/2014 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovei I. B. dėl santuokos nutraukimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo bei turto padalijimo bei pagal atsakovės I. B. priešieškinį ieškovui A. B. dėl santuokos nutraukimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo bei turto padalijimo, sandorio nuginčijimo ir turto pripažinimo bendra jungtine nuosavybe, tretieji asmenys A. B., D. B., S. K., notarė Z. D., institucija, teikianti išvadą, Šakių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovė I. B. taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir uždrausti D. B. ir A. B. iškeldinti atsakovę iš gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), bei uždrausti D. B., A. B. ir A. B. lankytis adresu (duomenys neskelbtini) ir kitaip atsakovei trukdyti naudotis minėta sodyba, padaryti įrašą viešame registre turtui, registruotam D. B. ir A. B. vardu: žemės sklypui, gyvenamajam namui, pastatams ir kiemo įrenginiams, esantiems adresu (duomenys neskelbtini) bei automobiliams Peugeot 607, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Renault Megane, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VW Transporter, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Atsakovė nurodė, kad tretieji asmenys pradėjo atsakovės ir jos vaikų iškeldinimo procedūras, todėl prašė areštuoti ginčo objektus ir uždrausti tretiesiems asmenims trukdyti naudotis ginčo pastatais.

Motyvuojamoji dalis

Atskirieji skundai netenkintini, pirmosios instancijos teismo nutartis keistina (Civilinio proceso kodekso 337str. 1 d. 4 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl atskirųjų skundų faktinių bei teisinių pagrindų.

CPK 144 str. 1 d. nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtis suponuoja išvadą, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios yra susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais, ir tų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra realiai įmanomas (CPK 144 str. 1 d., 145 str. ). Konkrečios rūšies ir masto (apimties) laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik neperžengiant pareikštų reikalavimų ribų ir tik siekiant užtikrinti teismo sprendimo, priimtino būtent pagal pareikštus reikalavimus, vykdymą.

Santuokos nutraukimo bylose laikinųjų apsaugos priemonių tikslas – sutuoktinių vaikų bei vieno iš sutuoktinių interesų apsauga, kol bus priimtas teismo sprendimas (LR CK 3.65 str. 1 d.). Apeliantai nurodo, kad teismas nepagrįstai šeimos byloje taikė tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios nėra numatytos CK 3.65 str. 2 d. Pažymėtina, kad CPK 145 str. 1 d. išvardintos laikinosios apsaugos priemonės, kurias teismas gali taikyti CPK 144 str. tvarka. CPK 145 str. 1 d. 13 p. taip pat nustato, jog gali būti taikomos ir kitos įstatymuose numatytos ar teismo pritaikytos priemonės, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. CK 3.65 str. 2 d. įtvirtina papildomas laikinąsias apsaugos priemones, kurias teismas gali taikyti šeimos bylose ir kurios yra nukreiptos į laikiną ginčo situacijos teisinį sureguliavimą. Tačiau toks atskirų laikinųjų apsaugos priemonių šeimos byloms numatymas nereiškia ribojimo taikyti bendrai visoms civilinėms byloms numatytų priemonių, tokių kaip įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo (CPK 145 str. 1 d. 2 p.), draudimas imtis tam tikrų veiksmų (CPK 145 str. 1 d. 6 p.) ar įpareigojimas atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti (CPK 145 str. 1 d. 12 p.). Įvertinus priešieškinio reikalavimus, sutuoktinio ir šalių vaikų interesus, nagrinėjamoje byloje tinkamesnės yra ne CK 3.65 str. 2 d., bet CPK 145 str. 1 d. numatytos priemonės.

Teismas neturėtų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, apsaugodamas galimus reikalavimus, kurie byloje nebuvo pareikšti. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas draudimą D. B. ir A. B. iškeldinti atsakovę iš gyvenamojo namo, neatsižvelgė į tai, jog reikalavimo atsakovę iškeldinti šioje byloje nėra formuluojama. Atsakovė priešieškiniu prašo pripažinti jai nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą ir kitus statinius, esančius (duomenys neskelbtini), t. y. ji siekia įgyvendinti savininko teises į minėtą turtą. Viena iš savininko teisių yra naudojimasis turtu. Netaikius jokių laikinųjų apsaugos priemonių ir ateityje atsakovės priešieškinį tenkinus, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti, be to, atsakovę iškeldinus iš gyvenamojo namo ar kitaip ribojant jos naudojimosi teisę namu ir pastatais, gali būti pažeistos jos ir jos nepilnamečių vaikų teisės bei interesai. Draudimas tretiesiems asmenims iškeldinti atsakovę iš gyvenamojo namo nėra tiesiogiai susijęs su nagrinėjamos bylos dalyku ar pareikštais reikalavimais, todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, turėjo taikyti kitą laikinąją apsaugos priemonę, t. y. įpareigojimą netrukdyti atsakovei I. B. ir jos nepilnamečiams vaikams naudotis gyvenamuoju namu ir kitais statiniais, esančiais (duomenys neskelbtini) (CPK 145 str. 1 d. 12 p.) iki ginčo pagal priešieškinio priimtus nagrinėti reikalavimus. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas keičia skundžiamos nutarties dalį, kuria taikytas draudimas iškeldinti atsakovę, t. y. pakeičia šią laikinąją apsaugos priemonę įpareigojimu D. B. ir A. B. netrukdyti atsakovei I. B. ir jos nepilnamečiams vaikams naudotis gyvenamuoju namu ir kitais pastatais, esančiais (duomenys neskelbtini).

Apeliantai nurodo, kad I. B. nepagrįstai formuluoja prašymą uždrausti ją iškeldinti iš tretiesiems asmenims priklausančių namų, nors šie asmenys niekaip nesusiję su santuokos nutraukimo byla. Šie ieškovo ir trečiųjų asmenų argumentai negali būti pagrindu netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, nes priešieškinys jau priimtas, atsakovė nurodo ir į bylą pateikia duomenų, kad gyvenamasis namas ir kiti pastatai buvo įsigyti iš šeimos lėšų, kad šis namas yra naudojamas kaip šeimos būstas. Be to, atsakovė siekia šio nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorį pripažinti apsimestiniu ir perkelti pirkėjų teises jai ir jos sutuoktiniui, taip siekdama įgyvendinti savo kaip savininko teises bei savo vaikų teises į gyvenamąją vietą. Kaip matyti iš byloje pateiktų dokumentų, tiek atsakovė I. B., tiek šalių du nepilnamečiai vaikai yra registruoti (duomenys neskelbtini) (b. l. 14). Duomenų, kad atsakovė turėtų kito nekilnojamojo turto ar kitą gyvenamąjį plotą, byloje nėra, todėl neleidus atsakovei naudotis turtu ir iškeldinus atsakovę ir jos nepilnamečius vaikus, būtų pažeistos vaikų teisės į būstą. Apeliantai teisingai nurodo, kad prioritetinis vaikų teisių gynimas nereiškia, kad neturi būti atsižvelgiama į kitų asmenų teises ir interesus, tačiau kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti protingą bei sąžiningą pusiausvyrą tarp vaikų interesų gynybos bei būsto, iš kurio reikalaujama išsikelti, savininko teisių bei teisėtų reikalavimų. Nustatant šalių interesų pusiausvyrą, reikia atsižvelgti asmens teisę į būsto neliečiamybę bei į tai, kad tarptautinė bendrija bei atskiros valstybės vaikams nustato padidintos teisinės apsaugos reikalavimus (Jungtinių Tautų vaiko teisių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnis), todėl, ginant vaikų teises, turi būti pasirenkamas toks racionalus sprendimo būdas, kad tos minimalios gyvenimo sąlygos, kurias jie turėjo, būtų išsaugotos. Teisės aktai ir teismų praktika formuluoja bendrąjį principą, jog nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto. Nagrinėjamu atveju atsakovė ir jos nepilnamečiai vaikai neturi kito būsto, tuo tarpu tretieji asmenys turi kitą gyvenamąją vietą, byloje nėra duomenų, kad atsakovės naudojimasis gyvenamuoju namu ir kitais statiniais pažeistų ieškovo ar trečiųjų asmenų teises, todėl laikinosios apsaugos priemonės – įpareigojimas netrukdyti atsakovei naudotis gyvenamuoju namu ir pastatais, (duomenys neskelbtini), iki bus priimtas galutinis sprendimas užtikrina nepilnamečių vaikų interesų apsaugą ir per daug nesuvaržo trečiųjų asmenų teisių.

Atskiruosiuose skunduose ieškovas ir tretieji asmenys nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė atsakovės priešieškinį. Apeliacinės instancijos teismas paaiškina, kad atsakovės I. B. priešieškinį pirmosios instancijos teismas priėmė 2014-02-27 rezoliucija, kuri nėra apeliacinio apskundimo dalykas (CPK 290 str. 5 d.), todėl priešieškinio priėmimo klausimas nenagrinėtinas šioje byloje ir apeliacinės instancijos teismas dėl jo nepasisako. Apeliantai teigia, kad nei atsakovė, nei teismas į bylą neįtraukė trečiųjų asmenų A. B. ir D. B., tačiau toks atskirųjų skundų motyvas yra nepagrįstas. Priešieškinis pareiškiamas pagal taisykles, CPK nustatytas ieškiniui pareikšti (CPK 143 str. 3 d.), o ieškovas ieškinyje turi teisę (ir pareigą) nurodyti trečiuosius asmenis. Teismui ieškinį ar priešieškinį priėmus tretieji asmenys laikomi įtraukti į bylą tokio procesinio dokumento ir jį priimančios teismo rezoliucijos (nutarties) pagrindu. Atsakovė I. B. priešieškinyje trečiaisiais asmenimis nurodė D. B., S. K. ir notarę Z. D. (b. l. 26), teismas priešieškinį priėmė, todėl išvardinti asmenys buvo įtraukti į bylą. Apeliantai teigia, kad jie iki šiol negavo teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. LITEKO teismų informacinės sistemos Šakių rajono apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-84-876/2014 kortelėje nurodyta, jog 2014-02-28 buvo išsiųstos kopijos. Pažymėtina, kad ieškovas A. B. ir jo tėvai tretieji asmenys A. ir D. B. gyvena tuo pačiu adresu – (duomenys neskelbtini) (b. l. 55), tad net jei ir, kaip nurodo apeliantai, nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių tretieji asmenys nesulaukė, tačiau turėjo galimybę susipažinti su kartu gyvenančiam A. B. įteikta nutarties kopija ir, nesutikdami su nutartimi, pateikti atskirąjį skundą, ką jie ir padarė. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad trečiųjų asmenų teisės ar interesai buvo pažeisti.

Pažymėtina, kad santuokos nutraukimo bylose teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tik formaliai vertina byloje pateiktus įrodymus, įsitikindamas, jog, pasitvirtinus juose nurodytoms aplinkybėms, laikinųjų apsaugos priemonių nepritaikymas sąlygotų nepilnamečių vaikų ar vieno iš sutuoktinių interesų pažeidimą. Taigi taikant laikinąsias apsaugos priemones, teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė galima. Šių priemonių taikymas nėra materialinių civilinių teisių gynimo būdas. Visos bylos aplinkybės, susijusios su ieškinio reikalavimais, bus ištirtos ir įvertintos bylą išnagrinėjus iš esmės. Apeliantai neteisingai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas reikalavimą dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu laikė pagrįstu, kadangi teismas tik preliminariai vertino, ar toks reikalavimas gali būti tenkinamas. Šalių šiuo klausimu pateikti įrodymai bus išsamiai vertinami ir tiriami bylą nagrinėjant iš esmės.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio pirmosios dalies ketvirtuoju punktu,

nutaria:

Šakių rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 27 d. nutarties dalį, kuria taikyta laikinoji apsaugos priemonė - draudimas D. B. ir A. B. iškeldinti atsakovę iš gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), iki teismo sprendimo priėmimo, pakeisti, nurodant, kad taikoma laikinoji apsaugos priemonė – įpareigojimas D. B. ir A. B. netrukdyti I. B. ir jos nepilnamečiams vaikams naudotis gyvenamuoju namu ir kitais pastatais, esančiais adresu (duomenys neskelbtini), iki teismo sprendimo pagal teismo priimtą priešieškinį įsiteisėjimo.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.