- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-03-05
- Bylos Nr.
- 1A-108-361-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalius Jocys (pirm.), Linas Pauliukėnas, Remigijus Preikšaitis
- Nukentėjusysis
- V. B.
- Kaltinamasis
- A. G.
- Advokatai
- Arvydas Laurišas, Mirjama Lisauskienė
- Kategorijos
Teisėja V. Butanavičiūtė Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.8.1.1.;
2.3.6.4.4.
2009 m. kovo 5 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Daliaus Jocio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo V. B. apeliacinį skundą dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. , a. k. (duomenys neskelbtini) išteisinta dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 str. 1 d., nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. G. buvo kaltinama tuo, kad 2008 m. birželio 30 d., apie 19 val., Šilalės rajone, Upynos kaime, viešai girdint V. B. žmonai N. B. ir A. G. vyrui F. G. , paskleidė tikrovės neatitinkančias žinias, apkaltindama jį, V. B. , benzininio pjūklo ir metalinio kūjo vagyste iš jos namų, tuo paniekindama ir pažemindama jį kaip asmenį ir sumenkindama pasitikėjimą juo kitų asmenų akyse.
Žemesnės instancijos teismas
Šilalės rajono apylinkės teismas 2008 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu išteisino A. G. pagal BK 154 str. 1 d., kadangi nenustatė, jog jos veikoje buvo nusikaltimo požymių, o V. B. civilinį ieškinį dėl moralinės žalos atlyginimo paliko nenagrinėtą bei pripažino jam teisę pareikšti civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka. Teismas nuosprendyje nurodė, kad liudytojos N. B. parodymai, jog konflikto metu buvo šalia konfliktuojančių ir girdėjo konfliktą, vertinami kritiškai, nes šiuos jos parodymus paneigė teisme ištirti įrodymai. Medžiagoje atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. 93-AI-22043-08 buvo nustatyta, kad konflikte N. B. nedalyvavo, o šią aplinkybę patvirtino liudytojų F. G. ir D. B. parodymai, jog konflikto metu N. B. konflikte nedalyvavo, o varė karves nuo konfliktuojančių asmenų būdama apie 150–200 m atstumu. Teismas pažymėjo, kad kaltinamosios A. G. parodymai, jog niekada nekaltino V. B. vagyste, teisminio nagrinėjimo metu paneigti nebuvo.
Šalies argumentai
V. B. 2008-12-12 apeliaciniu skundu prašo Šilalės rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 25 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo pripažinti A. G. kalta pagal LR BK 154 str. l dalį ir jai paskirti įstatyme numatytą bausmę. Mano, kad priimtas teismo nuosprendis nepagrįstas, todėl naikintinas, nes teismas netinkamai įvertino byloje faktinius duomenis, nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrė reikšmingas bylai aplinkybes, dėl to padarė neteisingas išvadas dėl A. G. nekaltumo. Nurodo, kad teismas vadovavosi tik kaltinamosios, jos vyro F. G. ir liudytojo D. B. parodymais, o jo, V. B. , ir jo žmonos N. B. parodymus atmetė. Mano, kad toks įrodymų vertinimas yra ydingas ir prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Nurodo, kad bylos medžiagoje yra nustatyta, kad iš karto po įvykusio konflikto ir jo vardo apšmeižimo iš kaltinamosios A. G. pusės, jis skundu kreipėsi į Šilalės rajono policijos komisariatą, kur buvo atliekami veiksmai, panašūs į konflikto tyrimą. Tačiau, susipažinęs su policijos komisariate surinkta šio konflikto tyrimo medžiaga, mano, kad toks tyrimas iš viso nebuvo atliktas, nes policijos pareigūnas, tyręs šį įvykį, neapklausė nei A. G. , nei F. G. , nei D. B. . Todėl nukentėjusysis nesupranta, iš kokių informacijos šaltinių pareigūnas surašė savo tarnybinį pranešimą, o vėliau priėmė procesinį dokumentą tyrimo medžiagoje. Taip pat V. B. nurodo, kad teisminio nagrinėjimo metu net du kartus prašė pakviesti į teismo posėdį tyrusį įvykį policijos pareigūną, nes jis galėtų duoti svarbios informacijos šio konflikto tyrimui, tačiau teismas to nepadarė. Mano, kad toks nukentėjusiosios šalies interesų nepaisymas ir neleidimas pasinaudoti visomis galimomis įrodymų pateikimo priemonėmis rodo teismo neobjektyvumą ir šališkumą. Nukentėjusysis apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog su G. 5 metus kaimynystėje gyveno gražiuoju ir jokių konfliktų neturėjo. Nurodo, kad iš G. iš tiesų buvo pavogtas metalinis kūjis ir benzininis pjūklas, kurį nusipirko jo, V. B. , uošvė, tačiau nei vagiant, nei pjūklą perkant jis nedalyvavo. Nors pjūklo dingimo situacija yra išsiaiškinta, tačiau tam tikros G. šeimoje nusistovėjusios pozicijos yra nepaneigtos. Todėl įvykusio konflikto metu kaltinamoji A. G. išvadino jį, V. B. , vagimi, tai girdėjo ir jo žmona N. B. , kuri pradžioje buvo priėjusi prie jų visų, o tik vėliau pradėjo varyti karves. Sutinka su tuo, kad N. B. varant karves, ji galėjo būti nuo jų nutolusi apie 150–200 m atstumu, tačiau ji buvo paėjusi toliau tik po to, kai A. G. jau buvo jį išvadinusi jos turto vagimi. Todėl V. B. mano, kad esant visoms šioms aplinkybėms teismo nuosprendį laikyti teisėtu ir pagrįstu nėra juridinio pagrindo, nes tinkamai neišsiaiškinus minėtų faktų negalima padaryti ir teisingų išvadų apie šio nusikaltimo padarymo aplinkybes. Nukentėjusiojo nuomone, tiek šio įvykio tyrimas, tiek ir bylos nagrinėjimas teisme yra pasunkėjęs dėl to, kad kaltinamosios A. G. sūnus dirba Šilalės rajono policijos komisariate.
A. G. atsikirtime į apeliacinį skundą nurodo, kad V. B. skundas nepagrįstas, o šio skundo argumentai yra samprotavimų lygio. Mano, kad V. B. be jokio pagrindo priekaištauja dėl nekokybiško įvykusio konflikto tyrimo ir tariamai šališko teisminio nagrinėjimo. A. G. nuomone, teismas visiškai pagrįstai nekvietė į teimo posėdį medžiagą tyrusio policijos pareigūno, kadangi jis konflikte tiesiogiai nedalyvavo. Taip pat nurodo, kad jos sūnus iš tiesų dirba Šilalės rajono policijos komisariate, tačiau konflikto tyrimui bei teisminiam bylos nagrinėjimui tai įtakos neturėjo. Taip pat pažymi, kad tiek jai, tiek V. B. buvo pasiūlyta kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Privataus kaltinimo byloje jos kaltę turėjo įrodyti pats nukentėjusysis, tačiau tai jam nepavyko, todėl prašo V. B. apeliacinį skundą atmesti.
Teismo posėdyje nukentėjusysis ir jo atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nukentėjusysis V. B. savo privataus kaltinimo skunde prašė pradėti baudžiamąjį procesą dėl A. G. nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 str. 1 d., motyvuodamas tuo, jog A. G. viešai pavadino jį vagimi ir apkaltino benzininio pjūklo ir metalinio kūjo vagyste iš jos namų. Apylinkės teismas įvertino šios privataus kaltinimo bylos aplinkybes ir tinkamai nusprendė, kad A. G. veiksmuose nebuvo nusikalstamos veikos požymių. Kolegija kitaip, nukentėjusiajam palankia linkme vertinti apylinkės teismo ištirtų įrodymų neturi pagrindo. Neutralus liudytojas D. B. , buvęs įvykio vietoje, parodė, kad konflikto metu apie vagystes nebuvo kalbama.
Pažymėtina, kad tarp A. G. ir V. B. bei jų sutuoktinių įvyko barnis tuomet, kai B. priklausančios karvės atsidūrė G. darže. Įvykus šiai buitinei konfliktinei situacijai kamynai apsipyko. Tuo tarpu šmeižimas, kaip nusikalstama veika pagal objektyviosios pusės požymius, yra tikrovės neatitinkančios informacijos apie kitą žmogų, galinčios pažeminti ar paniekinti tą asmenį, pakirsti pasitikėjimą juo, skleidimas. Šmeižimo atveju skleidžiama informacija turi būti neatitinkanti tikrovės, prasimanyta, melaginga. Šis nusikaltimas yra tyčinis, jį darantis asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl jo veikos gali atsirasti BK specialiojoje dalyje numatyti padariniai ir jų nori. Be to, šmeižimo atveju nukentėjusysis žeminamas kitų žmonių akyse, o tai pažeidžia jo orumą. Paskelbimą tokiu atveju reikėtų vertinti kaip tikrovės neatitinkančios informacijos pranešimą kuriuo nors būdu bent vienam asmeniui, išskyrus nukentėjusįjį. Taigi šiuo atveju A. G. , pykdama ant V. B. dėl jos darže atsiradusių jo karvių, kurios ištrypė jos daržą, apšaukė jį. Tai pripažįsta ir pats nukentėjusysis, teigdamas, kad A. G. konflikto metu pavadino jį ne tik ,,vagimi“, bet ir ,,suskiu, ubagu“ (b. l. 30). Dėl susiklosčiusios situacijos A. G. tik norėjo išlieti pyktį ir nuoskaudą dėl sutrypto daržo ir neprižiūrėtų karvių, tačiau netgi tuo atveju, jeigu ji vadino nukentėjusįjį vagimi, jos tyčia nebuvo nukreipta paskleisti informaciją apie tai, kad V. B. tikrai toks yra. Tuo atveju A. G. veiksmai negali būti vertinami kaip tikrovės neatitinkančios informacijos apie žmogų skleidimas, tyčia siekant padaryti žalos jo garbei ir orumui.
Atmestinas nukentėjusiojo V. B. skundo argumentas, kad apylinkės teismas buvo šališkas, kadangi į bylos nagrinėjimą neiškvietė policijos pareigūno, kuris tyrė šį konfliktą. Pažymėtina, kad kaltinimai pagal BK 154 str. 1 d. yra nagrinėjami teisme privataus kaltinimo tvarka, todėl ikiteisminis tyrimas tokiose bylose nėra atliekamas, t. y. nėra apklausiami liudytojai, nerenkami kitokio pobūdžio įrodymai ir pan., todėl kviečiant į teisiamąjį posėdį liudytoją, kurio dalyvavimo reikalauja nukentėjusysis, būtų nepagrįstai vilkinamas procesas, pažeidžiami proceso greitumo ir ekonomiškumo principai. Kadangi joks policijos pareigūnas nebuvo apklaustas kaip liudytojas byloje, atmestini kaip nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai dėl A. G. sūnaus, kuris dirba Šilalės rajono policijos komisariate, daromos įtakos policijos tyrimui ir teisminiam nagrinėjimui.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad baudžiamajame procese, priešingai nei ginant asmens garbę ir orumą civilinėje byloje, galioja BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija, t. y. nuostata, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad preziumuojama, jog paskleisti asmens garbę ir orumą žeminantys duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai. Tuo tarpu baudžiamojoje byloje tai, kad kaltinamasis paskleidė apie kitą žmogų (apie nukentėjusįjį) tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, turi įrodyti kaltinimo šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byla Nr. 2K-204/2008). Todėl visiškai pagrįstu laikomas pirmosios instancijos teismo sprendimas V. B. civilinį ieškinį dėl moralinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą ir pripažinti jam teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija
nutaria:
nukentėjusiojo V. B. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.