Alytaus apylinkės teismo sprendimas

Lazdijų rajono apylinkės teismo teisėja Asta Vailionienė, sekretoriaujant Rūtai Stanulienei, dalyvaujant ieškovės atstovei advokatei Ritai Petručionytei, atsakovės M. K. atstovui advokatui Gintarui Žičkui, M. A. atstovams advokatui Gintarui Žičkui, J. A.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą ieškovės J. Č. su atsakovais O. N., M. K., M. A., J. A. K. dėl turto išreikalavimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškinys grindžiamas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsniu, pagal kurio nuostatas ieškovė turėjo teisę pretenduoti į senelio V. K. turtėtą nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teises į kurį yra atkūrę I. K., A. K., J. A. K., O. N.. Kadangi jie nuosavybės teisių atkūrimo procese buvo nesąžiningi, t.y. neįtraukė ieškovės į pretendentų sąrašą, vėliau nustatinėjant juridinę reikšmę turintį faktą apie senelio turėtą žemę, neįtraukė ir suinteresuotu asmeniu, taip veikdami nesąžiningai tarpusavyje pasidalijo ieškovės senelio turėtą nekilnojamąjį turtą, todėl remiantis Civilinio kodekso (toliau - CK) 6.237 straipsnio 1 dalimi atsakovai be teisėto pagrindo įgijo ieškovei priklausančią dalį senelio nekilnojamojo turto, todėl ši nepagrįstai įgyta dalis iš atsakovų turi būti priteista. Kadangi atsakovai šiuo pagrindu įgijo nuosavybės teises į du sklypus, jai priklausanti dalis išskaičiuotina iš kiekvieno iš jų dalies. Senaties termino šiam reikalavimui pareikšti nepraleido, nes apie šias aplinkybes ieškovė sužinojo tik apie 2007 metus, pati ieškovė prašymo atkurti nuosavybės teises nepateikė, administracinių aktų dėl nuosavybės grąžinimo neskundė (b. l. 113,114).

Motyvuojamoji dalis

Byloje nustatyta, kad V. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 16,43 ha žemės (duomenys neskelbtini). Pagal 1991 m. spalio 22 d. J. A. K. pateiktą prašymą grąžinti žemę, 2000 m. sausio 13 d. sprendimu atkurtos nuosavybės teisės V. K. vaikams: I. K., A. K., J. A. K. ir O. N.. V. K. sūnus P. K. K. (ieškovės tėvas) mirė iki Nepriklausomybės atkūrimo, jo sutuoktinė A. N., dukra J. Č. prašymo atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą nepadavė, sprendimų, kuriais atkurtos nuosavybės teisės neginčijo. Šios išvados grindžiamos šiais įrodymais.

Gimimo, santuokos liudijimai, pažyma patvirtina, kad ieškovė yra P. K. K. dukra ir V. K. vaikaitė (b. l. 10). 1991 m. spalio 22 d. J. A. K. pateikė prašymą grąžinti V. K. (duomenys neskelbtini). k. turėtą žemę - 22 ha; prašyme kaip įpėdiniai nurodyti: J. K., I. K., A. K. ir O. N. (b. l. 11; V. K. nuosavybės teisių atkūrimo byla, b. l. 94). 1992 m. gruodžio 7 d. sprendimu nustatytas juridinis faktas, kad O. N. tėvas V. K. asmeninės nuosavybės teise valdė 5 ha žemės (duomenys neskelbtini) (b. l. 82). 1998 m. rugpjūčio 6 d. prašymais ir susitarimu J. A. K., I. K. (po pastarojo mirties atstovaujamas M. A.), A. K., O. N. išreiškė prašymą gauti žemės natūra ir susitarė dėl jos pasidalijimo (b. l. 12-20; V. K. nuosavybės teisių atkūrimo byla, b. l. 94). 2000 m. sausio 13 d. Alytaus apskrities viršininko administracijos sprendimais, įsakymu atkurtos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini). A. K., I. K., J. A. K. ir O. N. (žemės sklypų projektiniai Nr. 65-1, 65-2) (b. l. 22-30; V. K. nuosavybės teisių atkūrimo byla, b. l. 94 ); nuosavybės teisių įregistravimo data registre – 2000 m. vasario 7 d., paveldėjimas M. A. nuo 2000-03-21, M. K. - nuo 2011-01-17 (b. l. 31-37). I. K. mirė 1993 m. birželio 13 d. (b. l. 39). 2007 m. kovo 6 d. ieškovės atstovė informuota apie tai, kad nuosavybės teises į V. K. žemę atkūrė J. A. K., A. K., I. K. ir O. N. (b. l. 21).Iš projekto matyti, kad pagal preliminarių matavimų duomenis išskaičiuota ieškovės dalis sklypuose, kuri yra: 1,19 ha, t.y. 149/744 dalys 7,44 ha ploto sklype ir 1,05 ha, t.y. 105/525 dalys 5,25 ha ploto sklype (b. l. 75,76). A. N. psichikos sveikatos skyriaus įskaitoje įrašyta nuo 1976 m. (b. l. 110). 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimu A. N. (ieškovės motina), pripažinta neveiksnia, 2012 m. spalio 11 d. nutartimi jai nustatyta globa, jos globėja paskirta J. Č. (b. l. 83,84).

J. A. K. prašymo gražinti V. žemę pateikimo metu (1991-10-22) galiojusi Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnio redakcija nustatė, kad nuosavybės teisė į iškilusį nekilnojamąjį turtą atstatoma: 1) buvusiam turto savininkui, jeigu jis pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra Lietuvos pilietis ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą ir nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje; 2) mirus buvusiam savininkui – jo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams) ar sutuoktiniui, jeigu jie pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra Lietuvos piliečiai ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje. Vadinasi, pareiškimo pateikimo metu mirusio P. K. K. sutuoktinė A. N. ir dukra J. Č. negalėjo pretenduoti į V. K. turėtą nekilnojamąjį turtą, todėl ieškovės ieškinyje nurodyti argumentai dėl atsakovų nesąžiningumo nuslepiant ją prašymo pateikimo metu ir nagrinėjant bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo visiškai nepagrįsti. Tokia teisė ieškovei (jos motinai) atsirado tik 1992 m. sausio 14 d. įstatymu Nr. I-2200, įsigaliojusiu 1992 m. sausio 17 d., tačiau nei ieškovė, nei jos motina šia teise nepasinaudojo ir prašymo atkurti nuosavybės teises nepateikė. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad nuosavybės teisės atkūrimas yra subjektinės teisės įgyvendinimas; asmuo, siekiantis šią teisę įgyvendinti, visų pirma turi būti pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr.3K-7-24/2008). Nuosavybės teisių atkūrimo reglamentavimas tiek pagal Įstatymą dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų, tiek pagal jį pakeitusį Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą yra (buvo) toks, kad asmeniui, kuris pats nepareiškia valios (pateikdamas įstatyme nustatytos formos prašymą ar kitais aktyviais veiksmais įsiliedamas į nuosavybės teisių atkūrimo procesą) dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nuosavybės teisės neatkuriamos. Pažymėtina ir tai, kad iki turto grąžinimo ar atitinkamos kompensacijos išmokėjimo buvusio savininko subjektinės teisės į konkretų turtą dar nėra atkurtos. Įstatymas, kol nepritaikytas konkrečiam subjektui dėl konkretaus turto grąžinimo, pats savaime subjektinių teisių nesukuria (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimas). Nuosavybės teisės atkurtos 2000 m. sausio 13 d. sprendimu. Šių sprendimų ieškovė (jos motina) neginčijo, sprendimai nėra panaikinti, todėl pripažintina, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas į ginčo žemę pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas yra užbaigtas ir nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo klausimas šioje byloje nebegali būti kvestionuojamas. Ieškovės argumentai, kad A. N. turėjo psichikos problemų, kad su ja nepalaikė ryšių atsakovų šeimos, todėl apie V. K. turėtą nekilnojamąjį turtą nežinojo, kad ji nuo 1976 m. turėjo psichikos problemų, o 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimu pripažinta neveiksnia ir jai nustatyta globa, neturi teisinės reikšmės, nes šioje byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl įstatymo nustatyto termino pateikti prašymus atkurti nuosavybės teises atnaujinimo, o reikalavimui, reiškiamam CK 6.237 straipsnio 1 dalies pagrindu, kvalifikuoti šios aplinkybės nėra svarbios.

Nepagrįstu praturtėjimu pagal CK 6.237 straipsnio 1 dalį laikomas asmens įgijimas to, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti ir tai padaroma be teisinio pagrindo savo veiksmais arba kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo. Nepagrįstas praturtėjimas nelaikomas sutartine prievole ir sudaro atskirą nesutartinių prievolių rūšį. Tam, kad teisiniai santykiai būtų kvalifikuojami kaip prievoliniai nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo santykiai, turi būti nustatyta atitinkamų įstatyme įtvirtintų sąlygų visuma. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant šio savarankiško civilinės teisės instituto paskirtį bei esmę, yra pasisakyta, kad prievolė grąžinti turtą, gautą be teisinio pagrindo (nesant nei teisinio akto, nei sandorio prievolei atsirasti) gali atsirasti ir tada, kai iš pradžių buvo teisinis pagrindas šį turtą gauti, o vėliau šis pagrindas išnyko. Nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinos tokios sąlygos: 1) konkretaus įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė, nebuvimas; 2) kreditorių veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą ar jį pagerino, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. Č. ir kt. v. Kauno miesto savivaldybė, UAB „Automobilių stovėjimo aikštelės“, bylos Nr. 3K-3-140/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Okseta“, bylos Nr. 3K-3-166/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. J. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-593/2008). Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas specialųjį teisinį reguliavimą nuosavybės teisių atkūrimui įgyvendinti, ne kartą keitė galimų pretendentų sąrašą bei prašymų atkurti nuosavybės teises terminus, todėl praktikoje susiklostė situacijos, kai tam tikriems asmenims įgijus teisę pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą, nuosavybės teisės į tą patį turtą jau buvo atkurtos kitiems asmenims. Būtent tokioms situacijoms sureguliuoti yra skirtos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio nuostatos, apribojusios tokių asmenų teisę į nuosavybės teisių atkūrimą tam tikromis laiko ir įvykių sąlygomis. Ar naudotis teise į nuosavybės teisių atkūrimą, yra kiekvieno asmens laisvos valios išraiška, įstatymas nenustatė jokių įpareigojimų ieškoti galimų pretendentų institucijoms, priimančioms sprendimus nuosavybės teisių atkūrimo srityje. Šiame įstatyme nėra nuostatų, kurios leistų daryti išvadą, kad, ieškovei išreiškus valią atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės dalį, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo vadovaujantis buvo atkurtos nuosavybės teisės kitiems pretendentams į jų tėvo nuosavybės teise valdytą žemę. Kasacinio teismo praktikoje jau yra pasisakyta dėl negalimumo taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą analogiško pobūdžio santykiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. V. T. v. I. T., bylos Nr. 3K-3-111/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Z. v. J. Z., bylos Nr. 3K-3-319/2010).

Anksčiau aptartais įrodymais nustatyta, kad I. K., A. K., J. A. K. ir O. N. nuosavybės teisė į ginčo turtą atsirado administracinių aktų pagrindu, o atsakovėms M. K. ir M. A. perėjo paveldėjimo būdu, t. y. nuosavybės teisė atsirado įstatyme nustatytais pagrindais (CK 4.47 straipsnio 2,12 punktai). Administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti teisėtai. Tuo atveju, kai nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra atkurtos specialiojo įstatymo nustatyta tvarka, kiti asmenys pretenduoti atkurti nuosavybės teises į tą patį turtą gali tik nuginčiję administracinius aktus, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės. Esant galiojantiems administraciniams aktams, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės, teisė pretenduoti atkurti nuosavybės teises yra pasibaigusi ir negali būti kvalifikuojama kaip civilinė teisė, kurią galima ginti civiliniame kodekse nustatytais gynimo būdais. Byloje esantys atsakovų nuosavybės teisės įgijimo pagrindai (administraciniai aktai bei paveldėjimo teisės liudijimai) nenuginčyti įstatymo nustatyta tvarka, todėl yra teisėti, o ginčo santykiai negali būti kvalifikuojami kaip nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-385/2010).

Šių bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių ir aptarto teisinio reglamentavimo kontekste, pripažintina, kad ieškovės ieškinys dėl prašomos dalies turto išreikalavimo iš atsakovų yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Kadangi sprendimu pripažintina, kad ieškovė ieškinys reiškiamas CK 6.237 straipsnio 1 dalies pagrindu nepagrįstinas ir atmestinas, šalių argumentai dėl ieškinio senaties nesvarstytini ir dėl jų nepasisakytina, nes jie neturi teisinės reikšmės.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Nors atsakovė M. A. atsiliepime išreiškė prašymą priteisti turėtas išlaidas (b. l. 58), tačiau dokumento, patvirtinančio išlaidų dydį nepateikė, todėl išlaidos nepriteistinos.

Jeigu ieškinys atmestas, bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš ieškovo, kuris nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo neatleistas (CPK 96 straipsnio 2 dalis). Įvertinus tai, iš ieškovės priteistinos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu – 42,90 Lt (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 259, 268, 269, 270 straipsniais, teisėja

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės J. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) 42,90 Lt (keturiasdešimt du litus 90 centų) bylinėjimosi išlaidų valstybei sumokant jas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią banke „Swedbank“, AB, arba į sąskaitą Nr. LT12 2140 0300 0268 0220, esančią banke Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriuje, įmokos kodas – 5660. Jas galima sumokėti bet kuria­me banke, Lietuvos pašto skyriuje ar „Perlo“ terminale.

Sprendimas per trisdešimt dienų gali būti apskųstas Kauno apygardos teismui apeliacinį skundą paduodant per Lazdijų rajono apylinkės teismą.