Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-31-544/2008

Teisėja Nijolė Danguolė Smetonienė Procesinio sprendimo kategorija:20.3.10; 38; 42.8; 44.5.1; 73.2.6.1; 114.11;121.18;

NUTARTI S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. sausio 18 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjo kolegijos pirmininko Romualdo Januškos, kolegijos teisėjų Ramunės Čeknienės (pranešėja), Birutės Valiulienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo ADB „RESO Europa” apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5342-252/2007 pagal ieškovo ADB „RESO Europa” ieškinį atsakovui D. B. dėl 3483 Lt priteisimo žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Ieškovas, vadovaudamasis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu (toliau – Įstatymas) ir CK 6.210 str., prašė priteisti iš atsakovo 3051 Lt išmokėto žalos atlyginimą, 432 Lt metinį draudimo įmokos priedą, 156,52 Lt delspinigių už 182 dienas nuo 2007-02-21 iki 2007-08-21 0,2 % dydžio už kiekvieną dieną nuo draudimo sutarties sudarymo dienos, 5 % metines palūkanas už priteistą sumą bei bylinėjimosi išlaidas.

Ieškiniui pagrįsti nurodė, kad 2007-02-28 Panevėžio mieste Nevėžio gt. įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas atsakovo vairuojamas automobilis Audi 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir M. P. vairuojamas automobilis Audi 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Šio eismo įvykio kaltininku yra pripažintas atsakovas, kuriam priklausančio automobilio valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu pas ieškovą pagal 2006-09-12 draudimo sutartį Nr.11/0168549 ir draudimo polisą AFA Nr.0507659. Ieškovo ekspertai po įvykio užfiksavo ir nustatė automobiliui padarytus apgadinimus žalos byloje Nr.P/CA/07-015 ir Įstatymo bei Eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo ir išmokos mokėjimo taisyklių pagrindu atlygino 3051,00 Lt nuostolius nukentėjusiajam. Draudimo sutarties Nr.11/0168549 priede Nr. 2 „Dėl draudimo įmokos dydžio“ nustatyta, kad, prieš leisdamas valdyti transporto priemonę asmenims su trumpesniu kaip 3 metų vairavimo stažu, Draudėjas įsipareigoja pranešti apie tai Draudikui ir sumokėti draudimo įmokos priedą proporcingai planuojamam didesnės rizikos valdytojų valdymo laikui, o jei to nepadaro, tai privalo sumokėti visą metinį draudimo įmokos priedą - 423,00 Lt ir 0,2 % delspinigių už kiekvieną dieną nuo draudimo sudarymo dienos. Draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti iš Draudėjo grąžinti Draudikui išmokėtas dėl padarytos žalos sumas. Atsakovas vairavo apdraustą automobilį neturėdamas 3 metų vairavimo stažo ir apie šią padidėjusią riziką nepranešė ieškovui. Pagal draudimo sutarties Nr.11/0168549 priedą Nr. 2, ieškovas turi atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovą, kuris privalo atlyginti išmokėtą 3051,00 Lt draudimo sumą ir sumokėti metinį draudimo įmokos priedą 423,00 Lt bei delspinigius.

Apeliacinis skundas atmestinas, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 31 d. sprendimas paliktinas nepakeistu. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d., 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

Byloje esančių įrodymų visuma nustatyta, kad 2006-09-12 tarp šalių buvo sudaryta Įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. 11/0168549, pagal kurią draudikas apdraudė transporto priemonės (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančios atsakovui nuosavybės teise, valdytojo civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu 12 mėnesių (b. l. 18). Šios sutarties pagrindu draudėjui buvo išduotas draudimo liudijimas LT/AFA0507659 (b. l. 19). Draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu 2007-02-28 Panevėžio mieste Nevėžio gt. įvyko autoįvykis, kurio metu buvo apgadintas M. P. vairuojamas automobilis AUDI 80 Avant, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Kadangi dėl eismo įvykio kilimo kaltu pripažintas atsakovas, ieškovo ekspertai, atlikę žalos administravimo procedūras, nustatė ir išmokėjo nukentėjusiajam asmeniui 3051 Lt nuostoliams atlyginti (b. l. 21-27, 29-34). Ieškovas nurodo, kad kartu su minėta sutartimi šalys sudarė ir Susitarimus Nr. 1 bei Nr. 2, kurie tapo neatskiriama pagrindinės sutarties dalimi. Pagal susitarimą Nr. 2 atsakovas, kurio vairavimo stažas nuo 2005-02-11, įsipareigojo pats transporto priemonės nevairuoti bei kad ją valdys tik asmenys, turintys ilgesnį nei 3 metų vairavimo stažą (b. l. 21, 27). Kadangi buvo nustatyta, kad apdraustąjį automobilį 2007-02-28 autoįvykio metu vairavo pats atsakovas, neturėdamas trejų metų vairavimo stažo, apie šią padidėjusią riziką neinformavęs ieškovo ir nesumokėjęs atitinkamo papildomo įmokos dydžio, ieškovas teigia, kad atsakovas Susitarimo prie draudimo sutarties Nr. 2 pagrindu regreso tvarka turi sumokėti ieškovui nukentėjusiajam asmeniui išmokėtą draudimo išmoką 3051 Lt, 432 Lt metinį draudimo įmokos priedą ir 0,2 % delspinigius už kiekvieną dieną nuo draudimo sutarties sudarymo dienos. Atsakovas nepripažįsta, kad Susitarimas Nr. 1 ir Nr. 2 buvo sudaryti, kad juos gavo kartu su sutartimi, teigia, kad draudikui pateikė teisingą informaciją, nieko nenuslėpė, draudikas žinojo jo vairavimo stažą bei faktą, kad jis pats vairuos automobilį, tačiau dėl to papildomos įmokos sutarties sudarymo metu nereikalavo, nors turėjo pareikalauti, nuslėpė nuo jo reikšmingas sąlygas ir pasielgė nesąžiningai (b. l. 28).

Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos argumentais, motyvais ir išvadomis ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, todėl visų motyvų nekartoja. Apeliacinio skundo argumentai vertinti nepagrįstais dėl šių motyvų.

Tiek ieškovas, tiek atsakovas pripažįsta, kad nei 2006-09-12 tarp šalių sudarytoje privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartyje Nr.11/0168549, nei jos pagrindu išduotame draudimo polise nėra nurodyta, kad ši sutartis sudaroma su kokiais nors priedais, tame tarpe – nenurodyta, kad ji turi priedą: „Susitarimą Nr. 2 „Dėl draudimo įmokos dydžio“, taip pat nėra įrodymų, kad atsakovui buvo įteikti minėtų Susitarimų egzemplioriai (b. l. 18-20). Atsakovas neneigia, kad susitarimuose yra jo parašas, tačiau tiek atsakyme į pretenziją, tiek atsiliepdamas į ieškinį nuosekliai nurodo, kad sutarties priedo Susitarimo Nr. 2 nėra gavęs, kas sudarant draudimo sutartį draudikui pateikė duomenis, kad jis turi vairavimo stažą iki 3 metų, kad gyvena rajone ir automobilį vairuos pats, kad būtent to siekė sudarydamas sutartį, tačiau draudimo atstovė nereikalavo įvykdyti susitarime Nr. 2 nurodytą papildomą sąlygą esant padidintai draudimo rizikai dėl trumpo vairavimo stažo turėjimo sumokėti papildomą įmoką, taip pasielgė nesąžiningai ir pablogino jo kaip draudėjo padėtį (b. l. 42, 43, 52-55). Šiuos atsakovo argumentus teisėjų kolegija vertina pagrįstais.

Europos Sutarčių teisės principų 5.103 straipsnyje nurodyta, kad jeigu yra abejonių dėl sutarties sąlygos, kuri nebuvo individualiai aptarta, ji yra aiškinama tokią sąlygą pasiūliusios šalies nenaudai. Kaip teisingai teigia apeliantas ir kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos Aukščiausiasis teismas, pasisakydamas dėl sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo praktikoje, esant ginčui dėl sutarties turinio, jos sąlygų ar sąvokų reikšmės, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas). Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Aiškinant sutartį taip pat būtina vadovautis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais ir ją aiškinti taip, jog aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (pvz., LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-01-11 nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“, UAB „Ortofina“, R. G. K.; bylos Nr. 3K-3-17/2006, 2005-01-19 nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vingis“ v. UAB „Eika“; bylos Nr. 3K-3-38/200; 2006-10-16 nutartis, priimta civilinėje byloje D. F. v. V. F., A. B.; bylos Nr. 3K-3-558/200; 2006-12-11 nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Pamario sargas“ v. Klaipėdos miesto savivaldybė; bylos Nr. 3K-3-649;200611-27 nutartis, priimta civilinėje byloje VšĮ Įstros aerodromas v. UAB „BTA draudimas“; bylos Nr. 3K-3-600/2006). Aiškinant sutartį taip pat turi būti vadovaujamasi ir protingumo principu, t. y. sutarčiai turi būti suteikta tokia prasmė, kokią ją tokiomis pat aplinkybėmis suteiktų analogiški šalims protingi asmenys (CK 6.193 str. 1 d.). Pagal teismų praktiką, kada draudimo sutartis sudaroma prisijungimo būdu, laikoma, kad prie sutarties prisijungiantis asmuo neturi galimybių daryti esminę įtaką sutarties sąlygoms, todėl jo teisės, aiškinant sutarties nuostatas, turi būti labiau ginamos. Jeigu abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Todėl ir šioje byloje neaiški, nevienareikšmiai apibrėžtos nuostatos turi būti aiškinamos palankesne prisijungusiai šaliai, t. y. atsakovui, linkme (pvz., LAT išplėstinės kolegijos 2003-03-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-175-2003, kat. 45.8; 67; 2003-12-01 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-1150/03, kat. 21.2.2.9; 37.6). Aiškinant sutartį, sudarytą prisijungimo būdu būtina atsižvelgti ir į tai, kad standartines sutarties sąlygas parengusi šalis privalo ne tik tinkamai atskleisti šias sąlygas kitai sutarties šaliai, tačiau taip pat yra atsakinga už tai, kad jos parengtos standartinės sutarties sąlygos būtų aiškios ir nedviprasmiškos. Jeigu standartines sąlygas parengusi šalis to tinkamai nepadaro, kilus sutarties šalių ginčui, ši šalis negali remtis tokiomis standartinėmis sąlygomis, dėl kurių aiškumo ir atskleidimo kitai sutarties šaliai kyla abejonių. Pareiga įrodyti, kad standartinės sąlygos yra aiškios ir neturėjo būti klaidingai suprastos kitos sutarties šalies, taip pat kaip ir tai, kad jos kitai šaliai buvo tinkamai atskleistos, tenka standartines sąlygas parengusiai šaliai. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju ieškovė minėtos pareigos atsakovo atžvilgiu tinkamai neįvykdė.

Pagal CPK 42 str. 1 d., 46 str. 2 d., 47 str. 2 d., 50 str. ir 54 str. 1 d. šalys turi teisę teikti teismui įrodymus ir pagal CPK 12 ir 178 str. privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 str.). Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, šaliai gali atsirasti neigiamų padarinių, tame tarpe – teismas, išnagrinėjęs bylą, gali ieškinį, priešieškinį, pareiškimą, prašymą atmesti. Kadangi pirmosios instancijos teismas dalį ieškovo nurodytų aplinkybių pripažino neįrodytomis, tai pagrįstai ieškinį atmetė. Teisėjų kolegijos nuomone, nei sutarčių aiškinimo taisyklės, nei įrodinėjimo procesą reglamentuojančios teisės normos pirmosios instancijos teisme pažeistos nebuvo.

CK 6.993 str., Įstatymo 6 straipsnis numato, kad teisingą informaciją draudimo rizikai įvertinti turi pateikti draudėjas. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovas šiuos reikalavimus pažeidė, t. y. kad ieškovo darbuotojai jis nurodė, jog transporto priemonės pats nevairuos, o ją vairuos tik asmenys, turintys didesnį nei 3 metų vairavimo stažą. Ieškovo atstovė teismo posėdyje pripažino, kad „sutartyje nėra nurodyta, kad ji pasirašyta su priedais ir kad tai yra neatskiriamojo draudimo sutarties dalis ... kad sutartyje nebuvo nurodyta, kas vairuos automobilį... mes neturime duomenų, kad atsakovas mums būtų pateikęs neteisingus duomenis“, t. y. pripažino, kad atsakovas buvo pateikęs pakankamus ir teisingo turinio dokumentus, iš kurių buvo galima visiškai nustatyti atsakovo vairuotojo stažą, įvertinti draudimo rizikos veiksnius, nustatyti atitinkamą drausimo įmoką (b. l. 53 – 54). Preziumuojant, kad draudikas tinkamai vykdė savo pareigas, tai įrodžius, kad atsakovas pateikė ieškovui teisingus duomenis ir nesant nurodymo, kad automobilį vairuos kitas asmuo, o ne pats atsakovas, daroma išvada, kad ieškovas, sudarydamas draudimo sutartį, išsiaiškino visų draudimo sutarčiai sudaryti reikalingų sąlygų buvimą, tame tarpe – ir draudimo įmoką apskaičiavo pagal atsakovo pateiktus duomenis, įvertinęs faktą, kad draudėjas atsakovas draudimo stažą turi nuo 2005 metų. Todėl atsakovas turėjo pagrindą manyti ir tikėtis, kad draudimo apsauga galios ir tuo atveju, jeigu jis pats vairuos automobilį. Tokią draudimo sutarties sąlygos prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis suteiktų analogiški šalims protingi asmenys. Aiškinimas, kad atsakovas, kuris pats gyvena rajone, draudė automobilį, kurio visai neketino eksploatuoti, pats neįgijo teisės jo valdyti ir nenurodė kito asmens, kuris tą automobilį vairuos, neatitinka protingumo principo, todėl tokiu aiškinimu teismas, priimdamas sprendimą, pagrįstai nesirėmė. Ieškovas teigia, kad atsakovas nutylėjo faktą, jog automobilį vairuos pats siekdamas sudaryti sutartį už mažesnę draudimo įmoką. Tačiau lygiai taip pat be įrodymų galima daryti prielaidą, kad ir ieškovas galėjo nutylėti papildomą sąlygą dėl priemokos esant vairavimo stažui iki 3 metų, taip mažesnėmis įmokomis siekdamas pritraukti daugiau klientų. Taigi, byloje esantys įrodymai nepaneigia, kad tikrasis atsakovo ketinimas buvo naudoti ir valdyti automobilį pačiam, o Susitarime Nr. 2 sąlygos nevienareikšmės, neapibrėžtos, tarp savęs nesuderinamos, tinkamai atsakovui neatskleistos, neaišku, ar jos taikomos tik tretiesiems asmenims, ar ir pačiam atsakovui. Susitarime Nr. 2 nėra aiškiai nurodyta, ar apribojimas transporto priemonę valdyti tik asmenims, turintiems ilgesnį nei 3 metų vairavimo stažą, galioja ir pačiam draudėjui, ar tik tretiesiems asmenims, o sakinys „prieš leisdamas vairuoti transporto priemonę asmenims su trumpesniu kaip 3 metų vairavimo stažu, Draudėjas, įsipareigoja pranešti apie tai Draudikui ir sumokėti draudimo įmokos priedą proporcingai planuojamam didesnės rizikos valdytojų valdymo laikui“ neabejotinai suprantamas kaip liečiantis leidimą leisti vairuoti transporto priemonę tretiesiems asmenims, nes asmuo nei pats sau išduoti leidimo vairuoti transporto priemonę, nei apie tai kiekvieną kartą pranešėti draudikui negali, ir tokia sąlyga yra visiškai alogiška. Todėl apeliantas nepagrįstai teigia, kad sutarties prieduose aiškiai nurodyta, kokiais atvejais draudimo rizika padidėja ir kokias konkrečias sumas dėl to draudėjas privalo sumokėti. Kadangi atsakovui ieškovas nustatė neaiškias ir neapibrėžtas draudimo sutarties sąlygas, nepaneigta, kad jų aiškiai ir pilnai neatskleidė ir neišaiškino, tai iš atsakovo negalima reikalauti ieškovo tik omenyje turėtų individualių susitarimo sąlygų dėl galimo rizikos padidėjimo vykdymo. Teismas, konstatuodamas, kad pateikti susitarimai nėra draudimo sutarties dalys, neperžengė ieškinio ir atsiliepimo ribų, nes tokios aplinkybės atsakovo procesiniuose dokumentuose buvo nurodytos, jos buvo išsakytos teismo posėdyje, dėl jų duoti paaiškinimai ir tirti kiti įrodymai.

Ieškovas virš aptartą autoįvykį pripažino draudiminiu ir nukentėjusiajam asmeniui išmokėjo 3051 Lt draudimo išmoką. Nagrinėjamoje byloje yra nustatyta, kad draudikas iš galimų pasirinkti draudimo apsaugos apimtį nustatančių sąlygų pasirinko vairavimo stažą iki trejų metų. Draudimo apsauga galioja tik sutartomis sąlygomis, todėl jei įvykis neatitinka sutarties sąlygų, tai draudimo įmokos draudikas nemoka. Pirmosios instancijos teismas nustatė, su kuo teisėjų kolegija sutinka, kad atsakovas, nemokėdamas papildomos 432 Lt įmokos, nepadraudė vairuotojo, turinčio iki trejų metų vairavimo stažą, žalos padarymo rizikos. Vadinasi, šalys nesusitarė dėl didesnės rizikos draudimo. Todėl, kai nebuvo apdrausta vairuotojo, turinčio iki trejų metų vairavimo stažą, civilinės atsakomybės rizika, draudikui iš viso nebuvo pagrindo įvykį pripažinti draudiminiu ir vykdyti pareigą mokėti draudimo išmoką, nes draudimo apsauga nuo minėtos rizikos padidėjimo negaliojo. Tačiau ieškovas įvykį draudiminiu pripažino, kas patvirtina, kad sutartis tarp šalių buvo sudaryta be papildomų sąlygų dėl vairavimo stažo. Ieškovas iš atsakovo reikalauja sumokėti Susitarime Nr. 2 nurodytą metinį draudimo įmokos priedą už trumpesnio stažo valdytojo riziką 432 Lt, t. y. reikalauja įvykdyti sutartį, tačiau tuo pačiu CK 6.280 str. pagrindu prašo iš atsakovo priteisti draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu išmokėtą 3051 Lt draudimo išmoką įvykus eismo įvykiui, kuris pripažintas draudiminiu, kas yra prieštaringa tarpusavyje.

Tai, kad Susitarime Nr. 2 nurodyta, kad jis sudaromas 2 egzemplioriais, neįrodo, kad to susitarimo turinys buvo tinkamai atskleistas atsakovui bei kad šio susitarimo nuorašas atsakovui įteiktas, kadangi, šiuo aspektu, esant tarp šalių ginčui, šias aplinkybes patvirtinančio atsakovo parašo nėra. Todėl nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovas įrodė, jog draudėjas įsipareigojo, kad transporto priemonę vairuos tik asmenys, turintys 3 ir daugiau metų vairavimo stažo. Apeliantas teisingai nurodo, kad jokie teisės aktai nedraudžia vienam asmeniui būti transporto priemonės savininku, o kitam asmeniui tą priemonę valdyti, tačiau tai nesudaro pagrindo tenkinti apeliacinį skundą. Todėl teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus dėl CK 1.78 str., 6.156 str., 6.189 str., 6.193str., 6.246 str., 6.249 str., 6.256 str., 9.990 str., Įstatymo 6 str., 11str. 22 str., LRV 2004-06-23 nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių netinkamo aiškinimo bei taikymo bei nukrypimo nuo šiuo klausimu formuojamos teismų praktikos.

Motyvuojamoji dalis

Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, iš ieškovo į valstybės biudžetą priteisiamos išlaidos, susiję su procesinių dokumentų įteikimu (b. l. l 70, CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str.).

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m . spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ADB „RESO Europa“ 10 (dešimt) Lt į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.