- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-01-16
- Bylos Nr.
- 2K-15/2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Egidijus Bieliūnas (pirm.), Jonas Prapiestis, Alvydas Pikelis (pran.)
- Kaltinamasis
- E. K., E. Kisieliaus
- Kategorijos
- 1.2.14.10Turto iššvaistymas (BK 184 str.)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Egidijaus Bieliūno, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 13 d. nutarties, kuria Vilniaus miesto apylinkės prokuroro apeliacinis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 29 d. nuosprendžio, atmestas.
Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 29 d. nuosprendžiu, G. T. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2004 m. vasario 9 d. nuosprendžiu paskirta bei neatlikta bausme ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. sausio 31 d. nuosprendžiu paskirta bei neatlikta bausme pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 2 dalies 1 punktu, neatliktoji bausmė sumažinta vienu penktadaliu. G. T. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį dėl 37 000 Lt, 55 000 Lt, 37 000 Lt, 70 000 Lt ir 86 000 Lt iššvaistymo išteisintas, jam nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. E. K. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį dėl padėjimo iššvaistyti 37 000 Lt, 55 000 Lt, 37 000 Lt, 70 000 Lt, 86 000 Lt išteisintas, jam nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo E. Kisieliaus ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. T. ir E. K. buvo kaltinami tuo, kad G. T., būdamas UAB „Tauro“ banko valdybos pirmininkas, vadovaujantis UAB „Tauro“ banko statuto, įregistruoto 1995 m. rugsėjo 18 d. Lietuvos banke, 13 straipsniu ir 1994 m. gruodžio 21 d. Komercinių bankų įstatymo Nr. I-720 20 straipsniu, savo žinioje turėdamas UAB „Tauro“ banko turtą, veikdamas organizuota grupe, kurioje kiekvienas atliko tam tikrą užduotį ir turėjo skirtingą vaidmenį, su UAB „Tauro“ banko prezidentu bei akcininku G. K., kuris organizavo nusikalstamų veikų padarymą, ir banko viceprezidentu bei akcininku E. K., kuris padėjo nusikalstamą veiką daryti paimdamas iš banko pinigines lėšas ir neteisėtai pasirašydamas potvarkius, iššvaistė didelės vertės UAB „Tauro“ banko turtą, o būtent:
Iš anksto žinant, kad 1995 m. banko akcininkai visuotiniame akcininkų susirinkime nepriėmė sprendimo dėl tantjemų išmokėjimo banko tarybos bei valdybos nariams, dėl to banko tarybos narys (viceprezidentas) E. K. neturi norminiais aktais pagrįstos teisės iš banko gauti tantjemas, pažeisdamas banko statuto 7 straipsnio 2 dalies 14 punkto ir 38 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kuriuose nurodyta, kad tik banko visuotinis akcininkų susirinkimas priima sprendimus dėl tantjemos mokėjimo, G. T. 1995 m. lapkričio 28 d. UAB „Tauro“ banko patalpose, esančiose: adresu K. Kalinausko g. 13, Vilnius, pagal bendrą susitarimą G. K. neteisėtai, t. y. nesant visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo, išleidus 1995 m. lapkričio 28 d. potvarkį Nr. B-520 dėl 37000 Lt tantjemų išmokėjimo E. K., tyčia pasirašė šiame potvarkyje, taip patvirtindamas, kad banko buhalterija privalo išmokėti pinigines lėšas, po to pasirašyto potvarkio pagrindu 1995 m. gruodžio 6 d. E. K. į atlyginimo depozito sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pervesta 24 790 Lt, kuriuos E. K. iš banko kasos 1995 m. gruodžio 6 d. – 1996 m. sausio 1 d. laikotarpiu paėmė grynaisiais bei 1995 m. gruodžio 6 d. Valstybinei mokesčių inspekcijai į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pervesta 12 210 Lt dydžio E. K. fizinių asmenų pajamų mokestis ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pervesta 370 Lt E. K. 1 proc. dydžio socialinio draudimo mokestis. Tokiu būdu G. T. šiais savo veiksmais, veikdamas organizuota grupe su G. K. ir E. K., tyčia iššvaistė jo žinioje buvusį svetimą didelės vertės – 37 000 Lt turtą.
Iš anksto žinant, kad 1996 m. banko akcininkai visuotiniame akcininkų susirinkime nepriėmė sprendimo dėl tantjemų išmokėjimo banko tarybos bei valdybos nariams, dėl to banko tarybos pirmininkas (banko prezidentas) G. K. neturi norminiais aktais pagrįstos teisės iš banko gauti tantjemą, pažeisdamas banko statuto 7 straipsnio 2 dalies 14 punkto ir 38 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kuriuose nurodyta, kad tik banko visuotinis akcininkų susirinkimas priima sprendimus dėl tantjemos mokėjimo, G. T. 1996 m. gegužės 2 d. UAB „Tauro“ banko patalpose, esančiose adresu: K. Kalinausko g. 13, Vilnius, pagal bendrą susitarimą E. K. neteisėtai, t. y. nesant visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo, išleidus 1996 m. gegužės 2 d. potvarkį Nr. B-199 dėl 55000 Lt dydžio tantjemos išmokėjimo G. K., tyčia pasirašė šiame potvarkyje, taip patvirtindamas, kad banko buhalterija privalo išmokėti pinigines lėšas, po to pasirašyto potvarkio pagrindu G. K. 1996 m. gegužės 2 d. pagal banko kasos išlaidų orderį Nr. 948 buvo išmokėta 36 300 Lt grynaisiais bei 1996 m. gegužės 2 d. banko memorialiniu orderiu Nr. 302 Valstybinei mokesčių inspekcijai į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pervesta 18 150 Lt dydžio G. K. fizinių asmenų pajamų mokestis ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pervesta 550 Lt G. K. 1 proc. dydžio socialinio draudimo mokestis. Tokiu būdu G. T. šiais savo veiksmais, veikdamas organizuota grupe su G. K. ir E. K., tyčia iššvaistė jo žinioje buvusį svetimą didelės vertės – 55 000 Lt turtą.
Iš anksto žinant, kad 1996 m. banko akcininkai visuotiniame akcininkų susirinkime nepriėmė sprendimo dėl tantjemų išmokėjimo banko tarybos bei valdybos nariams, dėl to banko tarybos pirmininko pavaduotojas (viceprezidentas) E. K. neturi norminiais aktais pagrįstos teisės iš banko gauti tantjemas, pažeisdamas banko statuto 7 straipsnio 2 dalies 14 punkto ir 38 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kuriuose nurodyta, kad tik banko visuotinis akcininkų susirinkimas priima sprendimus dėl tantjemos mokėjimo, G. T. 1996 m. lapkričio 28 d. UAB „Tauro“ banko patalpose, esančiose: adresu K. Kalinausko g. 13, Vilnius, pagal bendrą susitarimą G. K. neteisėtai, t. y. nesant visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo, išleidus 1996 m. lapkričio 28 d. potvarkį Nr. B-577 dėl 37 000 Lt dydžio tantjemos išmokėjimo E. K., tyčia pasirašė šiame potvarkyje, taip patvirtindamas, kad banko buhalterija privalo išmokėti pinigines lėšas, po to pasirašyto potvarkio pagrindu banko kasoje E. K. 1996 m. lapkričio 28 d. pagal kasos išlaidų orderį Nr. 943 buvo išmokėta 24 420 Lt grynaisiais bei 1996 m. lapkričio 28 d. banko memorialiniu orderiu Nr. 307 Valstybinei mokesčių inspekcijai į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pervesta 12 210 Lt dydžio E. K. fizinių asmenų pajamų mokestis ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pervesta 370 Lt E. K. 1 proc. dydžio socialinio draudimo mokestis. Tokiu būdu G. T. šiais savo veiksmais, veikdamas organizuota grupe su G. K. ir E. K., tyčia iššvaistė jo žinioje buvusį svetimą didelės vertės – 37 000 Lt turtą.
Iš anksto žinant, kad banko tarybos pirmininkas (prezidentas) G. K. darbo santykiais su UAB „Tauro“ banku nėra susijęs, dėl to neturi norminiais aktais pagrįstos teisės iš banko gauti premijos, pažeisdamas banko statuto 4.11.3 reikalavimus, kuriuose nurodyta, kad skatinami tik banko darbuotojai, G. T. 1997 m. gegužės 5 d. UAB „Tauro“ banko patalpose, esančiose adresu: K. Kalinausko g. 13, Vilnius, pagal bendrą susitarimą E. K. neteisėtai išleidus 1997 m. gegužės 5 d. potvarkį Nr. B-134 dėl 70 000 Lt premijos išmokėjimo G. K., tyčia pasirašė šiame potvarkyje, taip patvirtindamas, kad banko buhalterija privalo išmokėti pinigines lėšas, po to pasirašyto potvarkio pagrindu banko kasoje G. K. 1997 m. gegužės 6 d. pagal kasos išlaidų orderį Nr. 920 buvo išmokėta 46200 Lt grynaisiais bei 1997 m. gegužės 6 d. banko memorialiniu orderiu Nr. 301 Valstybinei mokesčių inspekcijai į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pervesta 23100 Lt dydžio G. K. fizinių asmenų pajamų mokestis ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pervesta 700 Lt G. K. 1 proc. dydžio socialinio draudimo mokestis. Tokiu būdu G. T. šiais savo veiksmais, veikdamas organizuota grupe su G. K. ir E. K., tyčia iššvaistė jo žinioje buvusį svetimą didelės vertės – 70 000 Lt turtą.
Iš anksto žinant, kad E. K. darbo santykiais su UAB „Tauro“ banku nėra susijęs, dėl to neturi norminiais aktais pagrįstos teisės iš banko gauti materialinės pašalpos, pažeisdamas banko statuto 4.11.3 reikalavimus, kuriuose nurodyta, kad skatinami tik banko darbuotojai, G. T. 1997 m. gegužės 7 d. AB „Tauro“ banko patalpose, esančiose adresu: K. Kalinausko g. 13, Vilnius, pagal bendrą susitarimą G. K. neteisėtai išleidus 1997 m. gegužės 7 d. potvarkį Nr. B-136 dėl 86 000 Lt pašalpos išmokėjimo E. K., tyčia pasirašė šiame potvarkyje, taip patvirtindamas, kad banko buhalterija privalo išmokėti pinigines lėšas, po to pasirašyto potvarkio pagrindu banko kasoje E. Kisieliui 1997 m. gegužės 8 d. pagal kasos išlaidų orderį Nr. 940 buvo išmokėta 56760 Lt grynaisiais bei 1997 m. gegužės 8 d. banko memorialiniu orderiu Nr. 301 Valstybinei mokesčių inspekcijai į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pervesta 28 380 Lt dydžio E. K. fizinių asmenų pajamų mokestis ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pervesta 860 Lt E. K. 1 proc. dydžio socialinio draudimo mokestis. Tokiu būdu G. T. šiais savo veiksmais, veikdamas organizuota grupe su G. K. ir E. K., tyčia iššvaistė jo žinioje buvusį svetimą didelės vertės – 86 000 Lt turtą.
Šalies argumentai
Lietuvos generalinio prokuroro pavaduotojas kasaciniame skunde prašo Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. liepos 13 d. nutartį G. T. ir E. K. byloje dėl esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Skunde nurodo, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. liepos 13 d. nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.
Apeliacinės instancijos teismas neatsakė į esminius prokuroro skundo motyvus, taip neišsamiai išnagrinėdamas prokuroro apeliacinį skundą (BPK 320 straipsnio 3 dalis), pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus – įrodymus vertino atsietai vieną nuo kito, o tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą.
Apeliaciniame skunde buvo nurodyti pagrindai ir motyvai, kodėl išteisintojo E. K. gynybos versija apie neva tarp banko ir jo buvusius darbo santykius yra nepagrįsta ir atmestina, kodėl teismas savo išvadų negalėjo grįsti liudytojų V. V., D. M. ir R. V. parodymais. Tačiau apeliacinės instancijos teismas iš esmės tik pakartojo apygardos teismo nuosprendyje išdėstytus motyvus, apeliaciniame skunde nurodytų kaltinamuosius E. K. ir G. T. kaltinančių įrodymų neanalizavo, nenurodė motyvų, kodėl juos atmeta, apsiribodamas teiginiais, kad jie nei patvirtina, nei paneigia kaltinamųjų kaltės. Nurodė, kad analogiškos sutarties buvimas su kitu banko viceprezidentu nekeičia sutarties, sudarytos su E. K., vertinimo.
Apeliacinio teismo nutartyje nurodytas motyvas, kad banko tarybos pirmininkui (prezidentui) ir tarybos pirmininko pavaduotojui (viceprezidentui) mokamam už atliekamą darbą atlyginimui turi būti taikomi darbo įstatymai dėl to, kad banko prezidento funkcijos yra platesnės nei banko tarybos, yra nepagrįstas bylos duomenimis, juo visiškai neatsakyta į apeliacinio skundo argumentus. Vertinant banko statute įtvirtintas banko tarybos ir banko tarybos pirmininko (prezidento) funkcijas, akivaizdu, kad jos yra administracinio ir priežiūrinio pobūdžio. Banko tarybos funkcijos ir kontrolė yra bendresnio pobūdžio, o banko tarybos pirmininko (prezidento) funkcijos yra labiau sukonkretintos, apibrėžta, kuo būtent „Tauro“ banke pasireiškia banko tarybos pirmininko (prezidento) priežiūrinis pobūdis ir kokiose srityse, tačiau funkcijų apimtis visiškai neturi reikšmės tam, kad galima būtų daryti išvadą, jog tai darbo santykiai. Nors banko tarybos narių veikla, taip pat ir banko tarybos pirmininko (prezidento) bei tarybos pirmininko pavaduotojų (viceprezidentų), kaip ir banko akcininkų veikla, yra susijusi su tam tikru darbu, tačiau to nepakanka, kad tokia veikla (darbas) būtų pripažinta darbo santykiais. Atskirų banko valdymo organų statusą, funkcijas ir atlyginimą už bankui reikalingą ir naudingą darbą (veiklą) apibrėžia komercinių bankų, akcinių bendrovių įstatymai, banko statutas, kurių teismas visiškai neanalizavo, o rėmėsi ir klaidingai taikė darbo santykius reguliuojantį įstatymą. Akcinių bendrovių įstatymo 24 straipsnio 9 punkte numatytas vienintelis atvejis, kada bankų (bendrovių) tarybų nariams gali būti atlyginama už darbą (veiklą) stebėtojų taryboje, mokant tantjemas iš bendrovės pelno, – t. y. esant visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimui. Pati sąvoka „darbas“ nėra teisinė – ji yra socialinės – ekonominės kilmės ir apibūdinama kaip tam tikru laikotarpiu reikalinga, tinkama ir tikslinga žmogaus veikla. Todėl apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad šiuo atveju vertinant „Tauro“ banko tarybos vadovo veiksmus reikia vadovautis darbo santykius reglamentuojančiais įstatymais, iš esmės prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai teismų praktikai, kur pažymima, kad bendrovių administracijos vadovo santykius su bendrove reglamentuoja ne darbo įstatymai, bet specialus įstatymas – Akcinių bendrovių įstatymas. Apeliacinės instancijos teismas nurodė pernelyg siaurus motyvus, atmesdamas apeliacinio skundo argumentus, kad 1995 m. kovo 31 d. darbo ir visiškos materialinės atsakomybės sutartimi Nr. 316 tarp „Tauro“ banko ir E. K. buvo susitarta dėl E. K. darbo (veiklos) banko taryboje, taip pasidalijant pareigas tarp banko tarybos pirmininko (prezidento) ir tarybos pirmininko pavaduotojų (viceprezidentų), o ne dėl pastarojo darbo santykių. Teismas išvadas padarė neįvertinęs visumos surinktų faktinių duomenų, o skaidydamas ir vertindamas juos atsietai vieną nuo kito. Minėtos sutarties teismas negretino su byloje esančiais banko norminiais aktais, todėl nenustatė tikrosios sutarties esmės ir padarė nepagrįstas išvadas. Tikrąją sudarytos sutarties esmę gali atskleisti tik banko dokumentų ir norminių aktų analizė. „Tauro“ banko statutas nustatė, kad turto valdyme dalyvauja visuotinis akcininkų susirinkimas, banko taryba ir banko valdyba. Banko taryboje numatytos prezidento ir viceprezidentų pareigybės. Banko taryba nustato ir tvirtina pareigų paskirstymą tarp banko tarybos prezidento ir viceprezidentų. 1993 m. lapkričio 12 d. – 1997 m. balandžio 1 d. laikotarpiu „Tauro“ banko prezidentu (tarybos pirmininku) buvo išrinktas G. K., viceprezidentai (tarybos pirmininko pavaduotojai) buvo E. K. ir E. G. Todėl, vertinant sudarytos sutarties turinį bei lyginant ją su banko statuto reikalavimais, akivaizdu, kad sudarant sutartį buvo pasinaudota „Tauro“ banke buvusia tipine sutarties forma, kuria buvo pasiskirstyta pareigomis tarp tarybos pirmininko (prezidento) ir tarybos pirmininko pavaduotojų (viceprezidentų), kaip ir numatė banko statuto nuostatos (10 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tokią sutarties esmę, kad ji sudaroma tarp banko prezidento G. K. ir banko tarybos nario, banko tarybos išrinktojo tarybos pirmojo viceprezidento pareigoms, E. K., neabejotinai patvirtina sutarties preambulė. Kad sutartis buvo susijusi su E. K. veikla banko taryboje, neabejotinai patvirtina ir sutartyje nurodyta E. K. pareigybė (pirmasis viceprezidentas), kuri banko statutu buvo nustatyta banko taryboje. Be to, sutartis buvo sudaryta kadencijai, kuriai renkami tarybos nariai, kartu numatant galimybę ją pratęsti, jeigu asmuo bus perrinktas kitai kadencijai. Kad šia sutartimi buvo susitarta dėl darbo (veiklos) banko taryboje, akivaizdžiai rodo ir susitarimas, kokį atlyginimą E. K. gali gauti už jam pavestą darbą (funkcijas), t .y. tantjemas.
Apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino ir neanalizavo apeliacinio skundo motyvų dėl sudarytos tarp „Tauro“ banko, atstovaujamo G. K. bei antrojo banko tarybos pirmininko pavaduotojo (viceprezidento) E. G., analogiškos 1995 m. kovo 31 d. darbo ir visiškos materialinės atsakomybės sutarties, teigdamas, kad tokios sutarties buvimas nepakeičia sutarties tarp banko ir E. K. vertinimo. Tokiu būdu teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 3 dalies nuostatas, kad įrodymais gali būti tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Palyginus tarp banko ir E. K. sudarytą sutartį su sutartimi, sudaryta tarp banko ir E. G., matyti, kad sutartys analogiškos, tik skiriasi tarybos pirmininko pavaduotojų atliekamos funkcijos. Sutartyje E. G. pareigos irgi nurodytos kaip viceprezidento, už atliekamą darbą numatytas atlyginimas – tantjemos. Tačiau iš revizijos akto išvadų matyti, kad E. G. „Tauro“ banke užimdamas analogiškas kaip ir E. K. pareigas už atliekamą darbą banko taryboje tokio pobūdžio išmokų negavo. Nors kaltinamasis E. K. teigė, kad analogiška sutartis buvo sudaryta ir su banko tarybos pirmininku G. K., byloje esantys faktiniai duomenys, t. y. potvarkių ir sutarčių registracijos žurnalai, paneigia jo parodymus – iš jų matyti, kad tokia sutartis nebuvo sudaryta, banko prezidento funkcijos buvo apibrėžtos banko statuto 12 straipsnyje. Kad sudaryta sutartimi su E. K. buvo pasidalintos funkcijos banko taryboje, o ne nustatyti jo darbo santykiai „Tauro“ banke, patvirtina ne tik sutartis su E. G., kurios pagrindu jis iš banko negavo jokių išmokų, bet ir pranešimas iš „Sodros“, kuriame nurodyta, kad banko tarybos pirmininkas G. K. ir jo pavaduotojai E. K. bei E. G. 1995 – 1997 m. laikotarpiu dirbo UAB korporacijoje „Lietverslas“, duomenų apie tai, kad jie būtų dirbę banke, nėra. Teismas visiškai neanalizavo revizijos akto išvadų, kad G. K. ir E. K. nebuvo banko darbuotojai, jiems tantjemos ir pašalpos banke buvo mokamos neteisėtai, nesant visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų, taip pat teismas nenurodė motyvų, kodėl revizijos akto išvadas atmetė.
Apeliacinės instancijos teismas pritarė Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio išvadai, jog nors G. K. darbo sutarties ir nėra, taip pat nėra ir duomenų, kad tokia sutartis būtų registruota potvarkių registracijos žurnale, tačiau tai nekeičia G. K., kaip banko darbuotojo, statuso, nes jis buvo apibūdinamas kaip faktinis banko vadovas, vienvaldiškai sprendęs visus banko reikalus. Ši teismo išvada prieštarauja ne tik įstatymų reikalavimams, bet ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai baudžiamosiose bylose dėl turto iššvaistymo. Ši teismo išvada padaryta remiantis prielaidomis, taip pažeidžiant BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarime Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ nustatyta, kad bendrovės turtas yra svetimas ne tik jos vadovui, bet ir bendrovės akcininkams, nepriklausomai nuo to, kiek akcijų jie valdo (net jei vienas akcininkas valdo 100 proc. akcijų, bendrovės turtas jam svetimas). Turėjimas banko (bendrovės) akcijų taip pat nereiškia, kad tokiu būdu asmuo susijęs darbo santykiais arba jis yra faktinis banko vadovas, kaip nuosprendyje nurodo teismas. Valdomos akcijos tik suteikia teisę į bendrovės turtą, kuri gali būti realizuojama tik bendrovę likvidavus ir atsiskaičius su jos kreditoriais. Pažymėtina, kad teismas sprendimą grindė tik ta liudytojų parodymų dalimi, kuri sutapo su kaltinamojo E. K. parodymais. Tuo tarpu apie kaltinančius įrodymus, t. y. buvusių banko administracijos vadovų – kaltinamojo, buvusio valdybos pirmininko G. T., parodymus, kad E. K. ir G. K. buvo mokamos tantjemos be visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų, kad jam nebuvo žinoma, jog E. K. būtų buvęs banko darbuotojas, ir liudytojo, buvusio banko finansų direktoriaus V. V., parodymus, kad jis E. K. žinojo tik kaip banko tarybos pirmininko pavaduotoją (viceprezidentą), kad pastarasis gautų banke darbo užmokestį, jis nieko nežinojo, – teismas atmetė, nurodydamas, kad neva šie parodymai kaltinamųjų kaltės nei patvirtina, nei paneigia. Toks teismo argumentas yra niekinis, nes parodymai atmesti be motyvų. Akivaizdu, kad teismas šiuos parodymus vertino atsietai nuo kitų byloje esančių faktinių duomenų – revizijos akto išvadų, banko dokumentų. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl E. K. ir G. K. išmokėtų tantjemų ir premijų bei pašalpų yra prieštaringos. Teismas pripažino, kad tantjemos išmokėtos neteisėtai, pažeidžiant norminių aktų reikalavimus, tačiau vėliau tantjemas ir darbo užmokestį sutapatino, teigdamas, kad už darbą turi būti mokama.
Be to, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nepašalino pirmosios instancijos teismo padaryto BPK 241 straipsnio 2 dalies pažeidimo. Teismas nepagrįstai atmetė apeliacinio skundo argumentus dėl naujų duomenų prijungimo – teismo posėdžių protokolų iš baudžiamųjų bylų, nagrinėtų kituose teismuose dėl „Tauro“ banko turto iššvaistymo, kuriuose kaltinamasis E. K. išsamiai aiškina apie savo veiklą „Tauro“ banke ir apie tai, kaip jis buvo susijęs su banku, taip pat teismas nešaukė prašomų naujų liudytojų. Dėl to buvo neišsamiai ištirtos bylos aplinkybės ir šis pažeidimas turėjo esminės reikšmės teismo išvadoms. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teismo posėdyje, privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai, ištirti aplinkybes, turinčias esminės reikšmės teismo išvadoms, pašalinti prieštaravimus tarp ištirtų įrodymų (BPK 324 straipsnio 6 dalis).
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl skundo argumentų apie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme
Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma prokuroro apeliaciniame skunde dėl G. T. ir E. K. pagal skunde išdėstytus argumentus. Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo neprijungė prie bylos naujų duomenų – teismo posėdžių protokolų iš baudžiamųjų bylų, nagrinėtų kituose teismuose, kur E. K. išsamiai aiškino apie savo veiklą „Tauro“ banke, apie tai, kaip jis buvo susijęs su banku.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kaip ir pirmosios instancijos teisme, procesas vyksta laikantis rungimosi principo, todėl proceso šalys turi tokias pačias teises neperžengiant skundo nagrinėjimo ribų, teikti įrodymus, pareikšti prašymus. Prokuroras nepateikė apeliacinės instancijos teismui prašymo prijungti minėtų posėdžių protokolus ar prašymo išreikalauti bylas ar protokolų kopijas iš atitinkamų teismų, apeliaciniame skunde nėra netgi nurodyta, kokios konkrečiai aplinkybes E. K. parodymuose kitose bylose yra reikšmingos nagrinėjant šią bylą. Pirmosios instancijos teismas šį prašymą atmetė nurodydamas atmetimo motyvus.
Nepagrįstas ir kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas nešaukė į teismo posėdį prašomų naujų liudytojų, nes toks prašymas nustatyta tvarka nebuvo pareikštas, tik apeliaciniame skunde paminėta, jog pirmosios instancijos teismas atsisakė iškviesti į teismo posėdį liudytoją D. K., tačiau pirmosios instancijos teismas motyvavo, kodėl neranda pagrindo iškviesti minėtą liudytoją, nes ši liudytoja nedirbo UAB „Tauro“ bankas, buvo apklausta ikiteisminio tyrimo metu, tačiau prokuroras neįtraukė jos į asmenų, kviestinų į teismo posėdį sąrašą. Todėl kasacinio skundo argumentai dėl neišsamiai atlikto įrodymų tyrimo nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme yra nepagrįsti.
Kasacinio skundo teiginiai dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų grindžiami ir tuo, kad įrodymai teisme buvo vertinami atsietai vienas nuo kito, neanalizuoti E. K. ir G. T. kaltinantys įrodymai, nenurodyti motyvai, kodėl jie atmetami.
BPK 20 straipsnis numato, jog įrodymais gali būti bet kokie duomenys, jei jie gauti įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, laikantis nagrinėjimo teisme ribų, bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų. Bylos duomenų liečiamumo ir patikimumo klausimas yra diskrecinė bylą nagrinėjančio teismo teisė. Tai reiškia, kad tik teismas gali pripažinti, kuriais duomenimis patvirtinamos ar paneigiamos bylai reikšmingos aplinkybės ir kurie duomenys nėra reikšmingi sprendžiant kaltės klausimą. Bylos duomenų pripažinimas įrodymais yra loginio proceso rezultatas, kurio metu teismas įvertina tam tikrų bylos duomenų ryšį ir reikšmę, atsižvelgdamas į pareikštus kaltinimus, pripažindamas ar nepripažindamas nusikalstamas veikas įrodytomis. Šioje byloje buvo gauti įvairūs duomenys apie G. K. ir E. K. darbinę veiklą „Tauro“ banke. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nurodė argumentus ir išdėstė motyvuotas išvadas, kuo remiantis vienus duomenis pripažino reikšmingais bylai, o kitus atmetė. Teismai rėmėsi tik tais duomenimis, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais veiksmais. Kasaciniame ir apeliaciniame skunde pateikti bylos duomenų vertinimai yra vienpusiški, nes iš esmės analizuojama ir remiamasi tik tais duomenimis, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, šią funkciją pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai vykdė laikantis baudžiamojo proceso reikalavimų, remdamiesi patikima, teisėtais būdais gauta informacija. Teismų išvados, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, yra pagrįstos duomenimis, gautais iš įvairių šaltinių, bylos duomenų vertinimas yra ne selektyvus (vien tik teisinančių įrodymų), kaip tvirtinama kasaciniame skunde, o apima kompleksišką tiek E. K. ir G. T. teisinančių, tiek ir kaltinančių duomenų vertinimą.
Dėl kasacinio skundo argumentų, kuriais ginčijamas E. K. ir G. T. išteisinimas
Turto išvaistymu teismų praktikoje pripažįstami tokie veiksmai, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai parduoda, dovanoja ar kitaip perleidžia kitiems asmenims. Neginčitina tai, kad G. T., būdamas UAB „Tauro“ bankas valdybos pirmininkas, turėjo teisę teikti pasiūlymus dėl darbuotojų premijavimo bei duoti nurodymus dėl banko lėšų panaudojimo, o E. K., užimdamas banko viceprezidento pareigas, turėjo teisę spręsti darbuotojų atlyginimo ir premijavimo klausimus. Pagrindinis šios kasacinės bylos klausimas yra tai, ar E. K. ir G. K. piniginės išmokos, potvarkiuose įvardytos tantjemomis, premijomis ir pašalpomis, buvo mokamos teisėtai. Kaltinimo pozicija grindžiama tuo, kad E. K. ir G. K. nebuvo banko darbuotojai, todėl jie neturėjo teisės gauti premijų ir pašalpų, o tantjemos jiems galėjo būti mokamos tik iš pelno, nutarus visuotiniam akcininkų susirinkimui. Pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai atliko išsamų bylos aplinkybių tyrimą, įvairių teisinių aktų, reglamentuojančių banko veiklą, banko tarybos prezidento ir viceprezidento įgaliojimus, darbo sutarties turinį, darbo teisinių santykių atsiradimo pagrindus, analizę. Šiems klausimams išsiaiškinti buvo pasitelkta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos darbuotojų kompetencija ir žinios darbo teisinių santykių srityje. Kolegijos nuomone, teismai atliko išsamią teisės aktų, turinčių reikšmės teisingam šios bylos išsprendimui, analizę. Pagrindinis tyrimo objektas – darbo ir visiškos materialinės atsakomybės sutartis Nr. B–316, sudaryta tarp „Tauro“ banko tarybos, atstovaujamos jos pirmininko – prezidento G. K. ir E. K. Teismų uždavinys, nagrinėjant šią bylą, buvo nustatyti, ar ši sutartis buvo sudaryta, siekiant sukurti darbo teisinius santykius, ar ji tik atkartojo ir reglamentavo „Tauro“ banko statute numatytas banko tarybos prezidento ir viceprezidento funkcijas. Teismai pagrįstai pripažino, kad sutartyje Nr. B–316 išdėstytų pareigų sąrašas yra daug platesnis nei statute. Palyginus banko tarybos pirmininko ir banko valdybos pirmininko, kuris yra etatinis darbuotojas, funkcijas ir kompetenciją nustatančius aktus, pažymėtina, jog „Tauro“ banko statute tarybos pirmininko–prezidento funkcijos numatytos baigtiniu sąrašu, o banko valdybos pirmininko kompetencija yra apibrėžiama ne tik statute numatytomis funkcijomis, bet ir nuoroda į darbo sutartį bei valdybos darbo reglamentą. Tai leidžia daryti išvadą, kad funkcijos ir pareigos, išdėstytos sutartyje Nr. B – 316, yra ne banko statute numatytų funkcijų reglamentavimas, o atskira veiklos sritis, paskirta konkrečiai E. K. Kasaciniame skunde pateikiami argumentai grindžiami ir Akcinių bendrovių įstatymo 24 straipsnio 9 punkto nuostata, kad tarybų nariams už darbą (veiklą) taryboje gali būti atlyginama mokant tantjemas iš bendrovės pelno, esant visuotiniam akcininkų susirinkimo sprendimui bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi, jog bendrovių administracijos vadovų santykius su bendrove reglamentuoja ne darbo įstatymai, o specialus įstatymas – akcinių bendrovių įstatymas. Tačiau pastarasis teiginys netinka šiam atvejui, nes „Tauro“ banke nebuvo administracijos vadovo pareigybės. Be to, darbo teisinių santykių atsiradimo pagrindai ir administracijos vadovo santykis su bendrove yra sritys, turinčios skirtingą teisinį reguliavimą. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, jog Lietuvos Respublikos darbo kodekso 9 straipsnyje yra įtvirtinta šio teisės akto viršenybė prieš kitus norminius aktus darbo teisės srityje. Tantjemų mokėjimo pagrindai liečia tarybos narių veiklą tarybai priskirtų funkcijų srityje. Reikia pripažinti, kad sutartis Nr. B – 316 nėra nuosekli ir turi defektų. Sutartyje nurodyta E. K. pareigybė – banko viceprezidentas, tačiau, kaip buvo paminėta anksčiau, sutartyje susitarta dėl pareigų, kurios nenumatytos „Tauro“ banko statute. Numatytas atlygis pagal sutartį – tantjemos – yra atlyginimo forma paprastai taikoma stebėtojų tarybos nariams, šiuo atveju – banko tarybos nariams, o ne darbuotojams. Apie sutarties sudarymą ir priėmimą į darbą nebuvo pranešta valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui. Visa tai rodo sutarties formos trūkumus, tačiau būtinosios darbo sutarties sąlygos t. y. jos turinys: darbo vieta, darbo funkcijos, darbo apmokėjimo sąlygos buvo aptartos, E. K. sutarties šalimi įvardytas kaip darbuotojas. Vis dėlto esminis klausimas yra tai, ar šalių valia ir tikrieji ketinimai buvo siekis sukurti darbo teisinius santykius, ar nusikalstami ketinimai. Šiam klausimui išsiaiškinti reikėjo nustatyti, ar aptariamos sutarties pagrindu buvo ketinama sukurti ir ar atsirado darbo teisiniai santykiai. Šią aplinkybę teismai aiškinosi apklausdami banko darbuotojus apie E. K. darbo vietą, darbo laiką, atliekamas funkcijas ir padarė išvadą, jog tarp „Tauro“ banko ir E. K. buvo susiklostę darbo teisiniai santykiai. Šį faktą, kaip teisingai pastebėjo teismai, patvirtina ir tai, jog iš E. K. priskaičiuotų išmokų buvo išskaitomas darbo užmokesčiui nustatytas pajamų mokestis, mokestis valstybiniam socialiniam draudimui, nors tantjemoms numatyti valstybiniai mokesčiai buvo daug mažesni. Išmokos buvo mokamos iš darbo užmokesčiui numatyto fondo nors tantjemos pagal savo esmę turėtų būti mokamos iš banko grynojo pelno. Todėl teismai pagrįstai pripažino, kad išmokų įvardijimas tantjemomis lingvistiškai netikslus, nes iš esmės tai buvo darbo užmokesčio išmoka. Todėl kasacinio skundo argumentai dėl neteisėto tantjemų išmokėjimo nesvarstytini. Vienas iš skundo argumentų yra tai, kad bankas analogišką sutartį, kaip ir su E. K., buvo sudaręs su kitu banko tarybos viceprezidentu E. G., tačiau jam nebuvo mokamos išmokos. Ši aplinkybė nepaneigia prieš tai išdėstytų teiginių apie darbo santykius tarp banko ir E. K., nes sutarties sudarymas yra tik pagrindas darbo teisiniams santykiams atsirasti, tačiau tokie santykiai dėl įvairių priežasčių gali ir neatsirasti. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad neteisėtas tantjemų, pašalpų ir premijų išmokėjimas savaime nesudaro pagrindo pripažinti šių lėšų išmokėjimo turto išvaistymu. Nusikaltimo padarymas pripažįstamas tik tais atvejais, kai yra visi atitinkamos nusikaltimo sudėties požymiai. Aptariamu laikotarpiu galiojusi turto pasisavinimo arba iššvaistymo nusikalstamos veikos redakcija numatė atsakomybę tik už tyčinį kaltininkui patikėto ar esančio jo žinioje svetimo turto pasisavinimą arba iššvaistymą. Taigi ne bet kokie veiksmai neteisėtai parduodant, dovanojant ar kitaip perleidžiant patikėtą ar esantį žinioje turtą kitiems asmenims, sudarė pagal šią redakciją nusikaltimo sudėties požymius, o tik tyčiniai. Reikėtų pažymėti tai, kad E. K. didžiąją dalį išmokos, gautos 1997 m. gegužės 7 d., panaudojo prieš terminą padengdamas paskolą, gautą iš „Tauro“ banko. Tai rodo, kad veiksmai buvo nukreipti ne iššvaistyti ar pasisavinti banko turtą. Kasaciniame skunde reiškiamos abejonės ir dėl G. K. išmokėto atlyginimo, nurodant papildomą argumentą, kad nerasta jokios darbo sutarties su šiuo asmeniu. Tačiau teismai, remdamiesi bylos duomenimis, konstatavo, kad su G. K. buvo sudaryta analogiško turinio sutartis, kaip ir su E. K. Pažymėtina, kad tuo metu galiojęs Darbo sutarties įstatymas nenumatė rašytinės formos reikalavimo darbo sutarčiai. Kasaciniame skunde be pagrindo remiamasi nuostata, kad bendrovės turtas yra svetimas ne tik bendrovės vadovui, bet ir akcininkams, nes šioje byloje sprendžiamas klausimas ne dėl teisės disponuoti bendrovės turtu, o dėl teisės į atlyginimą už atliktą darbą. Todėl šiuo atveju yra reikšminga tai, kad bylos duomenimis nustatyta, jog G. K. ne tik vykdė banko tarybos pirmininko – prezidento funkcijas, tačiau atliko ir kitas banko valdymo bei kontrolės funkcijas, faktiškai savo rankose buvo sukoncentravęs visą banko valdymą.
Apeliacine tvarka byla išnagrinėta laikantis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų, apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateikti išsamūs motyvai dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti.