Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Reginos Majauskienės, teisėjų: Romualdo Lincevičiaus, Arūno Paštuolio, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorei Rimai Žaltauskaitei, nuteistajam R. Z., jo gynėjai advokatei Vitalijai Smolenskienei, teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo R. Z. apeliacinį skundą dėl 2008 m. spalio 13 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo R. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 294 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 7 (septyneriems) mėnesiams 15 (penkiolikai) dienų, pagal LR BK 146 str. 2 d. laivės atėmimu 2 (dvejiems) metams 1 (vienam) mėnesiui 15 (penkiolikai) dienų. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., šiuo nuosprendžiu paskirtas laisvės atėmimo bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta galutinė subendrinta 2 (dvejų) metų 7 (septynerių) mėnesių 15 (penkiolikos) dienų laisvės atėmimo bausmė. Pritaikius LR BK 75 str. (įst. red., galiojusi iki 2007m. liepos 21d.) paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams, įpareigojant R. Z. per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos spaudoje (laikraštyje) atsiprašyti nukentėjusiojo R. K., be teismo sutikimo nekeisti darbo vietos – UAB „B.“ ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Z. nuteistas už tai, kad jis, 2007 m. birželio 15 dieną, apie 12 val., K., P. g. C esančiuose garažuose, veikdamas bendrininkų grupėje su trimis ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu nenustatytais asmenimis, savavališkai nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodamas fizinę ir psichinę prievartą, t.y. jo nurodymu nenustatytiems ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu asmenims jėga ištraukus R. K. iš jam priklausančio automobilio „Hyundai Sonata“, užlaužus jam rankas ir jėga įsodinus į R. Z. priklausantį automobilį „Chevrolet Venture“, kur R. K., panaudojant smurtą, tai yra laužiant jam rankas ir lenkiant jo galvą į priekį tarp kojų, buvo laikomas automobilyje apie vieną valandą, tokiu būdu neteisėtai atimant jam laisvę, reikalavo iš R. K. tariamos 8000 Lt skolos, R. K. ginčijant ir nepripažįstant tokios skolos, pagrasino jo atžvilgiu panaudoti fizinį smurtą bei sunaikinti turtą, privertė parašyti skolos raštelį ir savavališkai paėmė R. K. priklausantį 12100 litų vertės automobilį „Hyundai Sonata“ ir 100 litų vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6100 kaip užstatą iki R. K. jam grąžins tariamą skolą, tokiu būdu savavaldžiavo, panaudodamas fizinę ir psichinę prievartą nukentėjusiam R. K., t.y. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 294 str. 2 d..

Taip pat R. Z. nuteistas už tai, kad 2007 m. birželio 15 d. apie 12 val., K., P.g. C esančiuose garažuose, veikdamas bendrininkų grupėje su trimis ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu nenustatytais asmenimis, nurodydamas jiems jėga ištraukti R. K. iš jam priklausančio automobilio „Hyundai Sonata“ ir užlaužus rankas jėga įsodinti į R. Z. priklausantį automobilį „Chevrolet Venture“, kur R. K., panaudojant smurtą, t.y. nenustatytiems ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu asmenims laužiant jo rankas ir lenkiant jo galvą į priekį tarp kojų, laikė neteisėtai apie valandą ir iš jo savavaldžiaudamas reikalavo tariamos skolos, tokiu būdu panaudodamas smurtą neteisėtai atėmė R. K. laisvę, t.y. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 146 str. 2 d.

Teismas nepašalino nukentėjusiojo parodymuose esančių prieštaravimų. Nukentėjęs savo parodymuose teigė, jog visą laiką jį laikant, jo galva buvo užlenkta, garažuose buvo visiškai tamsu ir jis negalėjo nieko matyti, tačiau jis tvirtina aiškiai matęs ir atpažinęs jo, t.y. nuteistojo automobilį „Schevrolet Venture“. Ikiteisminio tyrimo pareigūnams nukentėjusysis tvirtino, kad galinėje automobilio sėdynėje ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys sėdėjo jam iš šonų, tačiau apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo parodė, kad jis sėdėjo iš karto už vairuotojo sėdynės. Abejotinas, jo manymu, yra ir laisvės atėmimo nukentėjusiajam buvimas. Pasak nukentėjusio parodymų, automobilis Schevrolet Venture buvo sustojęs prie parduotuvės. Vadinasi, nukentėjusysis, sėdėdamas prie automobilio durelių, galėjo išlipti iš automobilio arba šauktis pagalbos, nes smurtas, pasak nukentėjusio, prieš jį vartojamas nebuvo. Dieną iki kreipimosi į policiją, nukentėjusysis pats jam skambino. Nukentėjusiojo skambinimo jam priežastys ir tikslai byloje taip nebuvo ištirti. Tai, apelianto teigimu, paneigia nukentėjusiojo teiginius, jog jis bijojo apelianto ir todėl iš karto nesikreipė į policiją.

Specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) jo kaltės taip pat neįrodo. Ji tik patvirtina nuteistojo parodymus, kad skolos raštelį automobilyje R. K. parašė pasidėjęs lapą popieriaus ant kelių.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas ir jo gynėja prašo apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras - atmesti.

Skundžiamas nuosprendis, surašytas pažeidžiant BPK 305 str. 1 d. 1, 2, 3, 4 p. reikalavimus ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“, išaiškinimus, kas leidžia manyti, jog teismas buvo šališkas. Taip pat, pažeidžiant BPK normas, yra surašytas ir iš esmės BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, todėl nuteistojo R. Z. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nuosprendis dėl jį priėmusio teismo šališkumo ir dėl iš esmės neatitinkančio BPK 219 str. reikalavimų kaltinamojo akto surašymo, naikinamas, o byla perduodama prokurorui.

BPK 305 str. 1 d. įsakmiai įpareigoja teismą apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti įrodymus, kuriais teismas grindžia savo išvadas, kuriais remdamasis jis atmeta kitus įrodymus, o taip pat išdėstyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus it išvadas bei bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvus. Tie patys reikalavimai teismui keliami ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“. Vadinasi, motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje, turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais remdamasis teismas konstatuoja visų nustatomojoje dalyje nurodytų ir kitų svarbių aplinkybių buvimą. Nuosprendis pagrįstas turi būti tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje. Dėstydamas įrodymus, teismas, privalo nuosekliai atskleisti jų tarpusavio ryšį. Nuosprendyje kaltinamojo kaltę ar kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados turi logiškai išplaukti iš teismo išdėstytų įrodymų analizės.

Skundžiamo nuosprendžio turinys rodo, kad nuosprendyje jokios įrodymų analizės, nėra. Iš surašyto nuosprendžio turinio neaišku, kodėl teismui ikiteisminio tyrimo metu surinktų įrodymų pakako, kodėl ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai ir kurie iš jų leido teismui nustatyti į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes. Neišdėstyti nuosprendyje ir apeliantui inkriminuotų nusikalstamų veikų, už kurių padarymą jis yra nuteistas, sudėtis apibūdinantys požymiai. Taip pat nuosprendyje nenurodytos ir kitos nusikalstamų veikų kvalifikavimui svarbios aplinkybės.

Iš apskųsto nuosprendžio aplamai neaišku, kokie konkretūs įrodymai leido pirmosios instancijos teismui padaryti išvadą, jog apeliantui inkriminuotos nusikalstamos veikos yra kvalifikuotos teisingai.

Kolegijos manymu, teismui nuosprendyje išdėsčios vien tik įrodymus (dalis tokių įrodymų beveik pažodžiui nurašyti nuo kaltinamojo akto) ir neatlikus jų analizės, neatskleidus tarp išdėstytų įrodymų jų tarpusavio ryšio, nesant nuosprendyje logiškai išvestų kaltinamojo kaltę ar kitas svarbias aplinkybes patvirtinančių išvadų, nesurašius išsamių veikų kvalifikavimą pagrindžiančių motyvų, pirmosios instancijos teismo išvados nėra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir leidžia kolegijai manyti, kad teismas, remdamasis vien tik pateikto kaltinimo duomenimis, buvo šališkas.

BPK 305 str. 1 d. įpareigoja teismą nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti, įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, nurodant jos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius ir kitas svarbias aplinkybes“. Ši nuosprendžio aprašomosios dalies dalis surašyta turi būti ne pažodžiui nurašant kaltinamajame akte suformuluotų kaltinimų turinį, bet teismo posėdyje ištirtų, patikrintų ir įvertintų įrodymų pagrindu. Šiuo konkrečiu atveju akivaizdu, kad teismas, netirdamas ir nevertindamas, konstatuotas padarytomis nusikalstamas veikas, į priimtą nuosprendį beveik pažodžiui perrašė iš kaltinamojo akto, kuriame apeliantui inkriminuotų nusikalstamų veikų aprašymai aiškiai neatitinka inkriminuotų baudžiamųjų įstatymų dispozicijų turinio. Teismo nuosprendyje iš netinkamai surašyto kaltinamojo akto perrašytose nusikalstamose veikose visų tiek pagrindinių, tiek ir fakultatyvinių nusikalstamų veikų sudėties elementų nėra. Faktiškai abiejose apeliantui pagal skirtingus BK straipsnius inkriminuotose nusikalstamose veikose (ir kaltinamajame akte, ir teismo nuosprendyje), surašytos ir perrašytos analogiškos aplinkybės. Skirtumas tarp abiejų inkriminuotų nusikalstamų veikų pagal jų aprašymą yra tik tas, kad konstatuota padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 146 str. 2 d., yra trumpesnės apimties, nei veika, numatyta BK 294 str. 2 d..

Kolegijos manymu, teismas, apsiribodamas perrašymu įrodyta pripažintos veikos iš kaltinamajame akte pateikto kaltinimo, betarpiškai pateikto kaltinimo nepatikrino ir neįvertino. Tuo teismas suteikė pirmenybę kaltinimo pusei ir pažeidė BPK 7, 20 ir 242 straipsnių reikalavimus bei kaltinimo ir gynybos šalių lygybės principą. Tai akivaizdžiai leidžia manyti teismą buvus šališku ir duoda pagrindą nuosprendžio naikinimui (BPK 326 str. 1 d. 4 p.).

Baudžiamajame kodekse savavaldžiavimas priskiriamas nusikaltimams valdymo tvarkai. Savavaldžiavimu įstatymas laiko tokius asmens veiksmus, kuriais jis, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdo savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę, kuri yra ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuojama. Savavaldžiavimo dispozicijos prasmė akivaizdžiai rodo, jog savavaldžiavimo atveju abu konflikto dalyviai turi būti tikro ar tariamo teisinio santykio sujektais. Vadinasi, tam, kad nustatyti, ar kaltininkas turėjo teisinį pagrindą reikšti nukentėjusiam turtines pretenzijas, reikia atsižvelgti į LR CK 1.136 str., nustatantį civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindus. Šiuo konkrečiu atveju, nei kaltinamajame akte, nei nuo jo nurašytoje teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, faktinių aplinkybių, pagrindžiančių CK 1.136 str. numatytą civilinių teisių ar pareigų tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo buvimas, nekonstatuotas. Ne tik nuosprendyje, bet ir kaltinamajame akte nėra duomenų, kokios faktinės aplinkybės ir kokių konkrečių teisinių santykių tarp apelianto ir nukentėjusio buvimą pagrindžia.Taip pat nėra ir duomenų, kokius konkrečius įsipareigojimus turėjo ar galėjo turėti ir ar turėjo nukentėjusysis. Šiuo konkrečiu atveju, tiek pateiktame kaltinime, tiek ir nuo jo pažodžiui nurašytoje aprašomojoje teismo nuosprendžio dalyje konstatuotoje padaryta nusikalstamoje veikoje, savavaldžiavimu įvardytas savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos ir naudojant fizinę bei psichinę prievartą ... reikalavimas iš nukentėjusio tariamos 8000 lt skolos, prievartinis jo turto (automobilio ir mobilaus ryšio telefono) paėmimas ir grąsinimas negavus tariamos skolos jo negrąžinti, nėra ir negali būti laikomas savavaldžiavimu. Tariama skola jokių teisinių santykių tarp subjektų nesukuria ir negali sukurti, todėl, nėra ir negali būti nustatytos bei įteisintos ir jokios tariamos skolos išieškojimo tvarkos. Tariamos skolos reikalavimas, naudojant ar grasinant panaudoti smurtą būdingas yra turto prievartavimui, numatytam BK 181 str. Turto prievartavimas neteisėtą laisvės atėmimą apima.

Akivaizdu, kad šiuo konkrečiu atveju, kaltinimas, kaltinamajame akte aprašytoje apeliantui inkriminuotoje nusikalstamoje veikoje, nurodęs požymius, būdingus turto prievartavimui, bet su tokiais požymiais aprašytą nusikalstamą veiką kvalifikavęs pagal BK 294 str. 2 d., surašė iš esmės BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantį kaltinamąjį aktą, o teismas, galima manyti, kad, netirdamas ir nevertindamas bylos aplinkybių bei tokį kaltinimo suformuluotą kaltinimą pažodžiui perrašęs į nuosprendį, buvo šališkas, nes jis ir spręsdamas šį klausimą nesilaikė BPK 7, 20, 242, 305 str. reikalavimų, kaltinimo ir gynybos šalių lygybės bei rungtyniškumo principų ir pirmenybę suteikė kaltinimo pusei, todėl teismo nuosprendis naikinamas.

Kaltinamasis aktas surašytas iš esmės pažeidus BPK 219 str. reikalavimus ir tai trukdo teismui nagrinėti bylą. Iš šiuo metu surašyto kaltinamojo akto neaišku kurį konkretų nusikaltimą (savavaldžiavimą ar turto prievartavimą) apeliantas padarė, todėl, panaikinus nuosprendį, byla perduodama prokurorui.

Naujai surašant kaltinamąjį aktą ir apeliantui inkriminuotą veiką kvalifikuojant savavaldžiavimu, kaltinamajame akte suformuluotame savavaldžiavimą grindžiančiame kaltinime, turi būti nurodyti faktiniai duomenys, pagrindžiantys tarp abiejų konflikto dalyvių (tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo) tikrų ar tariamų teisinių santykių buvimą (CK 1.136 str.) iš kurių aiškiai matytųsi konkrečių nukentėjusiojo pareigų bei konkrečių kaltinamojo teisių, buvimas, konkreti įstatymų nustatyta tvarka tų teisių gynimui ir konkrečios esminės žalos nukentėjusiojo teisėms ar teisėtiems interesams padarymas, o naujo kaltinamojo akto surašymo metu kaltinamojo veiksmus kvalifikuojant pagal kitus BK straipsnius, naujai surašytas kaltinamasis aktas taip pat turi pilnai atitikti BPK 219 str. reikalavimus.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p. 5 p.p.

nutarė:

Nuteistojo R. Z. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 13 d. nuosprendį, kuriuo R. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 294 str. 2 d., 146 str. 2 d. dėl bylą išnagrinėjusio teismo šališkumo bei ikiteisminio tyrimo metu surašyto iš esmės BPK 219 str. reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto surašymo ir bylą perduoti prokurorui.

Naujo kaltinamojo akto surašymui nustatyti vieno mėnesio terminą.