- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-09-26
- Bylos Nr.
- 2S-816-392/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alma Urbanavičienė, Virginijus Kairevičius, Rasa Gudžiūnienė
- Atsakovas
- J. G., J.
- Ieškovas
- D.
- Kategorijos
- 118.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko (pranešėjo) Virginijaus Kairevičiaus, teisėjų Almos Urbanavičienės, Rasos Gudžiūnienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo J. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007 m. sausio 22 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės D. G. ieškinį atsakovui J. G. dėl atidalijimo iš bendro turto.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė atidalinti jos dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje bute, esančiame (duomenys neskelbtini), ir priteisti jai iš bendraturčio atsakovo J. G. 64.697,66 Lt kompensaciją pinigais, paliekant atsakovui butą, esantį (duomenys neskelbtini), natūra.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2007-01-22 nutartimi patvirtino ieškovės D. G. ir atsakovo J. G. taikos sutartį civilinėje byloje dėl atidalijimo iš bendro turto. Taikos sutartimi atsakovas J. G. įsipareigojo parduoti butą, esantį (duomenys neskelbtini) ir sumokėti ieškovei 70.000 Lt kompensaciją už jai priklausančią 1/3 dalį šio buto. Atsakovė Danuta Galinska patvirtino, jog gavusi minėtą kompensaciją, neturės jokių pretenzijų atsakovo atžvilgiu. Teismas nurodė, kad taikos sutartis neprieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms, taikos sutarties sudarymo ir bylos nutraukimo pasekmės šalims žinomos.
Šalies argumentai
Apeliantas atskirajame skunde nurodo, jog Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas patvirtino tarp šalių sudarytą taikos sutartį, kuria jis – atsakovas įpareigojamas parduoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir sumokėti ieškovei 70.000 Lt kompensaciją už jai priklausančią šio buto 1/3 dalį. Minėtą butą atsakovas ir ieškovė valdo bendrosios dalinės nuosavybės pagrindais – atsakovui priklauso 2/3 dalys, ieškovei 1/3 dalis šio buto. Apeliantas nurodo, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.37 str. 2 d. daiktą parduoti kitam asmeniui turi teisę tik savininkas, paimti iš savininko nuosavybę, išskyrus įstatymo numatytus atvejus, draudžiama. Apeliantas daro išvadą, jog jis neturi teisės disponuoti nekilnojamojo turto dalimi, priklausančia ieškovei D. G. . Taigi dėl ne nuo atsakovo priklausančių aplinkybių taikos sutarties įvykdymas yra neįmanomas. Be to, apeliantas teigia, jog teismo patvirtinta taikos sutarties sąlyga, įpareigojanti jį, kaip 2/3 buto dalių savininką, parduoti savo nuosavybę, suvaržo jo konstitucinę teisę valdyti, naudoti ir disponuoti daiktu savo nuožiūra. Nurodo, jog civilinio kodekso 4.80 str. 2 d. numato du atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdus: natūra, o kai tai objektyviai nėra įmanoma, vienas ar keli bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Teismas bendraturtės dalį įvertino 70.000 Lt ir nurodė šią sumą išmokėti atsakovei kaip kompensaciją, tačiau dėl D. G. nuosavybės teise priklausančios 1/3 dalies buto perdavimo atsakovui natūra nepasisakė. Tokiu būdu buvo sukurta esminė šalių nelygybė. Apeliantas nurodo, jog teismo proceso metu, sutikdamas su taikos sutarties sąlygomis, tikėjo, jog šios sąlygos yra sąžiningos ir atitinka įstatymą, tačiau vėliau sužinojo, kad negali parduoti viso buto, nes nėra savininkas, teismo nutartis nesuteikia įgaliojimų veikti ieškovės vardu, o ieškovė atsisako duoti įgaliojimą parduoti jai priklausančią turto dalį. Apeliantas nurodo, jog Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo patvirtinta taikos sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007-01-22 nutartį ir perduoti bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkintinas.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 42 straipsnyje įtvirtinta šalių galimybė užbaigti bylą taikos sutartimi. Civilinio kodekso 6.983 str. nustatyta, kad taikos sutartimi šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, o 6.985 str. nurodoma, jog teismo patvirtinta sutartis turi šalims galutinio teismo sprendimo galią ir yra priverstinai vykdytinas dokumentas. Ši bylos šalių teisė negali būti paneigta, tačiau ir nėra absoliuti. Teismas tvirtindamas taikos sutartį turi patikrinti ar taikos sutartis neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms ir viešajam interesui. Neabejotinai teismas turi patikrinti taikos sutarties sąlygas ir įsitikinti, jog šios sąlygos atitinka šalių valią ir yra realiai įgyvendinamos.
Šiuo atveju, pirmos instancijos teismas patvirtino taikos sutartį neįsigilinęs į visas reikšmingas bylos aplinkybes. Patvirtinta taikos sutartis yra teisiškai ydinga, nes pagal jos sąlygas atsakovas J. G. įsipareigoja parduoti visą butą, esantį (duomenys neskelbtini). Teismas neištyrė byloje esančių įrodymų, kurie patvirtintų ar paneigtų, jog turtas yra asmeninė atsakovo nuosavybė, neatkreipė dėmesio į tą faktą, jog atsakovas J. G. nuosavybės teise valdo tik 2/3 dalis minėto buto, todėl faktiškai taikos sutartimi jis įpareigojamas parduoti dalį svetimo turto. Kaip teisingai pažymėjo apeliantas, daikto nuosavybės teise gali disponuoti tik savininkas. Pirmos instancijos teismas nesprendė ir nepasiūlė šalims spręsti įgaliojimo disponuoti visu nekilnojamojo turto objektu klausimo. Todėl ieškovei atsisakius atsakovui suteikti įgaliojimą parduoti jai nuosavybės teise priklausančią buto dalį, sudaryta taikos sutartis tapo neįvykdoma. Ginčijama taikos sutartis prieštarauja imperatyviai įstatymo normai (LR CK 1.180 str.) t.y. civilinio kodekso 4.37 str. 2 d., kurioje nurodoma, kad daiktą parduoti kitam asmeniui turi teisę tik savininkas.
Kiti apelianto atskirojo skundo teiginiai nepagrįsti.
Teiginys, jog teismo patvirtinta taikos sutarties sąlyga, įpareigojanti jį, kaip 2/3 buto dalių savininką, parduoti savo nuosavybę, suvaržo jo konstitucinę teisę valdyti, naudoti ir disponuoti daiktu savo nuožiūra, neatitinka tikrovės. Apeliantas taikos sutartį sudarė laisva valia, jis pats pasirinko būdą disponuoti savo nuosavybės teise į nekilnojamąjį turtą, t.y. teisinės taikos vardan parduoti butą ir sumokėti ieškovei kompensaciją. Jei sutartis būtų įvykdyta, atsakovas negalėtų ginčyti jos įvykdymo būdo, nes pats pasirinko kelią, kaip išspręsti kilusį ginčą, pats įsipareigojo perleisti savo nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą. Teismas neįtakoja tarp šalių sudaromos taikos sutarties turinio, išskyrus atvejus, kai taikos sutarties sąlygos prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms ar viešajam interesui, šalys, sudarydamos taikos sutartį, pačios sprendžia dėl savo pareigų ir teisių apimties bei jų įgyvendinimo būdų.
Apelianto teiginys, jog teismas neteisingai pritaikė materialinės teisės normas, numatančias atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdus, neteisingas. Apeliantas neatkreipė dėmesio į tą faktą, jog teismas nepriėmė sprendimo dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Teismas šio klausimo ir nenagrinėjo, nes byla buvo nutraukta šalims sudarius taikos sutartį, taigi šalys išsprendė savo ginčą pačios, teismas sprendimo dėl ieškinio reikalavimų nepriėmė, todėl materialinės teisės normos iš viso nebuvo taikomos ir teismas neturėjo pasisakyti dėl jų taikymo.
Byloje nėra duomenų, jog teismas būtų įvertinęs D. G. turto dalį 70000 Lt suma ir nurodęs šią sumą sumokėti ieškovei kaip kompensaciją. Toks turto dalies įvertinimas ir traktavimas kaip kompensacija ieškovei, nurodomas tik tarp šalių sudarytoje taikos sutartyje.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325, 326 str. 1 d. 4 p., kolegija
n utarė:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007-01-22 nutartį panaikinti. Perduoti bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.