Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. K. T. skundą atsakovei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu pareiškėja skundą prašo patenkinti visiškai skunde ir teismo posėdžio metu išdėstytų argumentų pagrindu.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas kilo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimo Nr. 2.3-(NTP-2)-18-NT-1472-15331 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, jog 2018 m. liepos 26 d. pareiškėja kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyrių su prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 22-26).

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2018 m. rugpjūčio 1 d. raštu Nr. (2.1) NO-2-5947 “Dėl prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą” (b. l. 30-31) pareiškėja buvo informuota, jog turi pateikti dokumentus, iš kurių būtų galima nustatyti, kokia konkreti valstybės institucija, kokiais konkrečiais veiksmais ir kokią žalą padarė pareiškėjai, taip pat dokumentus, pagrindžiančius patirtos žalos dydį. Taip pat buvo prašoma pateikti dokumentą, įrodantį pareiškėjos teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, t. y. pasirašytą metinę pajamų ir turto deklaraciją antrinei teisinei pagalbai gauti už laikotarpį nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2018 m. birželio 30 d. arba kitą dokumentą, įrodantį pareiškėjos teisę gauti antrinę teisinę pagalbą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimu Nr. 2.3-(NTP-2)-18-NT-1472-15331 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ (b. l. 3, 32-33) pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą atsisakyta teikti, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 14 punktu, 18 straipsnio 2 ir 4 dalimis,.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą fiziniams asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, nustato Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (redakcija, galiojusi skundžiamo sprendimo priėmimo metu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. spalio 10 d.) (toliau – ir Įstatymas). Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog antrinė teisinė pagalba apima dokumentų rengimą, gynybą ir atstovavimą bylose, įskaitant vykdymo procesą, atstovavimą išankstinio ginčų sprendimo ne teisme atvejais, jeigu tokią tvarką nustato įstatymai ar teismo sprendimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nutartyse yra nurodęs, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas numato tam tikrus apribojimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011 ir kt.). Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 14 punkte numatyta, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, jei pareiškėjas per tarnybos nustatytą terminą nepateikė visų šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų. Įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus, jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodančius dokumentus ir šio įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje nurodytą sutikimą, jeigu pageidauja, kad antrinę teisinę pagalbą teiktų advokatas, kuris neįtrauktas į šio įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nurodytus sąrašus. Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog antrinę teisinę pagalbą turi teisę gauti Lietuvos Respublikos piliečiai, <...>, kurių turtas ir metinės pajamos neviršija Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą. Įstatymo 12 straipsnio 5 punkte nustatyta, jog teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą, turi asmenys, kuriems nustatytas sunkus neįgalumo lygis arba kurie yra pripažinti nedarbingais, arba sukakę senatvės pensijos amžių, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka yra nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis, taip pat šių asmenų globėjai (rūpintojai), kai valstybės garantuojama teisinė pagalba reikalinga globotinio (rūpintinio) teisėms ir interesams atstovauti bei ginti. Įstatymo 13 straipsnio 6 dalis nustato, jog šio įstatymo 12 straipsnio 5 punkte nurodytų asmenų teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodo neįgaliojo pažymėjimas, patvirtinantis nustatytą asmens neįgalumo lygį, darbingumo lygį arba specialiųjų poreikių lygį.

Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu pareiškėjas nepateikė visų šio straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų, reikalingų sprendimui dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priimti, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą gavimo dienos praneša pareiškėjui apie būtinybę per tarnybos nustatytą terminą, kuris turi būti ne trumpesnis kaip 5 darbo dienos, pateikti trūkstamus dokumentus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, kad pagal Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies nuostatą būtent pareiškėjui, pageidaujančiam pasinaudoti antrine teisine pagalba, tenka pareiga pagrįsti konkretaus poreikio ir pakankamų prielaidų kreiptis į teismą su tam tikro turinio reikalavimu egzistavimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2195-575/2015; 2014 m. lapkričio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-502-2447/2014 ir kt.).

Iš bylos duomenų matyti, jog kartu su prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą (b. l. 22-26) pareiškėja pateikė 2003 m. vasario 25 d. invalidumo pažymėjimo, serija Nr. (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), kopiją (b. l. 27), kurioje nurodyta, jog pareiškėjai neterminuotai nustatyta antra invalidumo grupė ir ji pripažinta nedarbinga.

Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. A1-285 „Dėl darbingumo lygio nustatymo pereinamuoju laikotarpiu taisyklių patvirtinimo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2006 m. birželio 29 d.) 3.2 punkte nurodyta, jog asmenims, kuriems iki Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo įsigaliojimo buvo neterminuotai nustatytas invalidumas, darbingumo lygis privalomai nenustatomas. Šių asmenų turima invalidumo grupė, iki jie sukaks senatvės pensijos amžių, prilyginama darbingumo lygiui, remiantis iki Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo įsigaliojimo buvusia tvarka išduotais invalidumo pažymėjimais, II invalidumo grupė prilyginama 35 procentų darbingumo lygiui (asmuo laikomas iš dalies darbingu).

Pagal Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 20 straipsnio 7 dalies 2 punktą, jei asmeniui nustatoma 30–55 procentų darbingumo, asmuo laikomas iš dalies darbingu, t. y. asmuo gali dirbti pagal negalios pobūdį pritaikytoje darbo vietoje arba jam nebūtina pritaikyti darbo vietos.

Įvertinus tai, jog pareiškėjai invalidumas neterminuotai nustatytas iki Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo įsigaliojimo, darytina išvada, jog prašymo pateikimo metu pareiškėja neatitiko Įstatymo 12 straipsnio 5 punkte keliamų reikalavimų, nebuvo pagrindo pareiškėjai suteikti antrinę teisinę pagalbą, nevertinant pareiškėjos turto ir pajamų lygio.

Kadangi pareiškėja Įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos neįvykdė ir per 30 dienų nuo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2018 m. rugpjūčio 1 d. rašto Nr. (2.1) NO-2-5947 išsiuntimo dienos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus prašomų dokumentų nepateikė, darytina išvada, jog atsakovė turėjo teisinį pagrindą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 14 punkto pagrindu pareiškėjai antrinės teisinės pagalbos neskirti.

Konstatavus, jog Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimas Nr. 2.3-(NTP-2)-18-NT-1472-15331 yra teisėtas ir pagrįstas, skundo reikalavimas jį panaikinti netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.