Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Šiaulių apylinkės teismo Joniškio teisėja Diana Jakubėnė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės Turto banko, pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Pakruojo rajono savivaldybės administracija.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 153 straipsnio 2 dalimi, 154 straipsnio 1 dalimi, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Šalims apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, CPK 130 straipsniuose nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškimas tenkintinas.

Juridinę reikšmę turintys faktai – tai įstatymų nustatytos aplinkybės, nuo kurių priklauso asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta teise kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti atitinkamą juridinį faktą. Pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį ypatingosios teisenos tvarka gali būti nustatomi tie faktai, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t. y. juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes. Be to, pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Tokiu būdu juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir CK) 95 straipsnį, galiojusį iki 1994 m. gegužės 17 d., buvo pripažįsta tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės nuosavybė. 1994 m. gegužės 17 d. įstatymu 1964 m. CK 95, 97, 98 ir 99 straipsniai buvo pakeisti, taip pat kodeksas papildytas 95(1) ir 98(2) straipsniais. Šiuose straipsniuose buvo įtvirtinta antra viešosios nuosavybės teisės forma – savivaldybių nuosavybė. 1964 m. CK 98 (2) straipsnyje buvo nustatyta, kad savivaldybių nuosavybėn turtas priskiriamas įstatymų nustatyta tvarka. Toks teisinis reglamentavimas patvirtina, kad galioja prezumpcija, pagal kurią visi viešosios nuosavybės teisės objektai priklauso valstybei, jeigu nėra įrodyta, jog jie įstatymų nustatyta tvarka buvo perduoti savivaldybės nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000; 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-3-8/2008). Savivaldybių nuosavybės, kaip savarankiškos viešosios nuosavybės formos, nenumatė 1990 m. vasario 12 d. Nuosavybės pagrindų įstatymas. Šio įstatymo 18 straipsnis nustatė, kad valstybės nuosavybės teisę įgyvendina tiek respublikinės, tiek ir vietinės valdžios institucijos (tuometiniai vykdomieji komitetai). Tačiau 1990 m. vasario 12 d. Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad savivaldybės nuosavybės teisė atsiranda perduodant savivaldybei įstatymo nustatyta tvarka valstybinės nuosavybės objektus.

Pareiškime nurodyta ir tai patvirtina prie pareiškimo pridėti dokumentai, kad buto ir kitų statinių, į kuriuos nuosavybės teisę Lietuvos Respublikos vardu siekia įgyti pareiškėjas, nuosavybės teisės neįregistruotos.

Pareiškėja kreipėsi į Pakruojo rajono savivaldybės administraciją, į Pakruojo rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūniją, į Šiaulių regioninio valstybės archyvą, VĮ Registrų centrą siekdama išsiaiškinti ar minėtas butas ir kiti statiniai buvo (galėjo būti) privatizuoti, tačiau tokių duomenų negavo.

1994 m. gruodžio 20 d. įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“, 3 straipsnyje buvo nurodytas turtas, įskaitant neprivatizuotus savivaldybių butų fondo butus (3 straipsnio 3 dalies 1 punktas) – buvo perduodami pagal perdavimo-priėmimo aktus, pasirašytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų asmenų, savivaldybės nuosavybėn. Taip pat minėti teisės norminiai aktai nurodė, kad Miestų ir rajonų merai ar jų įgalioti asmenys perduotą savivaldybių nuosavybėn valstybės turtą turi teisiškai įregistruoti konkrečios savivaldybės vardu, įstatymų nustatyta tvarka.

Pagal Lietuvos Respublikos butų kodekso 5 straipsnį į butų fondą įeina gyvenamieji namai, priklausantys valstybiniams kolūkiniams ir kitokiems valstybiniams kooperatiniams susivienijimams, įmonėms ir organizacijoms, TSR Sąjungos ir sąjunginių respublikų butų įstatymų pagrindais tiems namams taikomos visuomeniniam butų fondui nustatytos taisyklės; pagal 1964 m. CK 97, 98 straipsnius valstybė buvo vienintelė viso valstybinio turto (įskaitant valstybės įmonių turtą, pagrindinį miestų butų fondą) savininkė.

Pakruojo rajono savivaldybės administracija pateiktu atsiliepimu į pareiškimą patvirtino, kad minėtų objektų nuosavybės ar kita teise nevaldo, valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka minimas nekilnojamasis turtas nebuvo perduotas (parduotas ar kitaip pagal įstatymus perleistas) privačių asmenų nuosavybėn, todėl jis vertinamas kaip priklausantis valstybei nuosavybės teise.

Iš pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kitos byloje esančių duomenų nustatyta, kad šiuo atveju egzistuoja visos aukščiau nurodytos privalomos prašomo juridinio fakto nustatymui reikalingos sąlygos ir nėra aplinkybių, kurių buvimas neleistų nustatyti šį juridinį faktą.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo prašymas tenkinamas ir nustatytinas juridinę reikšmę turintis faktas, kad butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), su 1/3 dalimi kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra valstybės – Lietuvos Respublikos – nuosavybė (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 444 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 448 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškimą tenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), su 1/3 dalimi kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra valstybės – Lietuvos Respublikos – nuosavybė.

Juridinis faktas pareiškėjai Lietuvos Respublikai, atstovaujamai valstybės įmonės Turto banko, nustatomas tikslu įregistruoti daiktines teises.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmus.