- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-12-21
- Bylos Nr.
- I-4322-281/2008
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Romanas Klišauskas (pran.), Virgilijus Valančius
- Pareiškėjas
- S.V.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Telšių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 9.1.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S.V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S.V. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Telšių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas S.V. skundu teismui prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Ginčų komisija) 2008 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr.S-165(7-129/2008), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Mokesčių inspekcijos) 2008 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr.68-131 bei Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Inspekcija) 2008 m. kovo 5 d. sprendimą Nr.A6-4.
Pagrįsdamas savo reikalavimus paaiškino, jog skundžiami mokesčių administratoriaus sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti, todėl naikintini. Mokestinio patikrinimo metu kilo pagrindinis klausimas, ar pareiškėjo S.V. ir jo sutuoktinės 1998 m. vasario 11 d. kontraktų pagrindu kompanijos Chartorberg LLC akcijos buvo įsigytos realiai, ir ar vėliau (2003 m. lapkričio 24 d.) šios akcijos buvo parduotos realiai, t.y. ar (duomenys neskelbtini) Lt pajamos, gautos už akcijų pardavimą, ar tai yra kitokio pobūdžio pajamos, už kurias reikia mokėti gyventojų pajamų mokestį (toliau – GPM). Nurodo, kad 1998 m. vasario 11 d. kontraktai Nr.2 ir Nr.3 buvo sudaryti realiai - pareiškėjas S.V. ir jo žmona įsigijo kompanijos Chartorberg LLC akcijų ir sumokėjo už jas po (duomenys neskelbtini) JAV dolerių kiekvienas. Pareiškėjas paprašęs padėti V.S. įsigyti kokios nors patikimos užsienio kompanijos akcijų už (duomenys neskelbtini) JAV dolerių. V.S. jam pranešęs, kad yra parduodamos kompanijos Chartorberg LLC akcijos ir kad šiuo metu Lietuvoje yra šios kompanijos atstovai. Su jais pareiškėjas ir jo sutuoktinė susitiko, aptarė pagrindines akcijų pirkimo-pardavimo sutarčių sąlygas, susitarė dėl kainos, pateikė savo duomenis, kurie turėjo būti įrašyti į sutartis. Kontraktuose buvo nurodyta, jog sutartą pinigų sumą pareiškėjas ir jo sutuoktinė turi pervesti į nurodytą banko sąskaitą, tačiau bendru šalių sutarimu šie pinigai buvo sumokėti grynais Chartorberg LLC atstovams. Taigi, nors pareiškėjas ir negali pateikti akcijų apmokėjimą pagrindžiančių tiesioginių dokumentų, tačiau jis pateikė akcijų judėjimo sertifikatus, kurie įrodo aplinkybę, jog jam ir jo sutuoktinei priklausė tam tikras skaičius akcijų. Šis dokumentas yra galiojantis ir nenuginčytas, tad mokesčių administratorius negali teigti, jog akcijų pirkimas ir pardavimas buvo fiktyvus, ir kad pareiškėjas gavo pajamas iš kitų šaltinių, o ne iš akcijų pardavimo. Įsigiję kompanijos Chartorberg LLC akcijas, pareiškėjas bei jo sutuoktinė tikėjosi, kad kasmet gaus dividendus ir tokiu būdu jų investicijos atsipirks. Kadangi dividendai nebuvo mokami, 2003 metais pareiškėjas ir jo sutuoktinė nusprendė akcijas parduoti. Dėl akcijų pardavimo pareiškėjas ir jo sutuoktinė vėl kreipėsi į V.S., nes jis turėjo kontaktų su įvairiais asmenimis, kurie domėjosi investavimu. Netrukus V.S. jiems pranešė, kad kompanijos Chartorberg LLC akcijas įsigyti pageidauja kita JAV kompanija-Steclvector LLC. Sutartys dėl akcijų pardavimo buvo paruoštos pirkėjo Jungtinėse Amerikos Valstijose, ir atsiųsta į V.S. įmonę. V.S. pareiškėjui pranešė, kad sutartys yra Klaipėdoje, pareiškėjas su žmona G.V. atvyko pas V.S., šias sutartis (2003 m. lapkričio 24 d. kontraktus Nr.34 ir Nr.35) pasirašė, ir V.S. po vieną sutarčių egzempliorių išsiuntė pirkėjui. Kompanijai Steclvector LLC kompanijos Chartorberg LLC akcijas pareiškėjas ir jo sutuoktinė (kiekvienas po 10.000 akcijų) perdavė akcijų sertifikatuose įrašydami naują šių akcijų savininką (kompaniją Steclvector LLC), pranešė apie akcijų pardavimą kompanijai Chartorberg LLC, kuri atsiuntė išrašą iš savo akcijų judėjimo knygos, patvirtinantį, kad teisę į 20.000 šios kompanijos akcijų įgijo kompanija Steclvector LLC. Šiuos abu dokumentus V.S. perdavė kompanijai Steclvector LLC. Pirkėjas - Steclvector LLC už parduodamas akcijas įsipareigojo sumokėti kiekvienam po (duomenys neskelbtini) JAV dolerių (iš viso - (duomenys neskelbtini) JAV dolerių). Apmokėjimą už akcijas pirkėjas įsipareigojo pervesti į pardavėjo nurodytą banko sąskaitą.
Anot pareiškėjo, tai, jog buvo ne tik gauti pinigai, bet ir perduotos pirkėjams akcijos, įrodo akcijų judėjimo sertifikatai, išrašai iš akcijų judėjimo rejestro knygos. Tai, kad buvo sudaryti akcijų pardavimo sandoriai - patvirtina V.S. (jis patvirtino S.V. ir G.V. parašų autentiškumą). Pareiškėjas atsakovo prašomo sąskaitos, iš kurios buvo atliktas pinigų pervedimas, numerio negali pateikti, nes paprasčiausiai jo nežino todėl, jog turimuose Šveicarijos banko dokumentuose ši sąskaita nėra nurodyta. Dokumentų, tiesiogiai įrodančių faktą, kad pinigai yra pervesti būtent už Chartorberg LLC akcijų pardavimą, pareiškėjas taip pat negali pateikti. Tačiau mokesčių administratoriui pateiktose Šveicarijos banko SCS Banque Alliance SA siunčiamose ataskaitose apie pinigų judėjimą nurodyta, jog pinigai siunčiami Steclvector LLC nurodymu, tad ši aplinkybė įrodo, jog pinigai buvo gauti būtent iš Steclvector LLC, o pagal susidariusias aplinkybes galima teigti, jog šie pinigai buvo gauti už akcijų pardavimą.
Šalies argumentai
Pareiškėjo nuomone, iš sprendimuose pateiktų JAV mokesčių administratoriaus paaiškinimų galima daryti išvadą, jog JAV mokesčių administratoriaus teiginiai nėra pagrįsti jokiais rašytiniais dokumentais, yra pateiktos tik tikimybės, bet ne realios aplinkybės. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog JAV mokesčių administratorius nurodė, jog skambino Steclvector LLC agentui, kuris nurodė (tačiau to nepagrindę jokiais dokumentais), jog nebuvo atliekama jokių mokėjimų, tačiau pateiktose Šveicarijos banko SCS BANQUE ALLIANCE SA ataskaitose nurodyta, jog pareiškėjui pinigus persiuntė būtent Steclvector LLC, tad pateikti dokumentai ir pateikti paaiškinimai nepagrįsti dokumentais, tarpusavyje prieštarauja, ir turėtų būti remiamasi pateiktais rašytiniais duomenimis. Mokesčių administratorius turėtų atkreipti dėmesį ir į tai, jog Lietuvos įmonių ir JAV įmonių teisinis statusas skiriasi, tuo pačiu skiriasi ir įmonių prievolės valstybei. Pareiškėjas savo ankstesniuose paaiškinimuose minėjo, jog jei kompanijos Chartorberg LLC ir Steclvector LLC nėra įregistruotos JAV vidaus pajamų tarnybos duomenų bazėse, joms nėra suteikti federaliniai mokesčių identifikaciniai numeriai ir jos neteikė JAV federalinių pajamų mokesčių deklaracijų, tai dar nereiškia, kad šių kompanijų veikla yra neteisėta ar kad šios kompanijos neegzistuoja. Abi šios kompanijos yra ribotos atsakomybės bendrovės (LLC – „Limited liability company“), kurioms Jungtinėse Amerikos Valstijose yra nustatytas specifinis teisinis statusas. Jei Lietuvos Respublikoje visos įmonės privalo būti įregistruotos mokesčių mokėtojais ir mokėti pajamų mokestį valstybei, Jungtinėse Amerikos Valstijose yra įtvirtintos tam tikros išimtys kai kurioms bendrovėms, visų pirma - ribotos atsakomybės bendrovėms (LLC). JAV vidaus pajamų tarnybai buvo užduotas klausimas: „Neseniai įkūriau ribotos atsakomybės įmonę (LLC). Toje įmonėje nedirba jokie darbuotojai. Ar turiu užregistruoti įmonę, kad jai būtų suteiktas atskiras federalinio mokesčio mokėtojo numeris?" (šį klausimą JAV vidaus pajamų tarnyba atsakė: „Ne, jei Jūs esate vienintelis įmonės savininkas ir įmonėje nėra įdarbinta darbuotojų, Jūsų įmonė neprivalo turėti atskiro federalinio mokesčio mokėtojo numerio“. Kaip pareiškėjas nurodė savo paaiškinimuose Inspekcijai, 1998 metais jis su žmona turėjo santaupų, kurias norėjo kur nors investuoti. Tuo metu Lietuvos bankų sistema buvo dar nestabili, todėl pareiškėjas bankais nepasitikėjo, Lietuvos įmonės taip pat tuo metu dar nebuvo pakankamai patikimos, todėl buvo nuspręsta investuoti į užsienyje įsikūrusią bendrovę. Kadangi pareiškėjas bei jo sutuoktinė neturėjo žinių apie užsienio bendroves, kurių akcijas galėtų įsigyti ir tikėtis gauti iš jų pelno, todėl ieškojo žmogaus, kuris galėtų patarti jiems šiuo klausimu. Pareiškėjas sužinojo, kad jo pažįstamas V.S. yra įsteigęs įmonę, kurios pagrindinė veiklos sritis yra būtent verslo konsultacijos. Pareiškėjas kreipėsi į jį, prašydamas surasti kokią nors užsienio įmonę, į kurios akcijas galėtų investuoti. V.S. po kiek laiko pareiškėjui pranešė, kad savo akcijas parduoda JAV įsikūrusi kompanija Chartorberg LLC, kuri veiklą vykdo visame pasaulyje ir daugiausia užsiima statybomis. V.S. pareikšėją užtikrino, kad ši kompanija yra patikima, su šia kompanija bendradarbiauja ir jo paties įmonė (UAB „Silija“), taip pat jis nurodė, kad šios kompanijos veikla yra itin pelninga, todėl patarė pareiškėjui ir jo sutuoktinei įsigyti jos akcijas. Vėliau pareiškėjas sužinojo, jog UAB „Silija“, kuri yra teisėtai įregistruota Lietuvos Respublikoje, tuo metu (1998-1999 metais) buvo oficiali kompanijos Chartorbeig LLC atstovė Europos ir NVS šalyse - tai UAB „Silija“ nurodydavo visose informacijos priemonėse, reklamuodama savo veiklą. Dėl šių priežasčių pareiškėjui nekilo abejonių dėl kompanijos Chartorberg LLC veiklos teisėtumo, todėl, pasitaręs su žmona, nusprendė savo santaupas investuoti j šios kompanijos akcijas. Kadangi pareiškėjas buvo įsitikinęs, kad kompanija Chartorberg LLC egzistuoja, jo turimos akcijos buvo teisėtas civilinių teisių objektas Lietuvos Respublikos CK 1.97, 1.101 ir 1.102 straipsnių prasme. Šias akcijas pareiškėjas pardavė kompanijai, kurią rekomendavo UAB „Silija“, kurios pagrindinė veikla - verslo konsultacijos, savininkas. Be to, pareiškėjas buvo įsitikinęs, kad akcijų pirkėjas - kompanija Steclvector LLC veikia teisėtai ir gali sudaryti akcijų pirkimo sutartį.
Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. vasario 27 d. nutartyje (adm. byla Nr.A8-192-04) nurodė, jog „pagal Viešojo administravimo įstatymo 4 str. 1 d. 2 p. viešojo administravimo subjekto sprendimai turi būti nešališki ir objektyvūs. Ši įstatyminė nuostata suponuoja išvadą, kad mokesčio administratoriaus, kaip viešojo administravimo subjekto, sprendimai negali būti grindžiami prielaidomis ir spėjimais. ... Iš to, kas pasakyta, matyti, kad atsakovas savo išvadas ... grindžia arba prieštaringais įrodymais, arba prielaidomis. Dėl ko atsakovo sprendimas šioje dalyje negali būti pripažintas pagrįstu, o tuo pačiu ir teisingu, nes lieka nepaneigti pareiškėjo pateikti įrodymai“. Be to, anot pareiškėjo, kalbant apie įrodinėjimo naštos paskirstymą, atsižvelgtina į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 29 d. nutartį (adm. byla Nr.A(17)-328-07), kurioje pasisakyta, jog „įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo nei atsakovo nurodytoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta. Jei mokesčių mokėtojas pagrindžia gautas pajamas įstatymų nustatytos formos sandoriais ar juridinę galią turinčiais dokumentais, įrodyti, jog pajamų nebuvo ar jos buvo didesnės nei nurodytuose sandoriuose, turi šias aplinkybes neigiantis mokesčių administratorius. Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalį mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas“. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartyje (adm. byla Nr. A-17-301/2007) nurodyta, jog „jei mokesčių mokėtojas pagrindžia gautas pajamas įstatymų nustatytos formos sandoriais ar juridinę galią turinčiais dokumentais, įrodyti, jog pajamų nebuvo, turi šias aplinkybes neigiantis mokesčių administratorius. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalį, mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Tokia įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė taip pat grindžiama tuo, kad pajamas deklaruojantys subjektai yra fiziniai asmenys. Šiems asmenims (išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai šie asmenys vykdo ūkine veiklą), Įstatymai nenustato jokių reikalavimų tvarkyti buhalterinę apskaitą. Reikalavimas, kad įrodinėjimo našta apie gautų pajamų realumą priklausytų pajamas deklaruojančiam mokesčių mokėtojui, reikštų probatio diabolica, t.y. neįmanomas įrodyti aplinkybes, kadangi neprivalėdamas vesti buhalterinės apskaitos, kaupti dokumentus, fiksuoti piniginių srautų judėjimo, mokesčių mokėtojas turėtų itin ribotas galimybes įrodyti šias aplinkybes. Tačiau pateikti įrodymus apie realų pajamų gavimą turėtų tiek šias aplinkybes siekiantis įrodyti mokesčių mokėtojas, tiek jas siekiantis paneigti mokesčių administratorius“. Pareiškėjo teigimu, šiuo atveju yra pažeisti pagrindiniai teisės principai, reglamentuojantys mokesčių administratoriaus prievoles ir teises sąžiningo mokesčių mokėtojo atžvilgiu. Išvados yra daromos vadovaujantis prielaidomis ir prieštaringais įrodymais, priimant sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo nebuvo atsižvelgta į pareiškėjo išsakytus prieštaravimus bei juos pagrindžiančius dokumentus, tuo pažeidžiant pareiškėjo teises. Be to, nebuvo atsižvelgta į tai, jog JAV bendrovių ir Lietuvos bendrovių teisiniai statusai skiriasi, tuo pačiu skiriasi ir bendrovėms keliami reikalavimai susiję su mokesčių mokėjimu. JAV mokesčių administratorius pateikė atsakymą į užklausimą, tačiau šis atsakymas nėra pagrįstas rašytiniais dokumentais (kaip kad turėtų būti), atsakyme yra pateiktos prielaidos, kurios gali būti, jog neatitinka realybės. Mokesčių administratorius reikalavo pareiškėją pateikti tuos duomenis, kurių kaip fizinis asmuo jis paprasčiausiai negali pateikti (banko sąskaitos numerio, iš kurios buvo atliktas pinigų pervedimas ir pan.), tuo peržengiant įgaliojimų ribas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, kad jam iš pradžių paskyrus 10% dydžio baudą, o vėliau ją padidinus iki 30%, susidaro toks įspūdis, jog mokesčių administratorius netiesiogiai siekia nubausti pareiškėją už tai, jog jis stengiasi apginti savo teises. Be to, jog mokestiniuose santykiuose turėtų būti tam tikras stabilumas ir tam tikros garantijos labiau pažeidžiamiems asmenims - būtent mokesčių mokėtojams, kurių atžvilgiu yra atliekamas mokestinis patikrinimas ir papildomai apskaičiuojami mokėtini mokesčiai. Nesutikdami su mokesčių administratoriaus sprendimu, bei žinodami, jog už apskaičiuotą papildomai mokėtiną mokestį didėja delspinigiai, asmenys turi būti garantuoti, jog nebus didinamas bent baudos dydis, t.y. nebus daromas tam tikras mokestinis poveikis. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisėti lūkesčiai, kad nebus didinamas baudos dydis, buvo pažeisti. Mokesčių administratorius apskaičiuoto mokesčio baudą padidino daugiau nei (duomenys neskelbtini) Lt. Tokiu būdu pareiškėjui daromas psichologinis bei finansinis poveikis daugiau nesikreipti su skundais į aukštesnes institucijas, bei nustoti ginti savo pažeistas teises.
Anot pareiškėjo, Ginčų komisijoje vykusiame posėdyje buvo išsakyta abejonė, kodėl apskaičiuojant GPM taikomas 33% tarifas, o ne 15% tarifas. Mokesčių administratorius, nustatęs, jog visgi pareiškėjas gavo pajamas ne iš akcijų pardavimo, turėjo nustatyti, koks šių pajamų šaltinis. Šiuo atveju mokesčių administratorius nusprendė, jog taikomas, tai paaiškindamas tuo, jog 15% GPM tarifas taikomas tik toms pajamoms, kurios išsamiai įvardintos GPM įstatyme. Pareiškėjo manymu, šiuo atveju jo teisėti interesai yra pažeidžiami. Nors buvo pateikti visi duomenys apie įvykusius akcijų pirkimo-pardavimo sandorius, tačiau mokesčių administratorius vis vien nusprendė, kad pajamos yra gautos ne iš akcijų pardavimo, o kitokio pobūdžio pajamos. Kadangi nenustatyta, kokio pobūdžio tai galėtų būti pajamos, jos apmokestintos didžiausiu GPM tarifu, koks tik numatytas įstatyme. Tokiu būdu, mokesčių administratorius priėmė patį palankiausią sprendimą sau, t. y. nurodęs, jog gautos pajamos ne iš akcijų pardavimo, ir nesidomėjo, kokio pobūdžio tai galėjo būti pajamos, ir ar yra galimybė tas pajamas apmokestinti žymiai mažesniu GPM tarifu, kartu, priėmė patį nepalankiausią sprendimą pareiškėjo atžvilgiu. Tenka atsižvelgti į tai, kad apmokestinant didžiausiu 33 % tarifu gyventojo pajamas, gautas kaip apmokėjimą už darbą, taikoma lengvata - kas mėnesį atskaičiuojamas neapmokestinamasis minimumas. Todėl, kalbant apie pajamų apmokestinimą, būtina nustatyti pajamų pobūdį ir kilmę, laikotarpį, už kurį šios pajamos gautos, ar galima taikyti lengvatas, numatytas įstatyme, ir panašiai. Mokesčių administratorius to nepadarė, taip pažeisdamas imperatyvias įstatymo normas.
Atsiliepimas
Atsakovas Mokesčių inspekcija atsiliepime teismui su skundo reikalavimais nesutiko ir paaiškino, jog pareiškėjo pateikti dokumentai ir argumentai nepakankami pripažinti, kad analizuojami sandoriai realiai buvo vykdomi.
Atsakovo teigimu, pareiškėjo pateikti dokumentai (akcijų pirkimo kontraktai, akcijų sertifikatai, išrašai iš akcijų judėjimų rejestro knygos laikytini nepakankamais įrodymais pareiškėjo gautų (duomenys neskelbtini) Lt pajamų apibūdinimui ir atitinkamo jų apmokestinimo GPM nustatymui. Tai reiškia, kad Inspekcijos pareiškėjo mokestinio patikrinimo metu surinktų įrodymų visuma leidžia neginčytinai daryti išvadą, kad pareiškėjo gauta (duomenys neskelbtini) Lt suma negali būti laikoma jo pajamomis iš akcijų pardavimo būtent pagal pareiškėjo pateiktus akcijų pardavimo kontraktus. Vadinasi Pareiškėjas gavo kitas nepagrįstas ir įstatymuose nustatyta tvarka neapmokestintas pajamas, jų nedeklaravo ir mokesčių nuo jų nemokėjo. Tokia išvada darytina išanalizavus žemiau išdėstytas faktines bylos aplinkybes ir pareiškėjo prieštaringus paaiškinus, t. y.: 1) iš 1998 m. vasario 11 d. kontraktų Nr. 2 ir 3 matyti, kad kompanija CHARTORBERG LLC, kurios akcijų, pareiškėjas neva įsigijo ir kuri neva vykdo veiklą visame pasaulyje ir užsiima statybomis, yra įregistruota prieš 7 dienas iki akcijų įsigijimo (tą patvirtino ir informacija, gauta iš JAV mokesčių administratoriaus); 2) pareiškėjas neva investavęs į minėtos kompanijos akcijas negalėjo paaiškinti, nei kuo konkrečiai užsiėmė ši kompanija, nei kokius projektus vykdė (jeigu vykdė), nei to, ar ji dirbo pelningai, kas joje dirbo, su kuo Pareiškėjas bendravo (jeigu bendravo) ir pan.; 3) pareiškėjas nepateikė jokių paaiškinimų, kokius kontaktus jis turėjo (jeigu turėjo) su kompanija CHARTORBEGR LLC beveik šešerius metus, kuomet neva buvo jos akcininkas; 4) pareiškėjas nei Centriniams mokesčių administratoriui, nei Komisijai negalėjo nurodyti kodėl nusprendė parduoti turimas akcijas bei kaip įsitikino akcijų pirkėjo ketinimais pirkti; 5) pareiškėjas teigia, kad įsigydamas kompanijos CHARTORBERG LLC akcijas, neva atsiskaitė už jas grynaisiais pinigais asmenims, kurie turėjo įgaliojimus priimti pinigus, tačiau tokių įgaliojimų pateikti negalėjo bei negalėjo nurodyti, kokie konkretūs asmenys jais buvo; 6) jokie atsiskaitymą patvirtinantys dokumentai byloje nepateikti, o aplinkybė, jog pareiškėjo (ir jo sutuoktinės) atsiskaitymą už kompanijos CHARTORBERG LLC akcijas neva pagrindžia perduoti akcijų sertifikatai, vertintina kritiškai, kaip nepatvirtinanti apmokėjimo už neva įsigytas akcijas fakto, t. y. lieka neaiškios apmokėjimo už neva įsigytas akcijas aplinkybės; 7) neaišku, kokiu būdu buvo nustatyta pareiškėjo neva perleistų akcijų kaina, pareiškėjas vėlgi neva bendravo per tarpininkus, tačiau negali racionaliai paaiškinti, kodėl jis atidarė sąskaitą Šveicarijos banke; 8) pareiškėjas negalėjo paaiškinti, kodėl į jo sąskaitą pervesta suma nesutampa su akcijų perleidimo kontraktuose nurodyta suma (skirtumas - (duomenys neskelbtini) JAV doleriai); iš pareiškėjo pateikto jo sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) Šveicarijos banke „Banque SCS Alliance“ išrašo matyti, kad 2004 m. sausio 30 d. į jo sąskaitą pervesta (duomenys neskelbtini) JAV dolerių suma „STECLVECTOR LLC nurodymu“, nurodyta paskirtis - „dėl sąskaitos uždarymo“; kas ir iš kur pervedė minėtą sumą, byloje nenustatyta, to paaiškinti negalėjo ir pareiškėjas; 10) kompanija STECLVECTOR LLC, 2003 m. lapkričio 24 d. neva įsigijusi kompanijos CHARTORBERG LLC akcijas iš pareiškėjo ir jo sutuoktinės, buvo parduota Z.M., c/o (duomenys neskelbtini), Klaipėda, Lietuva, o jau 2004 m. kovo 1 d. jos veikla nutraukta; taigi, ši kompanija, už (duomenys neskelbtini) JAV dolerių įsigijusi kitos kompanijos akcijas, netrukus po neva įvykusio sandorio nutraukė savo veiklą. Šių aplinkybių sutapimo fakto pareiškėjas paaiškinti taip pat negalėjo.
Anot atsakovo, vertinant nagrinėjamus akcijų pirkimo-pardavimo sandorius vien tik aukščiau išdėstytų prieštaringų aplinkybių kontekste kyla abejonės dėl nagrinėjamų sandorių sudarymo realumo ir tikslingumo, jų realių padarinių bei teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, jog Pareiškėjas savo veiksmais siekė ne ką kitą, bet gauti mokestinę naudą nuslepiant tikrąjį pajamų gavimo šaltinį bei iškreipiant aplinkybes, su kuriomis mokesčio įstatymas sieja apmokestinimo tvarką. Tai reiškia, kad šiuo atveju taikytina Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau - Lietuvos Respublikos MAĮ) 69 straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje nurodoma, jog tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas. Lietuvos Respublikos MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatos taikomos tada, kai mokesčių mokėtojas mokestinę naudą gauna dėl realiai vykdomų sandorių ar atliekamų ūkinių operacijų, įforminamų iškreipiant pačios operacijos esmę, tačiau formaliai atitinkančių reikalavimus. Taigi vietos mokesčių administratorius pareiškėjo mokestinio patikrinimo metu, siekdamas užtikrinti mokestinių prievolių tinkamą vykdymą, nustatė kitokią pareiškėjo aukščiau minėtų atliktų veiksmų kokybinę ir kiekybinę išraišką, kuri pakeitė mokesčio bazę ir mokėtinus mokesčius (tuo pat metu iš esmės neginčydamas, kad nagrinėjamų pirkimo-pardavimo sandorių įforminimas buvo atspindėtas teisingai), t. y. šiuo konkrečiu atveju akivaizdu, kad pareiškėjas 1998 metais kompanijos CHARTORBEG LLC akcijų pirkimo ir jų pardavimo kompanijai STECLVECTOR LLC sandoriais siekė mokestinės naudos. Tai reiškia, kad pareiškėjas pasinaudodamas tuo, kad pagal 2002 m. liepos 2 d.Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau - Lietuvos Respublikos GPMĮ) 17 straipsnio 1 dalies 22 punktą, neapmokestinamosios pajamos yra pajamos už parduotus arba kitaip perleistus nuosavybėn vertybinius popierius, įsigytus iki 1999 m. sausio 1 d., siekė išvengti GPM mokėjimo nuo 2004 metais iš užsienio gautų (duomenys neskelbtini) Lt pajamų, t. y. 2005 m. balandžio 28 d. deklaruodamas 1998 metų CHARTORBERG LLC akcijų įsigijimą ir 2005 m. rugpjūčio 5 d. deklaruodamas pajamas iš 1998 metų įsigytų CHARTORBERG LLC akcijų pardavimo pagal kontraktus 2003 m. lapkričio 24 d. Nr. 34 ir Nr. 35, imitavo akcijų pirkimo-pardavimo modelį, pagal kurį pajamos, gautos iš parduotų akcijų, priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms. Kitaip tariant, pareiškėjas vietos mokesčių administratoriaus reikalavimų pateikti argumentus bei įrodymus dėl abejonių keliančių sandorių tikslingumo neįvykdė, atliktų veiksmų ekonomine logika paaiškinti negalėjo, todėl teigtina, kad tokiais savo veiksmais pareiškėjas siekė vien mokestinės naudos sukurdamas akcijų pirkimo-pardavimo sandorių schemas, dėl kurių jis atitinka įstatyme įtvirtintus teisę į mokestinę lengvatą turinčio asmens kriterijus.
Taigi, pasak atsakovo, pareiškėjo pateiktų įrodymų ir paaiškinimų visuma yra kontraversiška, todėl negali būti pripažinta pakankama konstatuoti, kad pajamos gautos būtent pagal pateiktus 2003 m. lapkričio 24 d. akcijų pardavimo kontraktus. Byloje pateikti įrodymai ir mokesčių administratoriaus surinkta medžiaga nepatvirtina, kad akcijų įsigijimo ir pardavimo kontraktai buvo realiai vykdomi, todėl pareiškėjo gautas pajamas sieti su būtent šiais kontraktais nėra pagrindo. Tokiu atveju tikrąjį gautų pajamų šaltinį ir jo realumą turi įrodyti mokesčių mokėtojas, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie leistų identifikuoti Pareiškėjo deklaruotų pajamų gavimo aplinkybės ir pritaikyti jiems skirtą apmokestinimo režimą. Tuo tarpu pasinaudojus teise į mokesčių lengvatą ne mokesčių administratoriui, bet pareiškėjui kilo pareiga įrodyti, kad ši lengvata taikoma teisėtai ir pagrįstai. Pareiškėjo teiginiai dėl gautų lėšų iš esmės grindžiami tik jo paties paaiškinimais, todėl jų įrodomoji vertė nėra pakankama ir nesudaro pagrindo daryti priešingą, Ginčų komisijai padarytai, išvadą, nes subjektyvaus pobūdžio aplinkybes paprastai galima nustatyti tik iš objektyvių įrodymų ar kitų objektyvių aplinkybių visumos. Dėl šios priežasties pareiškėjo gauta (duomenys neskelbtini) Lt suma priskirtina kitoms pareiškėjo pajamoms ir apmokestintina 33 proc. GPM tarifu, t. y. vietos mokesčių administratorius pagrįstai, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos GPMĮ 3 straipsnio, 6 straipsnio 2 ir 3 dalies bei 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, konstatavo, kad pareiškėjo į banko sąskaitas gauta (duomenys neskelbtini) Lt suma nepriskirtina pajamoms, kurioms pagal Lietuvos Respublikos GPMĮ taikomos lengvatos (17 straipsnio 22 punktas) ar sumažintas GPM tarifas (6 straipsnio 2 dalis). Iš to seka, kad pareiškėjo skundo argumentas, jog mokesčių administratorius pažeidė imperatyvias įstatymo normas, nes apmokestino jį didžiausiu, t. y. 33 proc. GPM tarifu, nenustatęs Pareiškėjo gautų pajamų pobūdžio, kilmės bei laikotarpio už kurį šios pajamos gautos yra nelogiškas, nemotyvuotas, nepagrįstas, todėl atmestinas.
Be to, atsakovo nuomone, taikant Lietuvos Respublikos MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas, mokesčių mokėtojo sandorio ar jo dalies negaliojimo klausimas nesprendžiamas, pagal šį sandorį atsiradusios mokesčių mokėtojui civilinės teisės ir pareigos nevertinamos, šalims neatsiranda jokios civilinės teisinės pasekmės. Todėl civilinės teisės požiūriu teisėtas sandoris gali būti pripažintas neteisėtu mokesčių teisės prasme. Nustačius, kad mokesčių mokėtojo sudaryto sandorio tikslas buvo mokestinė nauda, jam papildomai apskaičiuojami išvengti mokesčiai ir netaikomos sandorių negaliojimo teisinės pasekmės. Tai reiškia, jog mokesčių administratoriui nereikia ginčyti mokesčių mokėtojo sudarytų sandorių, pakanka jo veiksmuose nustatyti mokesčių vengimo požymius.
Atsiliepimas
Atsakovas pabrėžė ir tai, jog Lietuvos Respublikos MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jei mokesčių administratorius nustato, jog mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio ar neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 proc. minėtos mokesčio sumos dydžio bauda. Skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą. Taigi, įstatymas numato galimybę diferencijuoti skiriamų baudų dydžius bei nustato kriterijus, kuriais vadovaujantis tai turi būti daroma, t. y. tik esant konkrečiai apibrėžtoms ir įvardintoms aplinkybėms taikoma sankcija gali būti griežtinama arba švelninama, o tokių aplinkybių nesant turi būti orientuojamasi į įstatyme nustatytos baudos vidurkį. Mokesčių administratorius skirdamas pareiškėjui GPM baudą atsižvelgė į atsakomybę didinančias aplinkybes (pažeidimo pobūdis, jo nepripažinimas kt.) bei į atsakomybę mažinančios aplinkybes (geranoriškas bendradarbiavimas, dokumentų ir paaiškinimų teikimas), todėl, orientuodamasis į įstatyme nustatytą baudos vidurkį ir vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijais, pagrįstai skyrė vidutinio dydžio baudą (30 proc.). Minėtina ir tai, kad nesant pareiškėjo atsakomybę mažinančių aplinkybių (geranoriškas bendradarbiavimas ir kt.), už apsimestinių sandorių sudarymą (mokesčių vengimą) turėtų būti skiriama didesnė už vidurkį bauda, kadangi tai yra tyčinis mokesčių įstatymų pažeidimas, padarytas turint tikslą gauti mokestinės naudos bei apsunkinant mokesčio administratoriui galimybę nustatyti mokesčio bazę.
Trečiasis suinteresuotasis asmuo Inspekcija atsiliepime teismui paaiškino, kad skundžiami sprendimai yra pagrįsti bei teisėti, todėl prašė pareiškėjo skundo reikalavimus atmesti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. gruodžio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas konstatavo, jog byloje spręstinas ginčas dėl S.V. skundo reikalavimų panaikinti Inspekcijos 2008 m. kovo 5 d. sprendimą, Mokesčių inspekcijos 2008 m. gegužės 19 d. spendimą bei Ginčų komisijos 2008 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą, pagrįstumo ir teisėtumo. Ginčo dėl tų mokestinio patikrinimo eigoje nustatytų aplinkybių, jog 2004 metais į S.V. asmenines sąskaitas, esančias AB „Hansabankas“ ir AB SEB Vilniaus banke tarptautiniais pavedimais pervesta iš viso (duomenys neskelbtini) JAV dolerių arba (duomenys neskelbtini) Lt suma, nėra. S.V. neginčija mokesčių administratoriaus sprendimais paskaičiuotų mokestinių prievolių matematinio teisingumo, tačiau iš esmės nesutinka su tomis mokesčių administratoriaus sprendimuose padarytomis išvadomis, jog pareiškėjo gautos pajamos negali būti grindžiamos sandoriais, kuriais buvo nupirkta kompanijos CHARTORBERG LLC akcijų už (duomenys neskelbtini) JAV dolerių ir šios akcijos parduotos kompanijai STECLVECTOR LLC už (duomenys neskelbtini) JAV dolerių. Siekdamas pagrįsti nurodytų pajamų gavimo kilmę, pareiškėjas mokesčių administratoriui pateikė 2003 m. lapkričio 24 d. kontraktą Nr.34, kuriuo 10000 kompanijos CHARTORBERG LLC akcijų buvo perleista kompanijai STECLVECTOR LLC už (duomenys neskelbtini) JAV dolerių bei sutuoktinės G.V. 2003 m. lapkričio 24 d. kontraktą Nr.35, kurio 10000 kompanijos CHARTORBERG LLC akcijų buvo perleista kompanijai STECLVECTOR LLC už (duomenys neskelbtini) JAV dolerių. S.V. teigimu minėtas CHARTORBERG LLC akcijas jis su G.V. įsigijo 1998 m. vasario 11 d. kontraktais Nr.2 ir Nr.3 investiciniais tikslais, rekomendavus pažįstamam V.S., kuris užsiiminėjo juridinėm konsultacijom. Akcijas laikęs apie 6 metus, per tą laiką dividendų negavęs, todėl 2003 m. nusprendęs akcijas parduoti. Tas pats V.S. padėjęs surasti akcijų pirkėjus, pardavimas buvo vykdomas persiunčiant dokumentus paštu.
Teismo vertinimu, pareiškėjas nei skunde teismui, nei teisminio nagrinėjimo metu nepateikė protinga logika pagrįstų argumentų kaip buvo įvykdytas CHARTORBERG LLC akcijų pirkimas, kokia veikla užsiėmė minėta kompanija. S.V. nei mokesčių administratoriui, nei teisminio nagrinėjimo metu nepateikė jokių paaiškinimų apie turėtus kontaktus su CHARTORBERG LLC kompanija, kuomet esą buvo jos akcininkas. Nors pareiškėjas savo paaiškinimuose Inspekcijai nurodė, jog įsigydamas šios kompanijos akcijų atsiskaitė už jas grynais pinigais asmenims, turėjusiems įgaliojimus priimti pinigus, tokių įgaliojimų nepateikė. Pateikti CHARTORBERG LLC akcijų įsigijimo sertifikatai nepatvirtina apmokėjimo už esą įsigytas akcijas fakto, taigi lieka neaiškios pačių akcijų įsigijimo aplinkybės. Jokiais įrodymai nepatvirtinta ir ta aplinkybė, kaip buvo nustatinėjama parduodamų akcijų kaina, kuri ženkliai viršijo įsigijimo kainą, kodėl į S.V. sąskaitą pervesta pinigų suma nesutampa su akcijų perleidimo kontraktuose nurodyta jų kaina (skirtumas - (duomenys neskelbtini) JAV doleriai). Taip pat iš byloje esančio pareiškėjo sąskaitos, esančios Šveicarijos banke „Banque SCS Allience“ išrašo matyti, jog į sąskaita pervesta suma „STECLVECTOR LLC nurodymu“, tačiau kas ir iš kur pervedė pinigus pareiškėjas paaiškinti negalėjo. JAV Valstybės iždo departamento pateikta informacija patvirtina, kad kompanija STECLVECTOR LLC įregistruota 1999 m. rugpjūčio 26 d., o jos veikla nutraukta 2004 m. kovo 1 d., registravimo metu ši kompanija jokios realios veiklos nevykdė. Yra manoma, jog STECLVECTOR LLC yra priedangos kompanija, mokesčių duomenų bazėje apie šia kompaniją nerasta nerasta jokių įrašų, valdoma iš Londono (Jungtinė karalystė) ir Madeiros (Portugalija). STECLVECTOR LLC buvusio registruoto agento LexisNexis atstovas patvirtino, jog nebuvo atlikta jokių mokėjimų STECLVECTOR LLC vardu, kai įmonė dar buvo veikianti. Teismas, vertindamas mokesčių administratoriaus mokestinio tyrimo eigoje surinktų įrodymų visumą, nusprendė, jog S.V. gauta (duomenys neskelbtini) Lt suma negali būti laikoma jo pajamomis iš CHARTORBERG LLC kompanijos akcijų pardavimo.
Teismas akcentavo, kad Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje (straipsnio redakcija, galiojusi nagrinėjamų pajamų gavimo metu) nurodoma, kad pajamų mokesčio tarifai yra 15 ir 33 procentai, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Minėto straipsnio 2 dalyje numatytas baigtinis sąrašas pajamų rūšių, kurioms yra taikytinas 15 proc. pajamų tarifas. Pareiškėjui nepateikus objektyvių įrodymų, kurie leistų identifikuoti pajamų gavimo aplinkybes, o tuo pačiu ir taikyti Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą lengvatinio apmokestinimo tarifą, mokesčių administratorius, nagrinėjamu atveju, S.V. gautas pajamas pagrįstai apmokestino 33 proc. tarifu.
Be to, teismas nurodė ir tai, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 1 dalyje sakoma, kad jei mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį) ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. Skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą. Ikiteisminėje mokestinio ginčo stadijoje aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos kaip mažinančios pareiškėjo atsakomybę dėl gyventojų pajamų mokesčio nesumokėjimo nenustatyta, tokių aplinkybių S.V. nenurodė ir skunde teismui. Atsižvelgęs į tai, teismas nusprendė, jog pareiškėjui pagrįstai paskirta įstatyme numatytas 30 proc. dydžio baudos vidurkis. Išnagrinėjęs bei įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas padarė išvadą, jog mokesčių administratorius bei Ginčų komisija skundžiamuose sprendimuose faktines aplinkybes aiškino bei teisės aktus, reguliuojančius mokestinius santykius, taikė tinkamai, todėl tenkinti pareiškėjo skundą, remiantis jo nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliaciniame skunde paaiškina, kad nagrinėjant šį mokestinį ginčą, pareiškėjo argumentai išsamiai nebuvo vertinami, buvo atsižvelgiama tik į tikėtinas aplinkybes, bet ne į pareiškėjo pateiktus dokumentus bei parodymus, nurodytus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus. Įrodinėjimo pareiga perkelta pareiškėjui, nors šioje byloje aplinkybes, jog pareiškėjas negavo pajamų už akcijų pardavimą, turėjo įrodyti mokesčių administratorius. Tokiu būdu buvo pažeisti objektyvumo principai, bei pažeisti silpnesnės šalies (pareiškėjo) teisėti interesai. Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas šią bylą, neįvertino visų byloje pateiktų įrodymų, paaiškinimų bei nustatytų aplinkybių, savo sprendimą motyvavo tik samprotavimais, pagrįstais mokesčių administratoriaus iškeltomis prielaidomis, o ne pateiktais rašytiniais dokumentais. Taip pat Vilniaus apygardos administracinis teismas neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas yra fizinis asmuo, kurio įstatymai neįpareigoja saugoti tam tikrų finansinių dokumentų, bei kuris gali dalyvauti įvairiuose civiliniuose santykiuose. Be to, teismas nepasisakė dėl įrodinėjimo pareigos, t.y., kokias aplinkybes šioje mokestinėje byloje turėjo įrodyti pareiškėjas, o kokias turėjo įrodyti atsakovas, nors pareiškėjas pateikė visus dokumentus, įrodančius, jog jis pajamas gavo pagal sudarytus akcijų pirkimo-pardavimo kontraktus, šiuos kontraktus pateikė mokesčių administratoriui. Tam, kad mokesčių administratorius paneigtų šiuos kontraktus, turėjo nustatyti neabejotinas ir neginčytinas aplinkybes dėl sudarytų kontraktų pripažinimo fiktyviais. Tačiau šiuo atveju taip nebuvo padaryta. Mokesčių administratorius rėmėsi tik prielaidomis, neatsižvelgė į tai, kad tarp akcijų įsigijimo ir akcijų pardavimo kontraktų yra net 5 metų laikotarpis, kuris neabejotinai parodo, jog pareiškėjas negalėjo turėti tikslo išvengti GPM mokėjimo. Tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas į tai neatsižvelgė, pareiškėjo argumentų neanalizavo, pasisakė tik dėl mokesčių administratoriaus argumentų, kuo pažeidė nešališkumo, objektyvumo bei visapusiško bylos išnagrinėjimo principus, dėl ko priėmė nepagrįstą bei neteisėtą, todėl naikintiną sprendimą.
Atsiliepimais į apeliacinį skundą atsakovas bei tretysis suinteresuotasis asmuo prašo jį atmesti, atsiliepimuose savo poziciją grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Iš bylos medžiagos matyti, jog ginčas šioje byloje kilo dėl pareiškėjo 2004 m. gautų (duomenys neskelbtini) Lt pajamų apibūdinimo ir atitinkamo jų apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčiu. Atlikęs pareiškėjo mokestinį patikrinimą, vietos mokesčių administratorius (Telšių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) nustatė, jog per 2004 metus į pareiškėjo asmenines sąskaitas AB „Hansabankas“ ir AB SEB „Vilniaus bankas“ tarptautiniais pavedimais buvo pervesta iš viso (duomenys neskelbtini) Lt suma. Atsižvelgdamas į tai, kad Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (2003 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. IX-1913 redakcija) 6 straipsnio 2 dalyje nurodytas baigtinis sąrašas pajamų, apmokestinamų taikant 15 procentų pajamų mokesčio tarifą, o į pareiškėjo sąskaitas bankuose pervestos pinigų sumos iš užsienio neturi dokumentų, įrodančių, kokios rūšies pajamų pareiškėjas gavo, mokesčių administratorius gautas pajamas pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalį priskyrė kitoms pajamoms ir apmokestino (duomenys neskelbtini) Lt ((duomenys neskelbtini) x 33 %) gyventojų pajamų mokesčio tarifu. Tokiu būdu nuo 2004 m. gautų pajamų ((duomenys neskelbtini) Lt) buvo apskaičiuota (duomenys neskelbtini) Lt ((duomenys neskelbtini) x 33 %) gyventojų pajamų mokesčio, taip pat su šiuo mokesčiu susijusios sumos ((duomenys neskelbtini) Lt gyventojų pajamų mokesčio delspinigių ir (duomenys neskelbtini) Lt gyventojų pajamų mokesčio baudos) (mok. byla, t. 1, b. l. 33, 48). Nurodytas sumas patvirtino ir mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (2008 m. gegužės 19 d. sprendimas Nr. 68-131), Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (2008 m. rugpjūčio 13 d. sprendimas Nr. S-165(7-129/2008) bei pirmosios instancijos teismas.
Pažymėtina, jog aiškindamas šias aplinkybes bei ginčydamas mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų sprendimus pareiškėjas nurodė, jog 2005 m. rugpjūčio 5 d. pateiktoje patikslintoje metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje už 2004 m. deklaravo (duomenys neskelbtini) Lt nepamokestinamųjų pajamų, nurodydamas, kad jos gautos iš nekilnojamųjų daiktų ar privalomai registruotų kilnojamųjų daiktų pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn. Šioms pajamoms pagrįsti pareiškėjas pateikė 2003 m. lapkričio 24 d. akcijų pardavimo kontraktą Nr. 34, pagal kurį pareiškėjas parduoda kompanijai STECLVECTOR LLC 10000 vnt. paprastųjų kompanijos CHARTORBERG akcijų už bendrą (duomenys neskelbtini) JAV dolerių sumą. Taip pat pareiškėjas pateikė analogišką 2003 m. lapkričio 24 d. kontraktą Nr. 35, pagal kurį pareiškėjo sutuoktinė G.V. pardavė kompanijai STECLVECTOR LLC 10000 vnt. paprastųjų kompanijos CHARTORBERG LLC akcijų už bendrą (duomenys neskelbtini) JAV dolerių sumą. Patikrinimo metu pareiškėjas paaiškino, kad akcijos jo ir jo sutuoktinės buvo įgytos 1998 m. gruodžio 11 d. pagal kontraktus Nr. 2 ir 3 iš kompanijos CHARTORBERG LLC už bendrą (duomenys neskelbtini) JAV dolerių sumą. Pasak pareiškėjo, jis nurodytas akcijas laikęs apie 6 metus, per tą laiką dividendų negavęs, todėl 2003 m. nusprendęs akcijas parduoti (mok. byla, t. 1, b. l. 52 – 59; mok. byla, t. 2, b. l. 128 - 129).
Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 23 punktas (2003 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. IX-1913 redakcija) numato, jog „neapmokestinamosios pajamos yra šios: [...] pajamos už parduotus arba kitaip perleistus nuosavybėn vertybinius popierius, įsigytus po 1999 m. sausio 1 d., jeigu vertybiniai popieriai yra parduodami arba kitaip perleidžiami nuosavybėn ne ankščiau negu po 366 dienų nuo jų įsigijimo dienos (parduodant dalį to paties emitento tos pačios rūšies ir klasės vertybinių popierių, kiekvienu atveju laikoma, kad pirmiausia parduodami arba kitaip perleidžiami nuosavybėn ankščiausiai įsigyti vertybiniai popieriai) ir gyventojas 3 metus iki mokestinio laikotarpio, kuriame vertybiniai popieriai buvo parduoti arba kitaip perleisti nuosavybėn, pabaigos nebuvo savininkas daugiau kaip 10 procentų vieneto, kurio vertybiniai popieriai yra parduodami arba kitaip perleidžiami nuosavybėn, akcijų (dalių, pajų)“. Taigi šiame ginče keliamas pagrindinis klausimas – ar byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo gauta (duomenys neskelbtini) Lt suma laikytina jo pajamomis iš akcijų pardavimo (t. y. ar ši suma gali būti priskirta konkrečiai pareiškėjo nurodytai neapmokestinamų pajamų rūšiai – pajamoms už parduotus vertybinius popierius).
Šiuo klausimu teisėjų kolegija pažymi, jog Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d.) įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Todėl teismai nagrinėdami bylas privalo vadovautis nustatyta teismų praktika panašiose bylose. Dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 konstatavo, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 52 straipsnio 2 dalis ir 57 straipsnio 4 dalis).
ABTĮ 57 straipsnyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Taip pat pažymėtina, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 57 straipsnį ir 86 straipsnio 2 dalyje keliamus reikalavimus, o teismas teisingai ir tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus.
Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjo pateikti dokumentai ir argumentai yra nepakankami pripažinti, jog analizuojami vertybinių popierių (akcijų) pirkimo – pardavimo sandoriai realiai buvo vykdomi, o ne sudaryti siekiant išvengti prievolės sumokėti gyventojų pajamų mokestį (Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalis, 2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija).
Visų pirma, pareiškėjas nepateikė pagrįstų argumentų kaip buvo įvykdytas CHARTORBERG LLC akcijų pirkimas, kokia veikla užsiėmė minėta kompanija ir dėl kokių objektyvių ekonominių ar finansinių priežasčių buvo nuspręsta investuoti nemažą sumą piniginių lėšų į visiškai nežinomą užsienio kompaniją, kuri, kaip matyti iš 1998 m. vasario 11 d. kontraktų Nr. 2 ir 3 bei informacijos, gautos iš JAV mokesčių administratoriaus, buvo įregistruota tik prieš 7 dienas iki akcijų įsigijimo (mok. byla, t. 1, b.l. 56 – 59, 172). Be to, pareiškėjas S.V. nei mokesčių administratoriui, nei teisminio nagrinėjimo metu nepateikė jokių paaiškinimų apie turėtus kontaktus su CHARTORBERG LLC kompanija, kuomet esą buvo jos akcininkas. Nors pareiškėjas savo paaiškinimuose Telšių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai nurodė, jog įsigydamas šios kompanijos akcijų atsiskaitė už jas grynais pinigais asmenims, turėjusiems įgaliojimus priimti pinigus, tokių įgaliojimų nepateikė, tuo tarpu vien tik byloje pateikti CHARTORBERG LLC akcijų įsigijimo sertifikatai nepatvirtina apmokėjimo už esą įsigytas akcijas fakto.
Antra, jokiais įrodymais nepatvirtinta ir ta aplinkybė, kaip ir atsižvelgiant į kokius objektyvius finansų rinkos faktorius buvo nustatinėjama parduodamų įmonės CHARTORBERG LLC akcijų kaina, kuri ženkliai viršijo įsigijimo kainą, taip pat kodėl į pareiškėjo S.V. sąskaitą pervesta pinigų suma nesutampa su akcijų perleidimo kontraktuose nurodyta jų kaina (skirtumas - (duomenys neskelbtini) JAV doleriai). Be to, iš byloje esančio pareiškėjo sąskaitos, esančios Šveicarijos banke „Banque SCS Allience“ išrašo matyti, jog į sąskaita pervesta suma „STECLVECTOR LLC nurodymu“, tačiau kas ir iš kur realiai pervedė pinigus pareiškėjas paaiškinti negalėjo bei šiuo klausimu įrodymų nepateikė. JAV Valstybės iždo departamento pateikta informacija patvirtina, kad kompanija STECLVECTOR LLC įregistruota 1999 m. rugpjūčio 26 d., o jos veikla nutraukta 2004 m. kovo 1 d., registravimo metu ši kompanija jokios realios veiklos nevykdė. Įmonės STECLVECTOR LLC buvęs registruotas agentas (atstovas) Lexis Nexis Document Solution Inc. patvirtino, jog nebuvo atlikta jokių mokėjimų STECLVECTOR LLC vardu, kai įmonė dar buvo veikianti (iki 2004 m. kovo mėn.) (mok. byla, t. 1, b. l. 123, 148, 170 – 173).
Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalimi, nėra pagrindo pareiškėjo gautas pajamas sieti su nurodytais akcijų pirkimo – pardavimo kontraktais.
Teismas, vertindamas mokesčių administratoriaus mokestinio tyrimo eigoje surinktų įrodymų visumą, sprendžia, jog S.V. gauta (duomenys neskelbtini) Lt suma negali būti laikoma jo pajamomis iš CHARTORBERG LLC kompanijos akcijų pardavimo. Pareiškėjui neįrodžius, kad jo gautos pajamos yra priskirtinos gyventojų pajamų mokesčiu neapmokestinamoms pajamoms ar konkrečioms imperatyviai įstatyme apibrėžtoms pajamų rūšims, kurios apmokestinamos 15 proc. gyventojų pajamų mokesčio tarifu (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalis), mokesčių administratorius pagrįstai ir teisėtai apmokestino šias pajamas bendru ginčo teisinių santykių atsiradimo metu galiojusiu 33 proc. dydžio gyventojų pajamų mokesčio tarifu (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 ir 3 dalis). Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl įrodinėjimo naštos teisingai apskaičiuojant mokesčio sumą laikomasi pozicijos, jog apskaičiuodamas mokesčius, mokesčio administratorius negali remtis prielaidomis ar spėliojimais, kuriuos vėliau turėtų paneiginėti mokesčio mokėtojas, t. y. mokesčių administratoriaus sprendimai turi atitikti tikrąsias faktines aplinkybes, kurios nustatomos renkant ir nešališkai vertinant įrodymus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-648/2003 UAB „Palink“ vs. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos). Nagrinėjamu atveju mokesčių administratoriaus veiksmai atliekant mokestinį patikrinimą iš esmės vertintini kaip nešališki ir objektyvūs, kadangi mokestinio patikrinimo metu išsamiai buvo ištirtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, susijusios su jo gautų pajamų pobūdžiu bei teisine prigimtimi, šiuo klausimu surinkti reikiami įrodymai (duomenys apie pareiškėjo nurodytus sandorius bei juose dalyvavusius subjektus). Dėl šios priežasties darytina išvada, jog yra atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad atliekant mokestinį patikrinimą buvo pažeisti objektyvumo principai ir silpnesnės šalies (pareiškėjo) teisėti interesai.
Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog nuo 2004 m. gautų (duomenys neskelbtini) Lt dydžio pajamų pareiškėjui pagrįstai ir teisėtai buvo apskaičiuotas gyventojų pajamų mokestis, šio mokesčio delspinigiai ir bauda. Be to, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2008 m. gegužės 19 d. sprendime Nr. 68-131 pasisakė dėl gyventojų pajamų mokesčio baudos dydžio taikymo, išsamiai įvertino baudą didinančias ir mažinančias aplinkybes (t. 1, b. l. 47 – 48). Teismas sutinka su šio mokesčių administratoriaus sprendimo motyvais bei pažymi, jog nagrinėjamu atveju išskirtinių pareiškėjo mokestinę teisinę atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvo nustatyta, todėl pareiškėjo prašymas dėl baudos mažinimo negali būti tenkinamas.
Vadovaujantis nurodytomis aplinkybėmis, pripažintina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bei teisėtas, o pareiškėjo S.V. apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo S.V. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.