Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-03-10 · Byla Nr. N-575-279-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-03-10
Bylos Nr.
N-575-279-11
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjai
Antanas Ablingis (pirm.), Ričardas Piličiauskas (pran.), Virgilijus Valančius
Pažeidėjas
Lietuvos Respublikos
Kategorijos
  • 40.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. N575-279/2011Procesinio sprendimo kategorija 40.1.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. kovo 10 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyriaus apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 8 d. nutarimo S. M. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n u s tatė:

I.

S. M. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl to, kad jis, būdamas įmonės vadovu, leido įmonėje dirbti V. R., N. P. ir K. P. įvairius pagalbinius darbus, nesudarius su jais darbo sutarčių. Taip buvo pažeisti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 98 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimai, o padaryta veika protokole kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 41³ straipsnio 1 dalį.

Žemesnės instancijos teismas

Kėdainių rajono apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 8 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė nesant įvykio ir sudėties. Teismas nurodė, kad byloje nėra neginčijamų ir neabejotinų įrodymų, patvirtinančių, kad S. M. padarė jam inkriminuojamą administracinį teisės pažeidimą. Teigė, jog V. R. turėjo suinteresuotumą bylos baigtimi, nes anksčiau buvo kreipęsis į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyrių (toliau – ir Institucija) dėl jam neišmokėto darbo užmokesčio, kas pagrįstai leido teismui abejoti jo parodymų objektyvumu. Teismas taip pat neobjektyviais laikė V. R. sesers, bei kaimynų K. P. ir N. P. parodymus, kuriuos pripažino prieštaringais, neatitinkančiais kitų byloje ištirtų įrodymų.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu Institucija prašo Kėdainių rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 8 d. nutarimą panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad teismas nepagrįstai abejojo V. R. parodymų nuoseklumu ir asmens nesuinteresuotumu bylos baigtimi, taip pat liudytojų K. P. ir N. P. parodymų objektyvumu. Pažymi, kad nurodytų asmenų parodymai teisme: kaip buvo vežami į darbą, kokie darbai buvo dirbami, kokie buvo nustatyti įkainiai už nelegalų darbą, kokie darbo vietose buvo įrengimai, sutampa. Mano, kad teismas įmonės darbuotojų A. P., S. E. ir R. B. paaiškinimus turėjo vertinti kritiškai, kadangi jie liudijo darbdavio naudai, nes bijojo prarasti darbą.

Atsiliepimas

Atsiliepime S. M. nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka. Teigia, kad K. P. ir N. P. nepažįsta ir iki teismo posėdžio nebuvo matęs, dėl darbo įmonėje su jais nesitarė. Teigia, kad teismo posėdžio metu apklausti K. P. ir N. P. negalėjo paaiškinti tariamai dirbto darbo subtilybių. Mano, kad V. R. skundas darbo inspekcijai susijęs su kerštu įmonės direktoriui, nes asmuo buvo atleistas iš darbo už pravaikštas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konsta tuoja:

II.

Administracinių teisės pažeidimų kodekso 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų. DK 98 straipsnyje (2002 m. birželio 4 d. įstatymo Nr. IX-926 redakcija, galiojusi pažeidimo padarymo metu) nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio Kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (dėl paminėtos redakcijos įstatymo) yra vertinama, kad siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymius, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N575-2358/2009).

Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N12-1650/2004, N3-397/2005, N575-858/2010).

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino ir įvertino surinktus įrodymus.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, S. M. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl to, kad jis, būdamas įmonės vadovu, leido įmonėje dirbti V. R., N. P. ir K. P. įvairius pagalbinius darbus, nesudarius su jais darbo sutarčių. Teismo posėdžio metu (b. l. 35 - 36) administracinėn atsakomybėn traukiamas S. M. savo kaltės nepripažino ir nurodė, jog V. R. jo vadovaujamoje įmonėje dirbo legaliai nuo 2009 m. birželio 9 d. iki 2009 m. liepos 27 d., kai buvo atleistas už pravaikštas, o K. P. ir N. P. teigė nepažįstąs. V. R. teismo posėdyje paaiškino, jog nuo 2009 m. gegužės 25 d. iki 2009 m. birželio 8 d įmonėje dirbo nelegaliai, o K. P. ir N. P. pažymėjo, kad S. M. vadovaujamoje įmonėje dirbo nesudarę darbo sutarčių.

Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, tarp administracinėn atsakomybėn traukiamo S. M., kaip įmonės direktoriaus, ir buvusio įmonės darbuotojo V. R. buvo kilęs konfliktas, po kurio V. R. dėl pravaikštų buvo atleistas iš darbo. Ši aplinkybė teisėjų kolegijai leidžia abejoti V. R. parodymų, jog jis įmonėje dirbo nelegaliai, objektyvumu ir asmens nesuinteresuotumu bylos baigtimi. Be to, iš V. R. parodymų teismo posėdžio metu (b. l. 36) matyti, jog asmens paaiškinimai nėra nuoseklūs. Iš pradžių V. R. nurodė, kad 2009 m. gegužės 25 d. autobusiuku nuvažiavo į darbą ir pradėjo dirbti, o su S. M. dėl nelegalaus darbo kalbėjo antrą dieną. Vėliau į teisėjos klausimą atsakė, kad su S. M. nuo 2009 m. gegužės 25 d. iki 2009 m. birželio 8 d. dėl konkretaus darbo nesitarė, o viskam vadovavo I. N.. Nagrinėjamoje byloje taip pat nustatyta, kad liudytoja I. M. yra V. R. sesuo, o K. P. ir N. P. – V. R. kaimynai, todėl jų parodymai teismo posėdžio metu vertintini kritiškai. Pažymėtina, kad minėtų liudytojų parodymai prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams. Asmenys nurodė skirtingą darbo pradžios datą, skirtingai įvardijo darbams vadovavusį asmenį, be to, remiantis įmonės darbuotojų A. P., S. E. ir R. B. paaiškinimais (b. l. 37), jie K. P. ir N. P. anksčiau nėra matę, o nelegalaus darbo įmonėje nėra pastebėję.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad V. R. į Instituciją pareiškimu dėl nesumokėto atlyginimo (b. l. 5), kuriame nurodė, kad iki 2009 m. birželio 8 d. R. A. įmonėje dirbo nelegaliai, kreipėsi tik 2009 m. rugpjūčio 7 d., t. y. praėjus daugiau nei 2 mėnesiams nuo to laiko, kai sužinojo apie nelegalų darbą. Ši aplinkybė sustiprina abejones dėl V. R. nesuinteresuotumo bylos baigtimi. Pažymėtina, kad V. R., sužinojęs apie nelegalų darbą, į Instituciją iškart nesikreipė, delsė, o pareiškimą pateikė tik po konflikto su įmonės vadovu S. M., t. y., kai buvo atleistas iš darbo už pravaikštas. Manytina, kad tokiu būdu V. R. yra suinteresuotas, kad S. M. nepagrįstai būtų nubaustas už nelegalų darbą, kadangi asmens delsimas, nesikreipimas į teisėsaugos institucijas kelią abejonių dėl nelegalaus darbo fakto egzistavimo.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N575-2791/2009). Pažymėtina, kad administracinių teisės pažeidimų procese galiojančią nekaltumo prezumpciją paneigti turi institucija, surašiusi protokolą ir inicijavusi bylą dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo, ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka šiai institucijai (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N663-156/2007). Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra neabejotinų, nenuginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad S. M. leido jo vadovaujamoje įmonėje dirbti V. R., N. P. ir K. P., nesudarius su jais darbo sutarčių. Institucija teismui nepateikė įrodymų, pašalinančių byloje esančius neaiškumus ir abejones, todėl jie yra vertinami administracinėn atsakomybėn traukiamo S. M. naudai.

Dėl nurodytų priežasčių, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nurodyto administracinio teisės pažeidimo padarymo faktas nėra įrodytas, nėra administracinio teisės pažeidimo sudėties, todėl administracinio teisės pažeidimo bylos teisena S. M. atžvilgiu nutraukta pagrįstai.

Apibendrinusi išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, teismas nenukrypo nuo teisminės praktikos šios kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylose, išsamiai ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes, pakeisti ar panaikinti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyriaus apeliacinio skundo netenkinti.

Kėdainių rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 8 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisRičardas PiličiauskasVirgilijus Valančius