Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Zigmo Pociaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. U. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 21 d. nuosprendžio, kuriuo T. U. nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. dėl vagystės iš T. B. dvejiems metams laisvės atėmimo,

pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. dėl vagystės iš J. P. ir J. P. dvejiems metams laisvės atėmimo,

pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. dėl plėšimo iš A. K. ir D. J. dvejiems metams šešiems mėnesiams laisvės atėmimo,

pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. dėl plėšimo iš A. A. trejiems metams šešiems mėnesiams laisvės atėmimo,

pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. dėl vagystės iš J. M. dvejiems metams laisvės atėmimo,

pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. dėl plėšimo iš E. R. ir L. V. dvejiems metams šešiems mėnesiams laisvės atėmimo,

pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. dėl plėšimo iš I. Š. trejiems metams šešiems mėnesiams laisvės atėmimo,

pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. dėl vagystės iš M. S. dvejiems metams laisvės atėmimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, subendrinta bausmė nustatyta penkeri metai laisvės atėmimo. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. U. nuteistas už tai, kad 2008 m. vasario 8 d., apie 14 val., Tauragės mieste, ant geležinkelio sankasos, iš mažamečio T. B. atvirai pagrobė jo mamai O. B. priklausantį 200 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6030“ su SIM kortele.

Be to, T. U. nuteistas už tai, kad 2008 m. vasario 19 d., apie 16 val., Tauragės mieste, Moksleivių alėjos gatvėje prie „Žalgirių“ vidurinės mokyklos, iš mažamečio J. P. atvirai pagrobė jo mamai G. P. priklausantį 400 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Samsung SGH-X630“ su SIM kortele bei iš mažamečio J. P. atvirai pagrobė jo mamai R. P. priklausantį 1000 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Sony Ericsson K810i“.

Be to, T. U. nuteistas už tai, kad 2008 m. vasario 25 d., apie 16 val., Tauragės mieste, prie miesto stadiono, ties Paparčių skersgatviu, siekdamas užvaldyti svetimą turtą, grasindamas tuoj pavartoti fizinį smurtą, pagrobė A. K. 80 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6030“ su SIM kortele, iš kelnių kišenės pagrobė 40 Lt bei D. J. 100 litų vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6610“ su SIM kortele ir 10 litų.

Be to, T. U. nuteistas už tai, kad 2008 m. vasario 25 d., apie 21 val. 30 min., Tauragės mieste, Vytauto gatvėje, siekdamas pagrobti svetimą turtą, grasindamas peiliu, pagrobė iš A. A. kišenės 300 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6080“ su SIM „Labas“ kortele.

Be to, T. U. nuteistas už tai, kad jis 2008 m. vasario 26 d., apie 14 val. 30 min., Tauragės mieste, T. Ivanausko gatvėje, iš J. M. kelnių kišenės atvirai pagrobė 800 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Sony Ericsson W810i“.

Be to, T. U. nuteistas už tai, kad jis 2008 m. vasario 27 d., apie 15 val. 30 min., Tauragės mieste, prie geležinkelio sankasos, siekdamas pagrobti svetimą turtą, pavartojo psichologinį smurtą prieš mažamečius E. R. ir L. V. ir pagrobė K. R. priklausantį 700 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Sony Ericsson K610i“ su SIM „Labas“ kortele bei R. V. priklausantį 105 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6230“ su SIM kortele.

Be to, T. U. nuteistas už tai, kad jis 2008 m. vasario 27 d., apie 19 val. 45 min., Tauragės mieste, prie miesto stadiono, esančio Vytauto gatvėje, veikdamas kartu su nenustatytu asmeniu, siekdamas pagrobti svetimą turtą, grasindamas peiliu, patikrino I. Š. kišenes ir radęs piniginę iš jos pagrobė 200 Lt.

Be to, T. U. nuteistas už tai, kad jis 2008 m. vasario 28 d., apie 16 val. 30 min., Tauragės mieste, V. Kudirkos gatvėje, prie 2A namo, iš M. S. atvirai pagrobė jo tėvui Č. S. priklausantį 350 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Samsung SGH 200“, kuriame buvo 9 Lt vertės SIM kortelė „Labas“, 30 litų vertės atminties kortelė.

Teismas dėl I. Š. apiplėšimo jį nuteisė visiškai nepagrįstai, pažeisdamas BPK nuostatas ir pasiremdamas nukentėjusiosios parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Tuo tarpu nukentėjusioji I. Š. ikiteisminio tyrimo metu davė melagingus parodymus, jo manymu, priversta policijos pareigūnų. Jis prašė policijos pareigūnų ikiteisminio tyrimo metu padaryti akistatą su nukentėjusiąja I. Š., tačiau į jo prašymą nebuvo atsižvelgta ir akistata nebuvo padaryta. Teisme I. Š. išvis nebuvo apklausta.

Nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes ir pagrįstai pripažino T. U. kaltu pagal BK 178 str. dėl svetimo turto pagrobimų atvirosios vagystės būdu 2008-02-08 (iš T. B., 2008-02-19 (iš J. P. ir J. P.), 2008-02-26 (iš J. M.), 2008-02-28 (iš M. S.), pagal BK 180 str. 1 d. dėl svetimo turto pagrobimų grasinant pavartoti fizinį smurtą ar pavartojant psichinį smurtą 2008-02-25 (iš A. K. ir D. J. ), 2008-02-27 (iš E. R. ir L. V. ) ir pagal BK 180 str. 2 d. dėl svetimo turto pagrobimų grasinant peiliu 2008-02-25 (iš A. A. ), 2008-02-27 (iš I. Š. ). Nors nuteistasis T. U. apeliaciniame skunde teigia, kad jis nukentėjusiųjų turtą įgijo ne grobimo ar plėšimo, o apgaulės būdu, motyvuodamas tuo, kad nukentėjusieji savo turtą jam davė savo noru, ši jo gynybinė versija visiškai paneigta nukentėjusiųjų parodymais.

Pirmiausia kolegija pažymi, jog priešingai nei teigia nuteistasis, iš 11 tik 3 nukentėjusieji – J. P. ir J. P. (2008-02-19 epizodas) bei J. S. (2008-02-28 epizodas) – parodė, kad savo mobiliuosius telefonus T. U. davė patys, tačiau iš minėtų liudytojų parodymų matyti, kad jie savo telefonus T. U. davė laikinai pasinaudoti, t. y. paskambinti, kai pastarasis jų to paprašė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2005 m. birželio 23 d. nutarime Nr. 52 bei šiuo nutarimu patvirtintoje apžvalgoje yra išaiškinta, jog atribojant vagystę ar plėšimą nuo sukčiavimo svarbu įvertinti apgaulės įtaką pagrobiant daiktą. Apgaulė vagystės ir plėšimo atvejais yra tik priemonė prieiti prie turto, kurį kaltininkas ketina užvaldyti, o sukčiaujant apgaulė – tai priemonė įgyti turtą (įgyti nuosavybės teisę į tam tikrą turtą). Sukčiavimo atveju apgaulė turi būti esminė, dėl kurios suklaidinus turto savininką ar valdytoją kaltininkas įgyja turtą. Todėl, nors ir pavartojant apgaulę, sukčiavimu nelaikomi veiksmai, kai pagrobiamas svetimas turtas, kuris kaltininkui nebuvo perduotas nuosavybėn, o tik jam laikinai patikėtas palaikyti ar trumpam pasinaudoti (pvz., paskolinamas, duodamas paskambinti). Esant išdėstytoms aplinkybėms, akivaizdu, jog T. U. prieš J. P., J. P. ir J. S. apgaulę pavartojo tik kaip priemonę prieiti prie turto, kurį ketino užvaldyti, o tokiu būdu turtą užvaldęs jo nebegrąžino, todėl jo veikos 2008-02-19 ir 2008-02-28 epizoduose visiškai pagrįstai kvalifikuotos kaip turto pagrobimas. Tuo tarpu iš kitų 8 nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad prieš šiuos nukentėjusiuosius T. U. jokios apgaulės nevartojo, o turtą paprasčiausiai pagrobė atitinkamai atvirosios vagystės ar plėšimo būdu.

T. U. apeliacinio skundo teiginys, jog jis neapiplėšinėjo nukentėjusiųjų, taip pat yra nepagrįstas. BK 178 ir 180 str. numatytos vagystės ir plėšimo nusikaltimų sudėtys turi daug bendrų požymių. Vagystę ir plėšimą sieja tai, kad darant abu nusikaltimus svetimas turtas yra pagrobiamas, t. y. neteisėtai ir neatlygintinai užvaldomas. Esminis plėšimo ir vagystės atribojimo kriterijus yra nusikaltimo padarymo būdas. Kaip vagystė kvalifikuojamas slaptas ar atviras, tačiau tik nesmurtinis svetimo turto pagrobimas. Darant plėšimą kaltininkas svetimą turtą pagrobia pavartodamas fizinį smurtą arba grasinimus (psichinis smurtas), arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam priešintis. Fizinis smurtas suprantamas kaip bet koks fizinis - smurtinis poveikis į nukentėjusiojo kūną, nepriklausomai nuo to, kokie sveikatos sutrikdymai buvo padaryti nukentėjusiajam. Grasinimas tuoj pat pavartoti fizinį smurtą gali būti išreiškiamas žodžiais ar veiksmais (pvz., demonstruojant peilį ar kitą įrankį, bauginančiais gestais). Taip pat grasinimas gali būti ir be grasinančių žodžių ar veiksmų, o pasinaudojant ar sukuriant situaciją, kuri yra bauginanti, kelianti nerimą ir saugumo trūkumą nukentėjusiajam (pvz., reikalavimas atiduoti turtą nuošalioje vietoje, tamsiu paros metu, susitikus ant tilto). Nukentėjusysis realaus grasinimo aplinkybes suvokia vertindamas užpuoliko fizinį pranašumą, nusikaltimo įrankių, suteikiančių ar sudarančių tokio pranašumo įspūdį, turėjimą, užpuolimo netikėtumą ir grasinimui palankią situaciją. Plėšimo nusikaltimo sudėties požymis „kitaip atimdamas galimybę priešintis“ taip pat suponuoja smurtinius veiksmus, tačiau šie veiksmai gali nesukelti nei sveikatos sutrikdymų, nei didelio fizinio skausmo. Šio požymio esmė yra ta, kad dėl kaltininko veiksmų nukentėjusysis netenka galimybės pasipriešinti jo turto pagrobimui. Šį plėšimo sudėties požymį atitinka nukentėjusiojo surišimas, įstūmimas ir uždarymas atskiroje patalpoje, užmigdymas medikamentais ar narkotinėmis medžiagomis. Veika kvalifikuojama pagal BK 180 str. tuo atveju, kai nusikalstamas sumanymas pagrobti turtą kyla iki smurto pavartojimo, jo pavartojimo metu arba tuo atveju, jei vagystės būdu grobiant turtą, tačiau dar jo neužvaldžius, pavartojamas smurtas siekiant išlaikyti paimtą turtą. Pagal BK 180 str. 2 d., be kitų atvejų, atsako ir tas, kas apiplėšė pavartojęs peilį ar kitą specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą. Pavartojimu laikomas ne tik nusikaltimo įrankio žalojančių savybių tiesioginis panaudojimas, bet ir grasinimas turimu įrankiu plėšimo metu žodžiu, gestais, akivaizdžiu demonstravimu, užuominomis panaudoti peilį ar kitą specialiai žmogui žaloti pritaikytą daiktą.

Nukentėjusysis A. K. parodė, kad jis 2008 m. vasario 25 d., apie 16 val., su savo draugu D. J. ėjo iš mokyklos link stadiono. Prie jų priėjo T. U. ir iš jo rankos ištraukė bei atėmė mobiliojo ryšio telefoną. Taip pat T. U. iš jo atėmė ir 40 litų, kuriuos turėjo kišenėje. Tame pačiame plėšimo epizode kartu su A. K. buvęs nukentėjusysis D. J. parodė, kad jis 2008 m. vasario 25 d., apie 16 val., su savo draugu A. K. ėjo iš mokyklos link stadiono. Ten sutiko T. U., kuris iš jo ir jo draugo A. K. atėmė jų telefonus bei iš jo dar atėmė 10 litų. Jis nesipriešino T. U., nes jo bijojo. Pastarasis jiems grasino pavartoti prieš juos smurtą. Atsakydamas į gynėjo klausimą, D. J. netgi konkrečiai nurodė, jog T. U. grasino sakydamas „duosiu į galvą“, o į T. U. klausimą kategoriškai atsakė, jog šis iš jo viską paėmė, ką jis turėjo. Aptarti nukentėjusiųjų parodymai rodo, kad iš jų turtą T. U. pagrobė grasindamas pavartoti fizinį smurtą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokius T. U. veiksmus kvalifikavo pagal BK 180 str. 1 d. kaip plėšimą grasinant pavartoti fizinį smurtą.

Neabejotinai psichinį smurtą T. U. pavartojo ir prieš nukentėjusiuosius E. R. ir L. V. 2008-02-27. Nukentėjusieji E. R. ir L. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme vienodai parodė, kad juos, einančius į treniruotę, sustabdė T. U. ir paprašė jų duoti savo mobiliojo ryšio telefonus paskambinti. Kai jie atsisakė duoti, tai tuomet T. U. griežtai jų pareikalavo atiduoti jam savo mobiliojo ryšio telefonus. Jie išsigando ir atidavė savo telefonus. Be to, L. V. parodė, kad T. U. jiems dar grasino sakydamas, kad niekam nesiskųstų, nes būsią blogai. Netikėti šiais išsamiais ir tarpusavyje sutampančiais nukentėjusiųjų E. R. ir L. V. parodymais nėra pagrindo. Akivaizdu, kad šie mažamečiai išsigando grėsmingai atrodančio T. U. ir jo griežtai išsakytų reikalavimų ir šiam pakako pakankamai „švelnių“ smurtinių priemonių turtui pagrobti. Taigi pirmosios instancijos teismas šiame epizode pagrįstai T. U. veiksmus kvalifikavo pagal BK 180 str. 1 d. kaip plėšimą pavartojus psichinį smurtą.

Iš A. A. ir I. Š. parodymų matyti, kad šie nukentėjusieji neišsigando bauginančios T. U. išvaizdos ir jo reikalavimų tono, nukentėjusiųjų valią priešintis T. U. palaužė tik grasindamas panaudoti peilį. Nukentėjusysis A. A. parodė, kad 2008 m. vasario 25 d., apie 21 val. 30 min., Tauragėje, Vytauto g., prie jo priėjo T. U. ir paprašė jo cigarečių bei pinigų. Jis pasakė, kad neturi, tada T. U. pradėjo tikrinti jo kišenes ir paėmė jo mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6080“. Jis pareikalavo grąžinti telefoną, tačiau T. U. išsitraukė iš kišenės peilį ir juo grasino, sakydamas, kad baigsis blogai. Jis labai išsigando ir daugiau nieko nedarė. T. U., pasiėmęs jo telefoną, nuėjo. Nukentėjusioji I. Š. parodė, kad 2008 m. vasario 27 d., apie 19 val. 45 min., Tauragėje, Vytauto g., ji sutikusi nepažįstamus vyriškius. Ji žinojusi, kad prieš keletą dienų iš moksleivių buvę atimti telefonai, todėl ji savo telefoną paslėpė. Vienas iš vyriškių pareikalavo jam atiduoti telefoną. Ji atsakiusi, kad ji telefono neturinti, nes yra pametusi. Tuo metu ji pastebėjo, kad tas vaikinas nuleistoje rankoje laiko peilį. Ji labai išsigando. Tuomet vyriškis, kuris laikė peilį rankose, pareikalavo atiduoti pinigus. Nors ir labai bijodama, ji pasakė, kad pinigų neturi. Antrasis vyriškis užrikęs ant jos, kad tuojau pat atiduotų pinigus ir priėjęs arčiau jos. Tada vyriškis, kuris turėjo rankoje peilį, pakėlė savo ranką su peiliu jai prie krūtinės ir pasakė jai atiduoti pinigus, nes kitaip bus blogai. Vyriškiai pradėjo tikrinti jos kišenes. Vyriškis, kuris laikė rankoje peilį, rado jos piniginę, ją pasiėmė. Piniginėje buvo 200 litų. Vyriškis išsiėmė pinigus iš piniginės ir ją numetė ant žemės, o jai liepė dingti, prieš tai dar pagrasino, kad niekam nesiskųstų, nes kitaip bus dar blogiau. Netikėti šiais nukentėjusiųjų parodymais kolegija neturi pagrindo. Nuteistasis T. U. apeliaciniame skunde neišsakė jokių abejonių dėl nukentėjusiojo A. A. parodymų patikimumo. Abu šie nukentėjusieji buvo apiplėšti 2 dienų laikotarpiu, toje pačioje gatvėje panašiu (tamsiu) paros laiku, be to, nukentėjusieji be jokių abejonių iš pateiktų atpažinti nuotraukų T. U. atpažino kaip juos apiplėšusį asmenį, taip pat I. Š. daiktų parodymo atpažinti metu atpažino iš T. U. kratos metu paimtą peilį, kaip panašiausią į tą, kuriuo jai buvo grasinta. Taigi kolegijai nekyla jokių abejonių, kad T. U. A. A. grasino peiliu siekdamas išlaikyti iš A. A. kišenių ištrauktą telefoną, o I. Š. grasino peiliu prieš pagrobdamas pinigus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokius T. U. veiksmus kvalifikavo pagal BK 180 str. 2 d. kaip plėšimą panaudojus peilį.

Nepagrįsti ir nuteistojo T. U. argumentai, jog apylinkės teismas jį neteisingai nuteisė vien pagal nukentėjusiosios I. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. BPK 301 str. 1 d. reikalaujama, kad nuosprendis būtų pagrįstas tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis; perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, nustačius BPK 276 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytas aplinkybes; byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kaip liudytojai gali būti apklausti apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikę pareigūnai (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys); perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas ėmėsi visų galimų priemonių nukentėjusiajai I. Š. iškviesti, tačiau iš policijos pateiktų duomenų matyti, kad apklausti nukentėjusiąją teismo posėdyje nėra galimybės, kadangi pastaroji su šeima yra išvykusi į užsienį. Esant tokiai situacijai, apylinkės teismas pagrįstai pripažino, kad I. Š. nedalyvauja teismo posėdyje dėl svarbių priežasčių ir perskaitydamas nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus bei jais remdamasis priimant nuosprendį, Lietuvos Respublikos BPK 276 str. 4 d. nuostatų nepažeidė. Kita vertus, nuteistojo T. U. teiginys, kad jis prašė ikiteisminio tyrimo metu su nukentėjusiąja atlikti akistatą, yra deklaratyvus. Byloje nėra jokių T. U. prašymų ikiteisminio tyrimo metu papildomai apklausti nukentėjusiąją I. Š. ar atlikti su ja akistatą, maža to, iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad T. U. susipažindamas ikiteisminio tyrimo metu su byla net neskaitė I. Š. parodymų, o jo teisme ištarta frazė „aš jai turiu apie 150 klausimų“ akivaizdžiai rodo, kad T. U. siekia pernelyg sureikšminti savo teisės apklausti nukentėjusiąją pažeidimą, nes išdėstytos aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad esmingai (tiek, kad šioje byloje būtų galima padaryti išvadą, kad byla išnagrinėta neteisingai) ši T. U. teisė pažeista nebuvo, o T. U. tik formaliu pagrindu bando išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Taigi nuteistojo T. U. kaltė dėl turto grobimų ir plėšimų visiškai įrodyta ir abejonių nekelia. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą bei faktines bylos aplinkybes visiškai atitinkančią išvadą, kad teismo ištirtų ir nuosprendyje aptartų vienas kitą patvirtinančių įrodymų visetas neginčijamai patvirtina nuteistojo kaltę padarius visus 8 nusikaltimus. Apeliacinio skundo argumentai nuteistojo kaltės klausimu neduoda pagrindo daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nuosprendyje padarė apylinkės teismas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutaria:

nuteistojo T. U. apeliacinį skundą atmesti.