Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. gynėjo advokato Vidmanto Skabursko apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 8 d. nuosprendžio, patikslinto Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 10 d. nutartimi, kuriuo V. S. pripažintas kaltu ir nuteistas:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 metams 4 mėnesiams;

– pagal BK 302 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 metams;

– pagal BK 146 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinus apėmimo būdu, V. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams 4 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžia V. S. nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. nuo 2012 m. gegužės 8 d., jis suimtas teismo salėje.

Į bausmės laiką V. S. įskaitytas laikinajame sulaikyme bei suėmime išbūtas laikas nuo 2010-10-08 iki 2011-02-09.

Iš M. O. ir V. S. solidariai priteista 778,20 Lt Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos nukentėjusiojo R. S. gydymo išlaidoms atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas M. O., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

V. S. nuteistas už tai, kad jis 2010 m. rugsėjo 20 d. apie 23.00 val. name, esančiame (duomenys neskelbtini), veikdamas kartu su M. O. bendrais tyčiniais veiksmais, panaudodami fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį R. S., t. y. medine lazda ir lenta suduodami jam nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas, tuo padarydami R. S. galvos muštinę žaizdą, kraujosruvas akių srityje, nubrozdinimus ir kraujosruvas kūne, nugaroje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, iš (duomenys neskelbtini) namo kiemo pagrobė svetimą turtą – R. S. priklausantį automobilį „BMW 320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir automobilio raktelius, kurių bendra vertė 4000 litų, 500 litų vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia C5“, taip pat plėšimo metu neturėdamas teisėto pagrindo įgijo minėto automobilio dokumentus, išduotus nukentėjusiojo R. S. vardu, o būtent: automobilio „BMW 320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), techninės apžiūros taloną Nr. (duomenys neskelbtini), transporto priemonės draudimo liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), R. S. vardu išduotą vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), po to tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir veikdamas išvien su M. O. bendrais tyčiniais veiksmais, minėtus dokumentus neturėdamas teisėto pagrindo laikė ir gabeno automobiliu „BMW 320“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini)

Be to, jis 2010 m. rugsėjo 20 d. apie 23.00 val. name, esančiame (duomenys neskelbtini), kambaryje, veikdamas kartu su M. O. bendrais tyčiniais veiksmais, panaudodami fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį R. S., savanaudiškais tikslais – siekdami atkeršyti dėl jų įskundimo policijai, V. S. prie R. S. kojos pririšus trosą, po to juo nutempus R. S. prieš jo valią į kitą kambarį ir pasodinus į fotelį, kur kartu su V. S. trosu pririšdami R. S. kojas prie fotelio kojų, o plastmasiniu laidu surišdami R. S. rankas, po to 2010-09-20 apie 23.00 val. atrišdami R. S. bei prieš jo valią įsodindami jį į automobilį „BMW 320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusį prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), tęsdami savo nusikalstamą veiką, juo vežiodami R. S. po Šiaulių miestą iki 2010-09-21, tikslus laikas nenustatytas, tačiau ne vėliau kaip iki 9.00 val., po to sugrįžę atgal į (duomenys neskelbtini) namą, kambaryje vėl pasodindami R. S. į fotelį ir prie jo kojų pririšdami trosu R. S. kojas, tokiu būdu panaudodami smurtą ir sukeldami pavojų sveikatai, neteisėtai atėmė laisvę nukentėjusiajam R. S..

Teismo posėdyje nuteistasis V. S. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręsto civilinio ieškinio Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos priteisimo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 328 straipsnio 4 punktas).

Apeliaciniu skundu prašoma taikyti BK 38 straipsnį ir bylą V. S. atžvilgiu nutraukti atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau pagal BK 38 straipsnį, asmuo, padaręs nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir susitaikė su nukentėjusiu asmeniu, ir yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Iš bylos medžiagos matyti, kad nėra visumos minėtame straipsnyje nurodytų sąlygų (V. S. neprisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, Valstybinei ligonių kasai neatlyginta padaryta žala, V. S. nesusitaikė su nukentėjusiu asmeniu). Be to, iš bylos matyti, kad V. S. teistas 4 kartus, naujas nusikalstamas veikas padarė neišnykus teistumui pagal ankstesnius nuosprendžius, todėl BK 27 straipsnio 1 dalies prasme jis yra recidyvistas. BK 38 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad BK 38 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės recidyvistas. Įvertinus šias aplinkybes, daroma išvada, kad nėra pagrindo tenkinti nuteistojo V. S. gynėjo prašymo, taikant BK 38 straipsnį, ir bylą V. S. atžvilgiu nutraukti atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės.

Nors apeliaciniu skundu prašoma tik bylą nutraukti BK 38 straipsnio pagrindu, tačiau iš skundo turinio matyti, kad nuteistojo gynėjas ginčija V. S. kaltę padarius jam inkriminuotus nusikaltimus, todėl teisėjų kolegija pasisako ir dėl V. S. kaltės padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas bei dėl civilinio ieškinio klausimo išsprendimo.

Nors nuteistasis V. S. viso proceso metu neigė atėmęs nukentėjusiajam laisvę bei tvirtino, kad plėšimo būdu neužvaldė nukentėjusiojo turto, tačiau teisėjų kolegija, patikrinusi byloje surinktus įrodymus – nukentėjusiojo R. S., liudytojų R. S., V. P., A. B., G. K., nuteistojo M. O. parodymus, specialisto išvadą, bei kitus byloje esančius duomenis – konstatuoja, kad nukentėjusįjį R. S. apiplėšė bei jam laisvę atėmė būtent nuteistieji M. O. ir V. S. veikdami kartu. Apeliantas ginčija atskirų bylos duomenų įrodomąją reikšmę, tačiau teismas, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio nuostatos, vertino ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, o tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“, Teismų praktika Nr. 27, 320–388 psl.). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (kasacinė byla Nr. 2K-7-137/2008).

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl V. S. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 180 straipsnio 1 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje bei 146 straipsnio 2 dalyje.

Nors nukentėjusysis R. S. nebuvo apklaustas pirmosios instancijos teisme, tačiau jis buvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir tokie jo parodymai laikomi tinkamu įrodymų šaltiniu procesine prasme. Nukentėjusysis R. S. parodė, kad pas V. S. atvažiavo pakviestas M. O., tačiau atvažiavus ir įėjus į namo vidų, V. S. užrakinus namo duris, V. S. ir M. O. pradėjo jį mušti mediniu pagaliu bei lenta, paėmė jo rankinę su dokumentais, kitame kambaryje jo koją trosu pririšo prie fotelio kojos, o rankas surišo priekyje plastikiniu „užtraukėju“, po jo sesers R. S. skambučio bei gautos trumposios žinutės M. O. ir V. S. jį išvežė jo paties automobiliu, bijodami, kad jo sesuo gali iškviesti policiją. Nukentėjusysis teigė, kad pabėgti iš automobilio neturėjo galimybės, kadangi automobilis buvo dviejų durų, jis sėdėjo ant galinės automobilio sėdynės, automobilį vairavo M. O., o pritrūkus degalų, M. O. ir V. S. nusprendė užstatyti jo mobiliojo ryšio telefoną lombarde, M. O. paėmęs jo vairuotojo pažymėjimą lombarde užstatė telefoną už 100 litų, juos M. O. išleido degalams, po to grįžus atgal pas V. S., jis vėl buvo pririštas prie fotelio, tačiau M. O. ir V. S. automobiliu išvažiavus, jį paliktas saugoti vyriškis jam padavė skustuvą nusipjauti virves ir jis išsilaisvinęs pabėgo (1 t. 70–71, 73, 75–77, 78 b. l.). Nukentėjusysis savo duotus parodymus patvirtino ir parodymų patikrinimo metu (1 t. 79–84, 88–95 b. l.). Tokius nukentėjusiojo R. S. parodymus patvirtino liudytoja R. S., kuri patvirtino, jog pas ją atvažiavęs ryte brolis buvo sumuštas, kruvinas, kad ji naktį jam siuntė trumpąją žinutę, o jai brolis pasakojo, jog jį visą naktį mušė M. O. ir V. S., kad buvo atimti jo dokumentai, automobilis, o mobiliojo ryšio telefonas užstatytas lombarde, kad jis buvo paliktas pririštas prie fotelio ir jį saugojęs nepažįstamas asmuo atrišo (1 t. 96–98 b. l.). Teisme apklausti ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo ir liudytojos R. S. apklausas atlikę tyrėjai V. P. ir V. B. patvirtino, kad jie apklausos protokoluose užrašė tokius parodymus, kokius davė šie asmenys (4 t. 5–6 b. l.). Taip pat nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir dokumentų pateikimo bei apžiūros protokoluose užfiksuoti duomenys apie tai, kad buvo pateikta sutartis dėl mobiliojo telefono užstatymo lombarde, o V. S. pateikė nukentėjusiojo automobilio dokumentus (1 t. 44–45, 54–55, 46, 47–53 b. l.), telefono apžiūros protokole užfiksuoti duomenys apie nukentėjusiajam liudytojos R. S. skambutį (1 t. 56–59 b. l.) bei įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys – buvo rasta medinė kėdės koja su biologiniais pėdsakais (1 t. 7–9, 11–13 b. l., 2 t. 102–103 b. l.). Be to, faktą, kad nukentėjusysis buvo sužalotas, patvirtina teismo medicinos specialisto išvada (1 t. 19 b. l.), kurioje nurodyta, kad R. S. galvos muštinė žaizda, kraujosruvos akių srityse, nubrozdinimai ir kraujosruvos kūne, nugaroje padaryti kietu buku daiktu, bei galėjo būti padaryti griūvant, ir šie R. S. padaryti sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Teisme ekspertas Gregoire Abi Chaker patvirtino pateiktą išvadą ir paaiškino (3 t. 140–141 b. l.), kad pagal sužalojimų kiekį R. S. sužalojimai nebūdingi griuviminei traumai, nes jis skundėsi viso kūno sumušimu, jam buvo nustatytos kraujosruvos, nubrozdinimai, pagal jo nusiskundimus buvo nustatytas smegenų sukrėtimas. Įvertinus šių duomenų visumą, matyti, kad jie atitinka ir papildo vieni kitus, todėl netikėti jais, tarp jų ir nukentėjusiojo R. S. ir liudytojos R. S. parodymais, nėra pagrindo. Be to, pastebėtina, kad nukentėjusysis parodė, jog tarp jo ir V. S. piktumų anksčiau nebuvo, ir jis neturi pagrindo jo apkalbėti. Taigi, pagrįstai nukentėjusiojo nuoseklūs parodymai ir juos patvirtinantys duomenys pripažinti tinkamu įrodymų šaltiniu.

Be to, V. S. kaltę patvirtina ir tai, kad jis nukentėjusiojo automobiliu naudojosi kaip savu – jį vairavo būdamas neblaivus (1 t. 14 b. l.), turėjo nukentėjusiojo automobilio dokumentus, juos pateikė jį sustabdžiusiam policijos pareigūnui. Pastebėtina, kad tik teisme V. S. parodė, jog jis siūlė lombarde užstatyti savo turimą mobiliojo ryšio telefoną, nors apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu šios aplinkybės nenurodė. Nuteistasis M. O. parodė, kad nukentėjusiojo telefoną būtų užstatę ir be nukentėjusiojo sutikimo. Pagal bendrininkų grupės sąvoką susitarimas daryti, tęsti ar užbaigti nusikalstamą veiką galimas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje. Iš bylos matyti, kad automobilyje nuteistieji tarėsi užstatyti telefoną lombarde norėdami gauti pinigų, šis susitarimas buvo įgyvendintas, M. O. lombarde užstačius nukentėjusiojo telefoną, tam pasinaudojus iš nukentėjusiojo paimtu vairuotojo pažymėjimu. Už nukentėjusiojo telefoną gautus pinigus abu nuteistieji išleido kurui ir alui: abu naudojo kurą vairuodami automobilį ir abu gėrė alų. Nuteistųjų susitarimas užstatyti nukentėjusiojo telefoną ir minėti tolimesni jų veiksmai patvirtina, kad užvaldydami nuketėjusiojo turtą M. O. ir V. S. veikė bendrai. Be to, įvertinus nukentėjusiojo nuoseklius parodymus, jog jį mušė bei buvo surišę abu nuteistieji, ir kad jo atžvilgiu naudojamo smurto metu abu nuteistieji neteisėtai užvaldė jo turimus automobilio dokumentus bei jo vardu išduotą vairuotojo pažymėjimą, kuriuos nuteistieji neteisėtai laikė bei panaudojo – M. O. nukentėjusiojo vairuotojo pažymėjimą panaudojo lombarde užstatydamas nukentėjusiojo mobiliojo ryšio telefoną, o V. S. automobilio dokumentus pateikė policijos darbuotojui jį sustabdžius vairuojant nukentėjusiojo automobilį – daroma išvada, kad nuteistieji bendrais veiksmais neteisėtai įgijo nukentėjusiojo dokumentus. Šios paminėtos aplinkybės rodo, kad nusikalstamas veikas nuteistasis V. S. padarė bendrais tyčiniais veiksmais su M. O..

Įvertinus visas šias aplinkybes bei atsižvelgus į tai, kad nukentėjusiojo parodymai yra tinkamas įrodymų šaltinis, daroma išvada, kad V. S. padarė nusikaltimus, numatytus BK 180 straipsnio 1 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje bei 146 straipsnio 2 dalyje, nes R. S. atžvilgiu buvo panaudotas fizinis smurtas (sumuštas ir surištas), taip atėmus jam galimybę priešintis, užvaldytas jo turtas – automobilis, mobiliojo ryšio telefonas, automobilio dokumentai ir nukentėjusiojo vardu išduotas vairuotojo pažymėjimas, be to, nukentėjusysis buvo laikomas prieš savo valią V. S. namuose, vežiojamas automobilyje, o jo atžvilgiu panaudojus fizinį smurtą, buvo sukeltas pavojus nukentėjusiojo sveikatai.

Nors įvykio vietos apžiūros metu nebuvo rasti nuteistojo M. O. nurodyti daiktai – trosas, plastikinis užtraukėjas, kuriais nukentėjusysis buvo surištas, bei medinė lenta, kuria, nukentėjusiojo teigimus, jis buvo mušamas, nebuvo ištirti biologiniai pėdsakai ant įvykio vietos apžiūros metu rastos medinės kėdės dalies, tačiau tai nepaneigia, kad V. S. padarė nusikalstamų veikų, nes M. O. prisipažino, kad nukentėjusįjį jis mušė medine kėdės dalimi. Be to, pastebėtina, kad įvykio vieta buvo apžiūrėta po įvykio praėjus dviem savaitėms, todėl tikėtina, kad kiti galbūt nusikalstamos veikos įrankiai buvo išmesti, nes 2010-10-08 apžiūrint įvykio vietą ir nukentėjusiajam tą pačią dieną duodant parodymus įvykio vietoje prie įėjimo į namą, adresu: (duomenys neskelbtini), verandoje, buvo užfiksuota didelė netvarka, ant grindinio buvo primėtyta įvairių daiktų (1 t. 7–9, 79–84 b. l.). Kadangi iš bylos matyti, kad tą pačią dieną 2010-10-12 ir toje pačioje vietoje – (duomenys neskelbtini), buvo atliekami du procesiniai veiksmai – papildoma įvykio vietos apžiūra ir nukentėjusiojo parodymų patikrinimas vietoje, todėl logiška, kad įvykio vietos apžiūros metu rasta ir paimta medinė kėdės dalis buvo užfiksuota ir nukentėjusiojo parodymų patikrinimo vietoje metu. V. S. teiginiu, kad jis nukentėjusiojo automobilį vairavo norėdamas jį grąžinti nukentėjusiojo tėvams, tikėti nėra pagrindo, nes jo paaiškinimai dėl šios aplinkybės yra prieštaringi, pvz., viename iš savo skundų V. S. nurodė, kad jis vairavo automobilį paprašytas draugo išsiaiškinti automobilio gedimui (3 t. 58–60 b. l.). Be to, tuo metu, kai V. S. buvo sustabdytas policijos pareigūnų, automobilis jau buvo užvaldytas, (automobilį vairavo ne tik M. O., bet ir pats nuteistasis V. S.), nes plėšimas laikomas baigtu nuo to momento, kai nugalėjus nukentėjusiojo pasipriešinimą (šiuo atveju sumušus R. S., jį pririšus prie fotelio) pasisavinamas jo turtas.

Įvertinus visas paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl V. S. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 180 straipsnio 1 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje bei 146 straipsnio 2 dalyje, todėl nuosprendis V. S. atžvilgiu yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį nėra pagrindo.

Apeliaciniu skundu nuteistojo gynėjas nesutinka su solidariai iš V. S. ir M. O. priteistu civiliniu ieškiniu Valstybinei ligonių kasai.

Teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė solidariąją atsakomybę priteisdamas Valstybinei ligonių kasai 778,20 Lt už nukentėjusiajam R. S. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas. Pagal CK 6.279 straipsnio 1 dalį solidarioji atsakomybė taikoma asmenims, bendrais veiksmais padariusiems žalos. Byloje nustatyta, kad nuteistieji savo veiksmais tiesioginę žalą padarė nukentėjusiajam R. S., o Valstybinė ligonių kasa apmokėjo nukentėjusiojo gydymosi išlaidas, t. y. nuteistieji Valstybinei ligonių kasai tiesioginės žalos nusikalstamais veiksmais nepadarė. Dėl to nėra pagrindo taikyti solidariosios atsakomybės nuostatų, ir Valstybinės ligonių kasos turėtos nukentėjusiojo gydymo išlaidos priteisiamos iš nuteistųjų taikant dalinę atsakomybę.

Taip pat kolegija nustatė, kad apylinkės teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje klaidingai nurodė, kad „V. S. prie R. S. kojos pririšus trosą, po to juo nutempus R. S. prieš jo valią į kitą kambarį ir pasodinus į fotelį, kur kartu su V. S. trosu pririšdami R. S. kojas prie fotelio kojų, <...> neteisėtai atėmė laisvę nukentėjusiajam R. S.“, t. y. padarė rašybos klaidą, nes iš bylos matyti, kad tokius veiksmus V. S. padarė kartu su M. O.. Ši nuosprendyje padaryta klaida ištaisytina, kadangi ją ištaisius nebus pakeista nuosprendžio esmė.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kolegija,

nutaria:

pakeisti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 8 d. nuosprendį:

nustatyti, kad Valstybinei ligonių kasai už nukentėjusiajam R. S. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas iš nuteistųjų V. S. ir M. O. priteisiama lygiomis dalimis po 389,10 Lt.

Nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytame kaltinime V. S. padarytą rašybos klaidą, ištaisyti nurodant, kad „V. S. prie R. S. kojos pririšus trosą, po to juo nutempus R. S. prieš jo valią į kitą kambarį ir pasodinus į fotelį, kur kartu su M. O. trosu pririšdami R. S. kojas prie fotelio kojų, <...> neteisėtai atėmė laisvę nukentėjusiajam R. S.“.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.